Su banginių gaudytojais norvegų salyne

in Pasakojimai

1935 m., po gana ilgos kelionės, atvykau į Trondheimą. Tai įdomus miestas, istorinis, ka­daise buvęs Norvegų sostine. Iš čia drąsieji vi­kingai išbėgdavo savo laivais į tolimąsias kelio­nes aukso, sidabro ir gražių moterų. Atsilanky­davo jie ir pas mus Lietuvoje. Trondheimo gar­bės laikus dar atsimena katedra, siauros sena­miesčio gatvelės, rami samanotųjų uolų apsupta įlanka, iš kurios kadaise išplaukė garsusis kara­lius Olavas Trygvasonas į savo paskutiniąją jū­ros kelionę. Jo laivynas žuvo kovoje, o paties karaliaus likimo nežino niekas.

Nebėra vikingų, bet jų palikuonys paveldėjo ne tik jų kraują. Jie paveldėjo ir tą gaivalingąją jūros meilę, kuri taip būdinga visiems šiaurie­čiams. Neretai sutinki čia kokį rimtą senuką — daktarą, advokatą, inžinierių, pirklį, kuris ims tau ir pasakys: „Kai aš jaunomis dienomis buvau jūrininku…“ Beveik kiekvienas berniukas trokšta išmėginti tai. Ne visiems užtenka svei­katos ir ištvermės. Kiti surimtėję, pradeda gy­venti sėslių gyvenimą, bet nemaža ir tokių, kurie už jokius žemės turtus nesutinka išsižadėti jūros. Vyriška kova su gaivalais ir laisvė — jiems bran­gesnė, negu namelis raudonu stogu, su sodeliu ir rami kasdieninė laimė.

Toks vyras ir mūsų laivininkas (škiperis) Olai Aunli. Kažin kur fjordo pakrantėje yra jo ūkis, žmona, vaikai. Jis turėjo neblogą tarnybą. Vis dėlto jūra, jo jaunų dienų draugė, niekad nenustojo jo viliojusi. Tad nusipirko kuterį, pa­sikvietė porą vyrukų į kompaniją ir… Na, bet papasakosiu iš eilės.

Vaikštau sau po žvejų uostą ir staiga pama­tau keistą laivą. Iš pažiūros kuteris, kaip kute­ns, toks, kokių mūsų pajūryje namaža. Tik kam jo pirmagalyje stovi patranka, o stiebe įtaisytas stebėjimo punktas? Imu klausinėti vieną kitą iš aplink stovinčių. Pasirodo, čia ne piratai, ne gangsteriai, o bangingaudžiai. Banginis. Kiek šitame žodyje mums, sausumos gyventojams, ro­mantikos. Prisimeni Žiulį Verną ir kitus jaunys­tės rašytojus. Ne, tokios progos nepraleisiu.

Trumpas pasikalbėjimas su laivininku ir jau susitarta.

Kitą rytą jau aš su savo kuprine tvarkausi ku­teno „Phoenix“ ankštoj, nedažytomis sienomis paragėje. Rengiamės kelionei. Šiek tiek užtrun­kame, belaukdami vieno iš mūsų jūreivių, kuris pernelyg ilgai atsisveikina kažin kur su krantu. Tuo tarpu laivininkas su kitu jūreiviu dirba ap­link dizelį, tikriau sakant, pusiaudizelį (Įkaiti­nus su parafinine lempa tam tikrą geležį, esan­čią aukščiau stumeklio, ir apsukus porą kartų su ranka smagratį, suspaustos naftos dujos sprogs­ta nuo karščio, ir motoras ima veikti). Jau vis­kas paruošta. Žuvų turguje pasirodo laukiamasis vyrukas, prieina siūbuojančia jūrininko eisena prie kanalo turėklų ir vikriai nušoka ant denio.

Po kelių minučių mes skrodžiame greit viena paskui kitą riedančias fjordo bangas. Laivinin­kas, mano prašomas, duoda man vairą. Sausumos gyventojui tai nepaprastai retai pasitaikanti pro­ga. Vyrukai irgi patenkinti, nes, nurodę man kursą, eina tvarkyti statinių, virvių ir kitų reik­menų. Vairuoti nesunku, fjorde vietos platu ir yra kur prasilenkti. Kiek kebliau, jei kitas lai­vas plaukia skersai fjordo. Nepripratusiam sun­koka apskaičiuoti, ar pasiseks prašokti prieš jį, ar reikės jam užleisti kelią. Tačiau greit apsi­prantama.

Vėjas stiprėja, bangos irgi.

Nėra tikslo toliau trankytis po fjordą. Ban­ginį galima matyti tik tada, kai vandens pavir­šius visiškai ramus. Tarp bangų jo iš tolo nepa­stebėsi ir neatskirsi jo garsiojo „fontano“ nuo paprastų putų, o arti jis neprisileidžia. Taigi, apsistojame nedideliame žvejų uostelyje, atskir­tame nuo fjordo molu.

Nueiname į kaimą, išgeriame pieno ir vėl grįž­tame į „Phoenixą“. Bestrapaliodamas slidžiais molo akmenimis, staiga girdžiu kažin ką šau­kiant. Mane vejasi jaunas vyrukas mosuodamas popierio lapeliu. — „Tamstai telegrama“. — Išsigąstu. Kas čia galėjo atsitikti? Iš kur sužinota, kur aš esu? „Ar Tamsta hidrometrinės komisijos inžinierius toks ir toks?“ Na, dėkui Dievui, čia, aiškus, apsirikimas.

Sueiname į laivą, atsigulame. Mano vieta už­pakalinėje paragėje, į kurią įeinama pro skylę vairininko namelio grindyse po jo suolu, kurį reikia pakelti. Paragėje stovėti galima susilen­kus, o gulėti susirietus. Miegame čia dviese, kiti du vyrai gyvena pirmutinėj paragėje. Mano gu­limoji vieta įsprausta tarp denio ir didelės dė­žės, kurioje laikomi įvairūs reikmenys. Miegu nenusirengęs, dviem maišais pasiklojęs ir skara ir neperšlampamu paltu apsiklojęs. Priegalvio vietoje gelbėjimosi juosta, o ant jos keturlinkai sudėtas maišas. Vis dėlto tų nepatogumų lyg ir nepastebiu. Viskas taip įdomu, nepaprasta, ro­mantiška. Pamanykit tik, gelbėjimosi juosta po galva. Įdomiau rodosi ir būti negali. Ir miegoti čia visai nebloga. Bangelės tyliai supa, liūliuoja mus, o mums taip jauku, malonu… Anksti rytą atsikėlę ir užvalgę kiaušinienės su bekonu, plau­kiame į kitą kaimą, kuris guli arčiau atviros jū­ros, saloje. Į jūrą vis dar nevykstame: bangos per aukštos.

Šis kaimas man daugiau patinka už pirmąjį, kuris buvo lygumoje ir niekuo nepasižymėjo. Čia atvirkščiai, namai įterpti tarp apsamanojusių uolų. Aplink krykštauja žuvėdros. Įlanka apsup­ta negyvenamų salų, iš vandens kyšo slidūs ak­menys.

Kuteris gabenasi su savim mažą valtelę, kuri dabar yra mano žinioje. Irstausi tarp salų. Pa­vakare prieplaukoje pradeda rinktis žmonės; rimti žvejai ir dailios kaimo merginos. Visos aukštos, lieknos, šviesiaplaukės. Laukiama garlaivio. Prisiiriu ir aš. Jau rugsėjo pradžia, tad šioje Norvegijos dalyje „baltosios” naktys yra pasibaigusios. Iš tamsos išsineria šviesos; raudo­na, balta, žalia.

Atpūškia vietinio susisiekimo garlaivis. Meta­mi lynai, nuleidžiamas tiltelis. Keleivių nedaug. Svarbiausia — tai prekės. Juk šios salos gyvėntojai, be silkių, beveik nieko neturi, viskas atei­na iš kitur. Garlaivio kapitonas stovi deny prie išėjimo ir krečia juokus. Žmonės prieplaukoj kvatoja, ypač merginoms linksma. Deja, jis kal­ba landsmaal — „krašto“ kalba, tad tik kas tre­čią žodį tesuprantu (Norvegijoj dvi oficialios kalbos: riksmaal — „valstybės“ ir landsmaal — „krašto“). Pagaliau krovimo darbas baigtas. Gar­laivis apsisuka, trindamasis į prieplaukos lentas, ir išnyksta už uolų. Žmonės skirstosi. Ir aš nu­siirtu į miegantį „Phoenixą“.

Vienodas toks žvejų kaimo gyvenimas spie­čiasi apie du centrus. Tai krautuvė ir prieplau­ka. Į krautuvę ateinama šio to nusipirkti, bet svarbiausia — pasiplepėti. Jokių smuklių salose nėra. Smarkiai kovojama su alkoholiu. Daugely­je Norvegijos komunų (savivaldybių) įvesta prohibicija. Krautuvėse sienoje didelis plakatas. — Atvaizduota ranka su nykščiu žemyn „šalin tautos nuodytojai — šmuglininkai ir naminės gamintojai!“

Į prieplauką einama pasitikti garlaivio arba pasivaikščioti. Juk šiaipjau visi takai takeliai nuo amžino lietaus pabiurę, uolos slidžios, žolė šlapia — kur berasi geresnį daiktą, už prieplau­kos lentas.

Ir ateina čionai besiilsį žvejai, ateina jaunos merginos su aukštais guminiais batais, su neper­šlampamais aliejiniais apsiaustais, su „siud vestėmis“ skrybėlaičių vietoje. Jų toji apranga ma­žai tesiskiria nuo tėvų ar brolių — žve­jų. Taip vaikščioja norvegės netik salo­se, bet net ir miestuose — visoje lietin­goje vakarų Norvegijoje. Toje pačioje prieplaukoje sandėliuose tarp statinių ir maišų šeštadienių vakarais būna šo­kiai. Tie šokiai prieplaukoje — „dans paa bryggen“ aprašyti ne vieno norvegų rašytojo, šeštadienį, po nenusisekusios medžioklės, mūsų kuteris skuba į kaimą. Metame inkarą įlankoje. Žibalinės lem­pos šviesoje, besisujant laivui, nusiskutame barzdas, išsivalome batus. Nusiiriame į krantą. Sandėlyje tamsu, nė gyvo žmogaus, o juk buvome girdėję muziką. Pakrapinėję tarp maišų — išeiname. Su­tinkame vietinį pirklį. Jis mums paaiški­na. Orkestras, susidedąs iš vieno vienin­telio muzikanto, neblogai linksminęs ki­tus, bet dar geriau pats linksminęsis prie bufeto, kuris, matyt, ne visiškai pa­gal įstatymus buvęs sutvarkytas. — Po­licija čia gal kokį akrtą per mėnesį pasi­rodo motorlaiviu. Taigi, muzikantas tiek įsilinksminęs, kad ji tekę kartu su armonika nešte nunešti namo. Pirklys irgi apylinksmis. Tuoj kviečia mus pas save. Jo viloje improvizuojamas baliukas. Paliekame vaišingus namus anksti rytą. Aš pats nuvelku valtelę nuo akme­nų, kur ji paliko dėl atoslūgio, į vandenį, pats atsisėdu prie irklų. Mano žvejai jaučiasi nuvar­gę. Jie gal per daug ragavo „toddy“ (grogo). Bet taip jiems atsitinka tiktai sausumoje. Jūroje jie nevartoja nė lašelio alkoholio, net alaus ir tai nepasiima. Nuolat reikia budėti, ranka turi būti tvirta, protas aiškus. Čia tiek uolų, tiek sro­vių — mažiausias apsirikimas — mirtis. Su ne­peršlampamais drabužiais ir guminiais batais ne­išplauksi, o ir kur plaukti?

Senais laikais, kai dar buvo žvejojama papras­tomis valtimis, kaip, sakysime, pas mus Palangoje ir kitur, laiveliui apsivožus žvejai raiti atsisėsda­vo ant dugno ir laikėsi jame, įsmeigę į jį peilius (Peilį ant diržo Norvegijoje nešioja ne tik be­veik kiekvienas vyras, bet ir dažna mergaitė). Tokį „plaukiojimo“ būdą norvegai vadina ride hvelv — „joti ant dugno“. Dabar tai tebepasitaiko kai kur Šiaurės Norvegijoje, kur žvejo­jama, kaip senovėje. Šiaip visur motorlaiviai, o jie apsivožę, žinoma, tuoj skęsta.

Sekmadienį ilsimės. Vėjas dar perdaug smar­kus. Paragėje yra radijas, bet aparatas kažin ko­dėl nevisuomet veikia. Jis sutaisomas bendromis jėgomis. Laukiama oro pranešimų. Klausant Nor­vegijoje oro pranešimų reikia kantrybės. — Kraštas ilgas, sąlygos ne visur vienodos, ir dėl to apie kiekvieną vietą pranešama atskirai. Ne­užmirštama nei Islandija, nei Doggero „banka“ (sekluma), nei kitos „bankos“ („kalvos“). Juk norvegų visur žvejojama, visur, jie nori sužino­ti, ką žada rytojus ir išgirsti ne kokia nesu­prantama, bet gimtąja kalba. Susilaukiame pra­nešimo apie Trondheimo sritį. Perspektyvos pa­lankios. Iš tikrųjų, popiet vėjas nuščiūva ir mes išbėgame. Vėl škiperis tupi stiebe, o mes dairo­mės į visas puses, kas pirmas pamatys tarp ban­gų juodą slidžią nugarą. Priešais eina keli silki­ninkų kuteriai. Jie grįžta į kaimą. Mūsiškiai šaukia, stengdamies perrėkti jūros ošimą ir dizelių tarškesį, klausia, kaip nusisekę. Pagauta daug žuvies. Bangingaudžiai nudžiunga, nes juk banginis minta silkėmis, sekioja paskui jas. Kur daug silkių, greičiau galima jo susilaukti. Jūra, palyginti, rami, bangos neaukštos ir be putų, tik vietomis kažin kas taškosi. Žvejai sako, kad tai silkės žaidžia.

Kelis kartus pro šalį praplaukia maži banginiukai — jų tik galva ir uodega matyti, o kūnas pasinėręs. Ilgio iki 2 metrų. Ši veislė šaudoma šratais. Pas mus paragėj prie sienos stovi keli šautuvai, tačiau dabar į tokius padarus nekrei­piama dėmesio. Laukiama didesnio grobio. Pa­mažu temsta. Vienas vyras pasilieka prie vairo, o mes sueiname į pirmagalio paragę vakarie­niauti. Staiga vairininkas kažin ką sušunka. Vis­kas numetama, kur pakliuvo, ir mes pusvalgiai išlekiame į denį. Motoras paleidžiamas smarkiau. Škiperis jau vėl stiebe.

Aš — su foto aparatu vairo namelio stoge. Kas atsitiko? — Mat laivas — kompanijonas, ap­sigręžė, o tai reiškia, kad jis ką nors pamatęs. Puolame prie jo. Įtempimas didžiausias. Mūsų škiperis šiaipjau toks ramus, šaltakraujis, sėdėdamas stiebo skersinėje, net kojomis tabaluoja iš nekantrumo ir daužo stiebą kulnais. Priplaukia­me arčiau. Didžiausias nusivylimas. Kito laivo apsisukta tam, kad pasiūlytų mums grįžti į kai­mą — perdaug tamsu. Dabar kuteriai bėga lygia greta, o laivininkai tariasi. Abudu tokie keisti, apsimuturiavę skaromis, užsimetę ant savęs vis­ką, ką galėjo rasti, nes ima kilti šiaurys. Jie garsiai tariasi ir pagaliau nusprendžia dar vieną naktį praleisti užuovėjoj.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Sugulame. Pabundu apie ketvirtą valandą ryto, nes už plonos sienelės dizelis dunda kaip patrakęs. Pasirodo, vėjas vėl nuščiuvo ir mes išeiname į jūrą. Tačiau netrukus vėjas ima stip­rėti, jis nupučia bangų keteras, kurios tampa baltos nuo putų.

Vis dėlto negrįžtame. Nuspręsta pakeisti vietą. Ten jau nusibodo. Bangos vis aukštesnės. Paragės uždaromos. Vanduo plauna denį, aptaško visą kuterį. Nuo namelio stogo nusileidžiame į vidų, prie apatinio vairo rato. Viršuje turėklai gali nebeišlaikyti. Stoviu šalia vairininko. Tik staiga laivas kad pakryps į dešinę. Nusitveriu instinktyviai už vairininko, kad nepargriūčiau. Jis neatlaiko mano svorio, nutrūksta nuo rato ir abudu apsikabinę lekiam į dešinį namelio kam­pą. Kita banga, kuteris guli jau ant bakbordo, ir mudu nuvažiuojame į kairę. Vėl lekiame atgal. Pagaliau įsikabiname į vairą. Pradedame juok­tis. Neblogai pašokta polką.

O tuo tarpu apačioje džin… — paragėje su­dūžta žibalinė lempa. Kelionė vis smagesnė. Ne­toli didelė sala. Bangos laižo jos uolotus šonus, aukštai pakyla, apsiverčia, krenta atgal ir susi­maišo su naujai atvykstančiomis. Visur balta nuo putų. Kai kur net toli nuo kranto, bangai einant, staiga iškyla putoti fontanai. Tose vie­tose povandeninės uolos. Kuteris bėga pro pat salą. Jeigu nustotų veikęs motoras, tektų kelti atsargines bures, kad galėtumėm išlaviruoti. Kitaip sudaužys į uolas, ir galas.

Iš už salos pasirodo keistas karavanas: dide­lis motorlaivis velka kelias bangų blaškomas valtis. Visi laivai dengti brezentais, nelyginant kokios plaukiojančios „būdos“. Tai keliaujanty­sis cirkas, keli laukiniai žvėrys, kelios gražuo­lės, „pasaulio stipriausias vyras“, negras ir dar pora viliojančių daiktų. Visa tai tokiuo būdu gabenama išilgai Norvegijos krantų, kad pa­linksmintų fjordų ir salų gyventojus. Įdomu žinoti, ar liūtai serga jūros liga? Šitie tai tikrai turbūt paprato. Šiurpu žiūrėti į valteles. Jos daužomos ir blaškomos, nelyginant skiedrelės. Cirkas išnyksta tolumoje.

Pagaliau vėl randame užuovėją. Metame in­karą tarp salų. Viena iš jų priklauso advokatui, gyvenančiam Oslo mieste. Jis kartais atkeliauja iš sostinės paukščių medžioti ir jų kiaušinių rinkti. O paukščių čia devynios galybės. Jų tar­pe nemaža aiderių („gagų“). Jos iškloja savo lizdus minkštais pūkais, kad jų mažyčiams būtų gera, bet žmogus jas apiplėšia, atima plunksnas. Kova už būvį. Ką padarysi. Norvegų salyno žve­jų gyvenimas nepersaldžiausias. Nevisur tiek žo­lės, kad galima būtų karvę laikyti. Gerai, jei su­gaunama pakankamai silkių, o jeigu ne, tai vi­saip gali būti. O, vis dėlto, salyno gyventojai visad linksmi, malonūs, vaišingi. Tai, tarp kita ko, tur būt, viso pasaulio žvejų ypatybė. Čia visi žmonės tipingi žvejai — silkininkai. Banginių gaudymu tik keli laivai tesiverčia. Ne tiek jau tų banginių ir beliko tarp salų.

Tokie žvejų kutenai, kaip mūsų „Phoenix“, kurie medžioja salyne, ir nenutolsta nuo kranto, neturi teisės gaudyti banginių, turinčių ilgio daugiau kaip 10 m. Didesnius gaudo tam tikri garlaiviai. Norvegai šį amatą ypatingai mėgsta. Trondheime teko matyti garlaivį, sugrįžusį iš banginių medžioklės iš… Pietų Lediniuotojo Vandenyno — taip, iš Pietų Vandenyno! Mūsų „Phoenix“ tokių plačių užsimojimų, žinoma, ne­turi. Jam pakanka ir to, ką jis gali sugaudyti čia pat prie Norvegijos krantų. Kaip jau minėta, banginiai dabar reta rasti. Šis ramusis jūros mil­žinas, kuris niekam negali nieko blogo padaryti, kuris minta tik silkėmis — didesni gyviai nepralenda pro jo siaurutę gerklelę — turi daug priešų. Jų baisiausias — žmogus. Banginių skai­čius eina vis mažyn. Bangingaudžiai niekad ne­žino, kaip jiems pasiseks. Būna atsitikimų, kad tik išplaukęs kuteris tuoj sugauna ką nors, bet pasitaiko ir taip, kad tenka trankytis kelis mė­nesius, eikvoti mašinos kurą ir maistą ir be jo­kios naudos. Banginio nėra ir tiek. O ir pama­čius netuoj jis pagaunamas. Praėjo tie gerieji laikai, kai bangingaudžiai, nuleidę nuo denio į jūrą paprastą valtelę, prisiirdavo prie snaudžian­čio gyvulio ir paleisdavo į jį harpūną su ranka. Laiko dvasia paveikė ir banginius. Matyt, jų ner­vai yra smarkiai pakrikę. Mažiausia triukšmas juos išgąsdina. Pamatę ką nors panašaus į laivą — tuoj pasprunka, o jie plaukia greit — nepa­vysi. Arčiau, kaip 100—150 metrų prie jų nepri­eisi. Todėl harpūnas dabar nebeleidžiamas ran­ka, o iššaunamas iš tam tikros patrankėlės.

Tokiomis patrankėlėmis apsiginklavę kuteriai dažniausiai išbėga medžioti dviese. Jie plaukia lygiagrečiai. Atstumas tarp jų būna kartais iki pusės jūrmylės. Pamatęs „žuvį“ (banginis ne žu­vis ir žvejai tai puikiai žįno, bet vis dėlto, dėl prietaro, draudžiančio jūroje vadinti daiktą savo tikruoju vardu, vadina jį „fisk“), kuteris apsi­suka aplink, o po to puola prie aukos. Kitas ku­teris pastebėjęs šį sutartinį ženklą, skuba į pa­galbą. Kiek prisiartinus prie banginio, iššauna­ma. Dažniausiai harpūnas pataiko gyvuliui į nu­garą. Vargšelis ima sukaliotis, puldinėti kairėn ir dešinėn, daužo vandenį su uodega, taip, kad jūra aplink jį darosi panaši į verdantį katilą. Po to jis pasineria. Žvejai žino, kur jis yra, nes prie harpūno pririšta ilga virvė su plūdėmis. Kuterio deny ji permesta per tam tikrą bloką ir, tolstant gyvuliui, vis toliau paleidžiama į vandenį. Ne­trukus banginis išplaukia pakvėpuoti. Čia į jį paleidžiamas naujas šūvis. Dažnai tai padaro antrasis kuteris, užbėgęs jam už akių. Kartais reikia dar trečio šūvio. Po to nukamuotas mil­žinas pasiduoda savo likimui, ir žvejai, priplau­kę prie jo, nuduobia jį ietimis.

Negyvasis mėsos kalnas buksiruojamas prie vienos iš salų. Tai daroma potvynio metu. At­slūgus jūrai, banginis pasilieka sausumoje. Čia jis supiaustomas, mėsa ir taukai sukraunami į dėžes, ir visa tai nuvežama į miestą. Taukai eina pramonės reikalams, o mėsa valgoma ypač netur­tingų žmonių, nes ji gan pigi.

Beje, man teko kelis kartus jos paragauti, — skonis kaip jautienos. Vienas banginis duoda žvejams pelno iki 3.000 litų. Tai padalinama į tiek dalių, kiek būtų gaudytojų, plius dar vie­ną. Tą atliekamąją dalį gauna „laivas“ — kitaip sakant, jo savininkas, kuris beveik visuomet bū­na drauge ir škiperiu — laivininku.

Nenuostabu, kad, pamačius banginį, žvejus pagauna nepaprastas azartas. Įsivaizduokit, kiek būna piktumo, jeigu tie 3000 litų pasprunka, o tai pasitaiko neretai. Juk dizelis kelia nežmoniš­ką triukšmą, o kuterio greitis nekoks — iki 8 mazgų. Būna ir taip, kad pro šalį plaukiantis garlaivis perkerta lyną, ir ką tu jam padarysi. Teisinasi negalėjęs sustoti, mat tarp salų yra daug pavojingų srovių, kurios sustojusį garlai­vį tuoj nuneša ant uolų ir sudaužo jį. Tos sro­vės ir povandeninės uolos tai didžiausias žvejų ir šiaip jūreivių priešas. Fjorduose ir salyne srovių nemaža, nes potvynio ir atoslūgio suju­dintas vanduo nevisur turi vienodo ilgio kelią, ir todėl jūros lygmuo tarp salų irgi nevienodas.

Apie sroves, norvegiškai „strom“, daug mėgsta­ma pasakoti teisybės ir neteisybės. Seni jūros vilkai tvirtina, kad Malstromas įtraukiąs laivus į jūros dugną. Tai pasakos, tačiau esama srovių, prieš kurias joks garlaivis negalįs eiti. Šiaurės Norvegijoje, netoli Bodo viename fjorde smar­kauja Saltsromas. Prieš karą vokiečių kaizeris įplaukęs į tą fjordą vienu savo greičiausiu krei­seriu ir mėginęs nugalėti Saltstromą, bet, taip bent pasakoja vietiniai žmonės, kreiseris susto­jęs vietoje, o sustiprėjus srovei, atoslūgio metu, išlėkęs iš fjordo, kaip kamštis iš butelio!

Vieną vakarą, mums bekalbant apie tas sro­ves, škiperis papasakojo liūdną istoriją. Sąsiau­riu ėjęs didelis anglų ar vokiečių prekinis lai­vas, dviejų locų vedamas. Pasivijo žvejų garlai­viuką. Signalas, antras, trečias. Mažiukas nesitraukia iš kelio. Kodėl? Nežinia. Gal vairininko nuovargis kaltas. Juk žvejai poilsio nežino. Kaip ten bebūtų, didysis laivas prisivijęs mažąjį. Pa­sukti nėra kur. Sustoti negalima. Vis ta nelem­toji srovė — ji tuoj nuneštų ant uolų ir žūtų laivas ir jo įgula. Kur besikrapštysi į slidžias, bangų daužomas uolas! Trumpas abiejų locų ir kapitono pasitarimas, ir štai milžiniškas „trampas“ pamina po savim mažiuką garlaiviuką. Ne­sustojant, nuleidžiamos gelbėjimo valtys, bet ką jos gali padaryti? Stiprioji srovė neša jas atgal, o žuvusio laivo žmonės skęsta sūkuriuose, veltui mėgindami nusitverti už jiems numestų lankų. Kai kurie priplaukia arčiau prie garlaivio, bet juos įtraukia į sraigtus ir jie sutraiškomi. Įgula žiūri nuo denio — niekuo negali jiems padėti. Septyniolika jaunų gyvybių! Sako, teismas ištei­sinęs didelio laivo vadovybę! Kitaip pasielgti nebuvę galima — būtų tik dar daugiau aukų. Iš dviejų nelaimių pasirinkta mažesnė.

Daug daug pasakoja man vakarais mano žvejai apie savo pavojingąjį amatą.

Laikas skirtis. Gaila, pripratau prie „Phoenixo“, susigyvenau su jo įgula. Tai tokie puikūs draugiški vyrukai. Žmonės, tikra to žodžio pras­me, kultūringi. Smulkmena — laive jie nesispiaudo. Net vairininkas išeina iš namelio ir spiauna per bortą. Švaros geresnės nė nereikia. Valgį moka gaminti sveiką ir maistingą. Beje, kokis penkis, šešis kartus per dieną geria kavą. Tai gal jau ne taip sveika, bet šiaurės tautos įsimylėjusios savo kavą ir, tur būt, greičiau su­tiktų likti be duonos, negu be įprastojo puo­duko juodojo skystimo. Šiaipjau jie apsiskaitę, prenumeruoja laikraštį, net iliustruotą žurnalą.

Apie Lietuvą jų žinios gana miglotos, kaip ir visų senesnių norvegų. Moksleiviai, kurie dabar­tiniu laiku eina mokslą, jau šiek tiek nusimano net apie Vilniaus ir Klaipėdos klausimus. Vis dėlto, šie žvejai yra girdėję apie Darių ir Girėną, ir nors nelabai moka ištarti jų pavardes, bet žino daug smulkmenų apie jų skridimą. Tokiais da­lykais norvegai — ši drąsių keliautojų ir ašigalio tyrinėtojų tauta — ypatingai domisi.

Turiu su savim „L. Aido“ numerį, kur kro­nikoje pažymėta apie tai, kad į Klaipėdos uostą atplaukęs tankinis laivas „Orkanger“. Kadangi tai vienas didžiausių, tai jiems tai smarkiai už­imponuoja. Ir šiaip jie daug klausinėja apie Lietuvą. Jiems patinka, kad pas mus upėmis plau­kioja garlaiviai su ratais, kuriems nereikia gi­laus vandens. Iš karto jie manęs nesupranta kaip reikiant, jie mano, kad šitokie garlaiviai savo ratais pervažiuoja per seklumą, nelyginant koks vežimas, ir net pradeda rimtai teirautis, kaip tai įtaisyta ir ar netiktų tai jų kuteriai. Kai paaiš­kėja nesusipratimas, skaniai juokiamės.

Taigi, liūdna skirtis, bet man laikas važiuoti toliau. Kuteris prieina prie vienos salos. Atsi­sveikiname, pasikeitę adresais. Jie nugabena ma­ne valtele į krantą. Su vienu žveju, kuris irgi grįžta į Trondheimą, nueiname prie kito gana didelio kuterio, kurio paskirtis vežioti šios ir apylinkės salų žvejų sugautas žuvis. Žvejai čia sudaro kooperacines bendroves. Tokiai bendro­vei priklauso ir kuteris „Gartingen“, turįs, anot jo škiperio, „40 šeimininkų“. Anksti rytą prie jo pradeda plaukti viena po kitos valtelės. Barz­doti žvejai su neperšlampamos aliejinės medžia­gos kelnėmis ir švarkais, su siudvestėmis, krau­na į „Gartingeną“ dėžes su savo laimikiu. Paga­liau pilnas triumas, aukštai prikrautas denis.

„Gartingenas“ išbėga. Lieku viršuje, nes paragėje tvanku, be to ant suolų miega vaikai, o ka­žin kokia moterėlė čia pat ant primuso gamina savo šeimai pusryčius. Įsitaisiau besisiūbuojančiame deny tarp dėžių ir grožiuos. Jau švinta. Jūros bangų keteros baltuoja. Iš kairės aukštos, tamsios uolos. Staiga tarp jų pasirodo lyg kokie brangakmeniai. Tai didelio keleivinio garlaivio šviesos. Jis mus pralenkia, prabėga visai arti. Galvoju apie puikias kajutes, apie salioną, bal­tomis staltiesėlėmis dengtus stalus, ir tarp jų lakstančius mandagius tarnus. Tas garlaivis ki­to pasaulio atstovas, to pasaulio, kurio, rodos, jau tiek laiko nebuvau matęs ir į kurį grįžtu.

Mano mintis nutraukia laivininkas. Šaukia mane į laivo namelį. Denyje, girdi, šalta. Užeinu pas jį. Klausinėja, kas, iš kur, kaip pas mus žmo­nės gyvena, kuo verčiasi. Porą kartų „Gartin­gen“ stabteli. Priimame iš priplaukiančių valčių dar žuvies. Vieną tokį mažą motorlaivį vairuoja koks keturiolikos metų vaikas. Jo tėvas stovi laivo pirmagalyje su kabliu. Užsikabina už mū­sų borto ir abiem laivams beeinant lygia greta, kraunamos iš mažesnio į didesnį dėžės. Vaikas puikiai vairuoja.

“Mūsų jūra” Nr. 3, 1939 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.