Tarpuledžių gadynės kėnis (Abies) Lietuvoje

in Istorija

1926 metais mūsų universiteto geologas J. Dalinkevičius Slavės upės (ties Anykščiais) šlaito nuodangoje rado ploną, 25 — 30 cm. storumo, durpių sluoksnį, kuris buvo tarp sluoksniuoto smėlio klodų. Pastarųjų storumas siekė apie 30 metrų. Minėtas geologas, norėdamas sužinoti, iš kokių augalų šios durpės yra susidariusios, kreipėsi į mane, prašydamas padaryti joms botanišką analizą.

Kadangi šis darbas reikalauja specialaus prisiruošimo ir įrankių, kurių pas mus dar nėra, tai šį durpių pavyzdį aš pasiunčiau botanikui dr. Gams’ui, prašydamas jo padaryti atatinkamą analizą. Dr. Gams’as šį darbą maloniai sutiko atlikti, ir vėliau parašė atskirą straipsnį: „Tarpuledžių gadynės kėnis (Abies) Lietuvoje”. Šio straipsnio kai kurios svarbesnės žinios čia ir paduodamos.

Analizuodamas mikroskopo pagalba, dr. Gams’as rado, kad tai ne tikros durpės, bet humusinis smėlėtas ežerų nuosėdų padaras, labai primenąs tarpuledžių gytja (Gytja – švediškai vadinamos dumblo nuosėdos ramiuose vandens baseinuose. Jos susidaro iš augalų ir gyvulių liekanų) iš Troickio kaimo, ties Maskva.

Atskyrus centrifūgos pagalba smėlį, likusioje gytjos daly rado daug ir gerai išsilaikiusių žiedadulkių. Be lazdyno, viržių, pupalaiškių ir typha žiedadulkių, jis priskaitė dar apie 250 kitų veislių žiedadulkių.

Iš to galima sprąsti, kad gytjai susidarant, prie ežero augo juodalksnynai ir eglynai.

Ypatingai įdomus faktas, tai suradimas minėtame pavyzdyje žiedadulkių dviejų medžių veislių, kurios dabar Lietuvoje neauga, būtent: maumedžio (Larix) ir kėnio (Abies).

Dėl larix žiedadulkių dr. Gams’as kiek abejoja, nes į jas yra panašios ir kitų augalų žiedadulkės. Bet užtat dėl kėnio žiedadulkių abejonės nekyla.

Dabartiniais laikais kėnis eglinis, arba europinis (Abies pectinata Dc), siekia tik Karpatų aukštumą, ir toliau į šiaurę ir rytus, išskyrus Bialoviežo girią, nebeauga. Sibirinis gi (Abies sibirica Led.), anot Gerasimovo, Urale pasirodė jau gana vėlai, o upės Volgos visai nepasiekia.

Tarp dabartinių laikų europinio ir sibirinio kėnių arealų, vad . zonoje, kur šiais laikais kėnis neauga, dviejose vietose rasta tarpuledžių gadynės kėnių liekanos, būtent:

  1. Lietuvoje, ties Gardinu ir
  2. Rusijoje, Kalugos gub., ties Lichwinu.

Ties Lichvinu Sukačevas be kėnio rado dar buką (Fagus) ir tysmedį (Taxus).

Nors šis radinys ir arčiau prie sibirin’o kėnio arealo, bet dr. Gams’o nuomone, jis priklauso europiniam kėniui, nes apatinio sluoksnio flora, neskaitant Euryale, yra labai panaši į vakarų florą.

Ties Gardinu drauge su kėnio sėklomis ir žiedadulkėmis rasta augalai (Trapa, Brasenia), kurie rodo, kad toje gadynėje, kuomet susidarė Gardino nuosėdos, klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis.

Vidurinėje Europoje tarpuledžių kėnio šiaurės siena eina per vidurinę ir vakarų Rusiją, Lietuvą, Golštiniją ir Pietų Angliją.

Europinis kėnis (Abies alba)

Toliau į šiaurę, pav., Kostromos gubernijoj, Leningrade, Livžemy, Kuršiuose ir Danijoj, tarpuledžių nuosėdose kėnis nesurastas. Europinio kėnio (Abies alba) šiaurinė siena dabar siekia 53° tiktai Bialoviežos girioje. Sibirinis kėnis eina daug toliau į šiaurę. Pav., Europos Rusijos ribose jis siekia 65°, o jo žiedadulkes Kudriaševas surado ne tik Murmano durpynuose, ties Aleksandrovsko miestu, bet ir Naujoje Žemėje 71º 31¹ š. platumoje. Žinoma, Naujoje Žemėje kėnis niekuomet, neaugo, ir jo žiedadulkes čia atnešė vėjas iš kontinento. Dr. Gams’as spėja, kad ir Lietuvoje tarpuledžių periode kėnis siekė tik apie 54°, o surastos ties Anykščiais žiedadulkės yra vėjo atneštos.

Apskritai, kėnio žiedadulkių buvimas ties Anykščiais rodo, kad tos nuorėdos, kuriose kėnio žiedadulkės rastos, yra tarpuledžių gadynės kilmės, tačiau išrišti klausimas, kokiai tarpuledžių gadynei šios, ties Anykščiais ir kitose aukščiau minėtose vietose rastos iškasenos pri­klauso, Gams’o nuomone, labai sunku.

Šaferis (Szafer) mano, kad Gardino nuosėdos yra priešpaskutinio tarpuledžių periodo; Gams’as laikosi tos pačios nuomonės. Mirčiuko nuomone, nuosėdos rastos ties Maskva ir Kalugos gub., ties Lichvinu, galima priskaityti prie priešpaskutinės tarpuledžių gadynės. Anykščių ir Livžemio (Kreizburg) nuosėdoms data nenustatyta, bet dr. Gams’as mano, kad jos gali būti tos pačios kilmės, kaip ir Gardino, būtent: priešpaskutinės tarpuledžių gadynės. Mokslas sako, kad ir šioje gady­nėje klimatas buvo nevienodas, nuolat keitėsi. Bagoliubovas (Rusija) ir Šaferis (Lenkija) nustato šiai gadynei net keletą klimato keitimosi fazių. Taip Šaferis 1925 m. Lenkijai nustato sekančias fazes: presubarktinė, antroji subatiantinė, meridionaliniai pontinė, pirmoji subatlantinė, borealinė ir subarktinė fazės. Kėnis sutinkamas pirmoje ir antroje subatlantinėse fazėse, kuomet klimatas buvo drėgnesnis ir šiltesnis.

Toliau dr. Gams’as trumpai mini apie svarbius Vilkomo, Kirchnerio ir Šimkevičiaus tyrimus, kurie rodo, kad europinis kėnis (tik ne sibirinis) reikalauja šiltesnio ir drėgnesnio klimato, negu dabar yra Lietuvoje ir Rusijoje. Augalų iškasenos Vokietijoj ir Rusijoj liudija, kad pirmoji priešpaskutinio tarpuledžių gadynės pusė buvo šiltesnė ir drėgnesnė, kaip antroji pusė ir mūsų era.

Tokio ryškaus klimato pasikeitimo priežastimi, dr. Gams’as mano, buvus tuomet didelė Baltijos jūros transgresija. Be to, tuo pačiu laiku galėjo būti Šiaurės Okeano ir, galimas daiktas, Juodosios ir Kaspijos jūrų transgresija. Žinoma, šių transgresijų laikas nenustatytas, bet dr. Gams’o nuomone, jų įtaka į klimatą buvo labai didelė.

Iš to, kas buvo aukščiau minėta, galima daryti išvada, kad euro­pinis, arba eglinis kėnis, kuris dabar Lietuvoje neauga, išskiriant vieną kitą augantį parkuose, tarpuledžių gadynėje buvo šio krašto medis.

I. Kuprevičius, “Mūsų girios” Nr. 2, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.