Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

roe deer 1154927 960 720 - Stirnų globa ir priežiūra

Stirnų globa ir priežiūra

in Medžiotojo dienos

Laukinių gyvulių globa suprantama viskas, kas šiokiu ar tokiu būdu padeda šiuos gyvulius maitinti ir išlaikyti. Iš jų svarbiausia: ganykla, šėrimas ir girdymas.

Ganyklą sudaro želmens, įvairios miško žolės, medžiai ir krūmai. Šėrimas gi bus, kai duosim jau parengtą maistą.

Paskiausiu laiku, miško medžiagai brangstant, žmogus visur stengiasi paprastus miškus paversti kultūringais miško ūkiais, nes nori iš jų gauti kuo daugiausia pelno. Bet visai užmiršta kad tuo būdu sudaro laukiniams gyvuliams nepakenčiamas sąlygas.

Nusausina didžiausius žemės plotus, nuleidžia vandenis, visus miško užkampius kanalais išvedžioja, be to, pertvarko upių vagas ir tuo būdu visą miško prigimtį pakeičia laukinių gyvulių nenaudai. Tada išsilygina dirvožemio skirtumai, pranyksta visoks miško įvairumas: išdžiūsta pelkės, išsilygina raistai, nebeauga krūmokšniai, kurie laukiniams gyvuliams tokie būtini.

Kuo toliau, tuo daugiau bus miškų, panašiai sutvarkytų.

Ir taip miško žvėreliui jo tėviškė, kuri visuomet duodavo puikiausią ganyklą ir teikė didžiausią laisvę, nustos bet kokio įvairumo ir kitokių gyvuliams reikalingų ypatybių ir liks tik privaloma buveine, kur jis vos tegalės išmisti, vis jausdamasis esąs pavojuje.

Nors stirna gyvulėlis labai mažai ko tereikalaująs, vis dėlto ji būtų labai dėkinga, jei miškas ir ja bent kiek pasirūpintų. O kaip lengva būtų miškui tai padaryti!

Uolūs miškų prižiūrėtojai, dėl tariamojo kultūringo miško ūkio, norėdami ištraukti kuo daugiausia piniginės naudos, visai užmiršta natūraliuosius miško gyventojus. Jie nesupranta, ko vertas gyvenamasis miškas; nenujaučia, kaip jis užgauna žmogaus sielą, kiek duoda nenuilstamų dvasios jėgų, be to, kiek malonumų teikia išmintingos medžioklės — ir už visa tai nepaaukoti nė menkos turto dalelės! Vokiečiai sako: „Ohne Wald und Meereswogen wird kein starkes Volk erzogen“ („Be miško ošimo ir jūros bangų neišaugs galinga tauta“). O miškas be žvėrių lyg miręs. Niekuomet jis tavęs nevilios, neužburs savo amžina pasaka, neduos tiek meilės ir įkvėpimo, kaip tai gali laukinių žvėrių gyvenamas miškas.

Bet turime kalbėt apie ganyklą. Pirmoj eilėj naudingų medžių priežiūra ir auginimas.

Ar verta dėl malkų krūvos kirsti milžinas ąžuolas, kurs, nors ir pasenęs, dar daugelį metų gražiai žaliuotų ir visokeriopai patarnautų miško žvėreliams: vieni rastų pavėsį po jo plačiu vainiku, kiti gi pastogę išpuvusiose drevėse. Milžiniškas miško ūkis nė kiek nenukentėtų, palikdamas savo milžinui laisvą vietelę, o tasai šimteriopai atsilygintų. Jo gyventojai ir lankytojai apvalo mišką nuo visokių priešų: pats gi milžinas kasmet išaugina nesuskaitomą kiekį gilelių. Nukritusios gilelės greit sudygsta ir tinkamomis sąlygomis greit gali išaugti į tokius pat milžinus.

Todėl, kur tik rasim tuščią vietelę sausam pušyne ar kitokiam miško plote, sodinkime ąžuolėlius! Nelaukim iš jų vien lieknų milžinų. Ir taip jau daug gera padarysim — palengvinsim žiemos vargus benamiams padarams.

Kas nepažįsta miško papuošalo laukinių obelių ir kriaušių. Kaip žavingai jos atrodo baltuose pavasario rūbuose, stovėdamos kur ant aukštų skardžių, gilių griovių ar šalia vingiuojančio kelio. Be to, jose auga nors maži ir kartūs, bet žvėreliams labai tinkami vaisiai. Todėl tebūva joms visur tikra vieta!

