Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šuns šėrimas ir vedžiojimas

in Kinologija

Prityrusiai akiai šuns išvaizda iš karto pasakys, į kokias rankas jis pateko, ar rūpinamasi juo, šuniui turi būti sudaromos tokios sąlygos, kad jis galėtų kuo geriau vystytis.

Svarbiausia, žinoma, šuns maitinimas. Suaugęs šuo per parą šeriamas du kartus. Geriausias laikas — aštunta, devinta valanda ryte ir penkta, šešta vakare. Paros maisto norma priklauso nuo paties maisto, jo maistingumo, kaloringumo, nuo šuns veislės, kitaip sakant,
nuo jo dydžio. Apie maisto normą geriausia spręsti iš šuns išvaizdos. Reikia, kad šuo būtų nei per daug liesas, nei per daug riebus. Šuo mėgsta pusiau tirštas sriubas, riebalais ar mėsos sultiniu paskanintą duonos viralą. Tas viralas turi būti tik drungnas, ne karštesnis kaip 30°C. Šunį daug šeriant žalia mėsa, jis gali pradėti stipriai ir nemaloniai kvepėti. Todėl geriausiai duoti pusiau apvirtą mėsą. Šuns maistą turėtų sudaryti maždaug du trečdaliai mėsos ir trečdalis vegetariškų produktų. Kartkarčiais duodama žalios mėsos gabaliukų. Žalia mėsa sužadina apetitą, pakelia bendrą organizmo gyvybingumo tonusą. Kai maistui naudojamos žarnos, pilvaplėvės ir kitos atliekos, jas reikia kruopščiai išplauti ir išvirti.

Šuns maistui paprastai tinka maisto likučiai — sriuba, antrieji patiekalai. Žinoma, suaugusiam šuniui jų nepakanka, todėl papildomai galima duoti duonos (geriau kvietinės), sriuboje mirkytų džiūvėsių. Kaip priedas, tiks ir virta pigių rūšių žuvis. Tik kai žuvis didelė, būtina pašalinti stambius kaulus, pelekus. Reikia žiūrėti, kad stalo atliekose nebūtų daug aštrių prieskonių, uždarų: pipirų, garstyčių, acto, česnakų ir kt. Tai kenkia uoslei. Jei tų prieskonių nedaug — nieko blogo neatsitiks. Negalima duoti šuniui ir labai sūrių atliekų — jis gali apsinuodyti. Beje, tai nereiškia, kad šuns maistas turi būti visiškai prėskas. Didesnių veislių šunys per parą su maistu turi gauti apie 15— 20 gramų valgomosios druskos. Mat, kai šuniui trūksta mineralinių druskų, jis ima ėsti įvairias atliekas, tinką, graužia medinius daiktus.

Šuniui būtina duoti žalių daržovių, vaisių. Susmulkinti obuoliai, morkos, salotos, špinatai maišomi su paruoštu maistu. Jaunos dilgėlės, prieš dedant į maistą, užplikomos verdančiu vandeniu. Nelabai maistui tinka tik bulvės (išvirtų ir susmulkintų jų šiek tiek galima duoti), kukurūzai, kopūstai, ankštinės daržovės. Daugiau prisiėdę šių patiekalų, šunys išpunta. Ir iš viso, kai šunys šeriami tik augaliniu maistu, jie ilgainiui tampa pilvoti.

Kai šuo laikomas lauke, žiemą jam reikia duoti daugiau riebaus maisto.

Šunims geriausiai tinka jaunų gyvulių kaulai, kurie turi daug kremzlių. Kauluose yra kalkių, baltymų, klijų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Gyvulių galvas ir didesnius kaulus reikia sukapoti tokiais gabalais, kad šuniui būtų patogu juos graužti. Kaulai šuniui duodami žali. Verdant suyra juose esančios naudingos medžiagos. Tuščiaviduriai paukščių kaulai yra trapūs, greitai skyla ir gali įstrigti snukyje ar gerklėje. Kai šuo sulaukia ketverių penkerių metų, kaulų davinį galima šiek tiek sumažinti. Ar teisingai šuo šeriamas, galima nustatyti iš jo ekskrementų.

Kai šuo maitinamas teisingai, jo ekskrementai būna minkšti, rudi ar šviesiai rudi, dešrelės pavidalo. Jei šuns racione per daug kaulų, jo ekskrementai būna birūs, kieti, balti ar šviesiai geltoni, kai per daug mėsos — beveik juodi. Vidurių užkietėjimą galima gydyti su riebalais sumaišytomis džiovintomis mielėmis, šviežiomis alaus mielėmis (tik jų nederėtų maišyti su maistu — prasidės rūgimo procesas). Šuniui viduriuojant į maistą dedama medicininės anglies, duodama šalavijų arbatos.

Geriausiai, kai maistas įvairus, tada šuo jį noriai ėda. Reikia griežtai laikytis maitinimo režimo. Dubenėlis su maistu pastatomas 20—30 minučių ir, nepriklausomai nuo to, ar šuo maistą suėdė ar ne, paimamas. Prieš maitinant patartina šunį išvesti pasivaikščioti.

Negalima laikyti šuns pusalkanio arba brukti jam viską, kas pakliuvo — bulvių lupenas, prarūgusią sriubą su plūduriuojančiais pelėsiais. Iš viso negalima taip samprotauti — išalksi viską suėsi. Deja, kai kurie medžiotojai ne taip retai laiko peralkusį šunį. Kažkodėl galvojama, kad toks šuo geriau dirba medžioklės metu, o pamirštama, kad dėl to šuo gali išsekti, ir iš viso nebetikti medžioklei.

Visą laiką pririštas arba uždarytas kambaryje šuo pasidaro tingus, silpnas, netenka apetito, pradeda liesėti, o kartais atvirkščiai — riebėti. Taip pat genda ir šuns charakteris. Jis tampa ne toks paklusnus, būna irzlus. Pasivaikščioti su šunimi reikia išeiti kasdien ir kuo ilgiau, tuo geriau. Negalima tai daryti priklausomai nuo nuotaikos: šiandien pasivaikščiojom, rytoj ne. Dažni pasivaikščiojimai, nepriklausomai nuo metų laiko, oro ne tik fiziškai užgrūdina šunį. Jie teisingai formuoja jo psichiką. Kiek šuniui reikta leisti pabėgioti — priklauso nuo jo dydžio, veislės. Mažiausia reikia išleisti pabėgioti bent du tris kartus, kad jis atliktų savo gamtinius reikalus. Šuo, nuolatos ir ilgai neturėdamas galimybės nusišlapinti, kankinasi. Tai kenkia šuns sveikatai.

Laikantis teisingo režimo, pagerės ir šuns būdas. Pavyzdžiui, įpratęs vienu ir tuo pačiu metu išeiti pasivaikščioti, šuo lauks ir kitu laiku šeimininko visiškai netrukdys. Atitinkamai susiderina ir jo žarnyno bei kitų vidaus organų veikla. Toks šuo niekada nepriterš kambario.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų