Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šiek tiek apie gėlavandenes žuvis

in Žuvys

Žuvimis vadinami stuburiniai gyvūnai, kurie kvėpavimu, kūno forma ir judėjimu prisitaikę gyventi vandenyje: jie kvėpuoja žiaunomis ir juda pelekais, iš kurių plaukiojimui svarbiausias yra uodeginis pelekas. Žuvų oda būna padengta žvynais (pvz., šapalo) arba kaulinėmis plokštelėmis (sterlės), o kai kurios žuvys žvynų iš viso neturi (pvz., šamas) arba jų būna mažai (veidrodinis karpis). Kai kurių žuvų žvynai būna labai smulkūs, vos matomi (ungurio, vėgėlės). Lašišinės ir stintinės žuvys tarp nugarinio ir uodeginio pelekų turi vien iš riebalinio audinio susidedantį plokščio spenelio formos peleką, vadinamą riebaliniu. Vienos žuvys gyvena vien tiktai sūriame vandenyje (pvz., jūrų ešerys), kitos žuvys tam tikrą laiką gyvena sūriame ir tam tikrą laiką gėlame vandenyje (pvz., lašiša), trečios — apysūriame ir gėlame vandenyje (žiobris). Yra daug žuvų, kurios visą savo gyvenimą praleidžia vien gėlame vandenyje (upėtakis).

Daugelio žuvų kūnas esti verpstiškas (lašiša), nors gali būti ir kitokios formos: adatos (lydeka), daugiau ar mažiau suplotas iš šonų (kuoja, karpis), plotis didesnis, negu ilgis (karosas). Į ežerų bei upių dugną įsirausiančių žuvų kūnas yra ilgas, cilindrinis (ungurys), dugninių žuvų — smarkiai suplotas (plekšnė). Žuvys būna kartais ir gana keistų formų: kaspino, rutulio, rombo ir kt.

Žuvų skeletą sudaro kaukolė, stuburas su šonkauliais ir pelekų skeletai. Jų stuburas gali būti kremzlinis arba kaulinis. Žuvys turi uoslės organus — šnerves — dvi poras duobučių viršutinėje snukio dalyje, taip pat mikroskopinius skonio organus, išsidėsčiusius įvairiose žiočių vietose: lūpose, ryklėje, žiaunų lankuose, kūno paviršiuje. Žuvys girdi galvoje esančiais klausos labirintais ir jaučia aplinką odos paviršiumi. Prie žuvų jutimo organų priskiriama šoninė linija, kurios pagalba žuvis junta vandens srovės kryptį ir stiprumą, kietų kūnų artėjimą. Apskritai žuvys mato netoli, vidutiniškai apie metrą, bet akomoduodainos (prisitaikindamos) jų akys gali matyti iki 10—12 m. Žuvys atskiria spalvas, net jų atspalvius, be to, jos skiria ir daiktų formą.

Žuvies snukis gali turėti įvairią išvaizdą. Paprastai snukis būna galvos priekyje, bet jo anga (žiotys) gali būti apačioje (skersnukių, eršketų), viršuje (ožkų, seliavų). Žuvų žiočių dydis būna įvairus: plėšriųjų žuvų (lydekos, šamo) jos būna didelės ir plačios, o besimaitinančių smulkiu grobiu — mažos (daugumos karpinių šeimos žuvų). Dauguma žuvų pasižymi dantų gausumu, bet kai kurios jų visai neturi (eršketas). Karpinės žuvys turi ryklėdančius, kuriais jos trupina ir smulkina maistą. Dauguma žuvų dantis keičia, tačiau karpinių ryklėdančiai lieka nepakitę.

Žuvų kvėpavimo aparatas susideda iš žiaunų lankų, kurių vidiniuose kraštuose būna ilgokos lazdelių formos ataugėlės, išdėstytos panašiai kaip šukų dantys, o išorinėje lankų pusėje – dviem eilėm prisagstyti žiauniniai lapeliai su išvagotu paviršiumi. Į šiuos žiauninius lapelius sueina daug smulkių kraujagyslių, nuo kurių jie būna ryškiai raudoni. Per žiauninius lapelius deguonis iš vandens patenka į žuvies kraują ir organus ir per juos žuvis išskiria susikaupusį nereikalingą anglies dvidegini. Kvėpuojama tada, kai žiočių ir žiaunų ertmė pakaitomis išsiplečia ir susitraukia, t. y. tada, kai vanduo nuolat persikošia pro žiauninius lapelius.

Vienoms žuvims deguonies reikia daug (lašišinių šeimos žuvims), kitoms jo pakanka nedidelio kiekio (karpinių šeimos žuvims). Kai deguonies vandenyje pritrūksta, žuvys kyla į vandens paviršių (troškimas) ir, iškišusios snukius, godžiai traukia orą, kurį sumaišo su vandeniu, taip padidindamos deguonies kiekį vandenyje. Ilgai be vandens žuvis išbūti negali, nes kai išdžiūsta žiaunų plokštelės, nutrūksta kvėpavimas ir kraujo apytaka. Tos žuvys, kurių žiauninė ertmė nuo išdžiūvimo apsaugota, gali išbūti gyvos be vandens ilgą laiką (pvz., ungurys išbūna be vandens gyvas daugiau kaip parą).

Stambus žuvies maistas pirmiausia patenka į žiočių ertmę, po to į ryklę, o iš pastarosios į stemplę ir toliau į skrandį, kuris gali būti įvairios formos. Labai smulkus maistas patenka į ryklę, vidinėms žiaunų lankelių ataugėlėms padedant; jos šį maistą iškošia iš vandens kvėpavimo metu.

Žuvims laikytis vandenyje bei atlikti kai kuriuos judesius padeda plaukiojamoji pūslė, kuri yra pilvo ertmėje. Ji gali turėti įvairią formą: pailgo maišelio, verpstės, persmaugto maišelio ir t. t.

Žuvys išsivysto iš ikrelių, kurie gėluose vandenyse gyvenančių žuvų būna rutuliniai (žirneliai), tačiau kai kurios žuvys yra gyvavedės. Vienų žuvų ikreliai būna stambūs, kitų vidutiniai, o trečių — smulkūs ir labai smulkūs. Taigi žuvų vislumas yra labai skirtingas. Antai, vienam kilogramui patelės svorio ikrelių tenka: lašišoms — 1000 – 1800, karpiams — apie 200 000, lynams — 600 000, vėgėlėms — apie 1 000 000, plekšnėms — iki 1 400 000. Paprastai tos žuvys, kurios saugo ikrelius, padeda jų nedaug, o nesaugomų ikrelių pažeriama gana daug.
Neršto metu patelių padėtus ikrus apvaisina patinėliai, apšlakstydami juos pieniais (sperma). Kartais vienos patelės ikrus apvaisina keletas patinų (lydekos), arba vienas patinas — kelių patelių (sidabriniai karosai). Vienų žuvų nerštas tęsiasi trumpai (karpis, karšis, ešerys), o kitos neršto metu išleidžia ikrus keliomis porcijomis su pertraukomis, ir jų nerštas užtrunka ilgai (pvz., aukšlių nerštas tęsiasi mėnesį). Vienos žuvys neršia ten, kur gyvena, o kitos ieško tinkamų vietų sekliose pakrantėse arba keliauja (migruoja) į netolimas bei atokias nerštavietes. Vienos žuvys padeda ikrus ant augalų (karšis), kitos — srauniose akmenuotose vietose (žiobris), daug deguonies turinčiame srauniame šaltame vandenyje su smulkaus graužo ir smėlio dugnu (lašišos, upėtakiai, seliavos). Pusiau plūduriuojančius vandenyje ikrus padeda ožka, o didelėse gilumose – ungurys. Kai kurios žuvys neršia tik po vieną kartą savo gyvenime (nėgės, unguriai).

Dauguma žuvų neršia pavasarį, kai kurios (lašišos, sykai, seliavos) — rudenį, vėgėlės — žiemą. Nerštas prasideda, kai vanduo pasiekia atitinkamą temperatūrą.

Iš ikrelių išriedėję jaunikliai vadinami lervomis, jos dar neturi visų suaugusios žuvies požymių. Šiuos požymius lervos įgyja po to, kai sunaudoja savo trynio maišelį.

Kai kurios žuvys išgyvena 2 – 3 metus (stinta, dvglė), o stambios žuvys (lydeka, karpis) gali sulaukti 100 ir daugiau metų, Žuvis auga per visą savo gyvenimą, tik senatvėje augimas smarkiai sulėtėja. Antra vertus, žuvys auga tiktai tam tikrais periodais, kurie sutampa su intensyviu jų maitinimusi. Dauguma mūsų gėlųjų vandenų žuvų gausiausiai maitinasi, taigi ir sparčiausiai auga, vasarą, o žiemą maitinimasis ir augimas smarkiai sulėtėja arba ir visai nutrūksta. Nevienodi žuvų augimo tempai atsispindi žuvų skelete, žvynuose, klausos organo kauleliuose — otolituose, skirtingos spalvos ir intensyvumo rievėmis (ruožais), pagal kurias gal ima nustatyti žuvų amžių.

Sparčiausiai auga plėšriosios žuvys (lydeka, sterkas), lėtai — augaliniu maistu mintančios žuvys. Vienos ir tos pačios žuvys įvairiuose vandenyse gali augti skirtingu greičiu, priklausomai nuo maisto, konkurentų, vandens kokybės ir jo temperatūros, žvejybos intensyvumo ir kitų sąlygų.

Žuvys dažnai būna apsikrėtusios parazitais, galinčiais pakenkti žmogui, todėl patartina valgyti tik gerai išvirtą ar Iškeptą žuvieną, o rūkytą žuvį valgyti tik ilgiau sūdytą (šalto rūkymo).

Žuvys minta įvairiu maistu, pradedant augalais ir baigiant stambiais gyvūnais — žuvimis, vėžiais, varlėmis, paukščiais. Tarp įvairių maisto rūšių ypatingą vietą užima planktonas – smulkūs, dažnai mikroskopinio dydžio organizmai, pakibę vandenyje. Planktonas gali būti augalinės (fitoplanktonas) ir gyvulinės kilmės (zooplanktonas). Planktoną visada sudaro suaugę, subrendę organizmai, taip pat organizmai jaunoje stadijoje (lervos). Planktonu minta visos jaunos žuvys. Vien tiktai planktonu gėluose mūsų vandenyse minta stintos ir seliavos, Karpinės žuvys vėliau minta stambesniu maistu, o plėšriosios — grobiu. Kai kurios žuvys planktonu minta tik tada, kai neranda kitokio maisto. Vėlyvesnėje stadijoje dauguma žuvų maitinasi smulkiais gyvūnais (bentosu), kuriuos randa pakrantėse, ant dugno. Tai paprastai būna uodu lervos, žieduotosios kirmėlės, moliuskai, vėžiagyviai, apsiuvų lervos. Kai kurios Žuvys minta tik augaliniu maistu (skersnukis, raudė). Kai kurių žuvų (upėtakių, aukšlių) pagrindinį maistą sudaro skraidantieji ir į vandenį patekę vabzdžiai — apsiuvos, drugeliai, trūkliai.
Dirbtinai auginamos žuvys gali būti maitinamos ir tokiu maistu, kurio jos negali rasti gamtoje. Pavyzdžiui, upėtakius galima šerti arkliena ar kitokia mėsa, karpius —žuvų miltais, išspaudomis, lubinu ir kitais pašarais.

Dėl įvairaus maisto tarp žuvų vyksta nuolatinė konkurencija; vertingos žuvys tarpsta geriau tuose vandenyse, kuriuose lieka mažiau mitybos konkurentų.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų