Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šratinių šautuvų kalibrų pirmenybės

in Medžioklei

Gana netikėtai puolė p. Karnavičius  pulkininko Urbono pupuliarų straipsnį, užvardytą „12, 16 ar 20 kalibras“.

Šis puolimas netikėtas tuo, kad jis primena savu laiku aktualią, o dabar vis labiau užmirš­tamą šiuo klausimu kovą rusų medžioklinėje spaudoje. Kitur ši kova beveik neįmanoma, o pas mus gal būt ir negeistina.

Polemika dėl vieno ar kito kalibro pirme­nybės Europoje neįmanoma todėl, kad ten jau pakankamai išstudijuota ir gausinga tyrimo me­džiaga, apdirbus ją matematiškos statistikos me­todais, įrodyta kiekvieno kalibro šūvio galia ir jam tinkama vieta medžioklės praktikoje.

Jei rusų specialinėje literatūroje dar užeina­ma mėginimų apginti 20 ir net 24 kalibras, tai čia veikia ne kas kita, kaip šių kalibrų adeptų savimeilė, būtent, visų tų, kas yra paaukojęs savo gyvenimo žymią dalį ieškojimams šioje srity, kaip lvašencovas, jo draugas Buturlinas ir kiti jų sekėjai.—Jiems mažieji kalibrai yra sta­čiai idée-fix’u.

Pasimirė Ivašencovas; paseno Buturlinas; su jais pasibaigė šie niekam dabar neįdomūs (prak­tiškai imant) ieškojimai.

Trio: Žurnė (Journée,) Ivašencovas ir Bu­turlinas, kurių autoritetais remiasi p. Karnavi­čius, galėtų tikrai imponuoti savo vardais, jeigu jų tarpe galėtų būti Žurnė.

Generolas Žurnė yra vienas didžiausių pa­saulinių autoritetų medžiojamųjų ginklų srity, parašęs šiuo klausimu kapitalinį veikalą: „Tir des Fusils de Chasse“ („Medžioklinių šautuvų šaudymas“), paremtą gausinga mokslo ir bandymo medžiaga, šaudymo ir medžioklės prak­tika. Iš šio veikalo nematyt, kad autorius būtų mažųjų kalibrų šalininkas. Anaiptol, visas dar­bas paremtas bemaž išimtinai 12-jo kalibro moksliškais tyrinėjimais; jam taikomi visi išve­džiojimai, išdirbtos lentelės ir daromos praktiš­kos išvados; kiti kalibrai tiek tėra paliesti, kiek tai reikia palyginti ar atskiriems dėsniams pa­brėžti.

Tiktai vienoje vietoje Žurnė tiesiog pasi­sako apie tinkamiausią kalibrą, būtent § 296 (1920 m. leidinys 315 pusl.). Vertime jis skam­bės maždaug šitaip: „Tinkamiausias kalibras — švinu sviedinys, tinkamas šaudyti iš šautuvo 2,95 kilogr. svorio, gaunant pradžios greitį 375 mt./sek. su nežymia atatranka, būdamas 32 gramų, t. y. artimas 37 nr. apskritos kulkos svoriui, labiau­siai tinka 14-am kalibrui; bet kadangi šio ka­libro šautuvų bemaž negaminama, tai jo vietoje vartojamas 12 kalibras. Tikrovėje šis kalibras daugiausia dabar ir perkamas.

Tie medžiotojai, kurie nebijo atatrankos, iš­šaudami per medžiojimo dieną nedaug šūvių (tai yra žymus medžiotojų daugumas), gali be ža­lingų pasėkų šaudyti 34 — 36 gramais šratų, tuo būdu didindami šautuvo galingumą“.

Tiek sako pats Žurnė. Kokiu būdu jis pa­teko į 20 ir 24 kalibrų šalininkus, sunku su­prasti. Čia esama kažkokio nesusipratimo.

Deja, panašių nemalonių netikslumų pas p. Karnavičių esama ir daugiau. Pav.: „Kai dėl 12 kalibro šautuvų, sveriančių paprastai 3,4 — 3,8 kilo. — Stambus ne­tikslumas; 12 kal. normalus šautuvas sveria 2,9 — 3,1 kilo. Operuodami klaidingais ar dirbtiniais dydžiais, neišvengiamai padarysime klaidingų išvadų. Panašiai netikri skaičiai autoriaus duodami 12 ir 16 kalibrų svo­rių skirtumams (per dideli).

P. Karnavičiaus atatrankos teorija galėtų būti išreikšta trumpu posakiu: „Juo mažesnis užtaisas, tuo didesnė atatranka“; iš tikrųjų ma­žojo kalibro užtaisas normaliai yra mažesnis, o pavartotas didesniam kalibrui, pasak P. Karnavi­čiaus, jis duos didesne atatranką. Čia esama stambaus nesusipratimo. Kiekvienam, net pra­dedančiam aišku, jog 20-to kal. užtaisas 12-am bus per silpnas, o 12-jo kalibro užtaisas, pavar­totas 20 kalibro normaliam šautuvui, duos ne­pakenčiamą atatranką.

Iš viso straipsnio sunku pagauti P. Karnavi­čiaus nusistatymas — kokius ginklus jis gina. Įspū­dis toks: jam gaila atsisakyti nuo stipraus šū­vio, kuris gali susilyginti arba „beveik susilyginti“ su 12-jo kal. šūviu, ir čia jis kalba apie sun­kiuosius 20 ir 24 kal. šautuvus. Toliau jis įro­dinėja praktiškas lengvojo šautuvo pirmenybes, kukliai nutylėdamas, kad tie šautuvai šūvio iš­davoms toli gražu neprilygsta 12-am normaliam.

Dėl to noro ginti du priešingus reikalavi­mus pas autorių nejaučiama tvirtos platformos.

Dėl kalibrų pirmenybių iš esmės, manau, kad mūsų spaudoje polemika nieko naujo negali duoti. Kad šiuo klausimu pasakytumėm ar parašytumėm ką nors originalaus, ką nors iš savo patyrimo, turėtum turėti moksliškų priemonių, apie kurias mėgėjas negali svajoti. Todėl tenka remtis autoritetais.

Vienu tokių autoritetų yra nevykusiai pasi­rėmęs, savo straipsnyje P. Karnavičius, būtent gen. Žurnė. Jo nusistatymas (anksčiau mūsų cituotas) išeina kaip išvada iš jo darbo ir spe­cialių ginklams bandyti Prancūzijos ir Belgijos įstaigų kolektyvaus darbo su milžiniška medžiaga. Šių tyrinėjimų išdavos sutinka arba beveik su­tinka su moderniškiausios ginklams bandyti įstai­gos — Wannsee stoties Vokietijoje, kurios šian­die yra didelis autoritetas ne tik Europoje, bet – pasauly. Todėl šiandie ginčyti tokių autoritetų išvadas, remiantis rusų autoriais mėgėjais (be kita ko, gana pasenusiais), kaip Ivašencovas, Buturlinas, Generozovas ir kiti, yra stačiai neat­sargu. Panašiam ginčui reikia turėti ne mažiau bandymo medžiagos, kaip šių įstaigų buvo ir yra naudojamasi; o panašių įstaigų ir priemonių Ru­sijoje nėra ir niekad nebūta.

Visi rusų išradėjų ieškojimai, išradimai ir išvados paprastai neišeidavo iš „amatoriškų“ bandymų ribų ir, be to, dažniausiai buvo daromi tendenciškai, su tam tikra iš anksto propaguo­jama ar reklamuojama idėja.

Prisiminkime, kiek prieš did. karą buvo rašyta rusų medžioklinėje spaudoje to paties Ivašencovo ir kitų apie cilindrų pirmenybę paly­ginant su čokais; kiek buvo išgalvota visokių koncentratorių, ypatingos formos tūtelių ir kamš­čių, kad pagamintų šovinį, kuris, būdamas iš­šautas iš cilindro, duotų čoko rezultatą. Kiek reikėjo darbo ir vargo, kad pagamintų tokį šovinį!

Užsienio meisteris ginklininkas, sveikai pro­taudamas, o ne gudravodamas, padarė išvadą, kad vieną kartą galutinai išgręžtas vamzdyje čokas puikiai atstoja koncentratorius ir tikrovėje yra ne kas kita, kaip nuolatinis koncentratorius pačiame vamzdely, ir todėl nėra reikalo rūpintis juo begaminant kiekvieną šovinį. Amerikiečio nuomonė triumfuoja pasauly, o Ivašencovas su savo išradimais užmirštamas. Panašiai ir su ma­žais kalibrais.

Daug buvo nudirbta šioje srity Rusijoje prieš karą. Ivašencovo išradimai buvo net valdžios proteguojami — mat, tautiški išradimai. Buvęs Tūlos ginklų įmonių medžioklės ginklų dirbtuvės vedėjas, lig šiol gyvas, karo inžinieris technolo­gas J. Kanevskij ir dabar dažnai krapštosi pa­kaušį, prisimindamas, kiek jam darbo, medžiagos ir laiko kaštavo Ivašencovo „garsieji“ (anot P. Karnavičiaus) 20-jo kalibro sustiprintieji šautuvai. Jo dienyne, kaip jis pats prisipažįsta A. Zernovui, po įvairių datų dažnai pasitaiko: „vėl kan­kinausi su 20-ju!”.

