Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Sveikatingumo versmės

in Istorija

Lietuvos kultūros veikėjo, rašytojo, is­toriko, archeologo ir periodinės spaudos organizatoriaus Adomo Honorijaus Kirko­ro (1818 — 1886) straipsnyje „Vilniaus miesto gyventojai” (1854) paskelbti statis­tiniai duomenys didelei specialistų nuo­stabai ir vilniečių džiaugsmui rodė, jog Vilniaus gyventojų mirtingumas buvo vienas mažiausių Europoje. Tik Škotijos uostamiestyje Glazge (pagal B. Hokinso lentelę) padėtis buvo geresnė. Glazge vienas miręs žmogus teko 46 gyventojams, o Vilniu­je — 43. Kituose stambiuose Europos miestuose rodikliai buvo prastesni: Londone vienas miręs teko 40-čiai, Peterbur­ge — 37, Paryžiuje ir Lione — 32, Ber­lyne — 34, Madride — 34, Briuselyje — 26, Stokholme, Prahoje, Amsterdame — 24, Lisabonoje — 23, Vienoje — 22,5 gy­ventojams. Autorius nė nesistengė galu­tinai atsakyti į klausimą, kodėl taip tan­kiai užstatytame mieste toks mažas mirš­tamumas. Straipsnyje jis tik pateikė prie­laidą, jog tokio reiškinio priežasčių grei­čiausiai reikėtų ieškoti Vilniaus gamtoje ir klimate, kur „gyvybę teikiantis oras” labiau nei kituose miestuose kompensuoja nesveiką miesto gyventojų būdą.

Straipsnis „Vilniaus miesto gyventojai” (vėliau, 1858 m., perspausdintas paties A. H. Kirkoro leidžiamame tęstiniame lei­dinyje „Teka Wilenska”) susilaukė keletos recenzijų tuometinėje spaudoje, apie tai buvo kalbama net privačiuose laiškuo­se. Dalis pastabų apie Vilniaus gyven­tojų sveikatingumą ir mirtingumą išliko Vilniaus medicinos draugijos archyve, šiuo metu saugomame Vilniaus universi­teto bibliotekos rankraštyne. Buvęs Vil­niaus universiteto fiziologijos profesorius, medicinos daktaras ir istorikas bei arche­ologas Mykolas Homolickis (1791—1861) 1855 metų birželio 7 dienos laiške A. H. Kirkorui rašė, kad mažą Vilniaus gyven­tojų mirtingumą, palyginti su kitais Šiau­rės, Vidurio ar Pietų Europos miestais, be straipsnyje išvardytų priežasčių, gali­ma būtų paaiškinti ir kai kuriomis topo­grafinėmis medicininėmis priežastimis. Pir­miausia Vilnius išsidėstęs dviejų nuosta­bių ir stebėtinai švarių upių santakoje. Tų upių krantai, ypač dešinysis, yra sta­tūs ir kalnuoti, nesubjauroti pelkių ir liū­nų. Vilniaus miestas yra išsidriekęs būtent tokioje kylančioje plokštumoje, ku­ri nuo Poguliankos (dabartinė J. Basana­vičiaus gatvė), Rūdninkų ir Aušros var­tų palengva žemėja Pilies gatvės link. Dėl to po didesnių liūčių ar atlydžių pa­vasarį tekantis vanduo nuo kalvotesnių miesto dailų visus purvus ir nešvarumus išplauna, pakelia ir per kelis požeminius kanalus nuneša į Neri. Taip pat nuolai­džiose pagrindinėse gatvėse miesto nute­kamasis vanduo ilgiau nesusilaiko ir nepūva nutekamuosiuose grioviuose, nega­dina oro kenksmingais sveikatai kvapais, kaip tai dažnai būna lygioje vietovėje pastatytuose miestuose. Jei bent truputį dau­giau švaros būtų palaikoma namų kie­muose ir butuose, bent kiek toliau nuo priemiesčių būtų išvežamos puvenos bei šiukšlės, Vilnius savo oro sveikatingumu (kaip ir savo padėties ir apylinkių gra­žumu) pralenktų dar labiau kitus krašto miestus… M. Homolickis, pabrėždamas patogią topografinę Vilniaus miesto padė­tį, tuo pačiu parodė nemažą miestiečių apsileidimą. (Beje, apie Vilniaus apylinkių gyventojus tai galima pasakyti ir da­bar.) Nors centrinėmis miesto gatvėmis jau nebelakstė kiaulės, kaip pasitaikyda­vo devynioliktojo šimtmečio pradžioje, ta­čiau laiško autoriaus nuomone, dar toli gražu ne visi vilniečiai stengiasi palaikyti švarą ir tvarką. Antra vertus, tai savotiškai rodė ganėtinai žemą komuna­linių (ypač kanalizacijos) įrengimų lygį, kuris gerokai atsiliko nuo kitų Vakarų Europos miestų.

