Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

T. Įvanauskas apie stumbrus Lietuvoje

in Istorija/Medžioklės istorija

1928 metais išspausdintas straipsnis apie stumbrus, kurio autorius yra legendinis mūsų krašto gamtininkas, Tadas Įvanauskas. Šis straipsnis dar įdomus ir tuo, jog jame cituojami istoriniai dokumentai apie stumbrų medžioklę Lietuvoje. 

Stumbras priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir mūsų naminiai raguočiai; taip pat, kaip ir jie, turi jis kiekvienoje kojoje po 2 dideles nagas ir 2 mažas ir taip pat grumuloja maistą. Yra tai didžiausias Euro­poje gyvenančių žemy­no gyvulių, nes turi iki 1 m. 80 cm. aukščio ir 3 m. ilgio. Sverti gali iki 600 klg., bet manoma, kad šių die­nų stumbrai yra kiek išsigimę, todėl ir ma­žesni. Vienas senas do­kumentas rodo, kad XVI amžiuje Rytprū­siuose buvo sumedžio­tas stumbras daugiau kaip dviejų metrų aukš­čio ir 952 kg. svorio.

Visas stumbro pirmagalis yra labai tvirtas ir sudaro aukštą kuprą, o pasturgalis daug silp­nesnis. Visas kūnas ap­žėlęs vilnomis, kurios vasarą būva durpinės spalvos, o žiemą kiek tamsesnės. Pasturgaly tos vilnos esti trumpos ir tik ant galvos ir kaklo esti ilgi plaukai, sudarą karčius ir barzdą. Jo kakta labai plati, akys mažos, ragai kaip na­minių gyvulių, nedideli ir užriesti kits į kitą, uo­dega ilga ir turi ilgų šerių pundą savo gale.

Bendrai imant, stumbras yra nepaprastai tvir­tas ir stiprus gyvulys, ir dėl to nušauti jis ne taip lengva.

Man pačiam teko tuo įsitikinti: preparuoda­mas seną stumbrą patiną 1913 metais, radau jame 2 užgijusias žaizdas: vieną blauzdoje, dide­lės grankulkės padarytą, — grankulkė buvo visiš­kai suplota, tačiau kaulas ne tik neįlaužtas, bet
net neįplyšęs. Kita žaizda buvo pačiame kaktos vidury: didelė švino kulka pataikiusi kakton su­siplojo, kaip blynas, tačiau kaulo nepramušė; vien tik aplink ją susi­darė kaulo voliukas ir žaizda visiškai užgijusi. Iš to, kad kulka buvo pataikiusi kaip tik kak­tos viduriu, spėju, kad buvo šauta visai mažu atstumu.

Senovėje stumbrų plačiai gyventa visoje vidurinėje Europoje. Apie tai mini senovės romėnų ir vokiečių ra­šytojai. Bet ilgainiui, ypač miškams nyks­tant, stumbrų skaičius vis mažėjo, ir pagaliau vakaruose stumbrai visai išnyko. Dar penkioliktame amžiuje jų apsčiai būta Rytprū­siuose ir tik 1755 m. jų paskutinis krito brakonierio nušautas.

Devynioliktame am­žiuje stumbrų būta tik dviejose vietose: Kau­kaze ir Bielaviežos gi­rioje (buv. Gardino gubernijoje tarp Baltstogės, Volkovisko ir Lietuvių Brastos). Bieloviežos girioje, kurios plotas siekia iki 128 tūkstančių hektarų, stumbrų skaičius įvairiais laikais buvo ne vieno­das. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje jų skaičius sumažėjo iki 300 galvų, nes juos labai naikino. Valdžiai pradėjus jais rūpintis, jų skaičius pakilo iki 700 su viršum ir laikėsi iki 1831 metų lenkų sukilimo. Tais metais sukilėliai, besislapstydami po miškus, daug stumbrų iššaudė. Apie 1851 m. jų buvo priauginta daugiau kaip tūkstantis, bet per 1863 m. sukilimą juos vėl gerokai apnaikino. Nuo to laiko iki didžiojo karo stumbrų skai­čius svyravo tarp septynių ir aštuonių šimtų.

Stumbras (Bison bonasus)
Stumbras (Bison bonasus)

Didysis karas buvo stumbrams pražūtingas; besitraukianti rusų kariuomenė ir, pasinaudoda­mi bendru sumišimu, vietiniai gyventojai ėmė me­džioti, kas tik pasitaikė. Ne geriau elgėsi pirmais laikais ir vokiečių kariuomenė, kol aukštoji vy­riausybė paskelbė įsakymą gyvuliams globoti. Stumbro mėsa, rida, ragai, kurie žmonių prieta­rais turi stebuklingų ypatybių, traukte traukė šim­tus medžiotojų, ir dėl to didesnė stumbrų dalis buvo išnaikinta.

Vokiečių okupacijos valdžiai susitvarkius, buvo suskaityti gyvulių likučiai Bieloviežos gi­rioje. Pasirodė dar esą 500 šernų, apie 2000 stir­nų, 2000 elnių, 300 danielių ir 160 stumbrų. Ka­dangi ir po to suskaitymo nemaža stumbrų žuvo, tai 1917 m. kovo mėn. jų ten beliko 121.

Karo pabaiga pasirodė stumbrui dar pražū­tingesnė negu jo pradžia, nes besitraukiant vo­kiečiams iš Lietuvos 1918 m. ir per visokius su­mišimus ir karus 1919 ir 1920 m. Bielaviežos stumbrai buvo iki paskutinio išnaikinti. Koks yra stumbrų likimas Kaukaze, tikslių žinių nėra, nes viešpataujanti Rusijoje anarchija neleidžia to pa­tikrinti. Spėjama, kad apie 1925 m. buvo jų ten užsilikusių apie 20 galvų.

Paskutiniais laikais įvairūs laikraščiai, nepa­tikrinę dėdami savo korespondentų pranešimus, paskelbė esą apie Ušpalius pasirodęs stumbras. Patikrinus vietoje pėdas, guolius, apgraužtus me­delius, trąšas ir pagaliau numestą ragą ir patį žvėrį mačiusio eigulio žodžius, padaryta išvada, kad čia būta briedžio. Ir vargiai galima įsivaiz­duoti, kad Lietuvoje galėtų dar užsilikti ligi šiol nepastebėtas stumbras.

Taigi, galima sakyti, po didžiojo karo stumb­ro gyvavimas pasibaigė, užsiliko tik jų likučiai įvairiuose Vakarų Europos žvėrynuose, zoolo­gijos soduose ir šiaip privačių asmenų nuo­savybėje.

Šio puikaus gyvulio gyvybei palaikyti pa­skutiniais laikais įsikūrė tam tikra draugija, pa­sivadinusi vardu „Tarptautinė draugija stumbrui palaikyti“. Ji surinko žinias apie visus užsiliku­sius stumbrus ir tiksliai veda jų kilimo knygas. Tatai daroma tam, kad būtų išvengta giminingų gyvulių kergimo, nes nuo to jie greit išsigimsta, smulkėja ir net pasidaro bergždi. Šios draugijos surinktais daviniais, neskaitant Kaukazo, 1921 m. pabaigoje visame pasauly buvo 58 stumbrai. Iki 1924 m. pabaigos gimė 25 veršiukai, bet užtat pastipo 17 senių. Tuo būdu 1924 m. gale buvo viso 66 stumbrai.

Belovežo girios (Baltarusija) stumbras
Belovežo girios (Baltarusija) stumbras

Stumbrai gyveno Bieloviežos girioje bando­mis po kelias dešimtis, ir tik seni buliai laikėsi atskirai. Buliai būdavo labai žiauraus būdo, nu­keliaudavo dažnai toli nuo savo gimtinės, užpul­davo naminius gyvulius ir žmones, išmėtydavo kūgius ir javų gubas. Vienas toks patinas prieš pat karą, atkeliavęs į vieną apylinkę Pružanų a., pridarė vietiniams gyventojams daug žalos, bet niekas neišdrįso jo nušauti, nes tatai buvo griežtai drau­džiama. Vienas dvarininkas kreipėsi telegrama į carą Mikalojų II, prašydamas leisti jam nušauti šį stumbrą, tačiau leidimo nebuvo duota. Per kiek laiko stumbras pasidarė visiems nepaken­čiamas ir minėtasai dvarininkas antrą sykį prašė carą leisti nušauti jį. Šį kartą tatai jam buvo leista, ir be didelio vargo stumbras buvo sume­džiotas. Man pačiam važiuojant automobiliu per Bielaviežos girią, vieną sykį pastojo kelią senas bulius; reikėjo sustoti ir palaukti, kol jis, pasto­vėjęs ir pakasinėjęs po savim žemę, malonėjo pasitraukti į mišką.

Stumbro karvė esti veršinga 9 mėnesius, bet atveda vaikus ne kasmet, o tik kas 2—3 metai. Todėl šie gyvuliai labai pamažu veisiasi. Patelė su veršiuku būva labai pikta ir puola bet kokį pasitaikiusį priešą, žvėrį ar žmogų.

Stumbro pašarą sudaro įvairios žolės, bet ypatingai mėgsta jis kvepiančią stumbražolę (Hierochloa australis), kuri dėl malonaus kvapo vartojama ir degtinei užpilti.

Nuo senų senovės laikų stumbras turėjo gar­bingą vietą tarp medžiojamų gyvulių. Romėnų imperatorius Cezaris sakė, jog užmušti stumbras esąs garsus žygis. Labai vertindavo šią me­džioklę ir buvę Vokietijos karaliai.

