Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Tesiant kalibro temą

in Medžioklei

Praeitą savaitę, šioje svetainėje publikuotas mano straips­nis, kuriame aš paliečiau vieną priežasčių, dėl kurios medžiojant toks didelis pašautų žvėrių ir paukščių skaičius turi dar pakankamai jėgų pabėgti ir pasislėpti. Ta priežastis, kaip mano straipsnyje nurodoma, yra mažo kalibro šautuvų vartojimas medžioklėje.

Bet, be nurodytos priežasties, yra jų dar ke­lios, apie kurias aš norėčiau čia pakalbėti.

Dalyvaudamas bendrose medžioklėse, ku­riose susirenka gana daug medžiotojų, aš kai kuriuos jų prašydavau parodyti man savo šovi­nius, kad pamatyčiau jų vartojamus šratus. Ką gi tekdavo pastebėti? Dauguma medžiotojų, ir tai ne vien kaimo žmonės, vartoja 5, 6 ir net 7 m/m. grankulkes. Ir tokiais „šratais“ jie šaudo kiškius, šaudo skrendančią slanką arba teterviną, žodžiu, tuos „šratus“ vartoja šaudyti visa kam, kas tik pasirodo šautuvo priešaky.

Vienoje medžioklėje man teko matyti tokį vaizdą; medžiotojas šauna į kiškį, kiškis nuvirsta, bet atsikėlęs, su iškritusiomis žarnomis, bėga to­liau. Laimei, jis užbėgo kitam medžiotojui, ku­ris jį pribaigė ir tuo išgelbėjo jį nuo didelių kančių.

Kitoje medžioklėje medžiotojas šovė į ožį ir šūviu perlaužė aukščiau kelio koją. Ožys griuvo, bet atsikėlęs pabėgo. Likimo dėka, tas ožys vė­liau medžioklėje vis dėlto buvo nukautas.

Bet kiek esti atsitikimų, kai tokie pašauti žvėrys, pasislėpę nuo kitų medžiotojų, lieka miš­ke ir negarbingai baigia savo gyvenimą dėl bado, gangrenos ir kitokių priežasčių. Manau, kad kiek­vienas medžiotojas, atsiminęs praeitį, galėtų pa­pasakoti daug panašių atsitikimų, tik retai kas ieško priežasčių, kurios priveda prie tų atsitikimų. Tikras medžiotojas turi žinoti savo ginklą ir tiek susipažinti su šaudymo technika, kad, kur galima, išvengtų tokių atsitikimų.

Pradžioje aš minėjau, kad dauguma medžio­tojų vartoja stambius šratus. Pasižiūrėkime, ką mes pasiekiame vartodami tokius šratus.

Žemiau aš įdedu tris braižinius. Šie braiži­niai vaizduoja šratų išdėstymą 15 metrų atstume, šaudant iš 12 kalibro šautuvo 5, 3 ir 1 Nr,tai yra 3, 31/2 ir 4 m/m. šratais.

1-brez

Įsižiūrėjus į šituos braižinius bus aišku, kad visais trimis atvejais kiškis gautų tokį didelį šratų skaičių, jog būtų mirtinai sužeistas ir nugriūtų, bet vis dėlto 4 m/m. šratų skaičius, kliudęs kiškį, būtų daug mažesnis negu 31/2 arba 3 m/m.

Jeigu mes toliau didinsime šratų kalibrą, tai jų skaičius, kuris tą kiškį kliudys, vis mažės ir mažės, ir priėję prie 6 ar 7 m/m. „šratų“, mes jau kliudysime kiškį tik vienu, gal dviem.

Ką gi mes pasieksime? O kaip tik tai, kas mano yra aukščiau pasakyta: į kiškį kliūva vie­nas toks šratas, perlaužia jam koją arba sudrasko pilvą ar nugarą, bet kiškis bėga, nes tik retais atsitikimais tas vienintelis “šratas” kliudo vieną jo svarbiausiųjų organų.

Ba to, dar reikia atsižvelgti į šaudymo atstumą.

2-brez

Kiekvienam aišku, kad šratų išdėstymo tan­kumas atvirkščiai proporcingas šaudymo atstu­mui. Vadinasi, šaudant iš didesnių atstumų šratų išsisklaidymas bus žymiai didesnis, o kliudančių tam tikrą taikinį šratų skaičius bus žymiai ma­žesnis. Medžiodami mes visuomet turime steng­tis, kad gyvis, kurį mes šauname, gautų tiek šratų, kad būtų nukautas vietoje. Vienintelis reikalavi­mas, kuriam turi atsakyti šratų didis, yra tas, kad šratai turėtų pakankamą pramušamąja jėgą ir galėtų sutriuškinti kaula. O tai mes pasieksi­me vartodami 2½ m/m. arba 7 Nr. šratus slankoms, kurapkoms, perkūno oželiams ir pana­šiems smulkiems paukščiams šaudyti, 3 m/m., arba 5 Nr., antims, tetervinams ir kt.; 3 7- m/m., arba 3 Nr., kiškiams, lapėms, vėlų rudenį antims, žąsims ir kt., 4 m/m., arba 1 Nr.. šratai galima vartoti tik žiemą, medžiojant kiškius lauke, kai tenka šaudyti šiek tiek iš didesnių atstumų.

3-brez

Šio kalibro šratai visiškai tinka vilkams, šu­nims ir t. t.

Pateikdamas šias normas, esu įsitiki­nęs, kad atsiras daug medžiotojų, kurie su ma­no nuomone nesutiks. Man teko šiuo klausimu daug kalbėti ir dauguma man prieštaraujan­čių medžiotojų įrodinėjo, jog vartojant kalbamo didumo šratus galima šaudyti tik iš nedidelių atstumų. O beveik kiekvieno medžiotojo pasi­didžiavimas yra—nušauti kiškį per 150 žingsnių, antį — per 130 žingsnių ir t.t.

Turiu pasakyti, kad mano čionai nurodytos normos nėra mano išgalvotos,—tai yra normos, kurias vartoja visas civilizuotas pasaulis.

Be to, ir gero medžiotojo pažiūrai šaudymo atstumas šiek tiek skiriasi nuo pažiūros to me­džiotojo, kuris nepajėgia palikti šovinį šautuvo vamzdyje, kai tik pastebi kurį nors gyvį.

Dažnai medžiojant tekdavo girdėti prie­kaištų, kodėl aš nešovęs, nors kiškis bėgęs per atvirą lauką. Aš visuomet atsakydavau, kad tikru medžiotoju vadinu ne tą, kuris šaudo viską, kas tik pasitaiko jo šautuvo priešakyje, bet tą, kuris sugeba kai kada nuo šūvio ir susilaikyti. Aš manau, kad medžioklės malonumą sudaro ne tas nabagas kiškelis, kurį medžiotojas parsineša namo, bet gražus tikslus šūvis, kai kiškis, lyg perkūno trenktas, apsiverčia per galvą ir, kaip sakoma, „nė ačiū neištaria“. Bet jei po daugelio šūvių mes gausime pririnkti tik saują plunksnų arba vilnų, tai, manau, malonumas bus nedidelis.

Suglaudus, kas aukščiau pasakyta, kiekvie­nas medžiotojas, norįs išvengti nemalonumų, turi laikytis šių taisyklių:

  1. Nevartoti niekuo nepamatuoto dydžio šratų ir
  2. Skaitytis su šaudymo atstumu.

Kaip visur kitur, taip ir medžioklėje žmogus turi save valdyti; svarbu mokėti susilaikyti nuo šūvio ten, kur atstumas verčia manyti jog šūvio padariniai nebus tokie, kokie jie turi būti.

P. Urbonas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklei

Šratų numeriai

Greta klausimo apie šratinių šautuvų kalib­rus jau porą sykių mūsų straipsniuose buvo

Apie šratus

A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje mini, kad senieji Lietuvos medžiotojai laikydavę

12, 16 ar 20 kalibras?

Tankiai girdime medžiotojų nusiskundimų, kad medžiodami jie daugelio paukščių neberanda, ar kad
Pakilti į Viršų