Kita svarbia mažo mirtingumo priežas­timi M. Homolickis laikė gerą, palyginti su kitais didesniais miestais, Vilniaus ap­rūpinimą vandeniu. Jis rašė, kad „vilnie­čių sveikatingumui svarbus yra skaidrus šaltinių vanduo. Tokiu vandeniu tikriau­siai nedaugelis miestų pasidžiaugti gali. Čia paminėtini trys svarbiausi skanaus ir nepaprastai skaidraus vandens šaltiniai: 1 — Vingrių, trykštantis iš Poguliankos kalvų šlaito ir aprūpinantis vandeniu di­desnę Vilniaus miesto dalį, 2 — Aušros vartų, tekantis iš smėlėtos kalvos, esan­čios už Kosobudskio sodo (Liepkalnio gat­vėje prie „Lokomotyvo” stadiono), susi­liejantis su kitu, kadaise vadintu Viejska — Kavos šaltiniu (…), iš kurių van­duo Žygimanto Augusto laikais vamz­džiais tekėjo į fontaną, tryškusį Rotušės aikštėje, ir dar visai neseniai į Basųjų Karmelitų vienuolyną (pagal Vladislovo IV privilegiją) bei į Oginskio rūmus Rū­dninkų gatvėje. Dabar šis šaltinis aprūpina vandeniu karmelitų vienuolyną, 3 — Pa­plavų, tekantis iš po Viztkovskio kalve­lės, ir sentikio Strašunskio kieme suren­kamas į cisternas, iš kurių vanduo pa­tenka arba patekdavo į keletą bravo­rų, esančių Paplavų (dabar Paupio) gat­vėje. Nekalbu apie kitus labai gausius šaltinius, kurie arba ne tokie vandenin­gi, arba nerūpestingai užlaikomi. Tačiau aišku, jog Nevos, Vyslos ar Senos upių vanduo, kad ir kaip kruopščiai būtų filt­ruojamas ir valomas, (…) niekados su tikru šaltinių vandeniu negalės susily­ginti.”

Be Vilniaus reljefo privalumų, gausių artezinio vandens išteklių, M. Homolic­kis mini ir nemažai kitų, jo manymu, reikšmingų detalių, sąlygojančių Vilniaus gyventojų sveikatą. Antai „siaurumas kai kurių skersgatvių ir šoninių gatvelių, tie­są sakant, apsunkina oro atsinaujinimą, o dėl šviesos stokos neretai serga vaikai. Tačiau gatvių kreivumas ir nedidelis il­gumas bei normalus plotis stabdo skers­vėjus, tad mažiau sergama reumatinėmis ligomis, kurios dažniau ištinka žmones ir net įkaitusius arklius visiškai tiesiose, pla­čiose ir iš abiejų pusių aukštais mūri­niais namais apstatytose gatvelėse, pa­vyzdžiui, Peterburge arba Berlyne. Žino­ma, ir pačios kalvos, juosiančios Vilniaus slėnį, apaugusios nuostabia augalija, va­sarą gaivina ir valo orą, susilpnina stal­gių vėjo gūsių jėgą ir, atrodo, todėl di­delės audros Vilniuje retenybė”.

Be to, laiško autorius išryškino, ką miestiečių sveikatai duoda klimatas, žem­dirbystės lygis, nuo jo priklausanti gyventojų mityba. Anot jo, „palyginti ma­žam Vilniaus gyventojų mirtingumui turi įtakos ir krašto derlingumas, pragyveni­mo lengvumas, gausybė ilgomis žiemomis vartojamų raugintų patiekalų, saugančių nuo skorbuto, paprastas, ribotų poreikių sąlygotas, gyvenimo būdas. Išskyrus re­tus didelių nederlių metus, Vilniuje nie­kas nemiršta badu, kaip tai dažnai atsi­tinka kituose Europos miestuose.

Įdomios autoriaus mintys apie epidemi­jas. Jis mano, kad ir maras 1710 — 1711 metais, ir cholera 1831 metais kilo ne dėl vietinių priežasčių, bet buvo sveti­mų žmonių atneštos, ypač svetimšalių ir kareivių.

Įdomūs yra M. Homolickio pastebėji­mai apie atskirų metų laikų poveikį Vil­niaus gyventojų sveikatai. Čia jis remia­si žymių devynioliktojo amžiaus pir­mosios pusės Lietuvos mokslininkų And­riaus Sniadeckio bei Jono Petro Franko stebėjimais ir rašo, kad pats nesveikiausias yra balandžio mėnuo. Paties M. Homolic­kio manymu, būtent balandžio mėnesį pats didžiausias vilniečių mirtingumas.

Daugelis M. Homolickio pastebėjimų dabar gali pasirodyti naivūs ir nepagrįs­ti, bet mums įdomūs to meto žmogaus mąstymo vingiai, žmogaus ir gamtos santykio vertinimas. Laiške dar nekeliamos proble­mos, kurios tada jau jaudino audringą kapitalistinių santykių vystymąsi pergy­venančius Vakarų Europos didžiuosius miestus. Bet jis vaizdžiai rodo devyniolik­tojo amžiaus vidurio Lietuvos inteligentų, kaip dabar sakoma, ekologinę sampratą, dėl kurios laiško autoriui negėda ir po šim­to su viršum metų.

 

Egidijus Aleksandravičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų