Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Su urviniais

in Kinologija

Medžioklės įgūdžių urvinį šunį gali­ma pradėti mokyti, kai jis sulaukia 7—8 mėnesių amžiaus Tokio amžiaus šuniu­kai jau būna ištvermingi, stiprūs, jiems atsiranda medžiokliniai instinktai. Bus labai naudinga, jei nuo pat mažens ur­vinis šuo įpras kasti. Tai jis labai noriai daro — tereikia vieną kitą kartą ranka ar lazdele pakasti žemę, ir šuniukas pats ims kasti. Šis „sportas“ padės išlavėti jo priekinėms kojoms. Auklėjant šuniuką, reikia žiūrėti, kad išlavėtų jo sprando, kaklo, žandikaulių raumenys. Dėl to jam pravartu duoti, o po to stengtis atimti koki nors žaislą, kurį ga­lima padaryti iš žvėries kailiuko. Šuo noriai tampo ir prie spyruoklės pririštą tokį kailiuką.

Labai gerai šunį iš mažens išmokyti ramiai tupėti kuprinėje. Bus patogu jį vežtis į medžioklę. Pagaliau, kai daug sniego ir šiaip taupant takso ar foksterjero jėgas, kartais tenka jį pernešti. Tai bus naudinga ir taksus vedantis į kitokias medžiokles, pavyzdžiui, me­džiojant antis. Šio meno šuniuką nesun­ku išmokyti. Kai jis iki soties prisibėgioja ir pavargsta, reikia patupdyti į kuprinę, tariant ,.į vietą“. Iš pradžių kuprinėje nešamas šuniukas muistysis, inkš. Bet į tai neverta kreipti dėmesio. Tik ei­nant jis kaskart paglostomas ir vis kar­tojama „į vietą . Ilgainiui šuniukas apsipranta ir kuprinėje jaučiasi gerai. Vė­liau, kai šuniukas pavargs, parodžius kuprinę ir sukomandavus „į vietą“, jis pats į ją įšoks. Suvokęs kokių džiaugs­mų jam tai žada, šuo neprieštaraudamas skubės įsiropšti kuprinėn ir namie, prieš išvykstant į medžioklę. Labai gerai iš mažens įpratinti šuniuką landyti į vi­sokius tamsius urvus (kol visai mažas, pavyzdžiui, nors ir į kailinių rankovę). Kai šuniukais žaisdamas įpras po juos landytį, daug lengviau bus jį mokyti suaugusį.

Iš karto pradėti mokyti šunį natūra­liuose urvuose sunku ir šiek tiek pavojinga. Sakysime, jei urve bus pikta la­pė ar barsukas — jie gali užpulti nepri­tyrusi jauną šunį ir sužeisti jį — taip išgąsdinti, kad šis daugiau į urvus ne­belįs. Tokioje situacijoje šuns šeimi­ninkas negali matyti, kas vyksta natū­raliame urve ir laiku padėti savo auk­lėtiniui. Štai kodėl geriausia pradėti šunį mokyti dirbtiniuose urvuose. Antra vertus, miesto medžiotojui, dažniau į medžioklės plotus negalinčiam išvykti, norom nenorom tenka pasinaudoti dirb­tiniu urvu.

Dirbtiniuose urvuose geriausia pra­dėti mokyti šunį su žiurkėmis, vėliau su stipresniais žvėrimis. Po tokių prati­mų šuo išmoksta kautis ankštame ur­ve, loti prie angos, greitai nutverti ir nugalėti žvėrį. Beje, jei šuo stiprus, energingas, drąsus, nieko blogo neatsi­tiks, jei mokslų pradžioje jam iš karto leisime susipažinti su labai pikta la­pe. Juo labiau, kad dirbtiniuose urvuo­se visad galima suskubti šuniui į pa­galbą.

Oficialiems lauko bandymams dirbti­niai urvai turi būti daromi nustatyto dydžio, formos. Tačiau šuns mokymui galima padaryti ir paprastesnius urvus. Paprastai jie daromi iš lentų arba iška­sami žemėje. Urvai gali būti įvairaus il­gio, su didesniu ar mažesniu katilų — žvėries lizdų — skaičiumi. Katilas da­romas 60X60 centimetrų dydžio, ur­vas — 28—30 centimetrų aukščio ir 22—25 pločio. Pats mažiausias urvas turi turėti bent tris katilus su dviejų metrų tarpais tarp jų. Katilai turi būti pertveriami sklendėmis. Kastinių urvų dugnas ir šonai paprastai paliekami nesutvirtinti, o viršus uždengiamas lento­mis arba lipinamas žabais. Kastinį ur­vą geriau daryti lygesnėje vietoje (jei yra sąlygos — miške), kur kietesnis gruntas. Iš pradžių į pirmą dirbtinio ur­vo skyrių įleidžiama žiurkė ir uždaro­ma sklendė. Po to prie urvo angos pri­vedamas šuo. Užuodęs ir pamatęs žiur­kę, jis pradės loti. Kai kokią minutę palos, žiurkė įleidžiama į antrą urvo skyrių, ten uždaroma, o šuo įleidžiamas urvan. Kategoriškai draudžiama prie­varta stumti nelendantį į urvą šunį. Geli atsitikti, kad šuo kurį laiką ne tik nebelįs į urvą, bet stengsis net prie jo nesiartinti. Šunį reikia padrąsinti ir siundyti „imk! Imk!“. Vos tik šuo įlis į urvą, pakeliamos antra ir trečia užstūmos, kad jis laisvai galėtų persekio­ti ir sugauti žiurkę.

Prieš leidžiant šunį į urvą, reikia vi­sada jam nusegti antkaklį. Natūraliuo­se urvuose šuo gali užsikabinti už šak­nies ir net žūti.

Po to, kai šuo įgus greit susidoroti su žiurkėmis, pravartu jį dar pamokyti su katėmis — šuo palaipsniui įgaus pa­sitikėjimą savo jėgomis, nepasidarys bailus. Iš pradžių jį galima mokyti su nedideliu kačiuku, vėliau — jauna ka­te, o kai jis įpras greitai ir lengvai ją nugalėti, leisti kautis su suaugusia kate. Mokymui skirtoms katėms reikta apkar­pyti nagus, kad jos neišdraskytų šuniui akių.

Kai šuo įveiks keletą kačių, galima jį supažindinti su medžioklės objektu — lape ar mangutu. Susipažinti su šiais žvėrimis šuo turi maždaug taip pat, kaip ir su katėmis, — iš pradžių su jaunik­liais, vėliau — su suaugusiais.

Išėjęs mokymo kursą tik su žiurkė­mis ar katėmis, šuo medžioklėje dar gali būti prastas pagalbininkas, įgudęs lengvai nugalėti bet kurią katę, šuo su žvėrimis gali kovoti labai blogai, o kai kada ir visai neiti į urvą. Ko vertas taksas, foksterjeras ar jagdterjeras pa­aiškės tik tada, kai jis išmoks pulti tą žvėrį, kurį jam dažniausiai teks me­džioti.

Pradėjus mokyti šunį su lape, reikia turėti pagalbinius įrankius: specialias reples ir porą pleištų. Replėmis lapė iš­keliama iš urvo. Jų griebtuvai turi būti šiek tiek didesnio skersmens negu la­pės kaklas. Pleištai daromi iš kieto me­džio.

Kai tik šuo mirtinai sugriebia lapę (jos prireiks tolimesniems mokslams, lauko bandymams, varžyboms), reikia tuoj pat jį kartu su lape ištraukti. Lapė imama su replėmis už kaklo (atsiradus patirties, bus galima ja stverti ranko­mis), o šuo už užpakalinių kojų. Lapė pražiodoma (kartais tenka vaduoti ir šunį) įkišus į nasrus pleištą ir pasukus. Taip pat pražiodomas ir šuo. Pleištą šuniui reikia kišti atsargiai — galima sužeisti jam lūpas.

