pexels photo 202048 - Sėklų paruošimas džiovyklose

Sėklų paruošimas džiovyklose

in Pažinkime augalus

Apie spygliuočių sėklas bendrai. Surinktos medžių sėklos paprastai reikalingos atitinkamo paruošimo: išvalymo, išdžiovinimo, kai kurios net išlukštenimo, ir tik tokios leidžiamos į rinką ar varto­jamos sėjimui. Labiausiai komplikuotas yra spygliuočių veislių sėklų paruošimas. Šių veislių sėklos laikosi konkorėžiuose. Pavasarį, kovo — balandžio mėnesį, esant sausam orui, sėklos iš kybančių ant medžio konkorėžių pačios lengvai iškrenta, bet tuomet šių sėklų nėra jokios galimybės surinkti. Dėl to tenka rinkti nuo medžių konkorėžius, kol jie dar neprasivėrę, ir iš jų lukštenti, aižyti sėklas. Tiesa, būna sėjami kartais ir konkorėžiai (pilni), arba dargi pametamos apskerusios konkorėžiais šakos, ir po kiek laiko, kai taip išbarstyti — išsėti konkorėžiai išdžiūsta, jie su grėbliu ar medžio šaka pavartomi, sėklos iš jų išbyra ir, patekę į dirvą, sudygsta. Bet šitoks sėjimo būdas didesnės praktiškos reikšmės neturi, o sėjimui paprastai vartojama išaižytos ir švarios sėklos. Mūsų krašte iš spygliuočių veislių dau­giausia reikšmės turi pušis, eglė ir dalinai maumedis, dėl to su jų sėklų paruošimu mums daugiausia ir tenka susidurti.

Spygliuočių veislių (pušis, eglė, maum.) sėklos mūsų krašte subręsta rudens pabaigoje, ir tada ar žiemos pradžioj geriausias laikas joms rinkti (Medžių sėklų rinkimas ir jų išlaikymas). Surinkti konkorė­žiai reikalinga tuojau aižyti. Tačiau, jei konkorėžiai supiliami išdžio­vinti, sausi ir laikomi sausoj vietoj, tai sėklos juose laikosi gana gerai ilgą laiką. Kai kurie miškininkai dargi tvirtina, kad konkorėžiuose laikomos sėklos išlaiko dygumą ilgiau negu išaižytos.

Konkorėžių aižymo procese yra du svarbesni momentai:

  1. džiovinimas ir
  2. kūlimas, arba lukštenimas

Džiovinami konkorėžiai būna dėl to, kad galėtų iš jų išbyrėti sėklos. Konkorėžių žvynai, kol jie būna žali ar drėgni, būna užsiraukę. Juos džiovinant, pirmiausia išdžiūsta viršutinė žvynelio pusė; ji pradeda trauktis ir riesti žvynelį išorės pusėn. Taip žvynelis, laikęs uždaręs ir suspaudęs sėklą, ją paliuosuoja ir, konkorėžį vartant nuo vieno šono ant kito, ji iškrinta. Konkorėžių žvyneliai riečiasi ir atsidaro ne vien tik nuo aukštos tem­peratūros, bet ir nuo sauso oro. Ir, sakysim, gamtoje, ant medžio kybantis konkorėžis atsiveria paprastai prasidėjus sausam metui.

Konkorėžiai būna aižomi paprastu naminiu būdu ir tam tikrose, specialiai įrengtose, džiovyklose.