Kiek stumbrų būta Lietuvoje, rodo istori­niai daviniai. Jogaila, besiruošdamas į karą su kryžiuočiais, įsakė visą žiemą medžioti stumbrus, briedžius ir kitus gyvulius Bielaviežos girioje, kad pagamintų maisto kariuomenei. Bet tie laikai jau senai praėjo ir ilgainiui stumbrus medžiojo vien tik krašto valdovai.

Kada Bielaviežos girią užvaldė Lenkijos ka­raliai, ten prasidėjo tikros gyvulių skerdynės. Ypač tuo pasižymėjo karalius palaidūnas Au­gustas III. Ligi šiol tebestovi Bielaviežoje pamink­las jo 1752 m. medžioklei paminėti. Nušauti tuo­met 42 stumbrai, 13 briedžių ir 2 stirnos. Šioje medžioklėje dalyvavo ir karalienė, pati nušovusi 20 stumbrų. Keletą dienų prieš tai daugybė gy­vulių buvo suvaryta į aptvertą vietą, kur buvo įtaisyti bokšteliai aukštiems medžiotojams. Karalienė, saugiai sėdėdama tokiame bokštely, visą laiką skaitė kažkokį romaną ir tik išvydusi at­varytą žvėrį, kaskart lyg nenoromis atsitraukda­ma nuo knygų, šaudė ir visuomet pataikydavo.

Stumbrų ypatingai mėgstama stumbražolė.
Stumbrų ypatingai mėgstama stumbražolė.

Lenkijai, o drauge ir Lietuvai, netekus savo nepriklausomybės, Bielaviežos giria pateko rusų carų nuosavybėn. Jie ten taip pat medžiodavo, bet taip pat dėdavo daug pastangų apsaugoti medžiojamiems gyvuliams. Ypač tuo pasižymėjo caras Aleksandras III, kurs paskyrė tam tikslui dideles pinigų sumas ir gausią medžioklės sargybą.

Kad būtų galima įsivaizduoti rusų carų da­romos medžioklės, paduodame čia ištrauką iš buvusio carų medžioklės rengėjo Auer’io veikalo. Medžioklė įvyko 1860 m. spalių m. 19 d. „Ru­denį 1860 m. caras liepė paruošti stumbrų medžioklę. Remiantis šiuo įsakymu ir vadovaujant urėdui Strehlborn’ui, girios gyvuliai buvo varomi kasdien Čerlenkos link, 9 varstai nuo Bielaviežos kaimo. Tam varymui buvo panaudota 2000 va­rovų iš vietinių sodžių ir tuo norėta suvaryti visi gyvuliai į tam tikrą aptvertą vietą 7 kvadr. kilometrų plotu. Tos užtvaros vidury iškirsta linija, o joje įtaisyta 12 bokštų medžiotojams sėdėti. Carui priimti paskirti ką tik pastatyti miškų urėdui namai. Drauge su caru naktį iš spalių 5-tos į 6-tą dieną atvyko didysis Saksų—Veimaro kuni­gaikštis. Be to, dalyvavo medžioklėje Prūsų ku­nigaikščiai Karolis ir Albrechtas, Virtembergo kunigaikštis Augustas ir Hessen-Kassel’io kuni­gaikštis Fridrikas. Pirmutinė vieta vieno šūvio atstumu nuo tvoros paskirta carui, toliau tiesia linija 5 vietos užsienių svečiams ir dar toliau 6 vietos palydovams. Tuo būdu galima buvo šau­dyti visomis linkmėmis, išskyrus už tvoros aukščiausiu įsakymu saugioje buvo paruošta tribūna publikai. Iš kito galo, trimitu ženklą davus, žvėrys buvo pavaryti į medžiotojus. Tolimo šūvio atstume varovų li­nija buvo sustabdyta ir paleisti šunes. Pirmieji du caro šūviai paguldė du milžiniškus stumbrus. Iš gretimos vietos Prūsų kunigaikštiš Karolis nu­dėjo trečią. Kiti stumbrai, išsigandę šūvių, pakriko išilgai medžiotojų liniją, ir netrukus visur prasidėjo šūviai. Paskui stumbrus pasirodė ir kiti gyvuliai. Varovai atsidėję žiūrėjo, kad žvėrys nesitrauktų per toli į tankumyną nuo medžiotojų. Ketvirtą valandą trimito ženklu medžioklė buvo užbaigta. Paskui pietauta. Liaudis linksminosi ties caro palapine, dainuodama, šokdama ir gausiai gerdama degtinę iki vėlyvos nakties. Kitą dieną taip pat buvo varomoji medžioklė, per kurią nu­šautas labai gražus briedis, šernų ir vilkų. Viso nušauta 28 stumbrai (18 bulių ir 10 karvių), 2 briedžiai, 10 danielių, 11 šernų, 16 vilkų, 16 stir­nų, 7 lapės, 2 kiškiai, iš viso 96 galvos“.

T. Įvanauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir

Lietuvos meteoritai

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma
Pakilti į Viršų