T. Ivanauskas apie kurtinį

in Flora ir fauna/Medžiotojo dienos

Tai jau antrasis T. Ivanausko straipsnis, publikuojamas mūsų svetainėje. Šį kartą apie kurtinius, jų tuoktuves ir medžioklės romantika. Straipsnis buvo publikuojamas 1927 – 1940 metais leistame žurnale “Medžiotojas”, kurio vienas iš redaktorių ir buvo pats garsusis gamtininkas. 

Kurtinys yra tipiškas šiaurės miškų gyven­tojas, ir todėl seniau, kai miškai nebuvo taip apnaikinti, jo gyvenamoji sritis buvo daug pla­tesnė. Šio paukščio gyvenamas plotas užima vakarų Sibirą nuo Baikalo ežero (į rytus nuo Baikalo gyvena skirtinga rūšis Tetrao parvirostris), šiaurės Europos dalį — Rusiją, Skandina­viją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, iš dalies Lenkiją, Vokietiją, Austriją ir Prancūziją. Angli­joje jų kadaise būta ypač Škotijoje; vėliau jie buvo išnaikinti iki paskutinio, o dar vėliau, bū­tent nuo 1837 m., iš naujo jų atgabenta ir veis­ta. Taip pietuose, taip ir šiaurėje kurtinio iš­plitimas sutampa su spygliuotų miškų riba. Menzbier’o daviniais, Europos Rusijoje kurtiniai siekia iki 65-tos paralelės, t. y. maždaug iki Ar­changelsko, bet aš pats esu matęs kurtinį Laplandijoje netoli Kalos miestelio, t. y. apie 68 pa­ralelę ir tik apie 80 kilometrų nuo Ledynuotojo vandenyno pakraščio, kur spygliuoto miško be­veik nėra, o auga vien tik žemas beržynas, per­einąs į lygią tundrą. Vokietijoje kurtinių pasi­taiko tik dideliuose miškuose, ypač kalnuotose vietose, kaip antai: Švarcvalde, Odenvalde, Fich­telgebirge, Bogemijos ir Turinguos miške ir Harce. Esama jų šiek tiek Rytprūsiuose, visai netoli nuo Lietuvos sienos Jūros, Viešvylio ir Smali­ninkų miškuose. Prancūzijoje kurtinių likučių yra dar Pirenėjuose ir Vogėzuose. Europos ribose bene daugiausia kurtinių yra dar Skandinavijoje ir Suomijoje. Gana daug jų taip pat Latvijoje. Lietuvoje kurtinių pusėtinai likę lenkų okupuotoje daly, nors ir labai netoli nuo demarkacijos lini­jos. Ypatingai jų esama Rudnykų Girioje) (da­bartiniame Vilniaus-Trakų apskrity) ir Gudų Girioje) į pietus nuo Varėnos ir Marcinkonių stoties, o taip pat Druskininkų apylinkėse. Be to, mažesnių jų kiekių yra Vileikos, Disnos, Švenčionių, Naugardėlio, Slonimo ir Gardino apskrityse. Neokupuotoje Lietuvoje kurtinių kaip ir nėra, neskaitant mažo jų skaičiaus Trakų, Utenos, Ežerėnų ir Tauragės apskrityse. Suvalkų krašte (išskyrus Augustavo miškus) jie jau seniai išnykę, tačiau, senų medžiotojų žodžiais, tiesiant Kauno—Virbalio geležinkelį jų apsčiai būta Kazlų Rudos miškuose. Be abejo, šio geležinkelio nutiesimas ir buvo kurtiniams pražūtingas, nes padarė prieinamas jų buveines. Kuriuo laiku kurtiniai išnyko Kauno krašte, tiksliai nežinoma, bet viename Menzbier’o veikale, išėjusiame iš spaudos 1912 m., pasakyta, kad kurtiniai Kauno gubernijoje beveik yra išnykę. Vis dėlto nėra abejonės, kad senais laikais kurtinių Lietuvoje būta labai daug. Be ko kita, Tyzenhauz’as savo ornitologijoje (1843 m.) sako. kad kurtinys Lie­tuvoje labai paprastas paukštis.

Kaip jau buvo minėta, kurtinys yra spyg­liuotų miškų gyventojas; dažniausiai laikosi jisai pušynuose, bet šiaurės kraštuose, kur pušų yra rečiau, jų vietą užima eglė ir maumedis, jis taip pat nevengia ir šitų miškų. Gyvendamas pušy­nuose, jisai vis dėlto pasirenka šlapias vietas, sa­manynus, mažomis pušelėmis apaugusius, kur nors netoli nuo uogynų su bruknėmis, mėlynė­mis, girtuoklėmis ir kitomis uogomis. Tačiau kurtiniai sugeba prisitaikyti ir kitoms aplinky­bėms; taip antai, pasak Rasewig’o ir kitų auto­rių, Žemutinio Naugardo ir Riazaniaus guberni­jose kurtinių gyvenama plačiuose beržynuose ir epušynuose ir net ąžuolynuose. Daugumas auto­rių, tyrinėjusių kurtinį, vienu balsu tvirtina, kad jis yra paukštis sėslys tikra to žodžio prasme; pasak jų, šie paukščiai neatlieka net tokių kelio­nių kaip tetervinų būriai žiemą. Iš esmės negali­ma nesutikti su šia nuomone, tačiau man žino­mi faktai, kad žiemą kurtiniai kartais pulkais iš­skrenda iš savo buveinės ir net palieka mišką: senais laikais žiemos metu kurtinių pulkai išskrisdavę iš Gudų Girios ir aplankydavę plačius smiltynus, kadugiais apaugusius, apie Marcinko­nių ir Linažario kaimus, kadugių uogų lesti. Šių kaimų gyventojai nuo seniausių laikų kurti­nius gaudydavo kilpomis tuose kadugynuose; tuo skundėsi Musteikos, Kobelių, Zubravos ir kiti giriniai kaimai. Ar dabar tas gaudymo būdas praktikuojamas, abejoju, nes kurtinių skaičius tenai, kaip ir visur kitur, labai sumažėjo. Pats atsimenu, kad apie 1894 m. mano tėviškėje, Lebiodkos dvare, Lydos apskr. rugsėjo m. buvo nušauta kurtinio patelė, mažame pušynėly, nors apie 20 km. rajone kurtinių jau nebuvo.

Iš eilės pasistengsiu aprašyt kurtinio gyve­nimo būdą, jo papročius, o drauge ir su tuo su­rištą medžioklę. Pradėsime nuo pavasario ir pavasario medžioklės. Kas tik vieną sykį me­džiojo kurtinį per tuoktuves, tas be abejo sutiks su manim, kad ši medžioklė duoda gražiausių ir stipriausių įspūdžių. Todėl man visai suprantamas lenkų rašytojo žinomo medžiotojo Zabrovskio pasakymas, kad bemedžiodamas cent­rinėje Afrikoje liūtus ir raganosius negavęs jis stipresniu įspūdžių, negu per kurtinių medžiokles Poliesės miškuose. Iš tiesų, galima pasakyti, kad tai yra karališka medžioklė kilniausia šio žodžio prasme.

Dar žiema, dar sniegas giliu sluoksniu guli miškuose, ir tik aplink pušų kelmus aptirpo sniegas ir pasidarė žiedo pavidalo duobelės. Die­ną saulė jau ima kaitinti, ir sniego paviršius kiek nutirpsta, o naktį pasidaro šerkšnas. Saulėtą vasario mėnesio dieną iš tamsaus miško vienas paskui kitą, lygiai tuo pa­čiu oro keliu ima skristi sunkūs dideli paukščiai ir nutupia pušų viršūnėse sa­manyno raisto pa­krašty. Nutūpę pa­čiose viršutinėse ša­kose, kurios linksta nuo jų sunkumo, paukščiai kaskart plasnoja sparnais, kad nenustotų pu­siausvyros. Tai kur­tiniai pajuto pava­sarį, — jie išskrido iš savo žiemos bu­veinių ir pirmą sykį apsilankė tuoktuvių vietose. Dar pra­ėjo keletas gražių saulėtų dienų. Kur­tiniai lankosi čia kasdien, nusileidžia ant sniego, vaikš­čioja išskėtę spar­nus ir braižo jais sniegą.

Tuoktuvių vieta gali būti labai įvairi, bet neturi nieko bendra su tetirvinu tuoktuvėmis. Tokia vieta būva sausame aukštame pušyne arba, kaip sakoma Dzūkuose, „saloje,“ t. y. kaubury vidury raisto, arba tiesiog raiste, apau­gusiame mažomis pušelėmis 3—5 metrų aukščio. Gerai man žinomoje Berštų urėdijoje pažįstu visų tų tipų tuoktuves. Pats tuoktuvių plotas būva ne per didelis. Tiesa, kur groja 30 — 50 kurtinių, jis gali turėti iki kelių ketvirtainių ki­lometrų, nes tie paukščiai niekuomet nesueina taip tirštai, kaip tetirvinai. Tarp atskirų gro­jančių paukščių visuomet esti kelių šimtų žing­snių atstumas. Mažesnės tuoktuvės, kur susi­renka 5 — 6 paukščiai, turi ne daugiau kaip vieną ketvirtainį kilometrą.

Kurtiniai yra nepaprastai prisirišę prie vie­nos tuoktuvių vietos ir dėl to laikosi jos per dešimtis metų iš eilės. Tik ištikus gaisrui arba iškirtus mišką, jie verčiami ieškotis kitų vietų. Šiaip net dažnas medžiojimas jų neatbaido, ir bene tame ir glūdi spartaus kurtinių nykimo priežastys, nes įgudęs medžiotojas, gerai žino­damas vietą, lengvai gali iššaudyti juos iki pas­kutinio. Del tos priežasties nesunku nustatyti miške kurtinių skaičius ir paskirti tam tikras kiekis atšaudyti.

Pavasario pradžioje kurtiniai minta, lygiai kaip ir žiemą, pušų spy­gliais, bet išnykus sniegui randa sau lesalo ant žemės.

Mano Lietuvoje už­muštų kurtinių gur­kliai visuomet buvo prikimšti kulino (Eryophorum) pum­purų, o be to, bū­davo ten pernykščių spalgenų ir bruk­nių. Visuomet skilvy randama daugybė smulkių akmenukų, maždaug vikių grū­do didumo. Nuo kitų Lietuvos me­džiotojų esu girdė­jęs, kad kurtiniai lesa taip pat šila­gėlės (Anemone pulsatilla) pumpurus, bet pačiam neteko to patikrinti.

Kurtinys (Tetrao urogallus)
Kurtinys (Tetrao urogallus)

Kurtinys žy­miai skiriasi nuo tetervino ir tuo, kad jis groja medyje, o ne ant žemės. Tiesa, tuoktuvių pabaigo­je, t. y. jau saulei užtekėjus, jis nusileidžia ant žemės, ypač kai atskrenda patelės ir kiti patinai, bet tai nėra tipiškas jo elgesys. Labai dažnai tarp medžiotojų kyla ginčų, kokiam medy groja kurtinys. Daugumas tvirtina, kad kurtinys groja tiktai pušyje, bet rusų autoriai, tarp kitų Rasewig’as, matė jų grojant berže, epušėj, ąžuole. Manau, kad šis paukštis pasirenka tuos medžius, iš kurių daugiausia su­darytas miškas. Aš savo praktikoje nesu matęs kurtinio grojant kitaip, kaip tik pušyj, ir visi Lietuvos medžiotojai, su kuriais esu kalbėjęs, patvirtina tą patį. Pušies pasirinkimas tur būt pareina nuo to, kad šis medis turi išsiskėtusių horizontalinių šakų, kuriomis kurtiniui patogu yra vaikščioti giedant. Aukštų pušų kurtinys ne labai mėgsta ir dažniausiai groja vidutinio aukščio 5—6 metrų medžiuose. Kitą sykį, ypatingai raistuose, šie dideli paukščiai groja to­kiose menkose pušelėse, jog net nuostabu, kaip jie gali jose laikytis. Ne visi medžiotojai sutinka klausimu, ar kurtinys turi tam tikrą parinktą medį, kuriame groja kas rytas. Nuomonės gal nesutinka dėl to, kad įvairiuose kraštuose kur­tiniai turi įvairių papročių. Aš linkstu manyti, kad pas mus, o ypatingai seni kurtiniai („gročiais“ Gudų Girioje vadinami) turi parinktus medžius. Kaip iliustracija mano nuomonei štai vienas mano medžioklių nuotykis. Išėjęs „ap­sodinti“ kurtinio į Čapkelių raistą, Gudų Gi­rioje, 1919 m. pavasarį, pastebėjau pušelaitę apie 15 cm. storio, kurios viena šaka buvo visai nu­dilinta, net blizgėjo, o po ja ant kupsto ir vandeny gulėjo krūva kurtinio mėšlo. Nutaręs, kad čia kurtinio grota, sustojau per kelioliką žingsnių nuo tos pušies; ir iš tiesų, prieš pat saulėleidį atlėkė ir nutūpė ant tos šakos gražus patinas, kurį tuoj ir nušoviau.

Pačios tuoktuvės įvyksta štai kaip. Dieną kurtiniai ganosi kur nors arti raiste, lesinėdami kulinus arba uogas, o saulei leidžiantis kyla kiekvienas sau ir skrenda tiesiog į tuoktuvių vietą. Atskridęs kurtinys nutupia medy, daž­niausiai jo aukštumo viduryje ir ilgą laiką tupi be jokio judesio stačia poza ir ištiesęs kaklą. Tokia poza jis iš tolo primena butelį. Tuomet jis yra labai akylus ir budrus ir stebi mažiausią triukšmą ar šiaip kieno nors pasirodymą. Daž­niausiai iš vakaro atlekia tik seni patinai, o jau­nikliai pasirodo iš ryto prieš auštant. Jei nieko įtariamo nepastebėta, kurtinys padaro savotišką balsą, kuris sunku yra atvaizduotį; jis turi kiek panašumo į kiaulės kreksėjimą. Šis balsas medžiotojui ypatingai malonus, nes tai ženklas, kad atlėkęs kurtinys bus geras „gročius.“ Patupėjęs kiek laiko vienoje pušyje, jisai dažniausiai per­lekia į kitą, o kartais į trečią; kitą sykį nusilei­džia ant žemės ir vėl pakyla į medį. Drauge su visa tuo daromas didžiausias triukšmas sparnais, ir atsitupiąs kurtinys girdėti gal už kilometro, jei vakaras yra tylus. Yra įsivyravusi nuomonė, kad patinai daro tai tikslingai, kad patelės gir­dėtų, kur jie nutupia. Geras „gročius“ groja jau iš vakaro bent kelioliką ar kelias dešimtis giesmių, ir dažnai tenka nelaukiant ryto jis nušauti. Daugumas medžiotojų yra tos nuomo­nės, kad jei kurtiniai iš vakaro neduoda balso, tai iš ryto bus blogos tuoktuvės. Ir iš tiesų pa­tirta, kad kurtinys labai nujaučia orą ir jei tyli iš vakaro, tai nujaučia negerą rytą. Bet ir tenka įsitikinti, kad kurtinių tuoktuvės pareina dar nuo kaži kokių neišaiškintų priežasčių. Šiaip ar taip, kurtinys yra gražaus oro giesmininkas. Geriau­siu oru laikau tokį, kuris tinka slankoms traukti: šilta diena, gali būti ir nedidelis lietus, net ir gana didelė šalna naktį nekenkia. Bet stiprus vėjas stabdo tuoktuves, taip pat ir staigus oro pablogėjimas. Tokį pablogėjimą kurtinys nujau­čia ir jau iš vakaro nesiruošia groti. Būva ir atvirkščiai, — vakaras biaurus, netikęs rytas, bet kurtiniai groja, nes jaučia, kad netrukus oras pasikeis pagerėdamas. Dmitrijev’as aprašo tokį nuotykį: jis medžiojo kurtinius; nakčia, apie 12 val., ėmė smarkiai snigti, o auštant ėmė taip pustyti, jog per 20 žingsnių nieko nebuvo ma­tyti. Tačiau kurtiniai grojo puikiausiai, tik pra­dėjo ir baigė valanda vėliau. Apie 10 val. ryto nustojo snigę ir pasidarė gražus, šiltas oras.

Kaip sunku numatyti geros tuoktuvės, tu­rėjau progos pats įsitikinti. Medžiodamas Ar­changelsko krašte 1917 m. pavasarį, išėjau va­kare ieškoti kurtinių į mišką, kur jų daug buvo. Kilo vėjas, pasidarė labai šalta ir sniegas, kuris dienos metu nuo saulės buvo suminkštėjęs, pa­sidarė kietas, kaip ledas, ir juo buvo labai pa­togu vaikščioti. Apvaikščiojęs visą tuoktuvių plotą, nei mačiau, nei girdėjau nė vieno kurtinio ir nusiminęs sukūriau laužą, kad prie jo praleis­čiau naktį. Nakčia, apie 1-mą val., pusiau snausdamas lyg girdžiu kurtinį grojant. Greit imu šovininę ir šautuvą ir einu. Tuoj prie ma­no laužo, gal per pusantro šimto žingsnių, groja kurtinys, o šalia, kiek tolėliau, kitas, toliau dar trečias. Einu prie pirmutinio ir netrukus nu­šaunu. Dar mano šūvio aidas nenutilo, o gir­džiu jau antro kurtinio giesmę. Jį taip pat nu­šaunu, taip pat ir trečią. Buvo tai rekordinis rytas mano kurtinių medžioklėse. Bendrai tame miške galėjo groti kelios dešimtys kurtinių, kurių tačiau vakare visai nemačiau ir negirdėjau. Galiu pasakyti, kad šios mano medžioklės sėkmingu­mą nulėmė didelis šaltis naktį, nes sušalusiu sniegu buvo labai patogu eiti, tartum grindimis.

Kuriuo laiku prasideda kurtinių tuoktuvės, tiksliai sunku pasakyti, nes pirmučiausia tatai par­eina nuo pavasario eigos, antra, kurtiniai iš pra­džios groja labai nedrąsiai ir trumpai ir tik nu­sistovėjus šiltam orui įsismagina ir ima groti kaip reikiant. Lietuvoje pradžia būva apie kovo mėn. 15 d., o gal ir anksčiau, bet tikrai geros tuok­tuvės būva ne anksčiau kaip kovo 27—28 d. Žinoma, šios datos svyruoja sąryšy su tuo, koks yra pavasaris. Mano prityrimu tačiau yra dvi žy­mės, kada galima laukti gerų kurtinio tuoktuvių: pirma — tai šilagėlių (Anemane pulsatilla) žy­dėjimo pradžia, antra — kikilio (‘arba šilagaidžio, Friugilla coelebs) pirmos girdimos giesmelės miške. Šitais dviem pažymiais ir vadovaujasi Gudų Girios medžiotojai.

Prieiname dabar prie pačių tuoktuvių apra­šymo. Jau buvo pasakyta, kad kurtinys kitąsyk groja jau iš vakaro, bet tikra giesmė su visomis jos ypatybėmis ir savotiškais kurtinio judėjimais galima girdėti ir matyti tik iš ryto. Pradeda ją seniausias patinas, dar esant visiškai tamsiai nak­čiai. Tupėdamas kur nors neaukštai, jisai kiek nuleidžia sparnus, šiek tiek pakelia ir išskečia uodegą ir užriečia galvą aukštyn. Keista, kiek yra netikusių, grojančio kurtinio paveikslų. Daž­niausiai paišo kurtinį pasišiaušusį, ratu išskėsta uodega, ištiestu, kaip pagalys, kaklu. Tokią pozą dažniausiai taip pat duoda iškamšoms. Pas gyvus kurtinius aš nieko panašaus nesu matęs. Kažkodėl daugumas tapytojų nori suteikti kurtiniui panašumo su pa­sišiaušusiu kalakutu. Žinomas Maskvos natūra­listas ir preparatorius Lorenz’as net sako, kad kurtinys dažnai grojąs visai paprasta poza; su tuo aš visiškai sutinku.

Yra daug žmonių, girdėjusių burbuliuojant teterviną ir manančių, kad toks didelis paukštis kaip kurtinys turi burbuliuoti dar garsiau. Tai klaida! Pirmučiausia kurtinys visai neburbuliuoja, antra vertus, jo balsas toks tylus, jog vos vos išgirsi per 100 ar ypatingai geromis sąlygomis per 150—200 žingsnių. Šitas balsas galima paly­ginti su skiemenimis: te ke, te-ke… Balsas dus­lus, bet su tam tikru rezonansu, lyg kad tie skie­mens būtų tariami į tuščią statinę. Šiaip taip šis garsas galima pamėgdžioti, suduodant laibute lazdele per tuščios statinės kraštą. Iš pradžios tie skiemens girdimi lėtu tempu, paskui vis greičiau ir greičiau, ir gale girdėti lyg traškėjimas: trr… Kai kurių kraštų, pavyzdžiui Poliesės, kurtiniai baigia šią giesmės dalį vadinamuoju „plaktuku“, t. y. balsu, primenančiu atkemšamą alaus butelį. Nei iš Lietuvos, nei iš Rusijos šiaurės kurtinių aš šio garso nesu girdėjęs. Pasibaigus teksenimui, girdimas tylus, bet labai savotiškas balsas, kuris paprastai specialioje literatūroje yra lyginamas su garsu galandant peilį ant tekėlo (nuo to ir vokiškas jo pavadinimas „schleifen“). Nepasakysiu, kad tas palyginimas būtų labai tinkamas. Aš pats pirmą sykį jį išgirdęs gavau įspūdį, kad čypia kokie maži paukščiukai, pavyzdžiui, jaunos, tupin­čios lizde startos arba bitlesės, kai seniai atneša joms penukšlį. Grojąs kurtinys tekši ilgai, kartais 5—10 minučių, bet tai trunka taip ilgai, kol jis nėra įsismaginęs arba nėra įsitikinęs savo visišku saugumu, įsismaginęs gi baigia tekšenti per ¼ arba ½ minutės ir tuoj prasideda minėtasis šnypščiamas balsas. Tas balsas trunka vos 3—4 se­kundes. Teksenimas kartu su vienu šnypštėjimu ir sudaro vieną „giesmę“. Kai kurtinys tekšena, jis puikiausiai girdi, bet kai šnypščia, jis nieko negirdi ar bent nestebi, kas aplink darosi. Taigi tomis keliomis jo apkurtimo sekundėmis ir nau­dojasi medžiotojas, kad prie jo prieitų. Iš pra­džios, tai yra kovo mėnesio pradžioje, tuoktu­vėse būva vien patinai ir tik vėliau, stojus gra­žiam orui, pasirodo ir patelės. Jos atskrenda prieš pat saulei tekant ir jau skrisdamos iš toli duoda balsą, kuris labai panašus į tetervės kvaksėjimą, bet storesnis. Atskridusi kurtinė nutupia kur nors į pušaitę, o paskui tyliai kvaksėdama bėga prie to medžio, kur groja patinas. Patinas ima groti dar didesniu įniršimu, paskui irgi nusileidžia ant žemės, nenustodamas groti. Dažnai prie vie­nos patelės sueina du patinai ir prasideda žiau­rios kautynės. Jos tenka dažnai ne tiek matyti, kiek girdėti, nes sukibę patinai smarkiai muša sparnais; tai girdėti už pusės kilometro ir toliau.

Kurtinių medžioklė turi nepaprastai daug poe­zijos ir duoda stiprių įspūdžių. Gražų balandžio mėnesio popietį einama į mišką tuoktuvių vieton. Atvykęs medžiotojas sustoja arba atsisėda ant kelmo ir laukia vakaro. Aplinkui čiulba ulba strazdai giesmininkai, sausose medžių viršūnėse barška geniai ir skardžiai skamba prasta, bet ma­loni margasparnio kikilio giesmelė. Buvęs dieną vėjas nurimo visai ir miškas nustojo ūžęs… ap­linkui vien samanoti kupstai, iš jų auga nedide­lės apykreivės pušaitės, o tarp jų vanduo, kur tik pažiūrėsi. Štai jau vakaras, saulė pasidarė rau­dona ir didelis jos ratas jau liečia pušelių viršūnes… Štai sučiulbėjo tetirvinas, vienas, jam atsiliepė ki­tas… Štai iš raisto išskridęs perkūno oželis kil­damas šaukia: ti-kut, ti-kut, ti-kut, o paskui bliau­damas pradingsta aukštumoje. Praeina dar ket­virtis valandos, pasidaro šalta stovėti nejudant; tik staiga už kelių šimtų žingsnių triukšmas, lyg didelis paukštis suplasnojo sparnais tankumyne; tai „jis“ atskrido ir nutupė į pušelę. Medžiotojo širdis ima plakti, rodos, girdėti ji, bijo jis, kad iš didelio susijaudinimo nepajudintų kojų vandeny, kad neišgirstų „jis“… Bet štai pakilo jis, nulėkė. Ne. Vėl nutūpė kitos pušelės viršūnėje. Tai jau gerai. Vadinas, persėdinėja, ieško patogesnio me­džio, gros iš ryto. Medžiotojas stovi kaip apmi­ręs, bijo savo alsavimo, savo širdies plakimo. Jau nutilo strazdai kits paskui kitą, tik vienas jų koks nenuorama vis švilpia ir švilpia. Jau knark­dama ir cypdama pralėkė viena slanka, bet ji medžiotojo širdyje šį kartą nesukelia jokio gei­dulio; jau pradėjo mirguliuoti viena kita žvaigždė… Reikia pasitraukti. Tyliai atsargiai, žingsnis po žingsnio, medžiotojas eina atgal ir tik atsitolinęs kelis šimtus žingsnių eina drąsiau į salą, kur teks nakvoti. Ten sutinka jis savo palydovą, vie­tinį medžiotoją, seną prityrusį „glušatniką“. Jisai jau spėjo sukurti laužą ir praneša kad „ap­sodino“ net du kurtinius — vienas persėdinėjo ir net tekeno, tas geras „gročius“. Kitas turbūt jaunas, atlėkė ir nutūpė „kaip vanagas“, nė balso nedavė…

o_22
Kai prie vienos patelės susirenka du patinai, prasideda žiaurios kautynės.