Lapė į urvą įleidžiama šuniui matant ir uždaroma pirmajame katile. Dabar prie urvo angos paleidžiamas šuo. Jis. užuodęs lapės pėdsakus, greičiausiai iš kaito įlis į urvą ir, priėjęs prie katilo sklendės, energingai ims loti (jei ne­lįstų, reikia paraginti pažįstamu „imk“). Tegu paloja minutę, kitą. Po to pakeliama katilo sklendė. Šuo turi progą lapę stverti. Jei nesuspėjo to pa­daryti pirmame katile, galbūt, jis stvers lapę antrame, trečiame katile. Jei stvė­rė — labai gerai. Jei šuo nestvėrė la­pės, bet paskutiniame katile pasikeitė su ja vietomis ir energingai lodamas varo ją iš urvo lauk — gerai. Jei šuo nesugebėjo su lape ir vietomis pasikeisti, tai bent turi iš arti ją aploti, lapei puolant, nesitraukti, o šokinėdamas pir­myn — atgal ir smarkiai lodamas pri­versti ją pasitraukti. Tokį darbą gali­ma vertinti patenkinamai. Su patirtimi atsiras meistriškumas, sugebėjimas stverti žvėrį.

Kai šuo į urvą įleidžiamas, prie jo an­gos reikia sandariai pristumti dėžę la­pei pagauti (šuo lapės gali neįveikti, o tik išvaryti). Įšokusi į dėžę lapė tuoj pat sklende atskiriama nuo šuns. Su ja šuo galės eiti mokslus kitą kartą. Jei jau taip atsitiko, kad šuo lapę užsmau­gė (nespėjote jai ateiti pagalbon) ir pa­liko urve, reikia išnaudoti ir šią situa­ciją. Lapė už apatinio žandikaulio ir užpakalinių kojų pririšama virvelėmis. Vieną virvelę reikia prakišti per urvo angą, antrą — per katilą ir, lengvai trūkčiojant, traukti lapę iš urvo, paskui atgal. Čia pasirodanti, čia pasislepianti lapė sudomins šunį, jis puls į urvą ir vėl čiups ją. Tada lapė tempiama į ur­vą. Šuo stengsis jos nepaleisti ir trauks į save. Palaipsniui virvutė atleidžiama ir šuo iš urvo lapę ištraukia. Kad įprotis ištraukti žvėrį iš urvo sustiprėtų, šį pra­timą naudinga pakartoti keletą kartų.

Taigi „namu universitetai“ baigti. Da­bar šunį jau galima vesti į mišką, į natūralius urvus. Pirmiausia geriau vesti ne į barsukyną, o ten, kur įsikūrę la­pės, mangutai. Mat po sunkios pradžios jaunas, nors ir mokslų ragavęs šuo, ga­li ilgam prarasti norą lįsti į urvus ir tapti bailiu.

Prieš leidžiant šunį į urvus, nereikė­tų jo prišerti, geriau tegu būna šiek tiek praalkęs. Jei medžiotojas su šuni­mi prie urvų atvažiavo su mašina, rei­kėtų šuniui leisti kokį pusvalandį pa­kvėpuoti grynu oru ir tik tada pradėti mokslus.

Reikia atsiminti, kad ne taip retas šuo pradeda dirbti tik sulaukęs metų arba perkopęs šį amžių. Todėl jei šuo ankstyvame amžiuje (7—8 mėnesių) visiškai nesidomi žvėrimis, visai nerei­kia nusiminti. Tokiu atveju visiškai nė­ra prasmės žvėris pjudyti šunimi, žo­džiu, reikia mokslus nutraukti ir atnaujinti juos tik po kelių mėnesių.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų