Stūkso pilys po žeme

in Pasakojimai

Ne kiekvienas aštrių pojūčių mėgėjas gali ištverti. Pirmiausia jį pasitinka užda­ra erdvė. Jei erdvė didelė, absoliučioje tamsoje esantis žmogus jaučiasi labai ma­žas ir vienišas. Jei erdvė maža, landa, kuria tenka ropštis, ankšta – gali slėg­ti nenugalima baimė, kad būsi prispaus­tas, iš kur ir tavo bendražygiai neįstengs ištraukti. O kur dar baimė pasiklysti, nu­kristi į šachtas, kurių gylio atspėti ne­įmanoma?

Tokias kliūtis įveikia gerai pasirengę sportininkai — speleologai, mokantys lai­pioti uolomis, nardyti su akvalangais, ži­nantys, kokie sunkumai ir pavojai jų ty­ko.

Vanduo ne tik kuria požemines ertmes, bet ir puošia jas. Ištirpinęs kalkakmenį, prisisotinęs kalcio karbonato, lašas pakim­ba ant lubų skliauto ir pradeda savo il­gai trunkantį kūrybinį kelią — augina stalaktitą. Nukritęs žemyn, ant grindų, tas pats lašas augina stalagmitą. Milijardai lašų per milijonus metų požemiuose pa­stato fantastinius rūmus ir sukuria peiza­žus su milžiniškomis kolonomis ir drapi­ruotėmis, išaugina kristalinius medžius ir gėles.

Požemiuose formuojasi savitas mikrokli­matas, pasižymintis palyginti pastovia tem­peratūra ir drėgme. Temperatūra dažniau­siai būna artima vtidutinei metinei žemės paviršiaus temperatūrai; kartais būna priešingai. Būna atvejų, kai vidutinio kli­mato zonoje kasmet formuojasi arba ištisais tūkstantmečiais išsilaiko sniego ir le­do masyvai. Jie yra 100 — 200 metrų gyly­je arba net prie pat žemės paviršiaus. Oras požemiuose nuolat juda, kartais jis būna jonizuotas, todėl kai kuriuose urvuo­se įrengtos gydyklos.

"Brilliant" stalagmitai Postojna urve. Nuotrauka wikipediia.org
“Brilliant” stalagmitai Postojna urve. Nuotrauka wikipediia.org

Specifinėmis požemių gyvenimo sąlygo­mis yra savitas ir atskiras biotopas, be saulės šviesos. Vien tik buvusios tarybų sąjungos teritorijoje, požemi­nėse ertmėse jau surasta daugiau kaip 180 rūšių gyvūnų, egzistuojančių tik po­žemiuose. Daugelis jų yra seniai išnyku­sios gyvybės reliktai. Tai žadina daugelio mokslininkų smalsumą ir susidomėjimą.

Požemiuose prieglobsčio sau ieškojo ir pirmykštis žmogus. Ten jo nepasiekdavo vėjas, lietus ir šaltis. Ten jis gyveno ir… kūrė. Daugelyje urvų rasta priešistorinio meno kūrinių. Pietų Urale esančiame Kapovajos urve yra arklio, mamuto, ragano­sio atvaizdai. Jų taip pat rasta Alpių, Ape­ninų, Pirėnų urvuose. Seniausi iš šiuo me­tu žinomų piešinių piešti prieš 50 tūks­tančių metų. Tai primityvūs, kažkokie ne­aiškūs kontūrai. 25 tūkstančių metų senu­mo piešiniai vaizduoja konkrečius gyvū­nus — mamutą, bizoną, lokį, arklį.

Pietryčių Turkmėni­joje, Kugitango kalnuose, atsitiktinai rastas urvas, kurio gelmėse buvo įvairių daiktų, gyvūnų ir žmonių liekanų. Kadangi čia temperatūra pastovi, o oras sausas, šios liekanos palyginti gerai išsilaikė. Tai žmo­nių ir gyvulių kaulai, rytietiškas krepšys, diržas, neįprastos formos balnas, rytietiš­kas chalatas, kurio kišenėje — nupjauta žmogaus ranka. Tarp gausybės labai įdo­mių radinių išsiskyrė ir gerai išsilaikiusi leopardo mumija.

Į šį urvą buvo nusilei­dę ir kauniečiai speleologai, akvaspeleologų sekcijos nariai.

Daug paslapčių slepia urvai!

Savitas karstinis rajonas, esantis Ar­changelsko srityje. Tai gana didelis, žiemiausias Europoje karstinis rajonas, už­imantis apie 6 tūkstančius kvadratinių ki­lometrų plotą, besitęsiantis beveik 600 ki­lometrų nuo Baltosios jūros į pietus. Jo paviršius virš jūros lygio pakilęs vos 150 — 200 metrų, labai pelkėtas, apaugęs miškais. Šiame rajone yra šimtai ir tūks­tančiai požeminių ertmių ir antžeminių įdubų.

Urvas "Imperial" , Jenolan urvų sistemoje. Nuotrauka wikipedia.org
Urvas “Imperial” , Jenolan urvų sistemoje. Nuotrauka wikipedia.org

Vieną ankstyvą pavasarį kauniečiai spe­leologai išvyko į Archangelsko srities Pinegos karstinį rajoną. Paslaugus Pinegos gyventojai paaiškino, kaip surasti Leningradskaja urvą. Lauke tvyrojo tyla, šal­tukas paspaudė iki 37 laipsnių, po mūsų slidėmis gailiai verkė sniegas. Balti me­džiai šaudė, tarsi norėdami mus nubaidyti. Sniego, kaip paprastai šiame rajone, bu­vo iki juosmens, o karstinėse įdubose, virš kurių susikryžiavę gulėjo medžiai, — iki pakaušio. Griūdami ir negriūdami mes pasiekėm Sotkos upelį. Jo kairiajame šlai­te pamatėme iš uolų ištekantį upeliūkš­tį. Taigi čia — Leningradskaja.

Užsidėjom šalmus, prie jų pritvirtinom šviestuvus, pasiėmėm fotoaparatus, blyks­tes, stovus.

Urvas pasitiko tamsia anga, iš kurios viršutinio skliauto karojo ledokšniai.

Urvas prasideda nedideliu prieangiu, per kurį įstrižai teka upelis. Tuoj pat už akmenų sąvartyno yra keletas chaotiškų ertmių, susijungusių siauromis landomis arba žemu tuneliu, einančiu palei upelį. Tunelio skliautai gražūs, iš spalvingų an­hidritų, bet mes jų nematėm. Tarsi sliekai šliaužėm skystu moliu. Bet kelią pastojo upelis, įsikandau fotoaparatą, stovą persi­mečiau per kaklą. Rankų plaštakomis ir kojų pirštais rėmiausi į dugną, žemas skliautas neleido pakelti nugaros. Bet tai truko neilgai. Nugaros raumenys pavar­go, ir panirau į vandenį, kurio temperatū­ra —2°C. Dar viena kliūtis – ledo už­uolaida. Atsargiai, saugodami ją, brenda­me per upelį ir patenkame į Pingvinų sa­lą. Tai didelė, keliasdešimties metrų aukš­čio ir pločio, šimto metrų ilgio ertmė, pri­sėta ledinių stalagmitų, tarsi pingvinai pa­linkusių į vieną pusę. Ta salė — svar­biausias mano kelionės tikslas. Kad sušil­čiau, palaksčiau akmenų sąvartynu, pa­trepsėjau vietoje. Prie stovo pritvirtinau fotoaparatą.

Fotografuoti požemiuose man sekasi sunkiai. Čia didelė drėgmė ir žema tem­peratūra, rūbai ir sugrubusios rankos ap­lipusios dulkėmis ir purvu. Neišvengiamai sutepama fotoaparatūra, todėl ji dažnai genda. Skaudžiausia, kad nejuntu, kada ji sugenda, o aš fotografuoju, fotografuo­ju… Išryškinu juostas, o jos — tuščios.

…Krymo kalnai seni. Per milijonus me­tų vanduo, vėjas, šiluma ir šaltis juos nu­zulino, palygino. Plokščiame paviršiuje ir įdubose ilgiau užsilaiko lietaus ir ištirpu­sio sniego vanduo. Kadangi didelę Krymo dalį sudaro kalkakmenio masyvai, vande­niui nesunku prasiskverbti gliyn. Atsiran­da plyšių, kiaurymių, šachtų, prarajų ir požeminių ertmių, Taip susidarė būdin­gas karstinis rajonas.

Giliausios Kryme žinomos prarajos yra Karablo rajone: Soldatskaja — 500 met­rų, Molodiožnaja — 260 metrų, Monastyr Cokrako — 130 metrų.

Į Kruberlo urvą leidomės pavakary, dar šviečiant saulei.

Kruberyje stovi nykštukas. Jis žmogaus ūgio, turi aukštą žieminę kepurę, avikai­lio kailinius ir šiltus batus, čia pat ma­žiukas krištolinis ežeriukas. Stalagmitai, tarsi asmens sargybiniai, išsidėstę ant kauburio, grakščia kolonada atitvertas jaukus kampelis. Gal ten Nykštuko miega­masis?

Prie Nejumino buvom po pietų. Vėjo gūsiai taškė šlapią sniegą. Mūsų rūbai ir virves buvo kiaurai peršlapę. Kai virvės šlapios, reikia būti ypač atsargiems, nes blogai veikla nusileidimo stabdymo įtaisai. Tada ir nenorint galima leistis pašėlusiu greičiu.

Nejuminas mažiukas, jaukus, čia gamta viską sukūrė mažesnio mastelio.

Į Monastyr čokraką ėjom nešini kino ir fotografijos aparatūra, 600 metrų vir­vių ir 200 metrų plieninio lyno.

Vertikalios šachtos labai greitai slopina garsą, tad buvo įrengtas telefono ryšys.

Monastyr Čokrako praraja primena di­džiulį, aštuoniasdešimt šešių metrų aukščio šampano butelį. Jo kaklelio skersmuo — apie du metrai, apačioje paplatėja iki de­šimties.

Vienu metu, traukiant aparatūrą iš ply­šio, pajutau vėjo dvelktelėjimą, po to bil­desį apačioje ir balsą, šaukiantį mane var­du. Kai nusileidau, manęs laukė sunerimę draugai.

Pasirodo, prarajos viršus — „butelio kaklelis” — žiemą apledėjo. Dabar šiltas oras ledą tirpino. Vienas jo luitas pra­švilpė pro mane ir sudužo apačioje. O šaukė apačioje esantys draugai. Situacija jiems atrodė rimta, kol neišgirdo mano balso.

O čia, apačioje, gražu, kad net kvapą užėmė.

Erdvės didžiulės, prie sienų ir lubų pri­tvirtintos ilgos drapiruotės, keliasdešimties metrų aukščio kolona. Ant akmens luito auga stalagmitai, juos nuo skliautų pasi­tinka stalaktitai, sienos papuoštos ving­riais nutekėjimais.

Ant galvos, rankų, už apykaklės nuo­lat varva vandens lašai, šalta ir drėgna. Stingsta pirštai, šąla kojos.

Turiu du fotoaparatus ir dvi blykstes. Vienas aparatas jau sugedo. Blykstė pašaudė ir nebeblyksi.

Draugai nuėjo toliau. Aidu per skliau­tus ateina jų balsai.

Staiga išgirdau muziką. Tikrą, didingą, panašią į vargonų, Garsai ėjo iš tolumos, aidėjo požemių skliautuose, pripildė visą ertmę. Stovėjau apstulbęs, nejausdamas šalčio, Nuskubėjau ten, iš kur jie sklido.

Draugai stovėjo sustingę. Kažkuris jų, pagaliuku suduodavo per įvairaus dydžio stalagmitus ir čia pat kabančias drapiruo­čių klostes.

Nuostabius garsus šimtus kartų sustip­rino mus supančios ertmės.

Tuos garsus įrašėme į apdaužytą barš­kantį magnetofoną per telefono ragelio mikrofoną.

Kai pakilom į viršų, saulė jau ritosi že­myn. Ten, apačioje, išbuvom dvidešimt valandų.

Antanas Sadeckas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.