Naminiu būdu konkorėžiai aižomi paprastai būna šitaip: supila juos į maišus, deda į pečių ar ant jo ir džiovina. Taip džio­vinant, reikalinga po maišu padėti lentos ar kitoki medžio padėliai. Kartais maišai su konkorėžiais kabinami palubėje kūrenamoj troboj ir taip ilgesnį laiką palaikant išdžiūsta. Išdžiūvę konkorėžiai prasiskečia ir išsipučia užimdami 2 — 2,5 karto tiek vietos, kiek užėmė nedžiovinti, dėl to pilant į maišus konkorėžius, nepripildomi pilni, o paprastai tik apie ¹/³. Iš konkorėžių išsiskėtimo galima pažint, kaip jie išdžiūvę. Kai konkorėžiai išdžiūsta, tada tame maiše jie būna vartomi, čiužinami ir taip išbarstomos iš jų sėklos į tą patį maišą. Dar taip išdžiovinti konkorėžiai gali būt sijojami ir trinami retuose rėčiuose. Šis aižymo būdas yra paprasčiausias, bet kartu ir blogiausis, ypač džiovinant pečiuj ar ant pečiaus, nes čia temperatūra negalima reguliuoti ir dėl to dažnai sėklos suskrudinamos. O sėklos gali išlaikyti temperatūrą tik ligi tam tikro laipsnio, būtent ligi 60° Celzijaus, aukščiau—dygumas mažėja. Perkaitintos sėklos galima pažint iš sparnelių apskrudimo arba kai, patrynus jas tarp delnų, palieka paišų žymės. Toks sėklų paruošimo būdas vengtinas ir mūsų miškų praktikoje. Galima dar džiovinti konkorėžiai supylus ant juodo rūbo (nes toks daugiau šili­mos sugeria) saulės atakaitoje. Tačiau visi tie naminiu būdu sėklų paruošimai tegali būt vykdomi siaurame maštabe, smulkiems reikalams, kaip, sakysim, privatinių miškų savininkai, kai dabar jie Lietuvoj nebe po daug miško beturi ar šiaip ūkininkai.

Džiovyklos. Kur kas moderniškesnis ir praktiškesnis konkorėžių aižymas yra džiovyklose. Jų yra labai daug rūšių ir modifikacijų. Visos jos galima suvesti į 3 tipus, būtent:

  1. saulės,
  2. liepsnos
  3. garu šildomos džiovyklos

Paprasčiausis saulės džiovyklos tipas tai dėžė ilgumo 1,5 — 2 mt., platumo 1 — 1,5 mt., gilumo 30 — 35 cm. Jos dugnas dvigubas: viršutinis rėtis, kurio akelės tokio maždaug didumo, kad neperlįstų konkorėžiai, apatinis dugnas būna medžio arba drabužio. Dažnai, ir tai labai patogu, apatinis dugnas būna ištraukiamas, kaipo stalčius. Šių dugnų atstumas viens nuo kito apie 10 cm. Ant viršu­tinio dugno — rėčio būna pilami konkorėžiai, o ant apatinio išbyra sėklos. Dėžė pritaisyta ant keturių kojų, viršuj yra dangtis, kuris konkorėžus džiovinant atidaromas 45° kampu ir paspiriamas kojale, o vakare ar esant drėgnam orui uždaromas. Dėžės vidus būna juodos spalvos, kad daugiau sugert spindulių, o dangčio apačia baltos, kad geriau atmuštų spindulius į dėžę, kur būna konkorėžiai. Šių pilama ne pilna dėžė, bet maždaug jos ¹/³, nes kitaip jiems džiūstant ir skečiantis būt per maža vietos. Taip pripildyta džiovykla pastatoma saulės atakaitoje, kur neužpučia vėjas ir konkorėžiai karts nuo karto pavar­tomi. Džiovinti tenka apie 4 dienas. Išdžiovinti konkorėžiai voliojami po retinį dugną, kol išbyra iš jų sėklos.

Šiuo būdu paruošiamos sėklos būna geriausios, nes saulė nie­kuomet jų neperkaitina ir konkorėžiai išsiaižo maždaug tokiose pat sąlygose, kaip ir ant medžio jiems kybant. Visas nepatogumas tik tuo, kad toks darbas labai nespartus, ir tik nedidelis sėklų kiekis, savo smulkiems reikalams, tegalima paruoši.

Antras ir labiausiai prasiplatinęs džiovyklų tipas, tai liepsna šildomos džiovyklos. Joms visoms bendras principas yra tas, kad konkorėžiai džiovinami tam tikrame trobesyje, šildomam pečiais. Šio tipo džiovyklų taip pat yra labai daug modifikacijų. Čia susipa­žinsime su paprastesnio ir labiausiai prasiplatinusio tipo džiovykla. Tai atskiras trobesys, dengtas skindeliais ar skarda, kad būtų mažesnis gaisro pavojus. Vidus kapitalinėmis sienomis perdarytas į dvi ar tris kameras

  1. džiovinimo kamera arba tiesiog džiovykla
  2. prieškambarys ir
  3. sandėlys, arba gali būti tik pirmieji du

Svarbiausi yra džiovinimo kamera. Ją šildo vienas ar du pečiai. Pečiai paprastai būna neaukšti ir iš jų eina požemiu metaliniai vamz­džiai ar mūriniai liuktai, kurie sueina į kaminą. Kūrenant pečius įkaista ir tie Muktai. Jie daromi pažemėj, beveik ant aslos, dėl to, kad nuo jų aukštyn kildama šilima vienodžiau išsiskleistų po visą kamerą. Vienodas visos džiovinimo kameros apšildymas yra labai svarbus, nes jei, sakysim, ji apšildoma tik iš vienos vietos, nuo vieno pečiaus, tai džiovinami konkorėžiai arčiau pečiaus greičiau išdžius, negu toliau nuo jo esanti, kas apsunkina ir trukdo darbą.

Konkorėžiai džiovinami cilindrinės apskritos ar šešiašonės formos bubinuose. Bubinų didumas būna įvairus, dažniausia 1,5 — 2 mt. ilgio ir 0,7 — 0,8 mt. diametro. Per vidurį išilgai bubino eina ašis, už kurios pats bubinas būna pritvirtinamas. Ašis baigiasi rankena, už kurios bubinas sukamas. Prastai įrengtose džiovyklose bubinai sukami viduj, džiovinimo kameroj, geroj džiovykloj bubinų rankenos būna išleistos į prieškambarį ir čia sukamos. Bubino sienelės yra iš vielos rėčių, kurių retumas toks, kad neiškristų konkorėžiai. Kartais tos sienelės būna iš plonų trikampinių kartelių su protarpiais 0,5 — 1 cm. Vidus bubino išilgai perskirtas į 3 ar 4 dalis — skiltis. Perskyros daromos taipgi dažniausia iš rėčių. Toks perskyrimas į skiltis reikalingas dėl to, kad konkorėžiai butų vienodžiau pasiskirstę ir sukant bubiną labiau kratytųsi. Nesant gi tokioms perskyroms, visi konkorėžiai supultų ant apatinės sienelės ir sukant bubiną, jie tik šliaužtų. Konkorėžiams supilti į kiekvieną bubino skiltį atskirai yra durelės. Tos durelės geriau bei stipriau užsidaro ir laikosi, jei jos būna užstumamos, vad., capais šliaužioja, o ne ant pakabų (zoviesų) varstomos. Konkorėžiai į bubiną pilami per lubas, kuriose yra įtaisytos skylės piltuvo išvaiz­dos. Tos skylės būna tiesiai ant bubino ir taip atidarius bubino dureles supilama. Džiovinant konkorėžius skylės uždaromos. Bubinai pripilami ne pilni, o maždaug tik 1/³ jų tūrio, kadangi džiūdami kon­korėžiai skečiasi ir jų tūris padidėja 2 — 2,5 karto, be to, jei bubinai bus visai pilni tai sukant juos nesikuls konkorėžiai. Vidutiniai į buibną 1,8 mt. ilg. ir 0,7 mt. diam. pilama apie 80 kilogramų, arba apie 23 litrus konkorėžių, iš kurių gaunama sėklų 1 — 1,2 klgr. Džiovykloje būna paprastai keli ir net keliolika bubinų, žiūrint koks kiekis reikalingas paruošt sėklų. Bubinai būna įtaisyti vienoj eilėj ir kiek galint aukščiau, arčiau lubų. Kartais daroma bubinai per dvi eili, vieni aukščiau kiti žemiau. Apatiniuos bubinuos konkorėžiai džiovinami ir kuliami, o viršutiniuos tik džiovinami. Kai iškulti konkorėžiai iš apa­tinių bubinų išpilami, tai j juos perpilami jau padžiūvę konkorėžiai iš viršutinių bubinų, tuo būdu būna darbas spartesnis. Kartais vietoj bubinų būna įtaisyti sietai ir juose džiovinami konkorėžiai. Bet tai jau paprastesnės džiovyklos.

Džiovyklos grindys turi būt kiek galima šaltesnės, dėl to naudinga, kai džiovyklos asla yra cementinė. Mat sėkloms iškritusioms iš bubino kenksminga yra aukšta temperatūra. Kartais grindims atšaldyt daromos tam tikros skylės sienoj. Jei grindys yra šiltos, tai išbirusias sėklas reikia tuojau išnešti. K. Gayero tipo džiovykloj sėklos iš bubinų byra į tam tikrus lovius, iš kur tuojau pat su ližėmis jos iškasamos į prieškam­barį. Dar svarbu džiovyklos ventiliacija. Mat konkorėžiai džiūsta tik sausame ir šiltame ore. Supylus žalius ar drėgnus konkorėžius ir įšildžius kamerą, joje prisirenka labai daug garų. Jie būtinai reikalingi išleisti. Tam tikslui išorinėj sienoj prie grindų turi būti uždengiama skylė. Viršuje aukštinį atstoja lubose esančios konkorėžiams į bubinus pilti skylės. Prisirinkus garams, jie išleidžiami vienu kart, atidarius pažemėj ir lubose esančias skyles.

Džiovykloje būtinai reikalingas termometras.

Bubinų rankenos išeina į prieškambarį ir čia jos sukamos. Ir termometras, kuris randasi džiovinimo kameroj, turi būt įtaisytas taip, kad galima būt jį matyt iš prieškambario. Bendrai, gerai įrengtoj džiovykloj į džiovinimo kamerą darbininkui eiti tenka kuo mažiausia, kas yra labai naudinga darbininkų sveikatos atžvilgiu. Yra buvę daug atsitikimų, kad džiovinimo kameroj sukaitęs darbininkas išeina oran, čia jį pagauna vėjas, nuo ko dažnai sunkiai suserga, o kartais ir dar skau­desnis likimas ištinka.

Trečioji kamera, tai sandėlis. Čia supilami konkorėžiai, sėklos. Jei vieta sausa, šiame sandėlyje gali būt rūsis su gerais įtaisymais — lentynomis, indais sėklų laikymui. Patalpa ant aukšto sunaudojama visokiems įrankiams padėti, sakysim arpui sėkloms valyti ir pan.

Trečiasis džiovyklų tipas yra garu šildomos džiovyklos. Jos galima būtų priskirt prie antro, kadangi jos yra visai panašios ir skiriasi beveik vien tik apšildymo būdais. Garu šildomos džiovyklos pečiuje būna įmūrytas vandeniui šildyti katilas, iš kurio garai eina į koloriferius, išvedžiotus džiovinimo kameroj. Įšildyti koloriferiai per­duoda šilimą visai džiovyklai. Toks džiovyklos įrengimas yra kiek sudėtingesnis, brangesnis, bet užtai ir gerų privalumų daugiau turi. Čia gerosios pusės yra tos, kad tokioj džiovykloj lengva normuot temperatūra, žymiai greičiau (apie 3 kart) įšyla, negu ugnimi apšildo­mos, be to, tokiose džiovyklose temperatūra niekuomet nepakyla aukščiau 55° C ir dėl to nėra pavojaus perkabint sėklas, ir pagaliau mažesnis gaisro pavojus.

Miškinkas Misiurevičius yra sukonstruktavęs džiovyklą sausu oru. Čia oras leidžiamas per eksikatorių, kur būna pripilta Cu SO4 ar H2 SO4, ir tuo būdu iš oro atimama drėgmė. Taip išdžiovintas oras leidžiamas į koloriferius, kur jis būna dar įkaitinamas. Sausas ir įkaitintas oras leidžiamas per hermetriškai uždarytą kamerą, kurioj būna bubinas pripildytas konkorėžių. Šioj džiovykloj sudaromos maždaug tokios konkorėžiams džiūti sąlygos, kaip kad jos džiūsta gamtoje ant medžio būdamos.

Vakarų Europoj sausu oru džiovyklos yra labai prasiplatinusios.

Prof. Matulionis žemės ūkio akademijos miškamokslio kabinetui buvo padovanojęs savo konstrukcijos kilnojamos džiovyklos modelį. Ši džiovykla yra panaši į kaladinį (gulstinį) avilį, pastatomą ant kojų, iš šono yra durelės. Viduje įtaisytas bubinas, maždaug toks pat, kaip ir paprastų džiovyklų. Bubino rankena išeina į galą „avilio“ ir čia ji sukama. Kameros šildymui, jos apačioje eina du vamzdžiai. Jie įeina į gale „avilio“ (ore) pastatytą pečiuką ir iš jo būna šildomi.

Tokios džiovyklos geri privalumai yra tie, kad ji lengvai gali būt vežiojama iš vienos vietos į kitą ir tuo būdu viena džiovykla gali daugeliui vietų tarnaut, antra, darbininkas dirba būdamas ore ir nėra pavojaus susirgt nuo sukaitinto ir vėjo supūtimo. Kaip ši džiovykla praktikoje būtų naudinga, pasakyt sunku, nes dar nebuvo išmėginta.

Konkorėžių aižymo procesas. Gerai išvalius džiovyklą, pripi­lami bubinai konkorėžių (apie 1/³ bubinų talpumo) ir pakuriama krosnis. Džiovinant pušinius konkorėžius temperatūra iš karto pake­liama iki 60° C. Po kiek laiko, kai konkorėžiai pradeda pleišėti, temperatūra pažeminama iki 50° C. ir taip laikoma iki vakaro, jei džiovykla užkurta nuo ryto. Nakčiai kūrenimas visai sustabdomas (blogose džiovyklose, kur šilima greit išeina, tenka truputį kūrent ir naktį). Pušiniai ir taip pat egliniai konkorėžiai išdžiūsta per 1 parą. Eglės konkorėžiai džiovinami žemesnėj temperatūroj, būtent, 40 — 45° C. ir naktį pečius taip pat nebekūrenamas. Maumedžio sibirinio konkorėžiai išdžiūsta ir sėklos iškrenta kambario temperatūroj. Mau­medžio europinio konkorėžių žvyneliai visai neatsiknoja (neprasišiepia), dėl to jie tenka sukti bubine 5 — 6 valandas, kol tie žvynai nusitrina.

Per daug aukšta temperatūra užmuša sėklų dygumą. Ypač ji kenksminga, jei džiovykloj yra daug garų ar džiovinami konkorėžiai drėgni. Šiuo atsitikimu ir bendrai naudinga pradžioj džiovinimo, kai džiovykloj prisirenka daugiau garų, atidaryti vėdinimo (ventiliacijos) skylės ir išleist garai. Pradžioje, jei džiovykloj būna daug drėgmės, naudinga palaikyti neaukšta temperatūra. Neleistina džiovyklą įšildyt aukščiau 70° C. Patirta, kad padžiovinus konkorėžius 80° C. į valandą laiko, sėklos nustoja dygumo 10 %, padžiovinus toj pat temperatūroj 4 valandas, nustoja dygumo 16 %, 100° C. temperatūroj sėklos per ½ val. nustoja dygumo 40 %, o 110° C — 90 %. Bendrai žiūrima, kad sėklos nedžiūtų ilgiau, kaip reikalinga išaižymui. Anksčiau rinkti konkorėžiai turi daugiau drėgmės, kaip vėliau rinkti. Taip, puš. konkorėžiai rinkti rugsėjo mėn. turi drėgmės 46 %, gruodžio — 28 %, kovo — 17 %. Nuo senesnių medžių konkorėžiai reikalingi ilgesnio džiovinimo. Laike džiovinimo bubinai sukami maždaug kas 15 minu­čių. Išbirėjusioms sėkloms nenaudinga aukšta temperatūra, dėl to jos ant aslos ilgai nelaikomos. Eglės sėklos geriausios yra tos, kurios aižant konkorėžius išbyra pirmos, pušies atvirkščiai — pirmiausia išbirusios sėklos būna prastesnės.

Sėklų sparnelių pašalinimas. Iš konkorėžių išbyra sėklos su sparneliais. Jie reikalingi pašalinimo, ypač prekybai skiriamų sėklų. Tam tikslui sėklas supila į ilgą maišą ir paskui kultuvu ar tam tikru muštuvu jas daužo, pavartant maišą tai ant vieno, tai ant kito šono.

Dar geriau sparneliai išsiskiria išpylus sėklas nestoru, apie 20 cm., sluoksniu, jas aplaisčius ir muštuvu padaužius. Vėliau jos išdžiovinamos išarpuojamos ir išvėtomos. Prie moderniškesnių džiovyklų būna įrengtos tam tikros girnos, kuriomis atskiriami sparneliai nuo sėklų.

Normalus sėklų dygumo % pagal Schulze u. Pfeil, Appel ir Stainer:

  • eglės – 75 – 80
  • pušies – 70 – 75
  • maumedžio – 30 – 40
  • ąžuolo – 55 – 65
  • klevo, liepos, uosio – 55 – 65
  • guobos – 40 – 50
  • alksnio – 30 – 40
  • beržo – 20 – 30
  • epušės ir žilvyčio – 5 – 10

J. Kuprionis „Mūsų girios“ Nr. 3, 1930 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*