Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Sibiro medžiotojai

in Medžiotojo dienos

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek tiek susipažinti su to krašto me­džiotojais.

Beribėj taigoj (Sibiro miškas) gausu sabalų, kiaunių, širmonėlių, lapių ir ypatingai daug vo­verių. Nestinga lūšių, rosomachų, lokių, brie­džių, elnių, iziubrių (kitaip maralų), stirnų, o paukščių — kurtinių, tetervų ir virbių nors rankomis gaudyk.

Tundroje, upėse, ežeruose knibždėte knibž­da ančių, žąsų, gulbių ir kitų vandenų paukščių.

Stepuose užtinkama drofų, kuolingų, kurapkų.

Toks medžiojamųjų gyvių gausumas kone kiekvieną vietinį gyventoją daro medžiotoją.

Sibiriečiui medžioklė ne sportas, bet vers­las — uždarbio šaltinis. Šio tikslo siekdamas, jis nesivaržo jokiomis medžioklės taisyklėmis. Medžioja ir tada, kai tas kitur taisyklėmis drau­džiama. Be to, medžioja ne tik šautuvu, bet vartoja ir kitus neleistinus, taisyklėmis uždraus­tus, būdus, būtent: nuodus, kilpas, narvelius, spąstus ir kt. Ypatingai medžiotojai persekioja sabalus, kiaunes ir sidabrines lapes, už kurių kailius brangiausiai mokama.

Todėl tokios medžioklės išdavos labai liūd­nos. Metai po metų pastebimas naudingų me­džiojamų gyvių nykimas. Prieš didįjį karą bu­vo beveik visai išnaikinti sabalai. Kad sustab­dytų galutinį jų išnaikinimą, valdžia buvo pri­versta trejiems metams uždrausti ne tik jų me­džiojimą, bet ir jų kailių prekybą. Kokios bu­vo šio draudimo išdavos, sunku dabar pasakyti, nes kilęs didysis karas, o po to revoliucija visa ką pakeitė ir sabalų likimu niekas nebesidomėjo.

Sibirietis — ypatingas medžiotojas. Jis brangina kiekvieną šūvį. Nori, kad šūvis dides­nį pelną duotų. Lekiančio paukščio ar bėgan­čio žvėries nešauna — mat, gali nepataikyti, ir šūvis bus nuostolingas.

Medžioklės metu sibirietį lydi jo ištikimiau­sias draugas — šuo „lojikas” (rus. „laika”). Sibiriečio medžiotojo be lojiko negalima įsivaiz­duoti. Nelaimei šunį ištikus, medžiotojas bejė­gis, ir kol nesuranda sau kito šuns, nemedžioja. Ir teisybė, šis šuo paloja kurtinį, tetervą, eina voverės, kiaunės, sabalo ar kitų žvėrių pėdsa­kais, o jiems į medį įkopus, lojimu duoda šei­mininkui žinią, kur yra žvėris. Kada sabalas, voverė ar kiaunė eina medžiais, lojikas, stropiai saugodamas, neatsilieka nė vieno žingsnio. Lo­jikas varo kiškį, stirną, stabdo briedį ir lokį ir tuo duoda medžiotojui labai arti prieiti žvėrį ir paleisti jam mirtingą šūvį.

Jenisiejaus gubernijoje žinomos Turuchano ir tunguzų lojikų veislės. Tunguzų veislės lojikai panašūs į vilką — stori, drūti. Jie ir su vilku nebijo susitikti ir būva nugalėti tik gaujai vilkų užpuolus.

Turuchano lojikas smulkesnis, baltos spal­vos, akys juodos, siauros.

Tikrų tunguzų ir Turuchano veislės lojikų pas sibiriečius retai tepamatysi. Daugiausia jų yra metisų.

Žiauriai persekiojami sabalai ir kiaunės me­tai po metų traukiasi toliau nuo apgyventų vie­tų į taigos gelmes, todėl ir pačios medžioklės darosi sunkesnės, neprieinamesnės.

Vėlų rudenį, kada visi laukų darbai baigti, kada prasideda šalčiai, kada žvėrys vasaros plauką keičia žiemos plauku, sibirietis ruošiasi medžioklei. Į mažutes rogutes sukrauna maistą, švinus, paraką ir kitus medžioklei bei kelio­nei reikalingus įnagius, pats save užsikinkęs ei­na į taigos gilumą. Kad nelaimei ištikus gautų sau šiokią tokią pagalbą, į taigą eina ne vienas medžiotojas, bet susirenka maža kuopelė iš dviejų, trijų ar keturių žmonių. Tokia kuopelė turi sau parinktas vietas. Kad pasiektų tas vie­tas, turi pereiti daugybę šniokščiančių upelių ir be tako, be kelio praeiti taiga ir klanais kitą­ kart du, tris šimtus kilometrų.

Pakeliui, užėję sabalo, kiaunės ar lapės pėd­sakus, sustoja..

Sumedžioję žvėrį eina tolyn. Taip elgiasi, kol ateina į numatytą vietą. Be abejo, tokia kelionė labai sunki ir varginga.

Atvykę į numatytą vietą, prieš pradėdami medžioklę, pasirenka sau vietą stovyklai. Jei­gu neranda gamtiškos stovyklos pavidale urvo uoloje, stato palapinę. Palapinę daro iš karčių, kurias padengia eglių šakomis ir žole. Jeigu kuopelė metai po metų medžioja toje pačioje vietoje, stato mažą trobelę, kad būtų kur per­nakvoti, maistą ir grobį laikyti.

Sutvarkę stovyklą, medžiotojai, už diržo užsikišę kirvį, ant nugaros užsidėję maišą su duona, švinais, paraku ir nedidelį kibirą, lei­džiasi kiekvienas į savo rajoną medžioti. Jei­gu medžiotojas nesuspėja iki nakties grįžti į sto­vyklą, jis nakvoja ten, kur jį naktis užklupo. Nakvynei vietą parenka po didele egle. Nukapoję daug eglės šakučių, iš jų padaro sau patalą, gale kojų, tiesiog iš rąstų sukrauna laužą, kuris visą naktį dega ir jį šildo, nes šalčiai bū­va žiaurūs.

Žinoma, tokios medžioklės aplinkybės iš žmogaus reikalauja geros sveikatos ir daug fizi­nės jėgos.

Taip medžioklė trunka, kol pasibaigia mais­to, būtent, duonos, cukraus, arbatžolių atsarga. Mėsos būva pakankamai, nes šaudo kurtinius, o kartais net briedis pasiseka nudėti. Kalėdoms artinantis medžiotojai grįžta namo.

Dabar klausimas, kiek tokia medžioklė pelninga?

Atsakymas sunkus. Kartas į kartą nepa­našus. Jeigu tokiam medžiotojui pasiseka pa­imti du, trys sabalai, viena kita kiaunė ar si­dabrinė lapė, nekalbant apie voveres, širmonėlius ir kitus tokius žvėriukus, medžioklė laiko­ma sėkminga. Aišku, jei medžioklės nebūtų pelningos, tai žmonės nekęstų tiek vargo, kiek jo tenka kelionės ir medžioklės metu patirti.

***

Be abejo, lokys, taigos karalius, yra žmo­nėms žalingiausias žvėris. Pakilęs iš žiemos miego, lokys eina į taigos pakraščius arčiau apgyventų vietų, arčiau ganyklų ir čia vasarą nakties metu ne vieną karvę, veršį, kumeliuką arba arklį pasmaugia. Kada savo žudynėmis jis labai įkyrėja, žmonės daro bendras medžiok­les, kurios, teisybę pasakius, retai kada pasise­ka. Lokys daro žalą ne tik gyvulius smaug­damas,— jis naikina avižų pasėlius. Mėgsta sma­guriauti avižomis, kada jų grūdas dar nenunokęs, minkštas. Nelaimingas ūkininkas, kurio avižas pradėjo lankyti lokys. Nuo laukiamo puikaus derliaus lieka tušti su žeme sumaišyti šiaudai. Todėl lokius sibiriečiai naikina kaip įmanydami.

Daug yra lokių medžioklės būdų, bet aš tik čia paminėsiu tuos, kuriuos Jenisiejaus gu­bernijoje vartoja, būtent: nuo labazo, su lojikais ir su peiliu.

Kai ūkininkas pastebi, kad lokys pradėjo lankyti jo avižas, jis prie avižų, pačioje miško pakraštėj parenka du greta stovinčius medžius, kurių šakos gana aukštai prasideda. Šių medžių šakas sujungia ar tai kartimis, ar lentomis, vadinasi, padaro nuo vieno medžio iki kito tiltą. Šį tiltą sibiriečiai vadina „labazu”. Iš vakaro ant to tilto atsisėda medžiotojas ir lau­kia ateinančio žvėries. Kada žvėris ateina ir pradeda čiauškėti avižas, medžiotojas šauna, sibirietis labai gerai mato ir girdi, todėl jis retai kada apsirinka šūviu. Ūkininkas pasiekia tikslą, kad ir nenušauna žvėries, nes jį nuo savo avižų atbaido. Vieną kartą taip pabai­dytas žvėris liaunasi lankęs šias avižas ir ieško kitų. Ši medžioklė reikalauja didelio atsargumo, kad nepaliktų žmogaus pėdsakų. Prie labazo reikia ar raitam prijoti, ar vežimu privažiuoti ir tiesiog nuo arklio ar vežimo lipti į labažą. Lokys turi gerą uoslę ir, suuodęs žmogaus pėd­sakus, tą naktį avižose nepasirodys.

Žinoma, be juokingų nuotykių ir šita me­džioklė neapsieina. Taip, vieną kartą du mies­tiečiai prašė ūkininką pakviesti juos už atlygini­mą į šitokią medžioklę. Kada lokys pradėjo lankyti šio ūkininko avižas, ūkininkas padarė labazą ant įkastų į žemę stulpų, nes nebuvo tinkamai šakotų medžių. Atvažiavę medžioto­jai susėdo ant labazo ir laukdami lokio pradėjo vaišintis. Išmetę keletą burnelių ir užkandę už­migo. Pabudo nuo kaži kokio tarškėjimo ir staiga su visu labazu krito žemyn. Medžiotojai labai nusigando. Išgąstis padidėjo, kai pajuto, kad iš po subyrėjusio labazo lenda lokys. Jų laimei lokys ne mažiau buvo išsigandęs ir, išsi­vadavęs iš pridengusių jį karčių, dūmė į mišką. Pasirodo, kad lokys, praeidamas po labazu, pradėjo į stulpą kasytis. Stulpas, negiliai įkas­tas, išvirto. Subyrėjo ir visas labazas.

Kitą kartą vietoj labazo pakabino vežimėlį, kuriuo žvyrą ar smėlį vežioja. Pakabino per žemai. Lokys, eidamas avižų smaguriauti, pa­juto ką įtariama. Pastebėjęs pakabintą veži­mėlį, panoro sužinoti, kas čia per stebuklas. Piestu atsistojęs pryšakinėm kojom, lengvai pa­siekė vežimėlį, bet sugriebti jo negalėjo, nes vežimėlis pradėjo suptis. Tai lokiui patiko. Jis pradėjo smarkiau jį supti. Medžiotojų iš išgąs­čio visos blusos pastipo. Nusitvėrę už virvių, jie stipriai laikėsi, kad tik neišpultų žemėn. Supo juos lokys, kol nusibodo. Paskui ramiai sau nužy­giavo į mišką. Medžiotojai vos keletui valandų praslinkus atsipeikėjo.

Medžioklė su lojikais daroma tuo pačiu būdu, kaip medžiojami su skalikais kiškiai arba lapės. Skirtumas tas, kad lokys ne taip greit bėgioja, kaip kiškis, ir lojikas jį greičiau paveja. Pavijęs griebia už opiausios lokio pasturgalio vietos — lyties organų. Lokys, gindamas savo užpakalį, atsitupia. Išmintingi atsargūs lojikai nei iš šono, nei iš pryšakio prie lokio nesi­artina, nes tuo būdu būtų lokio pagauti ir su­draskyti. Tupinčio lokio visas dėmesys atkreiptąs į lojikus, todėl medžiotojai lengvai gali prieiti prie jo labai arti ir paleisti mirtingą šūvį.

Medžioklę su peiliu vartoja Sajano kalnų kalniečiai sajotai ir šiaurės taigos gyventojai tunguzai. Šiai medžioklei reikia smailo, ašt­raus peilio. Sajotas ar tunguzas, susitikęs lokį, peilį laiko dešiniąja ranka, o kairiąja erzina žvėrį. Lokys, piestu atsistojęs, eina į priešą, kąd nuimtų jo skalpą. Tuo momentu, kada žvėris savo nagais jau beveik liečia medžiotoją, tasai puola po lokio kojų. Lokys nori jį už­gulti. Tuo tarpu medžiotojas perskrodžia jam pilvą ir iššoka iš po žvėries. Tai vieno akimįrksnio darbas. Žvėris su išvirtusiomis žar­nomis alpsta ir greit nustoja gyvybės. Tunguzui ar sajotui tokiu būdu papiauti lokys lengviau, nei mūsų virėjui gaidys. Šiai medžioklei reikia šalto kraujo, geros akies, tvirtos rankos ir vikrumo. Šios medžioklės būdą tuose kraštuose vartoja netik vyrai, bet ir moterys ir net 12 — 14 metų ber­niukai.

Medžioti taigoje reikia labai atsargiai, nes ne­žinai, kur gali sutikti lokį. Jei užsižiopsosi, gali nu­stoti savo gyvybės. Sibiriečiai labai drąsūs ir todėl jų daug žūva nuo lokio dantų ir nagų.

Man vienas „stanovoj pristav“ štai ką pa­sakojo: Važiuoju, sako, Barguzino vieškeliu. Saulėta ir šilta diena. Vieškelis kaip stalas lygus. Arkliai sparčiai bėga. Saulės šildomas užsnūdau. Staiga tarantasas (brička) sustojo ir išgirdau vežėjo balsą:

— Ponas! Žiūrėk, stebuklas! Šalia kelio guli keturi negyvi lokiai, o jų tarpe žmogus, matyti, taip pat negyvas.

Iššokau iš tarantaso ir, skubiai pribėgęs prie gulinčio kraujais paplūdusio žmogaus, pra­dėjau jį čiupinėti. Dar buvo šiltas, vadinasi, gyvas. Paėmiau jį su vežėju ir, paguldę į tarantasą, atvežėm į artimiausią kaimą. Pasirodė, kad tai to kaimo gyventojas. Nuplovėm ir aprišom baisias žaizdas. Matyti, nuo paduotos pagalbos jam palengvėjo, nes atsipeikėjo. At­gavęs sąmonę papasakojo savo nuotykį. Buvo išėjęs virbiauti. Medžioklė nepasisekė. Ren­gėsi eiti namo ir iš taigos išėjo į vieškelį. Ei­damas pastebėjo šalia vieškelio medyje du ma­žus lokiukus. Motinos ir auklės (piestun) ne­matyti. Neilgai svyravęs užtaisė šautuvą kul­komis ir nukovė abu lokiukus. Nušovęs greit pakeitė šovinius kitais. Staiga iš užpakalio išgirdo šlamesį ir šakų braškėjimą. Atsigrįžęs pamatė lokiukų motiną, išbėgusią iš miško. Paleido šūvį į ją. Lokė pasuko atgal į mišką. Štai iš kitos pusės pasirodė auklė (piestun). Tą vietoje nudėjo. Nespėjo vėl šautuvo užtaisyti, kai pajuto, kad kas iš užpakalio jam griebė už kelio. Atsigrįžęs atgal pamatė, kad sunkiai sužeistoji lokė prišliaužė ir jį griebė. Jis staiga apžergė ją, pagriebė už ausų ir pradėjo spausti jos galvą prie žemės, kad neleistų jai įkąsti. Lokė spyrėsi. Čia prasidėjo beginklio žmogaus rungtynės su įniršusiu sužeistu žvėrim. Žmogus taip pat sužeistas. Koją baisiai sopa. Jaučia žmo­gus, kad prieš žvėrį ilgai neišlaikys, kad galų gale bus žvėries nugalėtas. Staiga atėjo jam mintis: kaire ranka laikyti lokės galvą, o deši­nės rankos kumščia tvoti lokei į ausį, kad ji apsvaigtų. Vos tik spėjo atleisti dešinę ranką, lokė išsprūdo ir užgulė jį. Čia prasidėjo tikra kova už gyvybę. Žmogus gynėsi — žvėris jį draskė. Besiginant jam pavyko ištraukti iš makštų peilis, nes be peilio nė vienas Sibiro medžiotojas neišeina į mišką; peiliu toliau gy­nėsi, badydamas lokę, kur tik pataikė. Vienas smūgis buvo žvėriui mirtingas. Žmogus pataikė į žvėries širdį. Kovos lauke liko keturi negyvi lokiai ir žmogus, kraujuose paplūdęs ir nustojęs sąmonės. Laimei „pristavas“ jį išgelbėjo. Sku­biai buvo nuvežtas į ligoninę, kur pagulėjęs keletą savaičių pasveiko.

Čia paminėjau vien tik ryškesnius atsitiki­mus. Apskritai kalbant, lokiai kasmet nemaža žmonių mirtingai ar sunkiai sužeidžia.

J. Starkevičius “Medžiotojas” 1930 Nr. 9

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžiotojo dienos

Laižyklos stirnoms

Atrajojantieji gyviai virškinimui paleng­vinti reikalauja tam tikro kiekio druskos. Dėl to elniams

Laukinis kalakutas

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių,
Pakilti į Viršų