Jau naktis, juodi dūmai iš smaliokų kamuo­liais eina aukštyn, raudonos liepsnos apšviečia fantastiškas pušis, o jų kelmai darosi dar raudonesni. Kaskart smarkiau šauna ugny smaliokai arba sučypia, lyg vėlė pragare. Iš pradžios miego nesinori, žiūri įsmeigęs akis į ugnį ir, rodos, ilgai, ilgai taip žiūrėtum. Pradedi kalbėti apie šios žiemos medžiokles, paskui kalba pereina į tolimą, tolimą praeitį, apie briedžius, lūšius, meškas. Tos seno „glušatniko“ pasakos giliai įstringa medžiotojui į širdį: jis duoda valios savo fantazijos sparnams ir, rodos, pats gyvena tais žavingais tolimos praeities įvykiais. Aplink tik miškas ir raistas, žinai, kad dešimt kilometrų aplinkui tas pats ir galvojimas apie tai daro kiek­vieną tavo širdies stygą dar jautresnę… Bet jau ima miegas. Atsigulei ant kietos žemės, atsisu­kęs veidu nuo ugnies, pradedi lyg snausti; tačiau tikro miego nėra, vis bijai, kad nepramiegotum, vis pažiūri į laikrodėlį. Vėl pradedi snausti. Tik staiga toli, toli girdėti graudus kaukimas. Dar jo aidas nenutilo, o jau kur nors pašaly, bet žy­miai arčiau girdėti antras, trečias… Tai vilkai. Jie užtiko vakar prigėrusią raiste karvę, bet bijo prie jos prieiti ir staugia vaikščiodami aplinkui. Nutilo vilkai: praeina dar pusvalandis ir vėl nauji ‘ balsai, gryni, švelnūs, kaip sidabras, stiprūs ir aiškūs, kaip plienas — tai gervės keičia savo sargybą artimame raiste. Ir vėl tylu, ugnis gęsta. Rodos, tuoj užmigsi.

Bet palydovas nemiega; nuėjęs tolėliau nuo ugnies, žiūri įsmeigęs akis tamsumon. Po va­landėlės grįžta:, „Ponas…. ponas… Jau čėsas kel­ti, pažaras“. Šalta, tamsu, raudonos žarijos vos vos apšviečia artimiausias pušis, įsidėmėjęs gerai linkmę, kur vakar liko „apsodintas“ kurti­nys, medžiotojas netrukus palieka salą, jau po kojom jaučiamos šlapios samanos, jau pliuškena vanduo ir traška plonas aptraukęs jį ledas. At­sargiai eina medžiotojas, lazda čiupinėdamas ke­lią vandeny tarp minkštų samaninių kupstų ir mažų kreivų pušelių, atidžiai žiūrėdamas, kad nepamestų geros krypties. Jau nueita pora šim­tų žingsnių nuo salos — naktį ir raiste tai geras gabalas kelio. Sustoja, klausosi — nie­ko negirdėti. Dar per anksti, dar reikia pasto­vėti kantriai keliolika minučių, bet geriau per anksti, negu per vėlai. Tuo tarpu apčiuopomis patikrinama šautuvo užraktis: viskas tvarkoje, dar prie ugnies įdėti du šoviniai su šratais 4 mm…. Šalta stovėti vandeny, kojos ima dre­bėti. Tik staiga pasigirsta toli tylus dviskiemenis balsas: te-ke…; o gal tik pasirodė, nes kai naktį miške ko lauki, tai tikrai pasirodo. Bet štai vėl — te-ke, — tikrai girdėti, dar minutė, ir vėl te- ke… teke… groja! Medžiotojas dar stovi, pra­leidžia tris, keturias giesmes, kad gerai įsidėmėtų tempą. Tekenimas girdėti jau aiškiai, iš pra­džios tie garsai eina iš lėto, kits paskui kitą, pa­skui greičiau ir greičiau ir baigiasi staiga kaži kokiu neatvaizduojamu terškenimu. Vėl pusę mi­nutės tyla, ir vėl te-ke…teke… teke, teke… ir veltas pats terškenimas pabaigoje. Tai viena, ant­ra giesmė. Pasibaigus traškėjimui, medžiotojas padaro du, tris didelius žingsnius, nesaugoda­mas tylos, ir vėl stovi kaip apmiręs. Vėl gie­smė, vėl pora žingsnių priekin. Dabar girdėti kaži koks naujas garsas: pasibaigus tekenimui, aiškiai girdėti lyg čiu-ši-čiu-ši… lyg čiulbėtų ko­kie maži paukščiukai. Jau rodos arti, gal šim­tas žingsnių, pryšaky juoduoja aukštėlesnių puše­lių grupė, ‘iš ten ir girdimas balsas. Dar dešimt, dar dvidešimt giesmių… jis, rodos, visai arti… teke­nimas ir šnypštimas toks ryškus, bet nieko ne­matyti. Praeina dar keletas minučių, darosi šviesiau, rytuose dangus darosi žydras, o ant jo dugno pušelių kontūrai vis ryškesni. Tik kas čia — tamsi šaka lyg pajudėjo. Medžiotojui šir­dis suvirpėjo, rodos, neklysta pamatęs „jį“. Taip tikrai, pajudėjo pusiau praskleista uodega, pasirodė galva ir ilgas storas kaklas… Ir staiga trumpa liepsna ir trenksmas. Šūvio aidas atsi­muša artimoje saloje, kuri perduoda jį toliau ir toliau per raistus ir šilus… o čia, garsiai plasno­damas sparnais paskutinėje agonijoje, pusiau van­deny, pusiau ant balto samanų kupsto atiduoda savo gyvybę paukštis — karalius, aistringas pavasario giesmininkas….

Tokia yra pavasario medžioklė.

Dar nepasibaigus tuoktuvėms, kurtinių pa­telės ima dėti kiaušinius, o patinai tebegroja vie­ni, žinoma, jau be tokio įnirtimo kaip pirma, kol pagaliau ir jie ataušta ir nustoja lankyti tuoktuvių vietas. Tai įvyksta apie gegužės mė­nesio 25—31 d. Savo lizdui patelė parenka vie­tą kur nors po krūmais arba po išvirtusiais medžiais, labai dažnai po žiemą nukirstų me­džių šakomis. Dėliai to kurtinių lizdai labai nukenčia ten, kur miškai yra valomi vėlai (pa­vyzdžiui, gegužės mėn.). Valant šakas, lizdas atsi­duria atviroje vietoje ir patelė atgrasoma. Reikia šia proga pasakyti, kad apskritai imant vėlyvas miškų valymas yra žalingas ir kitiems medžio­jamiems gyviams ir į tą darbą miškų administra­cija turėtų atkreipti dėmesį. Kiaušinių skaičius būva įvairus. Pasak Menzbier’o, vidurinėje Ru­sijoje būva jų 6—8, retai 10, Vakarų Europoje net 12—16. Pasak medžiotojų, Gudų Girioje būva 8—9 kiaušiniai. įvairūs autoriai tiekia įvairių datų apie jauniklių ritimąsi. Pasak Menz­bier’o, tatai turėtų būti tarp gegužės mėn. pa­skutinių dienų ir birželio m. pradžios. Sabaniejev’as gi tvirtina, kad tai įvyksta apie birželio m. 15 d. Gudų šaly 1919 m. gegužės mėn. 10 d. atėmiau 6 kurtinio kiaušinius iš piemens, ku­ris tą pačią dieną buvo juos išplėšęs iš lizdo. Jie buvo dar visai neužperėti ir vieną jų išpe­rėjo višta. Kadangi perėjimo laikas trunka 21—24 dienas, tai jaunikliai būtų riedėję pas mus pirmomis birželio mėn. dienomis.

Išriedėję jaunikliai pabūva lizde apie 24 va­landas ir tuoj ima bėgioti paskui motiną. Visa šeimyna laikosi dažniausiai paraistėse, ypač jei ten yra smiltingų ruožkalnių su pargriuvusiais supuvusiais medžiais ir skruzdėlynais. Ten pa­telė, besikrapštydama supuvusioje medenoje ar­ba išrausdama skruzdėlynus, gausiai randa mai­sto savo vaikams. Ten visa šeima rąnda sau sauso smėlio, kuriame labai mėgsta maudytis. Netrukus, per 9—10 dienų, jauniklių užauga sparnai, nors jie patys dar esti vieversio di­dumo. Ištikus pavojui ir pakilus motinai, jie taip pat kyla ir stengiasi skristi paskui ją, bet greit pavargsta ir krinta ant žemės arba nutu­pia į šakas. Patelė, nuskridusi ir padariusi ratą, grįžta į tą pačią vietą ir sušaukia juos. Šaukda­miesi jaunikliai švilpinėja panašiai kaip jaunikliai tetervinai. Augant jaunikliams, jų maistas keičia­si: vietoje vabzdžių jie pamažu imasi įvairių uogų, pirmučiausia žemuogių ir mėlynių, paskui aviečių, girtuoklių ir bruk­nių. Mano nušauti jau­nikliai vasaros pabaigoje visuomet turėjo gurklius mėlynių ir bruknių prikimštus. Paaugę ima jie nakvoti jau nebe ant že­mės, bet medžiuose ir dėl to apsisaugoja nuo la­pių, kurios jiems labai pavojingos. Jaunikliai auga labai greit. Gamtos Tyrimo Stoties rinkiniuo­se yra 3 mano nušauti Gudų Girioje (Berštų urėdijoje) jaunikliai, vie­nas patinas 1904. VII. 29, ir 2 patelės 1903. VIII. 21; patinas yra jau už teterviną didesnis ir perpus išsišėręs, o mi­nėtos 2 jaunos patelės tesiskiria nuo senų pate­lių vien tik spalva, bet ne didumu.

Kurtinių medžioklė vasarą toli gražu neduoda tų visų smagumų, kaip pavasarį. Medžiojama su vižlu, ir tokia medžioklė mažai tesiskiria nuo te­tervinų medžioklės su šunimis. Pasakysiu net, kad tetervinų medžioklė yra malonesnė, nes kurtiniai tenka medžioti miško tankumyne, kur retas šuo gerai išstato, be to, dėl tankumo daž­nai šūvis yra negalimas. Antra vertus, medžioti kurtinių vasarą gaila, nes tuo mažinama vertė žavingai gražios pavasario medžioklės.

Dar keletas žodžių apie senus patinus vasa­ros metu. Nuvargę ir sulysę nuo karštų tuoktu­vių, jie susiieško neprieinamų miško tankumynų. Pirmas jų vargas tai šėrimasis: jie turi pamesti visas senas plunksnas ir išugdyti naujas. Tas lai­kotarpis visiems paukščiams sunkus, bet ypatin­gai tetervinams ir kurtiniams, kurie labai ūmai pameta senas plunksnas. Kadangi tuomet jų sparnai ir uodega netenka plunksnų daugumo, tai jie ir slapstosi tokiose vietose, kur iškilus pa­vojui nereikėtų skristi. Išsišėrę patinai ir vasaros metu būva labai atsargūs ir retai pasitaiko net
su šunim gauti geras šūvis, įdomu pažymėti, kad rugsėjo mėn. kurtiniai vėl ima groti panašiai kaip pavasarį, bet silpniau. Kai kada tai įvyksta ir daug anksčiau. Aš pats galiu paliudyti tokį nuotykį: medžiodamas Gudų Girioje netoli Zubravo 1904 m. rugpiūčio m., sutikau eigulį Sinke­vičių, senu kurtiniu nešiną. Mano paklaustas pa­sakė jis, kad išėjęs anksti rytą išgirdo kurtinį grojant ir priėjęs prie jo tuo pačiu būdu, kaip ir pavasarį, nušovė. Aš tuomet nepatikėjau šiuo pasakymu, bet vėliau ra­dau panašių faktų pa­tvirtinimą Uškov’o raš­tuose.