Kalnuotose vietose svarbiausi serbentai. Jų uogos iš tolo raudonuoja ant rudeninio miško fono ir labai branginamos laukinių gyvulių.

Tik gaila, kad dėl plataus technikinio pritaikymo ši augalų rūšis vis retėja.

Neturi būti pamirštas ir šermukšnis (Sorbus domestica). Tai medis, kurio lapų ir uogų stirnai nieks negali atstoti. Deja, ir jis retėja ir ne be žmonių kaltės. Kai kurie paukščių gaudytojai sistemingai išrauna šermukšnius, kad strazdai, nerasdami šių uogų, būtų priversti nusileisti į tinklą prie tyčia padėtų uogų.

Todėl kiekvienos išmintingos vadovybės pareiga šiuo medžiu pasirūpinti.

Ypatingai gerbiamas kaštonas. Šis gražus medis anksčiau daug labiau buvo išplitęs ir turi miške daug daugiau reikšmės, kaip kad iš tikrųjų jam skiriama. Jis lengva išauginti, nes nereikalauja ypatingų sąlygų ir turi baltą vienodo kietumo medieną; dėl to visur noriai perkamas. Tik nukritusių kaštonų stirnos neliečia, nes jie perdaug kieti, bet žemėj pagulėjusius ir nuo drėgmės išbrinkusius su noru renka. Kas turi progos kaštonų rinkti, tegu juos žiemą susmulkintus laukiniams gyvuliams duoda.

Iš stirnų ganyklai naudingų krūmų paminėtini: erškėtis, graužutis (crategus), ypač dideliais vaisiais pasižyminti forma C. monogyna, putinas, laukinė slyva, skietmedis, šeivamedis ir kadugys. Tik nesuprantama, kaip stirnos perkanda kai kurių branduolius.

Mūsų miškuose visuomet rasis vietos minėtiems medžiams ir krūmams, nors jie ir neįeina į auginamųjų miško medžių sąrašą.

Sodinti gi juos turėtume jau vien tam, kad paįvairintum miško vienodumą, neskaitant didelės naudos laukinių gyvulių atžvilgiu.

Kai miškų ūkis sueis į glaudesnius ryšius su laukinių gyvulių reikalavimais — o to reikia tikėtis, — bus visai natūralu rūpintis šių gyvulių ganykla.

Šiandie minkšto medžio rūšys vėl grąžinamos į revirus (miško plotus), iš kurių anksčiau taip beširdiškai buvo išmestos.

Iš jų daugiausia pasitaiko gluosnių, drebulių, liepų, beržų skroblų. Gluosnių miškuose daugiau liko, nes kai kuriose vietose jie buvo pripažinti naudingais ir neišnaikinti.

Todėl šlapiose vietose neretai sutinkama šių gluosnių rūšių: Salix caprea, S. fragilis, S. cinerea ir pelkėtose vietose bei kalnuose šliaužiančiųjų karklų.

Drebulė, epušė (Populus tremula), savo laiku buvusi nekenčiamiausia miško piktžolė (tikriau — piktmedis), dabar gi įgavusi pramonėj didelės vertės (degtukų pramonėj), su vargu vėl grąžinama į mišką. Mat, buvo laikai, kada, išskyrus ąžuolą, buką, eglę ir pušį, visi kiti medžiai buvo laikomi miško piktžolėmis. Epušė svarbi ir gyvulių globos atžvilgiu; tik gaila — praretėjo.

Dirbtiniu būdu platinti jos gana sunku.

Todėl kur yra iš topolių šeimynos likusių moteriškosios giminės senų medžių, nes jų daug rečiau pasitaiko kaip vyriškų, ten ant išpurintos žemės greit galima susilaukti naujo prieauglio.

Liepos skirstomos į mažalapes, arba žiemines, ir didžialapes — vasarines. Pirmosios labiau prisitaikiusios žiaurioms, antros švelnesnėms gyvenimo sąlygoms.

Jos tinkamiausios gyvulių revirams, nes sudaro sveiką ir maistingą ganyklą. Jų sėklos da-giausia metus išsilaiko.

Beržų žinomiausios dvi rūšys: durpynų beržas (Betula pubescens), augąs daugiau pelkėse, ir paprastasis (B. verrucosa), sausose vietose sutinkamas.

Skroblas (Carpinus betulus) kai kuriose vietose irgi lieka auka beširdžių ir bukapročių miško lygintojų. Šio medžio daug reikalaujama, todėl ir miške jis turėtų užimti tinkamą vietą.

