Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šernų selekcija

in Medžioklės taktika

Viename Vokietijos medžioklės rajone, netoli Burgo miesto, etologas mėgėjas Heincas Mainhardtas aštuonerius metus kas­dien stebėjo šernų bandos gyvenimą. Šer­nai prie jo priprato. Ir jis tapo bandoje „savu” — lyg ir jos nariu. Savo stebėji­mus H. Mainhardtas aprašė knygoje „Ma­no gyvenimas tarp šernų”. Knygoje ne­maža išvadų, rekomendacijų, kaip tvarkyti šernų ūkį. Publikuojame kai kurias pastabas apie šernų populiacijos formavimą, selekcines medžiokles.

 

Stambų šerną nori sumedžioti kiekvienas medžiotojas. Bet iš kur atsiras tiek stam­bių šernų, jei tiek daug sumedžiojame vi­dutinio amžiaus žvėrių pačiu geriausiu jų gyvenimo laikotarpiu. Apgalvotas šūvis ir griežtas medžioklės planų laikymasis — tokios pagrindinės prielaidos sveikai šer­nų populiacijos amžiaus struktūrai sukurti. Medžioklė, selekcija ir žalos vengimas — šių trijų dalykų negalima vieno nuo kito atskirti. Veisimosi principas privalo būti toks: tik stiprūs ir sveiki populiacijas in­dividai turi teisę veistis natūraliomis są­lygomis. Žmogus sunaikino natūralius šer­nų priešus, ir jis pats turi imtis selekcijos — protingai medžioti, nuolat rūpintis išsaugoti sveiką ir stiprią šernų populiaciją.

Įsidėmėtinos šiuo klausimu H. Snietlagės mintys. 1934 metais jis rašė: „Visiems ži­nomas veisimosi principas yra: populia­cija išsigims, jei iš dauginimosi proceso pašalinsime stiprius ir sveikus individus, o jų vietą užims silpni. Mes tai matome iš mūsų stirnų populiacijos pavyzdžio: aštuoniasdešimt metų nuolat buvo medžio­jami geriausieji jos atstovai, ir dėl to labai smarkiai suprastėjo stirninų ragai. Mes ne­turime pamiršti šios karčios pamokos, ne­galima, kad ji pasikartotų su šernais”. Jei­gu akylai pažiūrėsime į pusparšių grupę, pamatysime, kad jie nevienodai išsivystę. Net tarp seserų ir brolių būna silpnų ir stiprių individų. Tik iš stiprių tėvų galima gauti stiprius ir sveikus palikuonis. Todėl būtų neteisinga medžioti stambius žvėris ir palikti silpnus — juk kalbama ne apie kokius nors kelis svarus mėsos. Jeigu žvėrys dydžiu mažai skiriasi, reikia šauti tokį šerną, kurio judesiai vangesni, ar tą, kuris vėliau išsišeria. Tai rodo, kad tam žvėriui ne viskas gerai. Svarbu ir lytis, nes ir čia būtina atranka. Reikėtų taip pat pritarti šiems H. Snietlagės žodžiams: „Mes turime apgailestauti dėl kiekvieno patino, sumedžioto antraisiais jo gyvenimo metais, nes jis jau niekada netaps stambiu šernu”.

Visiems žinoma, kad tinkama amžiaus struktūra yra svarbiausia prielaida gyvy­bingai žvėrių populiacijai gauti. Anot L. Bridermano, patinų vystymasis baigias ketvirtaisiais gyvenimo metais, o penktai­siais metais jie jau subręsta.

Dvimečiai ir trimečiai patinai, kurie dar tebesivysto, per aktyvią rują netenka penkiolikos procentų savo svorio ir tai neigiamai veikia jų formavimąsi bei turi neigiamos įtakos būsimiesiems trofėjams. Septynerių aštuonerių metų patinai (pava­sarį jie turėtų sudaryti ketvirtadalį visų patinų) neleidžia poruotis jauniems pati­nams ir tuo pačiu padeda jiems norma­liai vystytis. Deja, mums dar toli iki tokios populiacijos struktūros. Mano globojamoje bandoje (keturios suaugusios patelės, keturios pusantrametės patelės, 12 patelių šiųmetukių) keturi patinai buvo pasirengę poruotis. Vienam iš jų dveji, kitam treji ir dviems likusiems atitinkamai ketveri ir aštuoneri metai. Trimetis patinėlis patyrė pralaimėjimą ir rujoje aktyviai nedalyvavo. Kadangi dieną aš buvau prie bandos ir stebėjau rują, tai galėjau užregistruoti kiekvieną apvaisinimą. Žinoma, kai kurios patelės galėjo susiporuoti naktį pakarto­tinai. Pagal mano stebėjimus, rujojo ne mažiau kaip šešios patelės šiųmetukės, tad trims patinams teko keturiolika pate­lių. Ruja truko tik šešias dienas, tai joje dalyvavo visi trys patinai, o visas pateles šiųmetukes apvaisino jauni patinėliai. Pats vyriausias patinas apvaisino suaugusias pateles — tai aš gerai mačiau. Šie stebėjimai verčia daryti išvadą, kad mums reikia gerinti šernų populiacijos amžiaus struktūrą — padidinti vidutinio amžiaus patinų skaičių. Prieauglis, kurį atsives suaugusio patino apvaisinta kiaulė, bus labai vertin­gas kuriant sveiką ir stiprią populiaciją. To negalima pasakyti apie prieauglį, kuris išvys dienos šviesą, susiporavus patelėms šiųmetukėms su savo giminaičiais. Galima numatyti, kad dėl inbrydingo atsiradę ir įsilieję į populiaciją jaunikliai neišvengia­mai sukels degeneraciją.

Tai, kad toks poravimasis nėra koks nors atsitiktinis ar pavienis reiškinys, aš galėjau įsitikinti, keturis metus stebėdamas bandą. Norint, kad mažiau jauniklių veistųsi, būtina daugiau medžioti šiųmetukų. Tik tuo atveju, jei didžiąją dalį medžio­klės laimikių sudarys jauniausios amžiaus grupės individai, galima bus išsaugoti daugiau populiacijai naudingiausių vidu­tinių šernų.

Išanalizavus nemažai sveikos populia­cijos išsaugojimo variantų, galima daryti tokią išvadą: medžiojant didelę dalį šiųmetukų, ne tik pagausėja laimikis, bet ir padidėja medžioklės plotų produktyvu­mas. Norint visapusiškiau išnaudoti šernų bandą, būtina laikytis tokio medžioklės plano: 75 procentai paršiukų (abiejų lyčių), 15 procentų pusparšių (abiejų ly­čių), 5 procentai kiaulių ir suaugusių pati­nų (nuo 2 iki 6 metų). Siūlomas šiųmetukų sumedžiojimo planas turi būti vertinamas kaip minimalus, ir, esant didesniam prie­augliui, paršiukų ne tik galima, bet ir būtina daugiau sumedžioti. Iš dalies panašiaš reikia žiūrėti ir į pusparšių medžio­klę. Jei kuriais nors metais jauniklių prie­auglis bus mažesnis negu laukta, nevalia tvirtinti, kad žmogaus kišimasis į veisimoji procesą turės neigiamą įtaką populiacijai. Kitais metais padarytą klaidą galima ištaisyti. Priešingai, labai svarbu, kad į suau­gusių patinų sumedžiojimo planą būtų žiūrima kaip į maksimalų tuose medžiok­lės plotuose. Šio plano negalima viršyti net nepalankiais medžioklei metais. Tin­kamai besivystančioje populiacijoje šim­tui šernų turi tekti trisdešimt trys patinai, vyresni kaip dvejų metų. Jeigu mes pa­bandysime nepalankiais metais, sakysime, vietoj septynių sumedžioti keturiolika suaugusių patinų (praktiškai taip dažnai būna), tai reikš, kad iš populiacijos paša­linome arba visus, arba pusę visų (jei mes nekreipsime dėmesio į amžių) suaugusių patinų. Tokiu budu viename iš medžioklės rajonų tik nedaug padidėjus medžioklės laimikiuose suaugusių šernų (palyginti su bendru planu) padarysime didelę žalą populiacijos struktūrai.

Medžioklės valdybos renkamieji darbuo­tojai turi kontroliuoti, kaip medžiojami suaugę patinai, o po to, kai planas įvykdytas, tuoj pat sustabdyti suaugusių patinų medžioklę. Svarbu medžioklės ūkiui turėti jų medžioklės apskaitos knygą. Reikia ati­džiai stebėti, kad nebūtų sumedžiota tam tikrų amžiaus grupių patinų daugiau negu reikia. Bet jei dėl kokių nors priežasčių taip atsitiks, kitais metais planą būtina pa­koreguoti, atsižvelgiant į padarytą klaidą.
Taip pat svarbu, kaip medžiojamos su­augusios patelės. Suaugusios patelės sudaro šeimos sąjungos (kaimenės) pagrindą, jas reikia tausoti.

Kai mes žemės ūkio plotuose medžio­jame jaunųjų amžiaus grupių šernus, kur jie daro žalą, tuo pačiu ne tik reguliuoja­me populiacijos struktūrą, bet ir užkertame kelią daromai žemės ūkiui žalai. Senos prityrusios patelės ateityje stengsis vengti šių pavojingų vietų. Tad senas pateles reikia tausoti ne tik todėl, kad palaiky­tume sveiką populiacijos amžiaus struktūrą, bet ir dėl to, kad sumažintume šernų daromą žalą: suaugusios, labiau patyrusios patelės kur kas baikštesnės ir atsargesnės už paršiukus ir pusparšius. Žinoma, kad didžiausią žalą žemės ūkio pasėliams daro „beglobiai” paršiukai ir pusparšių patinėlių bandos. Šios grupės žvėrys nelabai moka ieškoti pašarų. Todėl paršiukai ir pusparšiai pasirenka patį leng­viausią kelią — žemės ūkio pasėlius. Mes iš savo stebėjimų taip pat žinome, kad kuo senesnis šernas, tuo mažiau žalos jis padaro žemės ūkiui. L. Bridermano suformuluota pagrindinė šernų medžioklės tai­syklė yra tokia: „Medžiokite kuo daugiau paršiukų ir pusparšių ir kuo mažiau kiaulių. Nepakankamos dviejų pirmųjų amžiaus gru­pių individų medžioklės negalima ištaisyti jokiu būdu”. Paršiukus reikia medžioti liepą ir rugpjūtį, kai šernų mityboje javai su­daro septyniasdešimt, o bulvės — penkio­lika procentų. Todėl šiais mėnesiais paršiukų ir pusparšių turi būti sumedžiojama dau­giausia — visi medžiotojai turi aktyviai dalyvauti jų medžioklėse.

Persikelkime į tuos laikus, kai šernai mūsų platumose turėjo natūralių priešų (vilkų, lūšių, lokių), ir pagalvokime, kad jų dėka populiacijoje likdavo sveiki, subrendę individai. Juk plėšrūnai beveik išimtinai „medžiodavo” paršiukus, sergan­čius ir persenusius gyvūnus. Taigi bus aišku, kad tuomet gyvavo sveika vidutinio amžiaus populiacija.

Po to atėjome mes, žmonės, su savo šaunamaisiais ginklais, išnaikinome natū­ralius šernų priešus ir ėmėme gana saugiai medžioti pačius šernus, intensyviai me­džiojame jau visą šimtmetj ir beveik visą laiką netinkamai. Beveik visada per me­džiokles būdavo sumedžioti sveiki, gerai įmitę vidutinio amžiaus žvėrys. Tuo neiš­vengiamai buvo pažeidžiama amžiaus struktūra ir lyčių sudėtis. Tik didelis eko­loginis plastiškumas ir vislumas padėjo šernams išlikti gausia rūšimi.

Dabar jau liko mažai medžiotoju, abejojančių selekcinės medžioklės būtinumu, kuri padeda išsaugoti deramą amžiaus ir lyčių struktūrą. Tai padeda išvengti ankstyvojo kryžminimosi, inbrydingo (ar­timų giminaičių kryžminimosi), kitaip ta­riant, populiacijos degradacijos. Tačiau ir dabar mes turime daug netinkamos medžioklės pavyzdžių, pavyzdžiui, kai me­džiojamos kiaulės — bandos vedlės, su­brendę individai. Šis reiškinys, mano nuomone, labai dažnas. Aš nebūčiau realistas, jei nesutikčiau su tuo, kad kartais net geri medžiotojai, medžiodami šernus, daro klai­dų. Taip atsitinka dėl to, kad yra dar daug neapibrėžtumų šernų lyčiai ir amžiui nu­statyti, be to, tie požymiai turi tiesioginės įtakos selekcinei medžioklei.

Daugelio metų mano statistiniai apskai­čiavimai rodo, kad atskiri medžiotojai visą laiką kartoja tas pačias klaidas. Tai rodo, kad jie arba nenori, arba negali supaisyti tų šernų skirtumų, nors puspar­šių amžiaus klasė gali būti skiriama be jokių sunkumų. Aštuonerius metus iš eilės aš tyrinėjau populiaciją ir norėjau nustaty­ti lyčių ir amžiaus skirtumus, bandžiau ir senuosius jų nustatymo metodus. Visi bandos individai buv0 pažymėti ausų žymėmis, taigi galima buvo stebėti visas žvėrių keliones; kiekvieno gyvūno amžius buvo žinomas vienos dienos tikslumu. Ne­buvo pažymėtas tik senas kuilys, kuris ne­turėjo ryšio su banda, bet šio individo bu­vimas neturėjo reikšmės. Buvo stebimos patelės ir pusparšių banda, tai yra, tik žvė­rys, kurių amžių ir lytį medžiotojai sunkia skiria. Norint išdėstyti šiuos požymius pagal tam tikrą sistemą, reikia pradėti nuo amžiaus klasės, kurią skirti nėra sunku. Šiai klasei priklauso šiųmetukai (paršiukai).

Yra šeimos sąjungoje kiaulė, yra ir paršiukų. Medžiotojams ta proga jau nekyla abejonių, ką šauti: visada teikiama pirmenybė paršiukams. Paršiukai medžio­jami nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, minimalus jų svoris 8—10 kilogramų. Gana kritiškas medžioklės periodas — nuo kovo vidurio iki gegužės pabaigos, paršiavimosi metu (Dėl afrikinio kiaulių maro šiuo metu šernus leidžiama medžioti ištisus metus). Tada dažniau­siai sumedžiojamos patelės — bandos vedlės. Tai prasta medžioklė. Tai kiaulių elgesio ypatumų neišmanymo rezultatas. Po to, kai paršingos kiaulės išeina iš bandos ir atsiveda paršiukų, jos pasilieka guolyje 3—5 dienas, priklausomai nuo oro, beveik neėda, tik valandai gali palikti guolį ir išeiti pasiganyti be paršiukų. Atskirti vienišą maitinančią kiaulę be paršiukų nuo patelės pusparšės vargu ar galima, nes tuo periodu speneliai neryškūs. Vieniša patelė, sutikta žiemą — visuomet maitinanti kiaulė! Vėliau kiau­lės su paršiukais susijungia į mažesnes ar didesnes šeimos sąjungas (kalmenes). Šiose kaimenėse yra visų amžiaus grupių žvėrių: maitinančios ir nemaitinančios suaugusios kiaulės, paršiukai ir pusparšiai (patinėliai ir patelės).

Žvėrys, susijungę į šeimos sąjungas, padaro didžiausią žalą mūsų laukams. Jų medžioklė medžiotojui neteikia malonumo, nes paršiukai dar maži ir nepaaugo tiek, kad būtų verta juos medžioti. Mes turime skaitytis ir su tuo, kad daugiau kaip pusė jaunų kiaulių jau gali turėti palikuonių, todėl sunku pasirinkti iš bandos vieną ar kitą individą. Taisyklė — visada šauti silpniausią—tuo metu neturi išimčių. Pačiomis silpniausiomis bandoje yra metinės ir pusantrametės kiaulės, kurios turi paršiukų ir yra prastai išsivysčiusios. Ypač dėmesį reikia atkreipti į stambius paršiukus ir pusparšius, nes tai nemaitinan­tys vyriškos lyties individai. Daugelio metų stebėjimo pagrindu aš turiu pasa­kyti, kad tik laimingu atsitiktinumu galima paaiškinti tai, jei tuo kritišku periodu (ko­vas—birželio pradžia) nebūna klaidingų šūvių. Neretai man tekdavo matyti, kai atskiros kiaulės, turinčios paršiukų, išei­davo iš bandos pasiieškoti pašaro, jų palikuonis tuomet prižiūrėdavo kitos šeimos sąjungos patelės.

Atrinkti medžiotinus gyvūnus pagal plaukų dangą sunku, nes tai galima pa­daryti tik dieną — stebint iš arti. Kita gana paplitusi taisyklė — birželio arba liepos mėnesiais imti medžioklės kriterijumi daugiau ar mažiau išreikštą plaukų dangos išsivystymo stadiją, mano nuomo­ne, nelabai priimtina, nors yra tiksliai nustatyta, kad sergančių ir sužeistų indi­vidų, keičiant žiemos drabužį į vasaros, šėrimasis užtrunka ilgiau negu sveikų kiaulių. Mat kai kurios kiaulės po sunkaus paršiavimosi, kaip ir ligotos, šeriasi lėčiau. Pastarosios kategorijos gyvūnų dalis kur kas didesnė negu pirmosios, todėl, vadovaujantis šia taisykle, beveik visada sumedžiojamos maitinančios patelės. Nuo gegužės pabaigos skirti šernus pagal lytį ir amžių kiek lengviau. Nus to laiko iki liepos pabaigos pusparšiai patinai palieka šeimos sąjungą. Pati motina išva­ro juos, ir jie pavieniui arba nedidelėmis grupėmis (po du keturis) klajoja. Tuo metu šeriai taip suauga, kad, esant bent kiek geresniam apšvietimui, nustatyti lytį gana lengva. Tada maitinančių patelių speneliai tokie ryškūs, kad klaidingų šūvių neturėtų būti. Dauguma paršiukų tuo metu jau gerokai paaugę, ir kiekvienam medžiotojui kyla „pasirinkimo kan­čios”.

Baltai margi individai, nepriklausomai nuo lyties kiekvienoje amžiaus grupėje, (išskyrus maitinančias pateles), turi būti medžiojami pirmiausia. Jei tik įmanoma, juos reikėtų medžioti jau paršiukų amžiuje, nes metiniai paršiukai ir pusparšiai pati­nėliai su tokia nepageidautina spalva gali populiacijai padaryti didžiausią genetinę žalą. Iš pusparšių patinų grupės palyginti nesunku pasirinkti, kokį žvėrį šauti, o suaugusių kiaulių grupėje (vidu­tinio amžiaus ir persenusių) gana proble­miška. Mat iš karto kyla klausimas, nuo kokio amžiaus laikyti kiaulę persenusią. Deja, medžiotojai, kurie savo valdose palieka neliestas dvimetes ir vyresnes kiaules, vargu ar įsivaizduoja, kad, nežiū­rint to rūpesčio, tik viena kita kiaulė sulaukia daugiau kaip keturių metų am­žiaus.

Sunku įsivaizduoti, kiek daug pavojų laukia šerno per keturis jo gyvenimo metus. Didžiausi pavojai, kurie gali būti nustatyti — tai nelaimingi atsitikimai ir klaidingi šūviai.

Senų kiaulių (kurias būtina sumedžioti) amžiaus nustatymo problema medžiotojų organizacijos domisi jau seniai. Bandymai mano tyrimų metu rasti bent apytikrius amžiaus nustatymo požymius, deja, davė mažai vilčių teikiančius rezultatus. Nuomonę, kad kiaulių amžių nustatyti galima pagal uodegos kuto (šepetėlio) dydį, aš laikau neteisinga — turiu surinkęs daug įrodymų stebėdamas savo bandą. Šie skirtumai dažnai priklauso nuo gene­tinių priežasčių. Tačiau atskiri požymiai šiaip ar taip gali būti nustatyti gana tiks­liai. Pažymėtina, pavyzdžiui, kad didėjant kiaulės amžiui, jos profilis kinta. Senės patelės galva vasarą atrodo ilga, ištįsusi, smailaus pleišto pavidalo, žiemą — bu­kesnė, ties knysle truputį kuprota. Nugaros linija tiesi, labai senų — viduryje įlinkusi. Aš suabejojau, ar galima taikyti individų amžiaus nustatymo metodą praktikoje. Mat gali pasitaikyti įvairaus eksterjero tipų toje pačioje šeimos sąjungoje. Galima tik pažymėti, kad senesnių patelių pagrindi­nis profilis ilgesnis negu jaunų. Dabar dar nėra ir tikriausiai ateityje nebus patikimų metodų, leidžiančių skirti senas medžiotinas pateles. Svarbiausia — išvada tokia: medžiotojai dėmesį turi sukoncentruoti į paršiukus ir pusparšius.

Tik medžiodami didelę dalį šių amžiaus grupių žvėrių, sukursime sveiką populia­ciją su gerais trofėjais, be to, gausime ir geresnių kulinarinių savybių mėsą.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Zuikių medžioklė

Zuikiai medžiojami įvairiais būdais, bet čia norime aprašyti tik tris varymo būdus.

Medžioklė su “krikšte”

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų