Susirėmimai su brakonieriais

in Medžiotojo dienos

Į brakonjierių reikia žiūrėti kaip į plėšiką. Jis labiausiai tuo skiriasi nuo plėšriojo žvėries, kad yra sunkiau sumedžiojamas.

Kas apsiėmė apsaugoti medžioklės rajoną, tas turi nuolat budėti; jei dėl kurių nors priežasčių jis to negali kaip reikia atlikti, tai geriau ir nepradėti. Toks sargas neištesės savo pareigos eiti. Taip pat netinka ir žmogus bailus, bijąs susitikti brakonjierių akis į akį. Tenka stebėtis, kiek daug medsargių mielai vaikščioja su šautuvu po miškus; bet medžioklės apsaugai daugumas jų tiek tinka, kiek ežio kailiukas poilsio guoliui.

Ar medžioklės sargo išorinė išvaizda turi reikšmės jo — sargo — vertei, klausimas nesvarstytinas. Užtat žmogaus būdas, jo pasiryžimas ir drąsa, geras medžiokliškas išsilavinimas ir garbės supratimas visada ir visais atvejais turi lemiamos reikšmės.

Medžioklės ūkio (rajono) išvaizda yra geriausias medžioklės sargybos rodiklis. Medžioklės sargyba tada yra pagyrimo verta, kai žvėrys ramiai ganosi ir be baimės eina prie šėrimo vietos. Ir gėda tai sargybai, kurios akyse stirnos dingsta viena po kitos ir kiškis vienas po kito miršta nuo piktadario rankos.

Pavyzdys iš praktikos gali parodyti, kad nesunku yra per trumpą laiką išvalyti apylinkė nuo brakonjierių. Tai pavyksta net be fantastiškos romantikos, kur kalbama apie atkaklias grumtynes. Aš bent nesu jų pergyvenęs. Man neteko girdėti švilpiančių kulkų, teko tik vieną kartą matyti prieš akis ilgas peilis.

Aš norėčiau nurodyti kelis būdus, kaip reikia elgtis suimti brakonjieriui, nerizikuojant nei savo gyvybe nei sveikata.
brakonjieriais.

Pirmą brakonjierių mačiau būdamas 14 metų berniuku. Aš jį susitikau miške, ir iš jo išvaizdos aiškiai buvo galima pažinti, kad jis po švarku turėjo paslėpęs šautuvą. Pasakysiu atvirai, kad nusigandau vien jo išvaizdos ir nedrįsau jo užšnekinti. Tai buvo pavojingas savo profesijos atstovas, apsigyvenęs pas vieną ūkininką.

Per daugelį metų man nepasitaikė progos susitikti brakonjierių jų veikimo rajone. Tik vieną sykį, dar prieš karą, buvau užklupęs vieną vaikiną, kuris buvo šovęs stirniuką. Su pištalietu rankoje pasivijau jį, ir tik po ilgo gainiojimo pavyko jis pagauti. Veikiai pagriebęs jį už apikaklės ėmiau plakti kančiuku tol, kol jis vaitodamas pradėjo prašyti pasigailėjimo. Daugiau jis pas mane nebeplėšikavo. Vėliau sužinojau, kad jis buvo nukautas didžiajame kare. Tebūnie jam už tai viskas atleista.

1916 metais prieš Velykas sugrįžau tėviškėn kaipo daugiau nebetinkąs fronto tarnybai, bet medžioklės aistra liko manyje. Aš veikiai išgavau leidimą medžioti vienos didelės pramonės bendrovės rajone ir apsiėmiau prižiūrėti jos medžioklės ūkį. Ten miško sargas man pasakojo, kad jis prieš keletą dienų buvo radęs šratais nušautą stirną.

Pirmą Velykų rytą iškeliavau prieš auštant. Tyliai nyko nakties šešėliai. Ėmė aušti. Atsargiai traukiau išilgai kelio. Priėjau kampą, kur kelias ėjo į aukštąjį mišką. Staiga pastebėjau stovintį per 40 žingsnių prieš mane, apsirengusį ilgu apsiaustu žmogų su šautuvu po pažastimi. Aš negalėjau jo pažinti, nes jo veidas buvo juodai aprištas.

Aš suskubau tiktai vieną sykį sušukti „rankas aukštyn!“ — mat, jis norėjo šauti į mane, bet aš buvau greitesnis už jį ir žaibo greitumu šoviau jam šratais į dešinę ranką. Pataikyta buvo gerai; jis griebė šautuvą kairiąja ranka, o dešiniąją nuleido ir pasileido bėgti. Aš norėjau jį sugauti, bet negalėjau nes mano širdis dar tebebuvo nesveika ir atsisakė tarnauti. Todėl aš šaukiau “stok” ir pakartojęs tai du sykiu, kai slapukas vis dėl to nesustojo, aš dar du kartus į jį šoviau. Iš savo pusės jis du kartus bandė pakelti šautuvą šauti į manę, bet, matyt, nebegalėjo. Tada pranyko jis tankumybe, kur aš negalėjau jo sekti dėl suprantamos priežasties.

Nuo to laiko mano saugomame rajone viešpatavo ramybė, kol šis medžioklės ūkis buvo mano globoje. Aš niekada nesužinojau, kam teko mano šūvis, bet žmonėse pasklido gandas, kad ieškoti medžioklės laimės F. miške yra pavojinga.

Vieną vasaros naktį išėjome su draugu, girios prižiūrėtoju, lentų būdelėje, tykodami, kad dienai brėkštant galėtumėm žygiuoti. Draugas buvo manęs paprašęs pagelbėti jam pagauti du slapukus, kurie jau du sykius buvo iš jo išsprukę. Draugas visuomet darė tą pačią klaidą, bėgdamas atvirai prie brakonierių, todėl jis niekad nė vieno nepagavęs. Plėšikai praidavo jam arba per tankumynus, arba apsupdami jį aplinkui. Draugas net du sykius gavo šratų šūvius, tik jo laimei abu sykius buvo pašautas nepavojingai.

Tik pradėjo aušti, kai netoli nuo mūsų nuaidėjo šūvis. Tokiu laiku galėjo būti šauta tiktai brakonierių. Draugas vėl norėjo pulti be atodairos, ir man teko daug vargo, kol sulaikiau jį. Galop priverčiau jį paklausyti manęs. Mes pradėjom atsargiai slinkti priekin, panaudodami kiekvieną priedangą. Piktadariai jau buvo atsitolinę, bet rasotoje žolėje buvo matyti dviejų žmonių pėdsakai; sekdami toliau pastebėjome juos palaidame smėlyje. Slapukai, matyt, buvo toli nuėję į girią. Užlipęs ant kalvos aš pamačiau pro žiūroną, kaip abudu, beeidami per aikštę, suėjo į tankumyną ir ten pranyko. Dabar mes juos turėjome tikrai. Aš pastačiau draugą, kad saugotų žemesnįjį miško galą, o pats pasilikau saugoti aukštesniajame gale. Susitarta: kas pirmas sušvilps, tam reikalinga pagalba.

Aš atsiklaupiau už didelio beržų krūmo, o už manęs susirietęs gulėjo mano ištikimas „Rex“. Krūmas gerai dengė mane ir šunį. Tuojau atėjo jie abudu, smalsiai žiūrėdami mano ir šuns pėdas minkštame smėly.

Aš leidau jiems prieiti per tris žingsnius prie manęs ir sušukau, paėmęs savo trivamzdį įremtyn: „Rankas aukštyn!” Vienas padarė tai tuojau, bet antrasis ne. Aš, neišleisdamas jo iš akių, liepiau pirmajam, klusnesniam, žengti tris žingsnius į šalį. Pažiūrėjęs į savo šunį, tyčia aiškiai ir balsiai įsakiau jam: „Rex, saugok!“ Tada žengiau prie neklusnaus slapuko ir daviau jam stiprų kumščio smūgį; jis puolė ant žemės. — „Vienas judesys, ir aš tave nušausiu!“ Tas paveikė; jis gulėjo ramiai, o pirmasis pradėjo prašyti pasigailėjimo. Dabar aš sušvilpiau ir tuojau atėjo draugas. Kada mano draugas buvo čia pat, aš iškračiau gulintį slapuką ir radau po jo švarku karišką revolverį su 25 šoviniais. Kelyje į žandarus aš turėjau neklusnųjį vyruką pakartotinai apkulti, nes jis pareiškė negalįs eiti.

Rytojaus dieną brėkštant, apeidamas savo rajoną radau smėly įtartinus du sykiu praėjusio žmogaus pėdsakus. Taip anksti rytą galėjo eiti tik brakonjierius. Iš pėdsakų galima buvo spręsti, kad antrą kartą beeidamas jis galėjo mane pamatyti, nes buvo pradėta bėgti. Žingsnis buvo mažas, ir aš tuoj įtariau 25 metų vyruką, apie kurį aš žinojau kaipo apie tretininką (medžiotojas su šeškumi. Red.). Aš buvau vieną dieną sutrukdytas ir paprašiau paskirtą jauną girininką, kad prižiūrėtų. Jis taip pat matė slapuką medžiojantį su šautuvu, bet nedrįso jo pagauti. Tą pat savaitę pradėjau uoliai sekti. Vieną vakarą pamačiau toli šile stovintį vyrą su šautuvu. Pro žiūroną įsitikinau, kad tai buvo ieškomasis. Aš buvau pasiėmęs su savim ir dabar palikęs užpakaly berniuką su abiem mano šunim.

Man pavyko prisiartinti prie brakonjieriaus per kokį 100 metrų. Dabar reikėjo slinkti per šviesų šilą, o vagis stovėjo tankiam beržyne. Man tik pašokus priekin, slapukas žaibo greitumu pranyko tankumyne. Patekęs į tankesnį šilą, aš buvau vėl prisidengus. Valandėlei praslinkus iš tankumyno išėjo vyras be ginklo, kito taip pat beginklio lydimas. Iš karto buvau lyg nustebęs ir nusiminęs, bet tuoj keliais šuoliais buvau prie jų. — „Šautuvą lauk arba sulaužysiu jums kaulus!” — sušukau. Slapukai užsigynė turėję šautuvą ir parodė narvelį su medžiokliniu šeškumi („fretė”) ir ilgą lazdą. Jie sakė, kad aš apsirikęs. Tačiau aš, nepasitikėdamas jais, pradėjau ieškoti aplink krūmuose, iki įsitikinau, kad vyrukai su savim jokio ginklo neturėjo. Dabar aš sušvilpiau švilpuku — ženklas mano berniukui, kad paleistų šunis. Tuoj atbėgo šunes, o paskui juos ir berniukas. Vos atėjęs berniukas palietė mane už rankovės, rodydamas mano mažąjį basetą; šis nešėsi triušį. Aš paėmiau iš šuns dar šiltą kulkos nušautą triušį. — „Dar norite meluoti, jūs driskiai!“ — Su tais žodžiais aš pakėliau savo šautuvą; tada vienas jų nusigandęs tarė antram: „Parodyk jam savo ginklą”. Paparčiuose gulėjo užtaisytas išnarstomasis 9 milimetrų Mauserio šautuvas. Šį kartą mano mažas basetas padėjo man išaiškinti dalyką.

Šiandie aš turiu savo žinioje keletą medžioklės ūkių; jų tarpe vieną tokį, kur brakonjieriai stačiai nakvodavo. Anksčiau buvęs nuomininkas buvo atsisakęs nuo jo, bijodamas brakonjierių keršto. Dabartinis nuomininkas pavedė man šį medžioklės ūkį, patardamas apvalyti jį nuo brakonjierių taip, kad tas nebūtų labai žymu. Mat, neseniai įsikūręs šioje apylinkėje, jis nenorėjo kiršinti žmonių, bijodamas, kad nesudegintų jo trobų. Per trumpą laiką aš patyriau, kad ten siaučia trys brakonjierių gaujos. Keli slapukai jau buvo atlikę bausmes už neteisėtą medžiojimą. Apylinkė pasidarė stačiai pavojinga.

Vieną žiemos dieną po piet aš užklupau du piktadarius. Man įsakius sustoti, jie nesustojo; tada aš paleidau kiekvienam po šratų šūvį į „atbulą medalio pusę“. Jie rėkdami bėgo tolyn, aš paskui juos, ir pats nepastebėjau, kaip buvau apsiaustas penkių plėšikų. Pavojus man buvo ne pirmą kartą; greit užtaisiau kulkos šoviniu drilingo vamzdį. Penkių slapukų tarpe buvo ir anie du pažymėtieji mano šratais. Visa partija buvo įnirtusi. Kai kurie buvo ir be šaunamų ginklų. Slapukų tarpe pažinau vieną vyrą, buvusį iki teismo kalėjime dėl rimto įtarimo žmogžudyste, o kitą kartą sėdėjusį kalėjime už viešosios tvarkos ir ramybės ardymą. Šis tipas bandė pulti mane iš užpakalio. Pastebėjęs jo norą, pakėliau jam šautuvą prieš nosį, patardamas, kad nekartotų savo pastangų, tam sykiui ir to užteko. Jau artinosi vakaras; reikėjo kaip nors išeiti iš tos savotiškos apsiausties. Aš sukomandavau trumpai ir energingai: „Į kairę ir į dešinę po penkis žingsnius atgal; kas nepasitrauks, bus nušautas! Vienas, du, trys!“ Jie tuoj išsiblaškė. Aš tuo momentu buvau pasiryžęs veikti savo ginklu be atodairos, jei būtų reikalo. Nuo šios gaujos vėliau buvo ramu. Vienas slapukų atėjo vėliau pas mane į butą ir parodė, kad aną kartą jų norėta nuginkluoti mane, sumušti ir tuo būdu priversti kad aš pasitraukčiau iš šio medžioklės rajono, bet nieko nepešę pasižadėjo niekad neįžengti į mano rajoną. Lig šiol per penkerius metus jie savo pasižadėjimą ištesėjo. Užtat jie žiauriai naikina gyvius viename kaimyniniame rajone, kur menkesnė medžioklės apsauga: ten dažnai surandama kilpomis pasmaugtų stirnų.
Antra gauja mušdavo kiškius guoliuose ilgomis lazdomis. Aš pagavau juos vieną sykį, kai jie iš kaimyninės apylinkės perėjo į mano rajoną nešini vienu kiškiu, kuriam nuo smūgio buvo pažlurgusios akys. Trumpos imtynės su kiškio nešėju, ir pagaliau liko mano rankoje, jo švarkas, o šautuvo vamzdžių smūgis antrajam per smakrą privertė trečiąjį bėgti. To tik ir reikėjo; šitų valkatų man niekad daugiau neteko matyti.

Trečia gauja buvo kilpininkai. Aš surinkau visas rastas kilpas, o vienoje palikau tam tikro turinio raščiuką. Tada ir nuo šių specialistų buvo ramu.

Paskutinį kilpininką, labai drąsų ir gudrų, pagavau irgi gudrumu. Jis buvo nepaprastai atsargus; statydavo ir tikrindavo kilpas įvairiomis valandomis, bet naktį niekuomet. Jis statė kilpas tokiose vietose, kad galėtų tikrinti jas keliu beeidamas. Be to, jis vartojo vielos rūšį, kuri buvo plona kaip myglė ir turėjo jos spalvą. Vieną kartą į tokią kilpą pateko mano šuo ir aš ne iš karto galėjau rasti, kuria vieta jis įkliuvęs. Šis vagis turėjo tikrojo nusikaltėlio išvaizdą. Jo tvoroje aš radau kilpą, jo pastatytą išvakarėse prie esančios tvoroje lindynės. Man paklausus, kas iš tikrųjų jo tvoroje stato kilpas, jis atsakė: „Tai daro tas, kuriam tamsta nesenai kiškį buvai atėmęs”. Aš tuojau nutariau sukiršinti juos prieš vienas kitą, pasirūpinęs, kad apkaltintasis sužinotų, kas jį apskundė. Man pavyko taip jie supykdyti, jog jie, bijodami vienas kito, nebevagia mano rajone.

Baigdamas turiu pastebėti, kad tiktai palaikydami brakonjierių baimę medžioklės sargybos, galime tikėtis tvarkos medžioklės ūkyje.

H. Hassenclever. („Deutsche Jager-Zeitung”). “Medžiotojas” Nr.8, 1930 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.