Kurtinio patelė
Kurtinio patelė

Rudeniop kurtinių šeimyna iškrinka — pir­mučiausia atsiskiria jauni patinėliai, o patelės lieka drauge, jei ne visos, tai bent po 2—3. Rugpiūčio mėn. pabaigoje kurtiniai mėgsta lesti epušės la­pus. Paprastai jie pasi­renka vieną arba keletą tinkamų medžių ir at­skrenda čia du kartus per dieną, anksti rytą ir pavakare. Jie ten gali būt pasaugoti ir nušauti. Medžiotojai, medžioję kurtinius epušėse, pasa­koja, kad kurtiniui ski­nant ir ryjant lapus, gir­dimas tam tikras šlamėjimas, kilęs iš to, kad lapas yra lankstomas ir stumiamas gerklėn. Be to, sako, kad kurtinys, prisirijęs epušės lapų, lyg ir apkvaišta ir daros nebaikštus. Stojus žiemai, kurtiniai, susibūrę mažais pulkeliais, po 3 — 5, gana tiksliai prisilaiko vienos vietos, jei neskaityti jų netolimos periodinės kelio­nės. Pastebėjau, kad tokie būreliai dažnai suda­ryti vien tik iš patinų. Ištisą žiemą kurtiniai minta beveik išimtinai pušų spygliais. Nušauto kurtinio gurklys būva tuomet kimšte prikimštas šitų spyg­lių. Kai kurie autoriai tvirtina, kad jiems ypatin­gai tinka apdegusių medžių spygliai. Nesiimu spręsti, ar tai tiesa, bet pats pastebėjau, kad kur­tiniai, nors ir turėdami visur šių spyglių pertek­lių, ne visur juos lesa, o atskrenda į tam tikrus mėgstamus medžius. Mano prityrimu, bent Gudų Girioje jie pasirenka pušis, augančias gryname smėly, ir be to, tokius medžius, kurie auga retai, t. y. toli vienas nuo kito.

Yra žinoma, kad tokie medžiai, pasižymi savotiška išvaizda: jie auga daugiau platyn, negu aukštyn, o jų šakos būva labai išsišakojusios, spygliai stori ir sultingi. Tokių vietų mačiau Gudų Girioje, Varėnos urėdijoje plačiuose smiltynuose tarp Musteikos kaimo ir Marcinkonių geležinkelio stoties. Matyti buvo, kad kurtiniai lankėsi čia labai taisyklingai, nes minėtų pušų šakos ten, kur tupėjo paukščiai, buvo visai pli­kos, o ant žemės gulėjo krūvos jų mėšlo.

Žiemą kurtinys galima nušauti atsitiktinai, nes jis yra labai baikštus. Dažniausiai tatai pasi­taiko per medžioklę su varovais.

Kai dėl laikymo kurtinio nelaisvėje, tai ga­lima pasakyti, kad daugumas šių bandymų ne­davė patenkinamų išdavų. Seni pagauti kurtiniai nelaisvėj neapsipranta ir ilgainiui žūsta net ge­riausiose sąlygose. Geriau prijunksta jaunikliai iš kiaušinių išperėti, bet jiems sunkiai eina šėrimasis ir dažniausiai jie šiame laikotarpy ir žūsta. Tačiau yra žinoma keletas atsitikimų, kad kurti­niai, kuriems buvo patiektos geriausios sąlygos (labai didelis aptvertas plotas), ne tik užaugo, bet dėjo kiaušinius ir perėjo juos. Daugely vietų buvo bandyta įveisti kurtinių iš naujo. Tokie bandymai ne visuomet pavykdavo. Pradžioje šio straipsnio buvo minėta, kad jie buvo užveisti Škotijoje. Pasielgta buvo taip: iš Norvegijos atga­benti kiaušiniai buvo padėti į tetirvių lizdus ir tuo būdu išsiritę kurtiniukai buvo tetirvės iš­auginti. Tischler’is (Die Vogei der Prowinz Ost- preussens) sako, kad Rytprūsiuose buvo daryta bandymų įveisti kurtinių. Bandymai, padaryti artimoje mums Romintų girioje (apie. Vištyčio ežerą), pasibaigė niekais; atvirkščiai, pavyko jie Sorkvituose, grafo Mirbacho miškuose.

Kurtiniai paprastai išrašomi iš Norvegijos arba Švedijos; atsieina jie apie 100 litų už vieną.

Pas mus, Lietuvoje, yra gana daug kurti­niams tinkamų vietų, pavyzdž., Kaišiadorių, Kau­no, Seinų ir Tauragės urėdijose. Bet svarbiausia sąlyga, kad jie tenai būtų, tai reikia panaikinti ganymas miškuose, nes ganant neįmanomas yra šių paukščių perėjimas.

T. Ivanauskas.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.