Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šratų numeriai

in Medžioklei

Greta klausimo apie šratinių šautuvų kalib­rus jau porą sykių mūsų straipsniuose buvo paliestas klausimas apie tinkamiausius šratų numerius įvairiems medžiojamiems gyviams šaudyti.

Šis klausimas yra moksliškai ištirtas me­džioklės ir šaudymo teorijos autoritetų. Vaka­ruose, kur gerbiamas mokslo autoritetas, eilinis medžiotojas nedrįsta viešai reikšti savo perdaug originalios nuomonės šiuo klausimu. Kiek ki­taip dalykas atrodė Rusijoj. Rusų medžiotojai ir šaudymo teoretikai ėjo kartais visiškai savotiš­kais keliais ir gaudavo skirtingų išvadų, lygiai kaip ir su šautuvų kalibrais, apie ką teko rašyti 7-me „Medžiotojo“ numery.

Palinkimas prie smulkiausių šratų bene la­biausiai eina kaip reakcija prieš vartojimą per stambių numerių, kurie daugiausia buvo ir tebėra vartojami senesniosios kartos medžiotojų, ypač kaimiečių tarpe.

Bekritikuojant mūsų tėvų palinkimą stam­biems švinams, vertėtų kiek įsigilinti į jo prie­žastį. Čia mes turime reikalo ne tiktai su tam tikra tradicija, kaip aiškina gerb. p. Karnavičius; tai ne tik Lietuvos medžiotojų ypatybė. Drąsiai imuosi tvirtinti, kad tas pats galima rasti visose šalyse, kalbant apie primityviškus medžiotojus.

Galvodamas apie šio reiškinio priežastis, aš stengiausi išaiškinti jį tam tikrais praktiškais su­metimais, kuriais neabejojamai turėjo vadovautis medžiotojai, mūsų pirmtakūnai. Negi galima laikyti šimtai tūkstančių medžiotojų praktikų vi­siškais profanais. Iš galimųjų priežasčių, dėl kurių senesniosios kartos medžiotojai vartodavo stambesnius šratus, mano randamos šios:

  1. ginklo sistema,
  2. ginklo kokybė,
  3. municijos kokybė,
  4. azarto elementas, iš dalies, kaip pir­mųjų trijų pasėka.

Kiekvienas mūsų pažįsta grūstuvinius šautu­vus; kai kas net ir pradėjo tąja sistema me­džioti. O kas yra medžiojęs grustuviniu šautuvu, tas atsimena, kad kebliausias klausimas vartojant šią sistemą tai ne užtaisymo greitumas, o sviedi­nio pakeitimas. Turėdamas reikalo su stambes­niu žvėrim, kada šautuvas užtaisytas smulkiais šratais, medžiotojas jaučiasi labai negudriai. To­dėl ir medžiodavo antis baloje, kurapkas lauke ir panašiai, — vartodami tinkamus (medžiotojo nuomone) šiems gyviams šaudyti šratus; bet ten, kur tikėtasi susitikti vilką, ožį, lapę, jau medžiotojas instinktyviai griebdavosi stambesnių švi­nu ir jais šaudydavo viską, kas pasitaikė, žinoma, daugiausia dėl to, kad grūstuviniame šautuve ne taip lengva pakeisti sviedinys.

Patys šautuvai, išskyrus garsiųjų meisterių šedevrus, mušė menkiau, kaip dabartinis viduti­niškas šautuvas. Municija neabejojamai buvo vartojama nepalyginti menkesnė, kaip dabartinė.

Ir dėl to negalima buvo gauti 100% teoriš­ko žudlumo vidutiniškoms distancijoms (35 – 45 mt.), kas pareina nuo gero apibarstymo su pa­kankamu pataikiusių šratų skaičiumi ir jų užtek­tina pramušamąja galia.

Visa tai turint galvoje, šūvis turėjo daugiau atsitiktinumo pobūdžio, o šaudymas daugiau azarto elemento; būtent, tikėtasi ir laukiama bu­vo rezultato nuo atskiro švinu grūdo, pasitenki­nant tam tikru nedideliu žudlumo procentu (apie 20%). Štai kodėl ir buvo kreipiama daugiausia dėmesio į vieno švinu grūdo veikimą, tariant, jo žudomąją galią.

Tiek apie senas tendencijas. Savo laiku jos turėjo logiško pagrindo ir praktiškai buvo patei­sinamos.

Mūsų laikų tobulas ginklas leidžia statyti jam kiek aukštesnių reikalavimų. Medžioklės sri­tyje pradedama laikytis vis griežtesnių etikos nor­mų; atsižvelgiama taip pat į medžiojamųjų gyvių ekonomiką. Einama prie to, kad šaujamas gyvis kuo mažiausiai kentėtų ir kad pataikytas bū­tinai patektų į medžiotojo rankas. Tas privertė daugelį šaudymo teoretikų ir medžiotojų studijuoti klausimą, kaip galima gauti maksimumas žud­lumo.

Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su šaudy­mo teorija, žino, kad žudlumas pareina nuo dviejų svarbiausių elementų:

  1. pataikiusio švino masės ir
  2. jo greičio pataikymo momentu.

Nuo šių elementų labiausiai (nors neišimtinai) par­eina pramušamoji ir ardomoji galia, vadinasi, ir žudlumas. Kai kas pramušamosios galios ne­skiria nuo ardomosios (kaip ir p. Karnavičius), tai ne visai teisinga. Pavyzdžiui, gyvąjį kūną kiaurai pramušusi kariškoji kulka gali kartais nenužudyti, o ta pat kryptimi pataikius mažesnio greičio šrapnelės kulka arba granatos skeveldra, kad ir ne taip giliai įėjusi į kūną, tiek gali su­ardyti jo dalis, jog daro mirtingą žaizdą. Bet kada kalbama apie panašios formos ir vienodos medžiagos sviedinius, galima laikyti, kad žudlu­mas pareina nuo sviedinio svorio ir greičio.

Generolas Žurnė savo veikale „Tire dės fusills de chasse“, kuriuo jau kartą teko remtis kalbant apie šautuvų kalibrus, nuodugniai nagri­nėdamas žudlumo klausimą, didelio darbo išva­domis duoda geriausių šūvių normas.

Pamatiniu punktu imamas vieno grūdo žud­lumas. Šiam tyrinėjimui naudojamasi ne tik medžioklės šaudymo duomenimis, bet ir gausia karo medžiaga.

Yra nustatyta, kad žmogus, peršautas kulka, 20 atsitikimų iš 100 esti mirtinai sužeistas. Kiek­vienas žmogaus kūno organas savo jautrumu ir svarbumu gyvybei yra panašus į tolygius gyvu­lių organus; todėl žudlumo dėsniai čia turi būt beveik vienodi.

Žurnė ir priėmė, kad vieno šrato veikimas yra pakankamas, kai jis vidutiniškai gali duoti 20% mirtingų sužeidimų, t. y. 20% žudlumo. O tas yra galima, kai šratas, pataikęs į gyvio kūną, pajėgia sulaužyti stambų kaulą arba pramušti gyvybei svarbius vidaus organus. Remiantis tokiu protavimu padaryta išvada, kad pakankamas žud­lumas tikras, jei į gyvą kūną pataiko ne mažiau kaip 5 šratai, kurių kiekvienas turi pakankamai ardomosios galios, kad trupintų stambius kaulus arba, nepataikius į kaulus, kiaurai pramuštų gy­vio kūną.

Pačiame knygos gale duodama lentelė, ku­rioj nurodoma keletas charakteringų medžioja­mųjų gyvių, jiems šaudyti tinkamiausi šratų nu­meriai ir tikrojo šūvio atstumai.

Svarbu pažymėti, kad tikrojo šūvio atstumas sąlygojamas, iš vienos pusės, pakankama vieno šrato galia, iš kitos pusės — pakankamu kliu­dymų skaičiumi. Čia susiduria dvi priešingos sąlygos. Iš tikrųjų, juo stambesnis šratas, tuo di­desnė jo žudomoji galia ir iki didesnio atstumo ji veikia; bet, kita vertus, juo smulkesni šratai, juo daugiau jų eina į normalų sviedinį, vadinasi, gaunamas ir tankesnis apibarstymas. Štai ginklo konstruktoriui uždavinys: taip suderinti šiuos du elementus, kad gautų tikrą šūvį iki didesnių at­stumų.

Kalbamoje lentelėj duodamos normos dabar­tiniam geram šautuvui su normaliu šratų spie­čiaus tankėjimu į centrą ir pradžios greičiu 375 metrų per sekundę.

Žurnė’s siūlomieji šratų numeriai gana tiks­liai sutampa su daugelio medžiotojų praktikų vartojamais šratų numeriais tinkamiems medžiojamiesiems gyviams šaudyti, kaip antai: kiškiui — 4 mm., lapei — 4,5, kurapkai — 2,5, ančiai (di­džiajai) — 3 mm. ir panaš. 1,5 mm. šratai, pa­gal šią lentelę, tinka vėversiui šaudyti (Prancū­zijoje ir apskritai pietų Europoje jis medžioja­mas). Iš to galime padaryti išvadą, kad mums, nešaudantiems smulkesnių paukščių kaip bekasai ir putpelės, nėra reikalo vartoti smulkesnių šratų kaip 1,75 arba 2 mm. smulkiausiems mūsų me­džiojamiems paukščiams.

Įsidėmėję kraštutinius tikrojo šūvio atstumus, matome, kad jie mažėja smulkėjam šratams ir tinkamiems gyviams. Priežastis čia visiškai su­prantama, jei neužmiršime, kad smulkaus šrato greitis, vadinasi, ir jo žudomasis veikimas, kad ir smulkiausiam gyviui, daug smarkiau mažėja nekaip stambių šratų greitis. Pav., 1,5 mm. šra­tai, būdami iššauti su pradžios greičiu 375 mt. sek., jau per 50 mt. atstumą neturi beveik jo­kios žudomosios galios, nes jų greitis sumažėja iki 90 mt./sek. Tokiu pat atstumu ir kitomis tolygiomis sąlygomis šaudant, 2,5 mm. šratai turi greiti daugiau kaip 150 metrų, 3 mm. — apie 175 mt./sek., 4 mm. — 200 mt./sek. ir t.t.

Jei imsime vis smulkesnius šratus, sakysime, 1; 0,5; 0,2; 0,1 mm. ir t. t., tai pagaliau prieisi­me prie švino dulkių, kurios iššautos sustos ore, kada nustos veikti stumiamosios parako dujos, t. y., per kokius 10 – 15 mt.

Tie stebuklingi šūviai per 80 žingsnių ir to­liau 11, 12 ir net 13 numerių, apie kuriuos mėgsta pasakoti kai kas iš mūsų medžiotojų, man visiškai nesuprantami ir nė kiek neįtikina manęs.

Daugelis smulkiausių šratų šalininkų aiškina jų pirmenybę jų veikimu daugelio paviršutinių gyvojo kūno organų. Šį veikimą vadina „šoku“ („choc“ = smūgis). Artimose distancijose tai yra suprantama. Platus odos sužalojimas, esan­čių po oda raumenų, nervų, pagaliau akių, kai pataiko labai didelis skaičius švino grūdelių, paraližuoja judėjimą ir gali būti mirtingas. Bet ma­no supratimu, toks šūvis medžiotojo etikos at­žvilgiu yra bemaž tokios pat vertės, kaip apiplikinimas verdančiu vandeniu iš 3 – 4 metrų at­stumo. Man panašus šaudymas yra nepriimtinas, ir manau, kad tarp medžiotojų rasiu nemaža bendraminčių.

Šaudyti stirnas smulkesniais šratais kaip 4,5 mm. — aš laikau žiaurumu. Iš savo kad ir negausingos praktikos vis dėlto turėjau progos įsitikinti, kad grankulkės ožiui šaudyti geriau tinka kaip šratai. Iš visų mano nušautų ožių, šautų per atstumus 35 – 60 žingsnių (28 – 45 mt.) 3 teko nušauti eilinėmis grankulkėmis; iš jų vie­nas stambiomis (po 4 į vieną eilę) ir du smul­kiomis — po 7 į eilę. Visi jie krito nepaėję dau­giau kaip 10 mt. Vienas nušautas iš kariško karabino: šis, peršautas per plaučius, ėjo gana toli. Likusieji visi nušauti šratais 3,5—4,5 mm., ir nė vienas jų, nors ir buvo dubliuojami (patai­somi antruoju šūviu) nekrito vietoje, o tik pa­ėjęs nuo 30 iki 150 žingsnių. Patikrinę pas Žurnę, rasime, kad ožiui (suaugusiam) tinka­miausias nr. yra 6,5 mm. grankulkės. Ne pro šalį būtų priminti, kad mūsų ožys daug stambes­nis, kaip jo vakarų Europos giminaitis. Tikra distancija šioms grankulkėms — 49 mt.

Kai kur Europoje, ypač Vokietijoje, kanopi­niams žvėrims, jų tarpe ir stirnai, šaudyti lei­džiama vartoti tiktai kulka. Bet ten stirnos me­džiojamos kiek skirtingais būdais palyginti su pas mus išplitusiais būdais. Tenai šį žvėrį šau­do dažniausiai stovintį, o nebėgantį. Tuo tarpu mes medžiojame stirnas dažniausiai per bendras medžiokles varovų varomas arba me­džiojame su skalikais: todėl čia šūvis kulka netikras ir, be to, gali būt net pavojingas kitiems.

Todėl iš esmės labai graži tradicija ir tai­syklė — šaudyti stirnas kulkomis — tuo tarpu pas mus negali būti griežtai rekomenduojama.

Gausingos medžiagos praktiškam šaudymui tirti duoda gyvų karvelių šaudymas per tarptau­tines rungtynes, kaip antai, Monte-Carlo, kur da­lyvauja garsiausi įvairių tautų šauliai. Čia yra tvirtai nustatyta, kad tinkamiausias šios rūšies šaudymui yra anglų 6 nr. 6a ir kontinento 7 nr., tai yra vidutiniška; 2,5 mm. Žurnė tvirtina, jog geriausių rezultatų gausime vartodami dešiniajam vamzdžiui 2,25 mm., o kairiajam—2,5 mm. Tai yra racionalu, nes du gretimieji numeriai, kurių smulkesnis iššaunamas iš dešiniojo vamzdžio, o stambesnis — iš kairiojo, duoda beveik lygų vei­kimą, turint galvoje, kad iš kairiojo vamzdžio šaudoma vidutiniškai 5—10 metrų toliau, kaip iš dešiniojo.

Gyvas karvelis, vartojamas Monte-Carlo stende, maždaug lygus slankai ir kiek mažesnis kaip mūsų pilkoji kurapka. Todėl, vadovauda­miesi ne fantazija, o analogija, turime padaryti išvadą, kad slankai tinkamiausi šratai bus 2,25 — 2,5 mm., o kurapkai 2,5 mm.

Panašiu būdu ir kitiems paukščiams ir žvė­rims rasime tinkamus švino numerius, be baimės patekti į paradoksiškas išvadas, kas dažnai atsi­tinka remiantis vien savo praktika ir atsitikti­niais, iš jos einančiais įspūdžiais.

Šioks toks įvairumas galimas atsižvelgiant į sezoną, leidžiant tiems patiems gyviams kartais vasaros metu arba rudens pradžioje vienu nu­meriu smulkesnius šratus arba atvirkščiai, kar­tais vienu kitu numeriu stambesnius švinus, atsi­žvelgiant į medžioklės būdą, jei tenka šaudyti iš didesnių atstumų.

Mano siūlomieji šratų numeriai sutraukti į tam tikrą čia duodamą lentelę, sustatytą tuo bū­du, kad dvi kolonos — kairioji ir dešinioji — schematiškai vaizduoja du vamzdžius — kairįjį ir dešinįjį. Aš taip darau dėl to, kad visada, parei­namai nuo šaudymo sąlygų, galima pasirinkti iš gretimųjų numerių, kurie čia ir siūlomi; be to, kaip jau minėjau, dažnai esti naudinga į dešinjjį vamzdį dėti vienu numeriu smulkesni šratai, kaip į kairįjį. Pripratus, toks dviem įvairiais nume­riais užtaisymas net ir gyvos medžioklės metu neatrodo perdaug sudėtingas ir painus, o rezul­tatų visada galima tikėtis geresnių.

Lentelėje siūlomos grankulkės tinkamos 12 kalibrui, sudedant jas eilėmis: 8,55 mm.  eina 3 į vieną eilę; 7,65 — 4 į vieną eilę; 6,2 — 7 į eilę. Atitinkami numeriai 16-am kalibrui bus: 7,9; 7; 5,65. Tačiau 16-jo kalibro grankulkės, savaime aišku, savo žudlumu neatstoja atitinkamų 12-jo kalibro grankulkių.

Ž. “Medžiotojas” Nr. 8, 1930 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklei

Apie šratus

A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje mini, kad senieji Lietuvos medžiotojai laikydavę

Tesiant kalibro temą

Praeitą savaitę, šioje svetainėje publikuotas mano straips­nis, kuriame aš paliečiau vieną priežasčių, dėl

12, 16 ar 20 kalibras?

Tankiai girdime medžiotojų nusiskundimų, kad medžiodami jie daugelio paukščių neberanda, ar kad
Pakilti į Viršų