Ir kas gi buvo laimėta po viso šito vargo? — Gautas „beveik“ tokio pat efekto šūvis, kaip iš 12 kal. šautuvo. Taip jį charakterizuoja rusų autoriai, tie pat mažųjų kalibrų gynėjai, gal patys nejausdami, kad tokiu posakiu jie pasmer­kia jų ginamąjį ginklą mirti.

Rodos, klysta P. Karnavičius, tvirtindamas, kad mažųjų kalibrų šautuvai duoda didesnius pradžios greičius. Wannsee stoties bandymai labai tiksliai nustatė krintančių skydų pagalba, kad vieno šrato gyvoji jėga šaudant iš 12-jo kalibro gaunama didesnė, kaip tokio pat šrato iš 16 ir tuo labiau 20 kal. Apie apibarstymą ir žudomąjį skritulį net ir ginčo negali būt.

Be to, daug kas žino, jog Ivašencovo 20 ka­libro „žaislelis“ sveria iš viso apie 3,5 kg., o normalus 12 kal. šautuvas sveria, kaip jau minėjome, apie 3 kg., o iki 3,5 kg. gaminami tik specialus stendiniai (karveliniai) 12 kal. šautuvai.

Mirtingą smūgį Ivašencovo „šedevrui“ su­davė Europos, o iš dalies ir Rusijos ginklų rinka. Tie šautuvai neina ir tiek! Kodėl užsieny jų buvo savo laiku gaminama tiktai tiek (žinoma, už gerą pinigą), kiek reikėjo patenkinti ruso „samoduro“ ekzotiškam kaprizui?

Gero išradimo, ypač ginklų srityje, neapsau­gosi jokiais” patentais, o čia ir patento nebuvo. Gali kas pasakyti, kad tai ne moksliškas argu­mentas. Taip, nemoksliškas, bet pramonėje ir apskritai praktiškame gyvenime — tai labai sva­rus, labai rimtas, dažniausiai lemiamas argu­mentas.

Jei P. Karnavičius nori ginti tuos 20 kal. šautuvus, kurių šūvis prilygsta arba beveik pri­lygsta 12-jo kal. šūviui, tai jam teks atsisakyti nuo savo straipsnio antros pusės. O jeigu jis mano, kad 3 kg. šautuvas per sunkus vidutiniš­kos sveikatos medžiotojui, su kuo aš nesutinku, ir čia deda viso ginčo svarumo centrą, tada reikia atsisakyti lyginti normalaus svorio 20 kal. šautuvai su normalaus svorio 12 kal. šautuvais šūvio veikimo atžvilgiu.

Vidutiniškų jėgų medžiotojui 3 kg. šautuvas nėra per sunkus, o jei kas pavargsta bemedžio­damas rugpjūčio karštomis dienomis, tam galima tik patarti, kad vidudienį ilgiau pasilsėtų, — tai bus malonu ir sveika ir jam ir jo šuniui. Karštuolis, negalįs suvaldyti savo medžiokliškos aistros ir ieškąs išganymo palengvintame šautuve, mano manymu, nieko nelaimės.

Ponas Karnavičius savo polemikoje iškėlė klausimą, kuriuo vertėtų susidomėti. — „Kodėl 12, o ne 10, ne 8 arba ne 4 kalibras, — tie kalibrai dar galingesni“… Tiesa, jie galingesni, bet, imant jų normalius svorius, jie yra tikrai per sunkūs paprastai medžioklei. Tačiau jie gali būti naudingi ypatingais atvejais, ir todėl turi būti traktuojami kaip savo rūšies specifikai.

Panašiai bešališkai galima būtų atsakyti į klausimą: kodėl ne 16-tas, ne 20, ne 24 ir t.t. — Todėl, kad jų šūvio išdavos daugiausia yra per menkos. Bet tam tikrais atvejais ir jų žudomos galios pakanka, ir jie taip pat turi būti traktuo­jami kaip savo rūšies specifikai.

Europos pietuose labai daug medžiojama putpelių, vieversių, strazdų ir net smulkesnių paukštelių. Tenai smulkiausi kalibrai iki 32-jo (šratinio) gali būti naudingi todėl, kad jie pakan­kami savo žudlumu; kita vertus, medžiotojas pajėgia paleisti daugiau šūvių per dieną ir gali net apčiuopiamai suekonominti municijos.

Jei kalbėsime apie Sibiro medžioklės sąlygas ir medžiotojų reikalavimus arba centrinės Afrikos stambiausių žvėrių pavojingą medžioklę, tai vėl turėsime reikalo su specialiais ginklais, tinkamiau­siais šioms egzotiškoms medžioklėms. Bet kas gali sau leisti medžioti po įvairius kraštus, tas gali turėti visą rinkinį visokių ginklų. Mūsų plačiai medžiotojų masei tas mažiausiai rūpi. Mums įdomu išaiškinti, koks šautuvas labiausiai tinka vidurinės Europos ir Lietuvos medžioklei (čia medžiojimo sąlygos beveik vienodos), turint galvoje (manau, kad ir P. Urbonas tą pat turėjo galvoje) medžiotojus, negalinčius turėti visos ginklų kolekcijos, o dažniausiai turinčius tik vieną šautuvą. Jei dar aiškumui kalbėsime tik apie normalaus svorio šautuvus, tai nesunku bus atsakyti į paskutinį, jau precizuotą, klausimą: kodėl būtent 12-tas kalibras? Todėl, kad ilgų metų didelio moksliško darbo, stendinių bandy­mų ir daugelio rimtų medžiotojų praktikos yra neginčijamai įrodyta, kad šis kalibras turi šūvio veikimo pirmenybių palyginant su visais mažes­niais kalibrais. Iš kitos pusės, jis visiškai tinka ir atsižvelgiant į vidutiniško žmogaus fiziškas jėgas. Visa tai yra labai aiškiai su­traukta į vieną sakinį to paties gen. Žurnė, kurį mes čia citavome. Apie 3 kg. ginklo svoris; 32 — 34 gr. šratų sviedinys; nežymi atatranka; 375 mt/sek. pradžios greitis (geriausias šratams); pakankamas apibarstymas vidutiniškoms distan­cijoms (30 — 40 mtr.) — štai ir visi svarbiausi reikalavimai, kurie gali būt statomi šautuvui mūsų medžioklės sąlygose. Šiuos visus reikalavimus geriausiai patenkina 12 kalibras.

Kad norėtumėm šiuos tvirtinimus įrodyti moksliškai, žinoma, neužtektų remtis nei savo autoritetu, nei savais bandymais, nei sava me­džiokliška praktika, o tektų labai daug cituoti iš Žurnė, iš Wannsee stoties organo „Kugel und Schrot“ ir panašių Anglijos ir Amerikos įstaigų organų, dėti ten išdirbtas diagramas, lenteles, formulas ir t. t. Teoriškai tyrinėjant, šis klausi­mas yra labai platus ir sudėtingas; žurnalo straipsnis, kad ir didokas, vis viena jo pakankamai neapims.

Jeigu pas mus, ypač kaime, vyrauja 16 ka­libras, tai turi būt priežasties reik ieškoti žmonių pripratime; gal šiek tiek veikia ir klaidingai su­prastos municijos ekonomijos sumetimai.

16-to kalibro tvirčiausiai buvo laikomasi Prancūzijoje, bet ir ten 12 kalibras baigia užka­riauti jo vietą.

Galima pastebėti, kad ir pas mus 12 kalibras išstumia kitus. Taip ir turi būti, juo labiau, kad mes putpelių beveik neturime, vieversį ir strazdą mūsų liaudis brangina ir myli, kaip pava­sario giesmininkus; mes tur būt ir toliau stengsi­mės palaikyti šią gražią tradiciją, o naudingiems medžiojamiems gyviams taikysime, kaip tai ir siūlo gerbiamasis P. Urbonas, šiuos dėsnius:

  • mažiau rizikingų šūvių iš netikrų atstumų,
  • tinkamas ginklas, kuris vidutiniško medžiotojo šaulio rankose duoda mažiausia sužeistų gyvių invalidų, pasmerktų ilgas dienas kankintis ir vargti arba kirmyti tankumynuose.

Tai yra ne tik humaniška, bet ir praktiška medžioklės ūkio atžvilgiu. Mes neturime tiek laukinių gyvių perteklių, kad galėtume sau leisti neatsargiai juos eikvoti.

Ž. “Medžiotojas” Nr. 7, 1929 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklei

Šratų numeriai

Greta klausimo apie šratinių šautuvų kalib­rus jau porą sykių mūsų straipsniuose buvo

Apie šratus

A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje mini, kad senieji Lietuvos medžiotojai laikydavę

Tesiant kalibro temą

Praeitą savaitę, šioje svetainėje publikuotas mano straips­nis, kuriame aš paliečiau vieną priežasčių, dėl

12, 16 ar 20 kalibras?

Tankiai girdime medžiotojų nusiskundimų, kad medžiodami jie daugelio paukščių neberanda, ar kad
Pakilti į Viršų