Tinginio mazgas

in Žvejo dienos

Jau dešimtį, o gal ir daugiau kilometrų pratykinau Merkio pakrante, ieškodamas žuvų pačiose slėpiningiausiose sietuvose, o grįžtu it musę kandęs — tinklelyje vos kelios kuojos. Perbridęs seklioje vietoje upę, mane pasivijo bičiulis. Irgi be laimi­kio. Pasiguodėm dėl žvejo nesėkmių, ta­čiau viltis mudviejų neapleido. Nutarėm dar užmesti meškeres prie vieno alksniukų užgožto vingio, kur užtakyje glūdi žolių apipinta sietuva…

Štai ir mūsų vietelė. Pritykinau per aukštą žolę prie kranto ir vynioju meške­rę, bet valas užsikabino už krūmokšnio šakų ir susimazgė. Nenoriai ėmiau narplio­ti, tačiau pritruko kantrybės ir galop užveržiau. Mažytis vos įžiūrimas mazgelis sužvilgo lyg lašelis tarp plūdės ir gramzdo.

Sviedžiau masalą į verpetuojantį van­denį ir ėmiau laukti. Ir vėl plūdė — nė krust…

Nejučia užsižiūrėjau į birželio vakaro žavesį. Į mašaliukus, zujančius virš van­dens, į tyliai almančią srovę. Beveik lies­damas alksnių viršūnes sparnais, prasklendė paukštis. Gandras. Pamačiau, kaip nuo jo sparno atitrūko plunksna ir, kiek pasklendusi, nukrito žolėn prie pat manęs. Gandro plunksna. Sakoma, kas ją ras, tam reikia laukti sėkmės.

Paėmiau plunksną juodu galiuku ir užsikišau už kepurės dirželio…

Ar ta gandro plunksna padėjo, ar žuvys per dieną išalko, bet plūdė staiga virptelėjo, lyg praplaukiančio lapo užgauta, ir su­stingo, paskui nuo jos į visas puses pask­lido ratiliukai, o po akimirkos ji nėrė į gelmę. Pakirtau ir ėmiau įsikarščiavęs traukti. Stambi kuoja, žvilgėdama žvynais, išnėrė iš gelmės. Pervilkau ją per žolės atvašyną ir nuleidau į graibštuką. Po tos gražuolės griebė antra, trečia… Ir visos — rinktinės. O paskui sietuva ilgam nurimo…

Pamaniau: štai kokia trumpa žvejo lai­mė! Plūdė tingiai slinko per sietuvą tai pirmyn, tai atgal. Ir nuo tokios judėjimo monotonijos ėmė raibti akyse. Kai jau vi­sai buvau praradęs viltį, plūdė vienu aki­moju veržliai paniro ir pasuko prieš sro­vę. Pakirtau, ir vanduo sietuvoje užvirė. Didelė įsirėžusio į lūpą kabliuko išgąsdin­ta žuvis staiga iššoko lyg delfinas ir, iš­lenkusi grakštų lanką, vėl paniro, dar stip­riau tempdama valą. Upėtakis! Ir dar koks.

Kilograminis! Ne, turbūt dar didesnis. . .

Širdies tvinksniai ėmė skaičiuoti įtemptos dvikovos minutes. Kam teko gaūdyti upė­takius, tas žino, kad ši žuvis grumiasi iki paskutiniųjų.

— Padėki — šūktelėjau draugui.

Tasai atkurnėjo, klupdamas aukštoje žolėje. Griebė samtuką, kad galėtų juo pa­gauti žuvį, kai pritrauksiu prie kranto.

O valas tai įsitempdavo, tai atsileisdavo, kai upėtakis lyg žalsvas žaibas puldavo pasroviui nuo nematomo persekiotojo. Traukiau jį pagal visas taisykles — vargi­nau ir pamažu trumpinau valą, atkovoda­mas centimetrą po centimetro.

Ir pagaliau atėjo akimirka, kai upėtakį, gerokai apsilpusi, jau pritraukiau prie pat kranto. Iki ištiestoje mano bičiulio rankoje graibštelio teliko vos pusmetris. Tik staiga žuvis, sutelkusi paskutines jėgas, dar kar­tą nėrė į šalį. Valas užsikabino už ritės rankenėlės ir įsitempė lyg styga, net ne­spėjau jo atvynioti. Ir tą pačią akimirką gailiai suzvimbęs trūko…

Žuvis buvo laisva.

Ištraukiau valą, apžiūrėjau. Jis buvo trū­kęs kaip tik per tą nelemtą mazgeli. Kad bučiau nepatingėjęs!

Žvejai — ne gydytojai, receptų, kaip gaudyti, nerašo, Jie tik dalijasi patirtimi, kuri galbūt pravers kitam. O patirtis mane pamokė — nepatingėk atnarplioti išdavi­kiško mazgelio…

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*