Lygusis žaltys Coronella austriaca II - Susitikimas su lygiuoju žalčiu

Susitikimas su lygiuoju žalčiu

in Gamtos stebėjimai

Saulė jau gerokai persirito per vidurdienį, o aš vis dar nepasiduodu, tęsiu roplių paieškas, vildamasis bent žaltį nutverti. Gal prie ano rąstgalio sėkmė nudžiugins? Deja — nėra. Štai priekyje už kelių metrų išdavikiškai virpteli viržio šakelė. Dar akimirka, ir gyvavedys driežas dingsta kiminuose, vos suspėji jį pamatyti, o ką jau bekalbėti, kad sugausi. Šis menkutis padarėlis yra ištikimiausias mano bendrakeleivis. Klampojant per plikus samanynus, brendant per užliejamas pievas, braunantis viržiais apaugusiais pušų jaunuolynais ar tiesiog einant keltu visur savo buvimu atkreips stebėtojo dėmesį. Tačiau mane ir pyktis apėmė. Kinkuoji kinkuoji, matuoji matuoji samanų storį, o reikiamo rezultato nėra. Tiesa, tas raistas… Kad ir kaip pėdą taikytum, beieškodamas kur ploniau samanų, kai smengi, tai nei daugiau, nei mažiau — ligi pakinklių.

Praėjo daugiau negu pusvalandis, kai žengiu tvirta žeme. Na, pereisiu dar per šį pušų jaunuolyną, kiek čia truksiu, pagalvoju ir pasuku į šoną. Pakrašty nutveriu vikriojo driežo patelę. Išmatavęs paleidžiu. Neskubėdamas, laviruodamas tarp šakų, pakylu į kalniuką. Apsidairau. Priekyje nedidelė saulės apšviesta aikštelė. Žengiu prie kelmo. Gyvatė! Širdis nerimastingai pradeda daužytis. Pagaliau! Pro viržius prasišviečia vingiuota juosta. Sustoju. Įdėmiai ją stebiu. Pirmausią sužinosiu, kokie tavo ketinimai. Kantrybės, gražuole. Palengva minu koja. Apatinės viržių šakelės palietė roplio kūną. Kaip niekur nieko. Gudruolė, neišsiduoda. Vadinasi, galima pabandyti ir nufotografuoti. . .

Na, o dabar nėra ko laukti. Priminu dar kartą. Pasigirsta šnypštimas. Priekinę kūno dalį išlenkusi lanku, kelis kartus kerta batan. Po neilgos dvikovos, dviem pirštais laikydamas už kaklo, iškeliu besirangantį roplį aukštyn. Pritaikęs momentą, kai išsitiesė visu kūno ilgiu, laisvąja ranka sprindžiais nuo galvos matuoju. Vienas, du… Kaip čia dabar yra? Kur uodegos pradžia? Nematau analinės angos. . . Įdėmiai vartau rankose. Štai kur ji. Uodega ilgesnė negu margosios gyvatės. Nieko nesuprantu. Nagi pražiodykim nasrus. . . Visi dantys smulkūs. Netveriu savo kailyje. Liko patikrinti dar vieną svarbų požymį — akies lęšiuką… Apvalus! Abejonių nėra, tai tikrų tikriausias lygusis žaltys. Pasigrožėjęs dar kiek nepaprastai retu laimikiu, paslėpiau belaisvį drobiniame maišelyje ir, nekantraudamas kuo greičiau nustebinti saviškius zoologus, pasileidau Pagarendos kaimo kryptimi. . .

Lygusis žaltys sutinkamas visoje rytinėje europs dalyje, Vakarų Kazachstane, Azerbaidžane, Gruzijoje, Armėnijoje. Tai nedidelio dydžio (kūno ilgis iki 76 cm) gyvūnai, turintys palyginti mažą, ovalios formos, kiek suplotą galvą. Pavadintas lygiuoju todėl, kad kūnas padengtas visiškai lygiais, neturinčiais iškilumų žvynais. Tačiau ar ne aiškiau ir suprantamiau būtų kiekvenam iš mūsų, išgirdus tariant — lygiažvynis žaltys. Panašiai, kaip kad pabrėžiama būtent snukio smailumą — smailiasnukei varlei, ypač dideles akis, būdingas tik didžiaakiui žalčiui, rudą galvą turinčiam — rudagalviui kirui. Vadinti variniu žalčiu (taip lygiažvynis yra vadinamas rusų kalboje) manau netikslinga, nes vario atspalvis nėra būdingas visiems rūšies individams. Nugaros spalva kai kada mainosi nuo pilkos, pilkai rudos ir geltonai rudos iki raudonai rudos ir vario spalvos. Išilgai kūno eina dvi arba keturios tamsių taškelių juostos. Ant kaklo yra dvi rudos ar juodai rudos dėmės, paprastai susijungiančios užpakalinėje galvos dalyje. Piešinys primena karūną, iš kur ir kilo lotyniškas pavadinimas — Coronella. Nuo šnervių per akis eina siaura tamsi juosta.

Nė viena Europos gyvačių taip dažnai nesumaišoma su margąja gyvate kaip šis žaltys. Todėl labai daug jų kiekvienais metais užmušama. Priežastis — kad suerzintas žaltys priima panašią gynimosi pozą. Susisukęs į spiralę, kurios centre slepia galvą, priešą gąsdina šnypštimu, karts nuo karto mesdamasis jo pusėn. Paimtas į rankas, aršiai kandžiojasi, kad ranka paplūsta krauju, tačiau smulkūs dantukai tik labai lengvai sužeidžia.

Iš kitų artimų kraštų ši rūšis pasitaiko Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Sutinkamas net Skandinavijos pusiasalio pietinėje dalyje.

Lietuvoje apie šį roplį žinoma labai mažai. Pirmą kartą jis buvo pagautas Tado Ivanausko 1921 metais Rūdninkų girioje. Praėjo daugiau negu penki dešimtmečiai, kol 1975 metais iš Molėtų rajono nedidelis žalčiukas buvo pristatytas į VU Gamtos fakultetą. Labai džiugu, kad vienas iš rečiausių mūsų herpetofaunos atstovų gyvena būtent Čepkelių rezervate, kuriame jis bus globojamas ir saugomas.

Saulius Gruodis

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*