Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Senieji Kretuono medžiotojai ir žvejai

in Istorija

Ežeringi Lietuvos šiaurės rytai — telkšo daugybė įvairaus gylio ir dydžio ežerų, tačiau vienas iš jų labai išsiskiria. Skiriasi ne tik gausia augmenija ir gyvū­nija, bet ir įdomiais apyežerio kraštovaiz­džiais, senais kaimais ir turtingomis senos praeities liekanomis.

Sunkiai galėtume pasakyti, kaip atrodė didžiulis, plačiai išsidriekęs, su gausiomis beužaugančiomis lagūnomis ir įlankomis Kretuono ežeras prieš 4—5 tūkstantmečius. Bet žmones šis seklus žuvingas ežeras ir jo apylinkės su gausia augmenija ir gyvū­nija traukė jau seniai. Ant ežerą supan­čių moreninių kalvų aptikti titnaginių strė­lių antgaliai rodo, kad čia gyventa jau ankstyvajame mezolite — 8—7 tūkstantme­tyje prieš mūsų erą. Gyventojų ypač pa­daugėjo neolito laikotarpiu — 4—2 tūks­tantmetyje prieš mūsų erą. Lietuvos istorijos instituto archeologinių ekspe­dicijų metu aptikta daugiau kaip dvidešimt viduriniojo ir vėlyvojo neolito medžiotojų ir žvejų gyvenviečių. Surinkti ir apibūdin­ti duomenys iš dalies leidžia atkurti neoli­to medžiotojo ir žvejo darbą, buitį, papro­čius.

Tuo metų — iki žemdirbystės ir gyvuli­ninkystės atsiradimo — medžioklė žmogui teikė ne tik maistą, — ji buvo ir būtiniau­sių buitinių žaliavų šaltinis. Iš kailių, kau­lų, ragų, sausgyslių, plunksnų, odos me­džiotojai gamino ir medžioklės inventorių. Medžioklės ginklai nuolat tobulėjo — nuo ašelinio rankinio smogtuvo iki lanko su strėlėmis. Ištyrus gyvenviečių inventorių, matyti, kad medžioklės ir karo ginklai ne­siskyrė. Be to, medžioklinis ginklas dažnai būdavo naudojamas ir žvejybai. Kartu vys­tėsi ir ypatingi ginklai, naudojami tik vie­nos žvėrių ir paukščių rūšies medžioklei. Mezolito pabaigoje ir neolite gyvavo ne tik kolektyvinė medžioklė, bet ir indivi­duali, nes tuo laikotarpiu prie Kretuono ežero gamybinei žmonių veiklai buvo palankios gamtinės sąlygos. Todėl gyven­viečių kultūriniai sluoksniai aptinkami ar­čiau ar toliau nuo buvusios ežero pakran­tės. Atlantinio periodo antrojoje pusėje Kretuonos upelis prasigraužė gilesnę va­gą, ir ežeras ėmė pamažu sekti. Gausūs kritulių vandenys iš apyežerio sunešė daug biogeninių elementų, ir paežerės pra­dėjo pelkėti. Durpės iš apatinio Žemaitiškės I gyvenvietės sluoksnio buvo da­tuotos 4560 ± 160 metais prieš mūsų erą. Pelkėjimas dar suintensyvėjo subborealiniu laikotarpiu, kai vandens lygis atskirais laikotarpiais buvo 1—1,5 metro žemesnis už dabartinį, ir gyvenvietės kūrėsi ant pir­mosios povandeninės ežero terasos. Tuo metu Kretuono ežero pakraščiuose plėtėsi įvairiarūšės pelkinės augmenijos juosta. Užaugančiose sekliose pakrantėse veisėsi smulkūs vandens gyvūnai, todėl priviso žuvų. Įvairiarūšės augmenijos prieglobs­tyje daugėjo paukščių, kurių, beje, ne­stinga ir dabar. Apyežeryje, be pušynų, vešėjo plačialapiai medynai: guobos, lie­pos, ąžuolai. Tarp jų augo lazdynai, blindės, šermukšniai, juodalksniai. Kretuono apyežeryje tuo metu buvo galima išskirti tris landšaftines zonas: ežerą ir jo pakran­tes, į vakarus nuo ežero — kalvotas ir smėlėtas ledyninio ežero liekanas, o į šiau­rės rytus nuo ežero — morenines kalvas. Visos šios landšaftinės zonos sudarė gam­tinį ūkinį kompleksą, kuris visiškai ten­kino to meto gyventojų ekonominius poreikius. Šių zonų sandūroje ir aptiktos vi­sos senosios gyvenvietės.

Aplinkiniai miškai, ypač vakarinėje eže­ro dalyje, buvo aukšti ir reti su neaukštu pomiškiu. Tokį mišką mėgo taurieji el­niai. Jų liekanos (Kretuono I B, Žemaitiškės II gyvenvietėse) sudaro 55,2—62 pro­centus rastų kaulų. Tuo tarpu Vakarų Lie­tuvos (Biržulio apyežerio, Sarnelės, Šven­tosios), Latvijos (Lubanos apyežerio, Sarnatės), Estijos (Narvos L, III) tyrinėtose gy­venvietėse tauriųjų elnių liekanų maža. Ten vyravo briedžiai. Todėl tarp tose gy­venvietėse rastų pirmykščio meno dirbinių yra daug briedžių figūrėlių, pagamintų iš kaulo, rago, gintaro.

Be tauriųjų elnių, kretuoniečiai me­džiodavo ir briedžius (jų liekanos sudaro 6,8—20 procentų), meškas (3,1—12,5), šer­nus (4,5—11), bebrus (4,7—2,2), stirnas (1—2,1), kiaunes (0,1—0,6), vilkus (0,9 —1,6), taurus (2—3,9), vėžlius (1—1,6), vo­veres (3—3,2). Paukščių kaulai sudaro 5 — 6,7 procentus liekanų. Medžiodavo jau su prijaukintais šunimis, kurių kaulų lie­kanų rasta 0,5—0,9 procento.

Kretuoniečių medžioklės inventorius buvo įvairus. Geriausiai jis išsilaikė gy­venvietėse, užneštose storu, iki 1—1,9 met­rų durpių sluoksniu, užkonservavusiu or­ganines medžiagas — medi, kaulą, ragą. Pagrindiniai medžioklės įrankiai buvo lan­kai su strėlėmis, ietys, žeberklai, peikenos, durklai. Žemaitiškės II gyvenvietėje rasta 27 centimetrų ilgio lanko dalis. Lankas buvo pagamintas iš perskeltos uosinės kar­ties su užkirtimu gale templei pririšti. Analogiškų lankų, pagamintų iš išilgai perskelto medžio, per vidurį paplatintų ir su įrantymais galuose, gabalų rasta jau Danijos mezolitinėse Maglemozės kultūros (VII tūkstantmetis pr. m. e.) stovyklavie­tėse.

Kretuono apyežerio neolito gyvenvie­tėse rasta daug įvairių kaulo, rago ir dau­giausia titnago strėlių antgalių. Mediniai bei akmeniniai antgaliai buvo naudojami rečiau. Įvairiausių formų antgaliai (trikam­pio, rombo, širdies, lanceto, trapecijos) ro­do, kad Kretuono ežerą pasiekdavo įvairių kultūrų gyventojai, naudodavęsi dažniau­siai tik jiems budingais antgaliais. Antga­lių įvairovę sąlygojo jų paskirtis ir tradi­cijos. Stambesni ir retušuoti iš abiejų pu­sių aštriabriauniai antgaliai galėjo būti naudojami vidutinio dydžio žvėreliams medžioti. Su nedideliais, plokščiaašmeniais trapeciniais antgaliais, kurie mažiausiai ža­loja kailiukus, buvo medžiojami smulkūs žvėreliai ar paukščiai. Paplitę geometrinių formų antgaliai ir išnykę masyvūs sietini su stambių gyvūnų bandos mažėjimu. Tit­naginius antgalius įstatydavo į medinio kotelio įskeltą galą. Žemiau įstatyto antgalio kotelis būdavo suveržiamas plona virveleir gerai sutvirtinamas derva.

Kretuoniečiai naudojosi ir kauliniais bei raginiais antgaliais, kurių paviršių dažnai puošia įvairios įraižos, apskritos duobutės, įgrąžos, įpjovos. Karklo lapo, lęšio for­mos, adatiniai ar rombiniai ietigaliai yra net 20—30 centimetrų ilgio, pasitaiko ir dar ilgesnių. Kaulinius bei raginius antgalius kretuoniečiai gamindavo iš išilgai per­skeltų vamzdinių kautų, kartais iš ragų, suskaldytų į keturias dalis.

Vandens gyvūnus medžiodavo iš tos pačios žaliavos pagamintais įvairiais že­berklais. Dalį žeberklų prie įkotės įtverda­vo nejudamai. Kitus prie koto ir antgalio pririšdavo virvute, kad sužeistas žvėris ga­lėtų vandeny blaškytis, kol neteks jėgų.

Medžioklėje praversdavo ir durklai, ku­riuos kretuoniečiai dažniausiai darė iš iš­ilgai perskeltų vamzdinių kaulų ar titna­go.

Sumedžiotų žvėrių kailius išdirbdavo tit­naginiais gremžtukais, įstatytais į kaulines, medines ar ragines įtvaras. Naudodavo ir masyvius titnaginius trikampius gremžtus. Aptikta titnaginių peilių, kaulinių adatų, ylų.

Šerno iltis, kaulinis durklas, tauriojo el­nio dantis — amuletas Kretuono I gyven­vietės kapų įkapėse bei elnės skulptūrėlė Žemaitiškės II gyvenvietėje byloja apie pirmykščių žmonių požiūrį į medžioklę po­mirtiniame gyvenime.

Neolito gyvenvietėse prie Kretuono eže­ro rasta daug strėlių antgalių, ant kurių paviršiaus pavaizduoti žmonės, žvėrys, rop­liai. Išsiskiria Žemaitiškės II gyvenvietėje aptiktas vienas 23,2 centimetro ilgio kau­linis kūgioformos strėlės antgalis. Jo plačiausioje vietoje įrėžtos dvi lygiagre­čios juostelės, papuoštos tinkliniu orna­mentu. Žemiau šių juostelių, viršutinėje strėlės antgalio įkotės dalyje, įrėžtos pen­kios lygiagrečios linijos, kurias su orna­mentuotomis juostelėmis jungia verti­kalus kryželių stulpelis. Kiek žemiau įgrą­žomis schemiškai pavaizduota žemyn besiranganti gyvatė, iš abiejų gyvatės pusių, atrodo, pavaizduotos dvi poros žmonių. Įkotės apatinę dalį vėl apraizgiusi gyvatė, kurios nugarą puošia rombo formos įrai­žos.

Kretuoniečiai ne vien medžiokle buvo sotūs. Vėlyvojo neolito gyvenvietėse smul­kiųjų raguočių liekanos sudaro 0,2—0,4 procento. Tai rodo, kad net tokiose miškin­gose vietose III tūkstantmetyje prieš mū­sų erą, kur medžioklė galėjo dar intensy­viai vystytis, buvo jau pereinama prie gyvulininkystės.

Naujausi tyrinėjimai Kretuono apyežeryje rodo, kad medžiojo tiek vyrai, tiek moterys. Apie tai kalba Kretuono I gyven­vietėje aptiktas moters kapas. Pagal kau­linį durklą, padėtą prie dešinės rankos, organinę medžiagą, patiestą po mirusiąja, greičiausiai kailį, galima spėti, kad tai medžiotojos kapas. Neolito ir mezolito laiko­tarpio laidojimo papročiai bei paleolito ka­pas iš Dolni Vestonicų (Čekoslovakija) ro­do, kad moteris medžioklėje buvo aktyvi vyro pagalbininkė, ir kad akmens amžiuje nebuvo griežto darbo pasidalijimo. Be to, graikų Artemidė ir romėnų Diana — deivės medžiotojos — savo ruožtu neneigia moters vaidmens medžioklėje.

Kretuoniečiai medžiotojai buvo sėslūs. Jie gyveno nekilnojamuose iki šešiolikos metrų ilgio ir keturių penkių metrų plo­čio keturkampiuose būstuose su pertvaro­mis. Kai kurias gyvenvietes juosė statme­nai įkaltų rąstų tvora, apipinta šakomis. O už tvoros dar ir griovys. Žemaitiškės I gyvenvietę supo net trys tokios eilės. Vargu ar tokie įtvirtinimai buvo reikalin­gi apsiginti nuo laukinių žvėrių. Matyt, jau tuomet gentys kovodavo dėl geresnių medžioklės bei žūklės plotų Kretuono apyežeryje.

Neolito laikotarpiu prie Kretuono greta medžioklės vystėsi ir žvejyba. Tai buvo svarbus maisto šaltinis, kuris visada tik papildydavo medžioklę, o žalvario amžiu­je — žemdirbystę ir gyvulininkystę. Prie tokio žuvingo ežero bendruomenės viduje turėjo būti darbo pasidalijimas — atskira grupė žmonių, matyt, vertėsi vien tik žve­jyba. Nesėkmingos medžioklės metu tik žvejyba galėjo padėti pramisti.

Kretuoniečiai žvejojo tinklais, bučiais, žeberklais, naudodavosi lankais, ietimis, tverdavo užtvaras, meškeriodavo. Neto­li Žemaitiškės I ir III gyvenviečių Žaugėdos upelio senvagėje rasta iš kuolų, kar­čių bei akmenų suręsto užtvaro liekanų. Tokie užtvarai, tik daug geriau išsilaikę, anksčiau buvo aptikti Šventosios gyvenvie­tėje (Palanga).

Šalia karčių gulėjo lygios pušinės ska­los ir karklo lankeliai — bučių liekanos. Jų krūvelių rasta visose tyrinėtose Kre­tuono gyvenvietėse. Bučiai, matyt, būda­vo statomi į užtvaro angą. Žuvis į spąstus varydavo pliauškynėmis. Jas Žvejai gami­no iš plokščių kaulų.

Kretuoniečiai žvejodavo tinklais. Jų, de­ja, kol kas nepavyko aptikti, tačiau apie jų naudojimą byloja akmeniniai pasvarai, tinklų pynimo įrankiai, plūdės.

Pasvarams buvo naudojami įvairiai ap­doroti akmenys, o plūdes gamindavo iš pušies žievės. Jos buvo apskritos, ovalios, rombinės, lęšio formos ir kitokios. Tink­lus pindavo įrankiais, pagamintais iš vamzdinių kaulų, kurių smailieji galai pastorinti, o ties pagrindu išgręžtos skylu­tės. Įrankių paviršius nušlifuotas.

Žuvis gaudė ir meškerėmis. Kabliukai buvo dviejų rūšių — pagaminti iš vieno kaulo gabalo ir sudedamieji. Įdomi jų ga­myba. Iš vieno plokščio kaulo buvo paga­minami keli kabliukai. Galima tik stebė­tis, kaip tobulai buvo įvaldytas amatas. Kelios poros išgręžtų skylučių, kelios įpjo­vos — ir keli kabliukai gatavi. Sudedamų­jų kabliukų barzdelę ir kotelį išpjaudavo atskirai. Vėliau juos sutvirtindavo plona virvute. Barzdeles kartais darydavo iš me­dinių dyglų ar paukščių nagų.

Kretuoniečiai žuvis šaudydavo iš lanko, durdavo žeberklais. Prie Kretuono aptik­ta daugiau kaip penkiasdešimt įvairių že­berklų. Vienašonių žeberklų barzdos yra smulkios, retos, stambios arba tik nežy­miai užlenktos į vidų. Dvišoniai žeberklai daugiausia buvo eglutės formos, ir barzdos išdėstytos simetriškai arba asimetriš­kai. Įdomūs yra smulkūs kauliniai vienašoniai ar dvišoniai žeberklliukai, kurie buvo įstatomi į vieną kotą po kelis ir pri­tvirtinami virvute. Išsiskiria žeberklai, ku­riuose vietoj barzdos įstatyti titnaginiai ašmenėliai. Ašmenėlius įstatydavo į įrėž­tus griovelius ir sutvirtindavo derva.

Ties daugelio žeberklų pagrindu išgręž­tos skylutės arba iš abiejų pusių padąryti simetriški gumburai, kad galima būtų tvirčiau pritvirtinti žeberklą prie koto.

Žemaitiškės I ir III gyvenvietėse rastos irklų liekanos rodo, kad žvejai jau turėjo luotus.

Iškasenose vyrauja stambių žuvų kaulai. Didžiausią senųjų žvejų laimikio dalį su­darė lydekos — 30 procentų, ešeriai — 17, mekšrai; 16, šamai — 10, lynai —4 procentus.

Su žvejyba, matyt, buvo susijusios įvai­rios apeigos, papročiai. Ant rastų indų sienelių yra įspausti žuvų atvaizdai. Kre­tuono I gyvenvietėje rasti du tokie indai, kurių šonus puošia žuvys. Rombas su vie­name gale pailgintomis linijomis vaizduoja žuvį su uodega. Rombo viduryje nedidelė įspausta juostelė žymi pelekus, o taškelis rombo priekyje atstoja akį. Toks žuvų vaizdavimo būdas išliko iki šių dienų. Žu­vų atvaizdų archeologai randa nedaug.

Tyrinėtas prie Kretuono ežero žvejų gy­venvietes galima skirstyti į nuolatines ir sezonines. Nuolatinėse gyvenvietėse maty­ti daug gamybinės ūkinės veiklos pėdsakų. Išlikę didelių židinių liekanų. Tuo tarpu sezoninėse — Kretuono IV, Pakretuonės II, randama tik žvejybos priemonių liekanų.

Atkastų gyvenviečių inventorius leidžia spręsti, kad IV—II tūkstantmetyje pr. m. e. Kretuono apyežeryje gyveno neolito lai­kotarpio vietinės gentys, kurios nuo anks­tyvojo neolito buvo paplitusios visame Rytų Pabaltijyje. Kaip ir kretuoniečiai, šios kultūros gimininės bendruomenės gyveno atskirai nuo kitų kultūrų gimininių bendruomenių. Trečiojo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje dabartinės Lietuvos šiau­rės rytuose pasirodė mongoloidų šukinės duobelinės keramikos kultūros gyvento­jų, kurie taip pat vertėsi medžiokle ir žve­jyba. Tačiau prie Kretuono jie didesnės įtakos vietinės Narvos kultūros gyvento­jams neturėjo. Tai patvirtina ir Kretuono I gyvenvietės antropologiniai duomenys. Dar mažesnę įtaką turėjo III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje iš pietų pasirodžiusios vir­velinės keramikos kultūros gentys. Todėl galima drąsiai sakyti, kad žalvario amžiaus rytų baltų kultūra išsivystė iš neolito lai­kotarpio vietinių gyventojų kultūros, ku­ri, nors ir esant primityviai darbo įrankių gamybai, buvo ganėtinai aukšta.

Algirdas Girininkas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų