Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Tarp Neries nendrių

in Blog'as

Laisvadienis, 13.00 val. popiet. Už lango debesuota, gali lyti, tačiau oras pakankamai viliojantis, „reikalai visi kaip ir sutvarkyti“, o viduje… Taip norisi miške grybų paieškoti… Yra sakoma – jeigu norisi, tai kam save varžyti? Žodžiu nusprendžiau nevažiuoti į žinomas vietas, kurios randasi tolėliau, o sėdęs į automobilį patraukiau į netoliese visai šalia Vilniaus esantį Girulių mišką, į vietas, kuriose grybauti dar nėra tekę.

Girulių miškas, įdomus tuo, jog jame yra Griovų geomorfologinis draustinis, apie jį wikipedijoje parašyta, jog jis „įkurtas čia 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti plataus Neries paslėnio erozinio kalvyno fragmentą su raiškiomis griovų tipo formomis. Čia slūgso iki 700 m storio nuosėdinių uolienų sluoksnis, dengiantis kristalinio pamato metamorfines ir magmines uolienas. Teritorijoje gausu raguvų, kurios susidarė tirpstant ledynui ir tekant tirpsmo vandenims“. Iš gyvūnų, kuriuos pačiam čia neretai tenka sutikti, miške sutinkamos stirnos, šernai, lapės, kiškiai, usūriniai šunys, šeškai. Auga vaistiniai augalai. Ties Neries ir Sudervės santaka yra pilkapių.

Tik sustojęs patogioje ir akiai perspektyvioje vietoje, dar sėdėdamas automobilyje, šalia pušelės pamačiau keletą voveruškų, kas savaime suprantama, nuteikė pakankamai optimistiškai. Tačiau pabraidžiojęs po sąmanotą mišką keles valandėles, pakvėpavęs tyrų, švariu oru ir įsitikinęs, kad norint rasti grybų, reikia pavažiuoti kažkur kitur, ėmiau galvoti, jog kelias ant kurio palikau automobilį, veda prie Neries, be to, juo galiu nuvažiuoti iki vienos, mane be galo dominančios ir jau ko gero pamėgtos vietos toje upėje.

Kelias ant kurio palikau automobilį, veda prie Neries.
Kelias ant kurio palikau automobilį, veda prie Neries.

Žinojau, jog dar iš praeitos žvejybos, bagažinėje gulėjo boloninio tipo „Fiume Umberto“ 5 m ilgio meškerykotis su „Daiwa Revros“ ritute. Bendras šių įrankių svoris tesudaro 420 gramus, ritė – 235 g, o meškerykotis – 185 g. Apie įrankių svori užsimenu dėl to, kad žvejybos būdas, kurį pasirinkau, reikalauja meškerę nuolat laikyti rankose tad jei įrankių svoris mažas, mažiau pavargsta rankos. Ant ritės būgnelio suvyniotas 0,16 mm „Fiume Match“ valas, kas yra maximumas žvejojant boloniškaja palaidyne. Tokioje žvejyboje rekomenduojama rinktis 0,12-0,16 mm valus, ir sunkias plūdes. Nors šioje vietoje aš taip pat prasimečiau, kadangi turėjau tik keturių ir mažiau gramų „Fiume River Pro“ plūdes. Atsižvelgiant į tai, kad taip pat bagažinėje voliojosi šiek tiek nuimtas 3 kg. jauko maišelis ir pradėta musės lervų dėžutė, didelės bėdos tame neįžiūrėjau.

Prieš pradėdamas rašyti apie žvejybą, noriu šiek tiek papasakoti apie vieną, savo nepaprastu grožiu viliojantį Neries krantą. Tas krantas, gal kiek labiau primena besiformuojančią senvagę, kurioje priaugę daug nendrių, kurios čia sužėlę padrikai, o tarp tų visų, sužėlusių „kelmų“, teka gana stipri srovė, nors nemaža vietų, kur nendrės ją sustabdo. Toje senvagėje yra ir visai seklių vietų ir du ir daugiau metrų siekiančių duobių. Atsižvelgiant į teoriją, mano supratimu, tai turėtu būti viena tų vietų, kurioje turėtu laikytis žuvys, be to, kiek anksčiau čia yra tekę pamojuoti spiningėliu mikromasalais ir pavykę pagauti keletą, plius minus į normą pataikančių lydekaičių, kas irgi rodo, jog realu tikėtis čia sutikti kokios nors žuvies.

IMG_20160817_164008
Praeityje su plūde, čia bandžiau žvejoti berods tris kartus, deja, visus nesėkmingai.

Atvykęs į vietą, ir ėmes ruoštis žvejybai, prie mažo suktuko pririšau 45 cm ilgio ir taip pat kaip ir pagrindinis valas, 0,16 mm storio fluorocarboninio „Famell Yamatoyo“ valo pavadėli, kas taip pat nėra gerai, tačiau kitokio neturėjau tuo metu. Suktuką šioje vietoje rekomenuojama dėti todėl, jog nešama srovės plūdė, paskui save, temps ir masalą, o jis beabejo klius už visokių akmenų, augalų ir kitų dugno kliuvinių, tad esant suktukui, šis kiek pagelbės išvengiant užsikabinimo.

Dar rinkdamas grybus, mintyse varčiau visiškai nesenai perskaitytą straipsnį apie žūklę boloniškaja palaidyne, dėl to ir nusprendžiau pabandyti pažvejoti šiuo žūklės metodu, tad trumpai nupasakosiu subtilybes.

Boloniškoji palaidynė praktiškai niekuo nesiskiria nuo plūdinės, gal tik tuo, kad ant palaidynės meškerės koto, sumontuoti žiedeliai turi kiek ilgesnį kotelį. Jis reikalingas tam, kad šlapią valą laikyti tolėliau nuo koto, antraip jis lipinsis prie jo ir tai truputi apsunkins žvejybą. Dar vienas niuansas, – palaidyne galima žvejoti tik ten, kur yra srovė, vadinasi daugiausia upėse. Šiuo būdu gaudoma įsibridus arba iš valties, taip pat nuo lieptų arba tiltų. Meškerykotis dažniausiai naudojamas 5 – 7 m ilgio, tačiau pagal situacija naudojami ir ilgesni ir trumpesni meškerykočiai. Ritę rekomenduojama rinktis lengvą, „match“ tipo būgneliu (seklus būgnelis). Valas, 0,12-0,16 mm, ant kurio užkabinama 6 – 14 g. upinė, kembrikais ant kotelio, dvejose vietose, fiksuojama plūdė. Prie mažo numerio suktuko, rekomenduojama pririšti 30 – 70 cm ilgio fluorocarboninio valo pavadėlį. Fluorocarboninį valą siūloma naudoti todėl, jog šiuo žūklės metodu gaudomos gan baikščios žuvys, o kaip žinia fluorocarboninis valas kur kas mažiau matomas vandenyje ir savaime aišku mažiau baido žuvį.

Dar vienas svarbus niuansas žvejojant boloniškaja plaidyne yra svarelių išdėstymas. Rašydamas apie tai smarkiau nesiplėsiu, kadangi ir internete ir literatūroje galima surasti daugybe schemų su svarelių išdėstymo kombinacijomis, aprašysiu tik mano naudotą, pakankamai universalų išdėstymą. Slankiojantčia, švininę slyvelę, su viduje įmontuotu kembriku, pervėriau valu arčiausiai plūdės, žemiau užspaudžiau 5 mažus, apvalius, švinelius. Pavadėli kaip ir minėjau ankščiau naudojau 45 cm ilgio. Užspaudžiamus svarelius užfiksavau centimetra aukščiau suktuko.

Boloniškoji palaidynė praktiškai niekuo nesiskiria nuo plūdinės.
Boloniškoji palaidynė praktiškai niekuo nesiskiria nuo plūdinės.

Žvejybos pradžioje pasišeriama sunkiais jauko rutuliais, kurie greičiau nuskęsta ir ilgiau plaunasi srovėje. Gaudant boloniškaja meškere, šeriama tik žemiau pasroviui nuo žvejo buvimo vietos, kadangi gaudant srovėje jaukas nuskęs tik už 3 – 5 metrų pasroviui, o tai ir yra tas nuotolis, nuo kurio galima pradėti efektyviai kontroliuoti masalą. Ilgas meškerykotis suteikia galimybę manevruoti ir valdyti masalą bei tiksliai pakirsti žuvį net leidžiant dvidešimt ir daugiau metrų atstumu nuo savęs. Meškerės privalumai atsiskleidžia, jei sugebi vesti ir kontrolouoti masalą. Valas tuo metu turi būti lengvai įtemptas, o kotas virš vandens laikomas 90 ° kampu. Valas leidžiamas rodomuoju pirštu, kontroliuojant jo slydimą nuo ritės būgnelio.

Kaip savo knygoje „Šiuolaikinė žūklė“ rašo K. Pučinskas, – „leidžiant ir pristabdant masalą srovėje, kebloka yra ištyrinėti dugną ir nustatyti gylį gaudymo vietoje. Tačiau labai tiksliai, kaip, pvz., gaudant sportine ar sudurtine meškere, to daryti ir nereikia. Svarbu, kad svareliai nestrigtų už dugno nelygumų, o masalas ridentųsi dugnu arba, jeigu to reikia, slinktų virš jo. Dugno matavimui reikalingi pakankamai sunkūs gilmačiai. Gaudant su rite, yra sunkiau kontroliuoti toliau nuo kranto esantį masalą. Prilaikoma srovėje plūdė ima artėti prie kranto, tad, norint, kad masalas neišeitų iš srovės ruožo, kuriame yra pašaras, tenka pasitenkinti tik trumpais jos patraukimais ar prilaikymais. Tai dažnai atkreipia žuvų dėmesį. Kuojos gaudomos leidžiant ir pristabdant masalą, o gaudant karšius jį tenka visai sustabdyti, kaip žvejai sako „blokuoti“. Idealu gaudyti boloniškąja palaidyne, kai vėjas pučia prieš srovę. Visai blogai, kai pučia pasroviui: šiuo atveju plūdė juda labai greitai, ir rimta žūklė beveik neįmanoma. Kad būtų galima žvejoti šiomis nepalankiomis sąlygomis, prancūzų žvejai sugalvojo gana originalų gaudymo būdą, kuris turi bruožų, būdingų žvejojimui ir angliškąja, ir boloniškąja meškere. Masalas užmetamas 3-4 metrus toliau už gaudymo zonos. Neišleidžiant valo ir panardinus koto viršūnę į vandenį, laukiama, kol jis pasieks gaudymo vietą, kur guli pašaras. Gaudymo metu valas laikomas panardintas arba neaukštai virš vandens“.

Kadangi žvejybai iš anksto aplamai nebuvau pasiruošęs, naudojau tai ką turėjau po ranka, kitaip tariant, teko improvizuoti.

Per petį persimetęs savo žvejybine, apie 10 kg sveriančią, žvejybinių smulkmenėlių tašelį, į ranką paėmęs kibirą su jauku, į kitą meškerę, pats įšokęs į guminius britbačius, „nėriau“ į žiedų jūrą, kuriais šiuo metu pasipuošusios Neries pakrantės. Laimei man pavyko pataikyti į jau anksčiau čia žvejų kiek pramintą takelį, kurio „nepanėrus“ nebuvo įmanoma įžiūrėti. Kiek paėjėjęs įsitikinau, jog šią pakrantę be manęs ir kitų žvejų taip pat pamėgę ir šernai, labai daug jų išgulėtų, išknistų ir kitaip pažymėtų vietų.

Šiaip ne taip, per vargus, vos ižiūrimais, o dažnai tik menamais takeliais, pasiekiau savo Eldoradą. Nors atstumas ir nedidelis, viso gal kokie 300-400 metrų, tačiau juos įveikti, su visa amunicija, per Lietuviškas džiungles, nėra lengva. Ir dar kartą įsitikinau, kad ši pakrantė tikrai turi kažką tokio… Galbūt mano fantaziją audrino gan nemažame plote, padrikai išsidėstę nendrių sažalynai, kuriuose puikiausios sąlygos pasilėpti žuvims, gal žinojimas, jog šios besiformuojančios senvagės duobėse taip pat gali slėptis dėmesio veri egzemplioriai. Žodžiu, manau, jog bet kurio žvejojančio žmogaus fantazijai ši vieta duotu pakankamai argumentu išbandyti čia savo laimę.

Žvejojančio žmogaus fantazijai ši vieta duotu pakankamai argumentu išbandyti čia savo laimę
Žvejojančio žmogaus fantazijai ši vieta duotu pakankamai argumentu išbandyti čia savo laimę

Ant žemės tvarkingai išsidėliojęs inventoriu, pasiruočiau jauko. Įbridęs iki pusės vandenin, nutariau kiek pabraidyti ir susirasti tinkama tokiam žūklės būdui viečikę. Ją suradęs vėl nubridau iki kranto, paėmęs jauko pasišėriau taip, kad srovė jauką neštu pasroviui į nusižiūrėta vietą. Įmerkiau plūdę vandenin ir srovė, darydama savo darbą, ja nusinešė tolyn, plūdė, užsikabinusi už vandens augalų paniro… Permečiau… Stebiu tolstančią plūdę, kuri kažkodėl ėmė nepaisyti srovės krypties ir pakeitė kursą. Pakertu. Jaučiu spurda. Ištraukiu savo pirmąjį šioje vietoje pagautą storalūpį šapaliuką (pavadinti šapalų jį neleidžia sąžinė). Pasitenkinimas suformuoja šypseną veide, ir nieko nelaukęs, prieš tai žinoma atsisveikinęs su „egzemplioriumi“, sviedžiu pludę srovėn. Plūdė vėl paneria užkibus už augmenijos, tačiau po keleto nesėkmingų bandymų, vėl mėgaujuosi užkibusios žuvies spurdėjimu, vėl šapalėlio.

Atsižvelgęs į tai, jog pakankamai dažnai, plūdę paskandina po vandeniu augantys augalėliai, nutariu pasieškoti kiek patogesnės vietelės, tačiau iš ten, kur esu, nubristi į nusižiūrėta vietą nelabai išeina, kadangi gylis jau per didelis, tad bandau kažkaip per aplinkui. Perkirtęs kelių metrų ilgio meldų tvorą, šiaip ne taip pasiekiu akmeni, kuriais pasirodo čia nusėtas visas dugnas, nors žvejodamas už kelesdešimties metrų apie tai net neįtariau, kadangi čia žvyriukas, o vietomis, ten kur daugiau priaugę nendrių, dumblas. Lėtai, apgraibomis, mažais žingsniukais bandau bristi link nusižiūrėtos vietelės, gylis apie 1.20 m. aplink mane auga nendrių kelmai, vietomis gražūs augalėliai, kurių lapai suformuoja mažas saleles vandenyje. Jų pavadinimo nežinau, tačiau teko įsitikinti jų praktinio panaudojimo galimybėmis, – tai be galo patogūs augalai, ant kurių galima pasidėti savo masalų dėžutę, kuomet žvejojama įsibrius, ir dar srovėje.

Kas be galo įdomu ir masina žvejoti būtent tokiose ir panašiose vietose yra tai, jog aplinka, kuri mane supa tuo metu, yra tokia egzotinė ir ta nuotaika, kurią ji sukuria, na žodžiais ji sunkiai nusakoma. Įsivaizduokite stoviu įsibridės iki pusės vanenyje, po kojomis jaučiu didelius Neries akmenis, ant vieno jų stovėdamas, koją laikau užkėlęs ant kito ir kur besidairyčiau matau tik išsimėčiusius nendrių sąžalynus, tuo pat metu esu stumiamas srovės, rankose laikau iškeltą meškerę ir stebiu tolstančią raudoną plūdės anteną. Visai čia pat, praplaukia antys, danguje slenka sunkūs, vos lietų laikantys debesys, o kartais, pro jų plyši, prasimuša saulės spinduliai, nudažydami visą manę supančia aplinką dar ryškesne, žalia spalva, tuo pačiu išryškindami šešėlius ir sukurdami euforinę su lengvu adrenalino prieskoniu būseną. Kiek tolėliau iš vandens, gana aukštai iššoka gan didelė žuvis, gaila nespėju sužiūrėti kokia, fantazija sprendžia, jog ko gero tai bus viena pirmųjų neršti kylančių lašišų…

Augalai, ant kurių galima pasidėti savo masalų dėžutę, kuomet žvejojama įsibrius.
Augalai, ant kurių galima pasidėti savo masalų dėžutę, kuomet žvejojama įsibrius.

Brisdamas būtent tokiu dugnu suvokiau, kad į žvejybas, kuomet braidoma, geriau važiuoti dviese, maža kas gali nutikti, saugumas svarbiausia.

Šiaip ne taip dasigavęs iki tikslo, laimę pabandžiau čia ir nors ir nelabai yra kuo pasigirti, tačiau pagavau pakankamai stambia srovinę aukšlę, po to dar vieną ir po to dar vieną 😉 . Kiekvienas kibimas bandant kažką naujo yra pakankamai žavus, jog duotu galimybę pasimėgauti emocijomis.

Visiems tiems, kam nupasakota vieta, pasirodė įdomi, įdedu apytikslias žemėlapio kordinatęs, tikėdamasis, kad savo patirtimi pasidalinsite komentaruose.

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Įspūdžiais pasidalinau, važiuoju plonesnio valo ir didesnių plūdžių…

Donatas Greičiūnas

 

Facebook Komentarai

2 Comments

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Blog'as

Taikinys – šapalas.

Kadangi pastaruoju metu gana dažnai lankausi prie Neries, bandydamas perprasti žvejybos šioje

Karšiai ir česnakas

Gal ir ne visai tinkamas laikas kalbėti apie žvejyba dugnine meškere, žiemą,
Pakilti į Viršų