Minėtosios medžių rūšys, duodančios pumpurų, lapų ir ūgių, ypač stirnų tokio mėgiamo maisto, be to dar augina ir savo vaisių. Šie augalai beveik visi duoda atžalų nuo šaknų ir sudaro svarbiausią laukinių gyvulių ganyklos dalį. Jie visuomet tarp miško medžių randa sau vietos ir gražiai auga, kol nelabieji ramia sąžine jas pašalina. Šie medžiai, taip mėgiami laukinių gyvulių, nors ir ne tiesiog, prisideda ir prie kultivuojamųjų medžių pagerinimo. Jie įerzina ožį, kuris įpykęs apvalo medžių liemenis; jie pavilioja ne vieną miško paukštelį, kuris vikriai šokinėdamas surenka tiek miško kenkėjų.

Be minėtųjų, miškas turi dar ištisą eilę laukiniams gyvuliams naudingų augalų. Tai avietės, gervuogės, spartium scoparium (krūmas be lapų, Lietuvoj neauga) ir įvairūs uogienojai: spanguolės (Vaccinium myrtillus), mėlynės (V. vitis idaea); mažiau reikšmingi viržiai (Calluna vulgaris), amalas ir pliuščas (Hedera helix).

Avietės (Rubus idaeus), visų gyvulių labai mėgiamos, auga blogiausiose vietose ir ankstyvą pavasarį sultingais stiebais papildo išsekusią maisto atsargą.

Kas kita gervuogės. Jos gerai tarpsta tik kalkėtam dirvožemy; smėlio nemėgsta. Dirbamoj dirvoj galėtų augti ir smiltingoj, bet geriausiai jaučiasi naujai išpūrentoj. Stirnai nėra brangesnio augalo už meškažirnį (Spartium scoparium). Jis išauga į krūmą iki 3 m. aukščio, su penkiakampiais ylų formos ūgiais, mėgsta molingą, smiltingą ar kalkėtą dirvą ir visiems pažįstamas iš aukso geltonumo iš tolo spindinčių žiedų, prasiskleidžiančių vidury birželio mėnesio. Užtinkamas daugiausia slėpininguose miško užkampiuose. Jis turi visokeriopos praktiškos vertės, pagerina dirvožemį ir sudaro jaunų daigų apsaugą. Ir tik retais atvejais, dėl per didelio augimo, gali būti kenksmingas. Tada jis verta pašalinti. Vis dėlto jis, kaipo savotiškas augalas, turėtų būti palaikomas, o kur jo nėra—platinamas.

Amalas (Viscum album) tai amžinai žaliuojąs augalas, daugelio medžių parazitas. Kartais jis miške gali pridaryti didelių nuostolių, dėl ko ir laikomas kenksmingu. Auga ant pušų, eglių, topolių, drebulių ir kitų medžių. Bet nepaisant žalingumo, kurs ne visuomet toks didelis (ypač pas mus, Lietuvoje — Red.), amalas turėtų būti globojamas ir šen bei ten platinamas, nes žiaurios žiemos metu laukiniams gyvuliams labai daug padeda. Tuomet nukirstieji amalo užpulti medžiai stirnų esti taip stropiai nugraužiami, kad nepalieka nė vieno pumpurėlio.

Dar bus ne viskas, jeigu mes reviruose atitinkamoj vietoj išauginsim sakytuosius medžius, krūmus ar kitokius augalus; dar turim pasirūpinti, kad ši maisto medžiaga atitinkamu laiku miško gyventojams būtų prieinama. Juk kiek jiems naudos iš amalo pušies šakose, kas iš ąžuolo pumpurų ar drebulės ūgių, esančių aukštose viršūnėse, kas iš gražiausių viržių ar sultingų uogienojų, pasislėpusių giliai po sniegu.

Todėl kiekviename rūpestingai tvarkomame revire, kiek tik leidžia miško ūkis, turėtų būti kertami minkšti lapuočiai medžiai, kur netekę ganyklos žvėreliai galėtų pagraužti. Tuo labiau turi būti kertami amalo ar Hedera helix užpultieji, nes ir taip jau miriop jie pasmerkti.

Tas pat galima pasakyti ir apie spygliuočius: eglių viršūnes stirnos labai skaniai suėda, neatsisako ir nuo pušų.

Kai gilu sniego, ypač kai jis apdengtas kieta pluta, tada viržiai ir uogienojai lieka stirnoms beveik visai nebeprieinami; tuomet tai reikia sniego paviršius išarti tam tikru sniego plūgu. Jeigu gerai ir laiku sniegas plūgu suartas, galima pastebėti, kokį džiaugsmą gyvuliams jis padaro. Šen ir ten sniego vagose pamatysim kapstantis ir ganantis stirną ar elnią, o paskui saulėtose vietose rasim ir begulinčius.

