Spąstais, ietimis, ume

in Medžioklės taktika

Ekvadore, prie Pastos upės krantų, pir­mykščių atogrąžų miškų gilumoje gyvena viena iš „pačių įdomiausių visų trijų Amerikų genčių” — šuarai. Tai jie paversdavo savo nužudytų priešų galvas jų miniatiū­rinėmis kopijomis — tsatsu. Tai apie šuarus daugelį metų sklido neįtikimiausi gan­dai, atimantys keliautojams norą užmegzti su jais artimesnes pažintis. Kai galų gale atsirado drąsuolių, kurie prasiskverbė į šuarų šalį ir kurį laiką su jais gyveno, paaiš­kėjo, kad dauguma baisumų prasimanyta. Taip, indėnai šuarai iš tikrųjų žino tsatsu gaminimo paslaptį, bet ši procedūra turi ritualinę reikšmę ir visiškai nerodo žiauru­mo. Apskritai karai su priešiškomis genti­mis ir tsatsu gaminiai iš priešininkų galvų šuarams yra tolima praeitis. Bet pats jų gyvenimo būdas labai įdomus. Įdomi ir šuarų medžioklė, į kurią jie eina su pučia­maisiais šautuvais. Jokio kito ginklo šuarai neturi. Tačiau pakanka ir to turimojo, jis toli gražu ne toks jau nepavojingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Visus savo ginklus — pučiamąjį šautuvą ume, ilgą ietį naaki, skydą tandarą — šu­arai daro iš čontos palmės. Ginklų gamini­mas susijęs su tam tikrais apribojimais. Kol darbas nebaigtas, meistras neturi teisės bendrauti su moterimis, jeigu jis šios sąly­gos nesilaikys, ginklas neteks tos stebuklin­gos jėgos, kurią, šuarų įsitikinimu, jis tu­ri.

Pučiamajam šautuvui daryti nukertama gana tiesi ir aukšta čontos palmė. Iš ka­mieno padaromi du maždaug trijų metrų ilgio medžio gabalai, jie sulyginami ir ly­giai apdrožiami. Po to meistras ima aštrų kaulą arba kriauklę ir padaro tašeliuose gilų griovelį. Jau seniai civilizacija šuarams atnešė įvairių metalinių daiktų, tačiau, ga­minant ginklą, jais naudotis negalima — tai dar vienas apribojimas. Padaręs griove­lį, meistras ima ilgą apskritą pagaliuką ir, barstydamas jį smėliu, kruopščiai šlifuoja griovelį. Kai tašeliuose grioveliai įgyja idealaus pusračio formą, abi pusės sudeda­mos ir apvyniojamos elastinga karna. Po to ilgai ir kruopščiai šautuvo vamzdis šli­fuojamas specialiu plonu strypu. Vėliau iš­orinė vamzdelio dalis ištepama tamsia me­džio derva ir apvyniojama dar vienu kar­nos sluoksniu. Ant vamzdelio platesniojo galo uždedama iš šlifuoto jaguaro arba elnio kaulo padarytas mundštukas (kandik­lis), ir maždaug už dvidešimties centimetrų nuo to paties galo iš bičių vaško daromas taikiklis — ir šautuvas gatavas.

Strėlės daromos iš tos pačios palmės ka­mieno. Strėlių ilgis — apie trisdešimt cen­timetrų, vienas jų galas labai smailas. Ke­liautojai, matę, kaip daromas šis pagrindi­nis šuarų ginklas, tvirtina, kad jam pada­ryti reikia apie dviejų mėnesių. Vien tik grioveliui išskobti sugaištama arti dviejų savaičių. Užtat pučiamojo šautuvo savybės nuostabios. Vienas indėnas, norėdamas pa­rodyti svečiams šautuvo galimybes ir savo gebėjimus, paėmė vamzdelį, įdėjo į jį iš kito galo strėlę ir išėjo iš trobelės. Maž­daug už dvidešimties metrų nuo trobelės sukinėjosi višta. Indėnas pridėjo pučiamąjį šautuvą prie lūpų, vos vos pūstelėjo į jį, ir po akimirkos višta gulėjo ant žemės: strėlė pervėrė jai galvą prie pat snapo. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Keliautojai ne kartą matė, kaip šuarai šaudydavo į skren­dančius paukščius ir beveik niekada nepra­šaudavo.

Medžioklė su pučiamaisiais šautuvais bu­vo daug kur paplitusi Pietų Amerikoje. Bet tai, žinoma, ne vienintelis medžioklės bū­das, kuriuo naudojosi ir kai kur dar tebe­sinaudoja vietos gentys. Jau esame minė­ję lankus. Iš jų šaudoma ne tik į žvėris ir paukščius, bet ir į žuvis. Ilgos strėlės su išrantytais antgaliais leidžia sulaikyti ir iš­traukti „harpūno” persmeigtą laimikį. Pla­čiai žinomas savotiškas įnagis, kurį naudoja indėnų medžiotojai guačiai stručiams me­džioti. Tai — boleadoras, savotiškas lasąs. Jis nupintas iš odos dirželių ir pasunkintas vienu ar keliais apvaliais akmenimis. Raiti guačiai paveja nandą ir meta boleadorą taip, kad dirželiai supančiotų paukščiams kojas. Nandų medžioklė — grynas sportas (guačių greitumo ir taiklumo varžybos), bet kartu gaunama ir švelnios, skanios mėsos.

Nelabai paplitusi, bet pakankamai origi­nali buvo didžiulių andinių kondorų, kurių išskėstų sparnų tarpugalis siekia tris met­rus, medžioklė. Indėnai iškasdavo duobę, joje pasislėpdavo žmogus, iš viršaus jį uždengdavo šakomis, ant šakų užmesdavo nugaišusį gyvūną. Nutūpusį kondorą me­džiotojas stverdavo už kojų ir laikydavo, kol atbėgdavo netoliese pasislėpęs padėjė­jas, šiuo metu andinių kondorų, gyvenančių Andų viršūnėse nuo Venesuelos ir Kolumbijos iki Patagonijos, liko mažai, ir jie saugomi.

O dabar, sekdami primityvių medžiok­lių pėdsakais, persikelkime iš Pietų Ame­rikos į Afriką. Kol šis kraštas buvo mažiau ištirtas, apie čionykštes medžiokles galima būdavo išgirsti įvairių nebūtų dalykų. Kai kurios nesąmonės net yra sutvirtintos skam­bių vardų autoritetu. Pavyzdžiui, štai kaip istorikas Herodotas aprašė Nilo krokodilo, kuris anuomet buvo paplitęs visoje Afriko­je ir Madagaskare, medžioklę:

„Krokodilai medžiojami įvairiausiais bū­dais. Aš aprašysiu vieną, mano nuomone, labiausiai to nusipelnantį. Kiaulės nugarinė kaip jaukas užsmeigiama ant kablio ir nu­leidžiama į vandenį vidury upės, pats me­džiotojas tuo metu atsistoja ant upės kranto su gyvu paršiuku ir muša jį. Išgirdęs paršiuko žviegimą, krokodilas plaukia jo link, aptinka nugarinę ir praryja ją; tada krokodilą ištraukia į krantą, ir medžiotojas visų pirma purvu užlipdo jam akis. Po to labai lengva susidoroti su krokodilu, o kitaip būtų sunku…”

Na, o jei apsieisime be „akių užlipdymo purvu”, tai kaip iš tikrųjų įveikti krokodi­lą, šį didžiulį ir labai stiprų gyvūną! Pa­prasčiausia, žinoma, iš pasalos su sunkiomis ietimis. Bet šis būdas pavojingas ir ne vi­sada baigiasi sėkmingai. Nuovokūs Zambezės upės baseino medžiotojai rado išeitį, jie seka krokodilą, laukia, kada šis, besi­vydamas žuvį, įplaukia į pakankamai siau­rą užutakj ir greit pertveria išėjimą iš jo. Laisvą palieka tik siaurą angelę, joje pa­spendžia galingus spąstus. Krokodilas pa­tenka į juos ir uždūsta vandenyje…

Afrikos gyvūnijos pasaulis įvairus, čia yra daug medžiotojų genčių, todėl yra ir įvairiausių medžioklės būdų. Pavyzdžiui, begemotų. Įveikti šį didžiulį ir galingą žvėrį tikriausiai nė kiek ne lengviau negu aštriadantį krokodilą — jis gali apversti valtį, nuskandinti medžiotojus, sutrypti ant jo tako pasipainiojusius žmones. Bene labiau­siai paplitęs begemotų medžioklės būdas — ietimis. Du medžiotojai su lengva val­timi tyliai priplaukia prie miegančio žvė­ries ir stengiasi jį mirtinai sužeisti ilgomis ir aštriomis ietimis. Vienos nedidelės Afrikos genties medžiotojai, besispecializuojantys medžioti begemotus, tai daro kiek kitaip. Jie trumpą geležinį harpūną įstato į ilgoje kartyje padarytą angą taip, kad jis galėtų atsiskirti. Du vyrai su valtimi priplaukia prie miegančio žvėries. Valties priekyje stovintis medžiotojas iš visų jėgų smeigia harpūną į didžiulį begemoto kūną. Paskui­galyje esantis medžiotojas nustumia valtį į šoną, ir harpūnas atsiskiria nuo virve prie jo pririštos rankenos. Prie harpūno pririšta virvė plūduriuoja vandens paviršiuje ir ro­do, kur yra žvėris.

Žinomas keliautojas po Afriką D. Livingstonas aprašo begemotų spąstus, ku­riais naudojosi vietiniai medžioiojai viena­me iš Zambezės upės intakų. Jie į pusantro ar dviejų metrų ilgio rąsto galą įstato ie­ties antgalį arba smailų kieto medžio kuo­liuką ir ištepa juos stipriais nuodais. Rąstą virve pritvirtina prie karties su šakuma ga­le. Po to virvutę nuleidžia ant žvėries tako ir pririša prie sargelio. Kai tik begemo­tas užkliudo sargelį, rąstas su nuodingu antgaliu krinta ir įsminga gyvūnui į nugarą. Galima išsiversti ir be tokių spąstų. Rei­kia tik žvėrių take iškasti duobę ir iš viršaus užkloti šakomis ir velėnomis… Taip būdavo gaudomi begemotai, raganosiai ir net drambliai, ypač patelės su jaunikliais (patinai atsargesni, jie įtartinas vietas kely­je patikrina straubliu). Godžias hienas me­džiotojai tiesiog priversdavo… nusižudyti. Ant medžio šakos pakankamai aukštai pa­kabindavo gabalą mėsos, o po juo smai­galiu į viršų įkaldavo ietį trumpu kotu. Pa­šokęs mėsos, plėšrūnas nukrisdavo ir pasi­smeigdavo ant ielies.

Pigmėjai įdomiai medžioja dramblius… Mažučiai tamsiaodžiai medžiotojai su primi­tyviais ginklais nugali stambiausius žemės gyventojus!.. Dviejų keturių pigmėjų gru­pelė išeina ieškoti laimikio. Jie ginkluoti ietimis su ilgais, labai aštriais antgaliais. Užduotis sunki: prislinkti prie pat miegan­čio dramblio. Tik labiausiai prityrę ir drąsiausi medžiotojai geba su juo susidoroti. Prie žvėries prislinkęs pigmėjas ūmai per­pjauna drambliui užpakalinės kojos saus­gysles ir atšoka į šalį. Tiesa, tai padaryti ne visada pavyksta, šio būdo ypatumas — į koją sužeistas dramblys, matyt, jaučiasi bejėgis ir yra labiau linkęs ne atakuoti, o trauktis. Bet nespėja jis paskui išsigandusią bandą, o nepailstantys medžiotojai neatsi­lieka nuo sužeisto žvėries. Persekiotojai pasirenka patogų momentą ir perpjauna drambliui kitos kojos sausgysles. Dabar jis jau pasmerktas. Medžiotojai perveria ieti­mi drambliui straublį, ir jis žūsta — neten­ka kraujo.

Nors Afrikos aborigenai sumanydavo įvairiausių gudrybių, bet daugelį amžių vy­ravo varomosios medžioklės — guitynės su ietimis, lankais, drotikais (trumpakotėmis ie­timis). Ypač įspūdinga šiais ginklais gink­luotų medžiotojų kova su stambiais plėšrū­nais. Vienas iš žinomiausių Afrikos medžio­tojų profesionalų D. Chanteris yra matęs, kaip masajai kovoja su liūtu ir tai yra pui­kiai aprašęs. Svarbiausias masajų verslas — klajoklinė gyvulininkystė. Tačiau jie yra ir geri medžiotojai, Masajai nekenčia stam­biųjų plėšrūnų, ypač liūtų, nes tie dažnai puola jų bandas. Naktį prieš D. Chanterio aprašomą medžioklę liūtas, įveikęs keturių metrų aukščio dygliuotų krūmų tvorą, kuri juosė masajų kaimą, pagrobė karvę. Ryte ieškoti plėšrūno išėjo dešimties ietininkų grupė. Didžiulius buivolo odos skydus jie laikė ant peties, o ietis nešė dešinėje ran­koje.

Ruošdamasis mesti ietį, medžiotojas ma­sajas, arba moranas, išmeta šiek tiek į prie­kį kairiąją koją, po to staigiai užsimoja ie­timi ir meta ją į priekį visu liemeniu. Ie­čių antgaliai iš abiejų pusių turi siaurus rantelius, kurie lekiančią ietį truputį įsuka. Iš dešimties metrų taikliai mesta ietis gali kiaurai perverti stambų žvėrį…

Moranai gana greitai aptiko grobiko liū­to pėdsakus — jie vedė prie brūzgynų. Medžiotojai pradėjo mėtyti į jų tankmę ak­menis, kol išsigandęs žvėris paliko savo priedangą. Jis išoko iš krūmų maždaug už trisdešimties žingsnių nuo persekiotojų ir ėmė bėgti lyguma. „Jo kietai prikimštas pil­vas pagal bėgimo taktą siūbavo į šalis”.

Prisiėdęs liūtas neįstengė pabėgti nuo greitakojų masajų. Jis sustojo, ir medžioto­jai tuoj apsupo jį. Atsidūręs rato vidury, žvėris siaubingai suriaumodavo, kai tik ietininkai žengdavo jo link. Kai tarp me­džiotojų ir liūto liko tik 35 — 40 metrų, pa­sidarė aišku, kad žvėris rengiasi pulti ir pralaužti apsupimą. Toliau geriausia bus suteikti žodį liūto ir žmonių kovos liudi­ninkui.

Ietininkai ne prasčiau už mane žinojo, kad liūtas rengiasi atakai. Kariai vos tvar­dė susijaudinimą, įtempti jų pečių raume­nys virpėjo, spindėjo saulės apšviesti iki blizgesio išgaląsti iečių antgaliai… Staiga liūto uodega pradėjo vizgėti. Viens! Du! Trys! — ir žvėris šoko ant ietininkų. Per aki­mirką kelios ietys įsmigo į liūtą. Aš mačiau, kaip viena iš jų perdūrė petį ir tą pačią aki­mirką, perplėšusi odą. Išlindo iš kito šono. Bet tai nesulaikė liūto; jam ant kelio sto­vėjo jauniausias moranas, kurį pirmą kartą paėmė į medžioklę… Liūtas šoko ant jo. Vienu letenos smūgiu lyg kartonėlį žvėris išmušė jaunajam moranui iš rankų skydą. Po to liūtas atsistojo piestu, stengėsi iš­tiestomis kojomis apkabinti jaunuolį.

Jaunas karys per dvi pėdas suvarė ietį liūtui į krūtinę. Tuojau kiti moranai apsupo žūstantį žvėrį ir pribaigė jį.

Panašiose medžioklėse retai kada nežū­va arba nebūna sunkiai sužeistas kuris nors medžiotojas. Tačiau masajai, norėdami pa­rodyti savo drąsą ir pademonstruoti visišką panieką žvėriui ir pavojui, neretai stengiasi nutverti liūtą už… uodegos, ši teisė su­teikiama pačiam stipriausiajam. Jis turi bū­tinai nutverti žvėrį už paties uodegos pa­grindo, sulaikyti jį keletą akimirkų, kol jį atakuos kiti medžiotojai…

Plačiai būdavo naudojami tinklai (į juos įvaromos antilopės ir stambūs graužikai), įvairūs raizgai ir gaudyklės. Neretai būda­vo padegami nendrių sąžalynai ir ietimis bei strėlėmis nukaunami panikos apimti bė­gantys žvėrys.

 

Robertas Vaitonis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.