Bet jei užeina atodrėkis, o paskui sugrįžęs šaltis vėl aptraukia kieta pluta — plūgas vėl turi eit į darbą.

Pavasariui gi artėjant pasistenkit kuo daugiausia apsivalyti nuo sniego ir kaip greičiau jį ištirpinti.

ŠĖRIMAS

Turim nepamiršti, kad žiaurią žiemą, blogose oro sąlygose, — nors ir teikiama ganykla, gyvuliai išmisti vis dėlto negali — tada būtinai reikia pradėti taisyklingai šerti.

Bet stirnos, nepratusios prie šėrimo, dėl savo laukinio būdo, atsidūrusios nors ir blogiausiose sąlygose, duodamo pašaro gali neėsti. Ir tik taisyklingai šeriant, vargo spiriamos pripranta ir prie pašaro.

Pirmas klausimas: kur pašaras patiekti? Reikia atsakyti, kad atsižvelgiant į stirnos prigimtį, pašaras į revirus turi būti pristatomas kuo plačiausiai. Tokiu būdu išvengsime didelių būrių susigrūdimo ir padarysim visoms prieinamą.
Pašaras reikia palikti tokiose vietose, į kurias galėtume privažiuoti net ir esant giliam sniegui. Jeigu tokiu būdu negalima, reikia palikt didesniais kiekiais ir kai kada papildyti. Grūdai galima kuprinėse (ant pečių) išnešioti. Labai pageidautina, kad kur paliekamas pašaras, ten būtų ir tekančio vandens, be to, kad ir pati vieta būtų labiau pasvirusi į pietus, toli nuo bet kokių viešųjų kelių ir arti tankumyno, kurs labiau apsaugotų nuo vėjo ir šalčio. Pašaro nereikia palikt pačiam tankumyne, bet ten, kur ilgiausiai laikosi sniegas ir labiausiai susiguli ir kur yra eglių ar kitų ėdamų medžių, be to, kur ir pati vieta stirnų mėgiama.

Iš sauso pašaro daugiausia gauna stirnos pievų šieno.

Šis šienas daugelio žvėrių globėjų neigiamas ir visai atmetamas. Viena, stirnos jo nenori ėsti, o antra, ypač kur iš nusiaugusios žolės, mažai jis ir maistingas. Neverta jo visai ir neigti, nes neretai galima pamatyt, kaip stirnos trauko storesniuosius šieno stiebelius. Bet galima pasigamint ir „stirnų šieno“ iš gražiai sudžiovintų sultingų žolių ar jauno atolo. Toks šienas bus noriai ėdamas ir gana maistingas. Stirnų ėdamas ir geras pašaras iš dobilų, liucernos, seradėlės, taip pat iš jaunų žirnių, arkliapupių ir žemės kriaušių (tapinambur). Tik reikia žiūrėti, kad šis pašaras ilgai stovėdamas nesudrėgtų, nes tada pasidarys kenksmingas. Be minėtojo pašaro, stirnoms tinka džiovintos ąžuolo šakelės, taip pat šermukšnių, skietmedžio, liepų, beržų, drebulių, topolių, erškėčių, mėlynių ir kitokių.

Pirmiau buvo manoma, kad grūdų stirnos neėda, bet vėliau įsitikinta, jog nekultų avižų pėdas labai geras skanumynas.

Taip pat stirnos noriai ėda ir grūdus: avižas, kukurūzus, žirnius, pupas, giles, kaštonus. Vienintelis reikalavimas, kad šis pašaras būtų šviežias ir be jokio kvapo.

Seniau buvo manoma, kad įvairūs šakniavaisiai, kaip bulvės, morkos, žemės kriaušės — Heliantus tuberosus (tapinambur) ir kopūstai, pasidaro kenksmingi, kai jie duodami ėsti per šalčius.

Bet dabar paaiškėjo, kad sušalę jie nėra kenksmingi, tik kai atšyla, greit susileidžia ir nebetinka šėrimui.

Į klausimą, kiek duoti pašaro, sunku tiksliai atsakyti, nes tai pareina nuo daugelio aplinkybių, svarbiausia gi nuo maisto kokybės.

Jeigu atsiminsim, kad stirnai vienai dienai užtenka 200 gramų grūdų ir kuokštelės šieno, tai pamatysim, kad ne kažin kiek pašaro ir tereikalauja.

Trečias lieka išspręsti klausimas, kokiu būdu turi būti šeriama.

Anksčiau buvo išplitusi nuomonė, kad į pastoges, kur sukrautas šienas ar kitoks pašaras, stirnos niekuomet neis, nes jos perdaug nepatikimos ir klastingos atrodo. Todėl palikdavo pašarą ore.

Pavyzdžiui, pakabindavo ant medžių šakų šieno gabanas (glėbelius) ar avižų pėdus, ar pamesdavo tiesiog ant žemės. Per kiek laiko sniegas viską žemėn nutraukia, lietus permerkia, ir visos tos istorijos galas toks, kad ant mėšlo krūvos randa vieną ar kitą žuvusią stirną. Nepasinaudos gyvulys nors ir geriausiu pašaru, jeigu jis bus šlapias ir nešvarus.
Todėl kas iš širdies rūpinasi laukiniais gyvuliais, turi pasirūpinti ir ėdžių įrengimu.

Tokios ėdžios, stirtelės ar pastogėlės gali būt įvairiai sukombinuotos. Bendras pagrindas: vidury stora kartis, o aplink iš mažesnių kartelių grebėstai kūginės formos. Ant jų iš apačios dedamas pašaras, o iš viršaus apdengiama šiaudiniu, čerpių ar gontų stogu. Tokioj pastogėlėj pašaro nepermerkia lietus ir lengvai gali prieiti laukiniai gyvuliai.

Pastogėlės neturi būti per didelės, nes per ilgą laiką nuo lietaus gali permirkti — geriausiu atveju, kad užtektų visai žiemai.

Visi atrajoją labai stokoja druskos. Todėl reikia pasistengti šis trūkumas pašalinti — apibarstyti duodamasis pašaras druska. Bet šis būdas turi vieną blogumą, nes druska traukia į save drėgmę, sudrėkina pašarą, o nuo to jis greit sugenda. Visiems tiems blogumams išvengti geriausia druska palikti gabalais ėdžiose šalia duodamų grūdų.

Grūdai gerai kasdien naujai papildyti, taip pat pabaigus neužmiršt ir druskos. Kaštonų ir gilių miške randa gyvuliai ir patys. Todėl ir čia jie galima plačiai pasėti.

Prieš barstant gera būtų kaštonai plaktuku susmulkinti, bet tai nebūtina, nes stirnos gali ir pačios sukramtyti. Žirniai, pupos ir kukurūzai gera kai kada vandeny suvilgyk Mėgiamiausi stirnų grūdai — avižos.

Trumpai suglaudus, apie stirnų šėrimą galima tiek pasakyt. Pirmiausia reikia išrinkti tinkama vieta, kur gyvuliai lengvai atrastų maisto, paskui įrengti pastogėlių ar užtvarų.

Tik visa statomoji medžiaga turi būt nauja!

Kad neatbaidytų gyvulių pastogėlių medžiai, reikia aptrinti drėgnu humusu, o iš tolo baltuoją šiaudiniai ar margi čerpių stogai apdėti spygliuočių medžių šakomis.

Tada belieka privilioti gyvuliai prie palikto maisto. Tai gerai pavyksta padedant ant aplink augančių krūmų žvaigždės formos glėbelius šieno. O kad greičiau šią vietą pastebėtų, naudinga aplink ją plūgu išvagot sniegas, nes vagas radusios stirnos jų greit nepalieka. Taip ir pasiruošim šėrimui.

Paskutinis klausimas, kada šerti laukiniai gyvuliai? Atsakymas trumpas: tada, kada tik matyti reikalo. Jeigu gyvuliai neišdrįsta ėsti ką tik paruošto pašaro, tokiais atvejais gera pašaras iš rudens sukrauti į stirteles, spyreliais nuo žemės tiek pakeltas, kad jų gyvuliai nepasiektų.

Paskui gi reikiant galima iš po stirtelių spyriai ištraukti; jos palengva leisis žemyn, ir gyvuliai lengvai galės pasiekti šieną.

Aišku, ir tada šakniavaisių su grūdais nereikia užmiršti.

F. V. Raesfeld „Medžiotojas“ 1932 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

ducks 273351 960 720 480x384 - Didžioji antis

Didžioji antis

Tai buvo, rodos, taip neseniai, o jau prabėgo gerokas laiko tar­pas, kaip
biche 2783169 960 720 480x384 - Laižyklos stirnoms

Laižyklos stirnoms

Atrajojantieji gyviai virškinimui paleng­vinti reikalauja tam tikro kiekio druskos. Dėl to elniams
Pakilti į Viršų