Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šautuvas ir šūvis

in Medžioklei

Seniai niekas netiki sidabrinių kulkų, iš pakaruoklio virvės pagamintų kamščių ar džiovintos rupūžės miltelių reikšme sėkmingam šūviui. Tačiau tarp medžiotojų vis dar sklinda kalbos apie gerus senuo­sius šautuvus, iš kurių vos kliudytas žvė­ris krisdavęs vietoje. Daug kas gamina šovinius pagal savo „stebuklingus” re­ceptus. Net ir specialiojoje literatūroje vis dar kalbama apie šautuvo „prišaudy­mą”, duodama beprasmiškiausių rekomen­dacijų, kaip užtaisyti šovinius.

Tinkamai užtaisyti šovinius galima tik griežtai laikantis instrukcijos reikalavimų ir normų. Tačiau norint visam laikui atsi­kratyti „raganavimo” ir pasitikėti savo šūviu, reikia suprasti šūvio procesą ir ži­noti, kas jam turi įtakos. Tad pabandyki­me išsamiai panagrinėti lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šūvį.

Paprastumo dėlei paimkime tik patį šau­tuvo vamzdį, kuriame ir vyksta pagrin­dinė šūvio proceso dalis. Tam tikra pras­me vamzdis — tai paprasčiausias vidaus degimo variklis, kur degimo metu išlais­vinta parako dujų energija suteikia stū­mokliui — šratų užtaisui greitį. Vamzdį galima suskirstyti į keturias dalis: šovinio lizdą, siaurėjančią, cilindrinę vamzdžio dalį (čia dega parakas ir užtaisas įgauna greitį) ir šratų sklaidumą sumažinanti vamzdžio galo susiaurėjimą — čoką. Šovinio lizdo skersmuo, nelygu koks šautuvo kalibras, yra skirtingas, ta­čiau jo ilgis paprastai būna 70, siaurėjančiosios dalies (iš šovinio lizdo į cilindrinę dalį) — apie 20, cilindrinės vamzdžio da­lies (priklausomai nuo šautuvo konstrukci­jos), nuo 470 iki 620, ir susiaurėjimo (čo­ko) ilgis — apie 40 milimetrų. Tad viso vamzdžio ilgis gali būti nuo 600 iki 750 milimetrų. Vamzdžio sienelės, kad para­ko dujos, tarp jų ir kamščio, mažiau pra­siskverbtų, poliruojamos, o kad nerūdytų chromuojamos. Nors bendri lygiavamz­džių šautuvų kalibrų standartai buvo pri­imti seniai, įvairių šalių ir firmų gamina­mų to paties kalibro vamzdžių vidaus skersmuo galėjo skirtis daugiau kaip mili­metru. Be to, vamzdžiai buvo gaminami iš skirtingų rūšių plieno. Pagal tarptautinius susitarimus to paties kalib­ro vamzdžio vidaus skersmuo gali skirtis ne daugiau kaip 0,4 milimetro, ir tai prak­tinės įtakos šūviui neturi.

Vamzdžiai yra sunkiausia šautuvo dalis, ir jie iš esmės lemia paties šautuvo svorį. Dėl to vamzdžius stengiamasi palengvinti –  jų sienelės daromos nevienodo storu­mo, nelygu, kur koks dujų slėgis. Taigi vamzdžio išorės skersmuo taip pat skiriasi. Ties šovinio lizdu, kur parako dujų slėgis pats didžiausias, vamzdžių sienelės yra iki 5 milimetrų storio, o ties čokais, kur iš­siplėtusių dujų slėgis daug mažesnis, — maždaug tik milimetro storio. Taip suplo­ninus sieneles, šūvio metu vamzdžio skersmuo padidėja vidutiniškai apie 0,2 milimetro. Stipraus legiruoto plieno, iš kurio gaminami vamzdžiai, tamprumą pa­didina nedidelė boro priemaiša.

Jeigu vamzdžio vidaus skersmuo per visą ilgį būtų vienodas — cilindrinis, iš jo iššauti šratai dėl oro pasipriešinimo greitai sklaidytusi, ir tik 40 procentų už­taise buvusių pataikytų į standartini 75 centimetrų skersmens taikini, esantį už 35 metrų. Kol nebuvo išrastas čokas, 35 metrai ir buvo laikomi garantuoto šratų šūvio riba. Po čoko išradimo ši riba nu­tolo iki 50 metrų. Kaip įtaisytas čokas ir kaip jis veikia? Čokas (angliškai choke — susiaurėjimas) — tai vamzdžio gale esan­tis susiaurėjimas, kur vamzdžio vidaus skersmuo sumažėja 0,5 – 1 milimetru. Praktika parodė, kad medžioklėje naudo­jamiems šratams efektingas čokas yra iki milimetro. Toks čokas yra vadinamas pil­nu, o 0,5 milimetro — puse čoko. Jeigu vamzdį perpjautume išilgai, pamatytume, kad suslaurėjusioji dalis yra dviejų centimetrų ilgio, o pereinamoji dalis į su­siaurėjimą — apie pustrečio centimetro ilgio, šratų glaustumui pereinamoji (siaurėjančioji) dalis į čoką turi ne mažesnę reikšmę kaip pats čokas. Pavyzdžiui, esant staigiam siaurėjimui nors ir į vidutinį čo­ką, šratų glaustumas būna didesnis. Bėda tik ta, kad prieš staigų susiaurėjimą pa­kyla dujų slėgimas, ir vamzdis gali sprog­ti. Tolygus — konusinis siaurėjimas į čo­ką šratus tolygiai išdėsto visame taikinio plote, o parabolės formos siaurėjimas juos smarkiai sutankina taikinio centre. Tokia siaurėjančioji dalis labai naudinga, kai tenka šaudyti į tolimesnius taikinius. De­ja, duomenų apie čokų geometriją šautu­vų pasuose nėra. Tuo tarpu šis rodiklis, kaip matome, net esant tokiam pat čokui, turi įtakos šratų išsidėstymui taikinyje ir šiek tiek — glaustumo procentui, įdomu, kad išradus čoką, ilgai nebuvo aiškus jo veikimo principas. Dėl to kiekviena šau­tuvus gaminanti firma savo čokų geo­metrinius išmatavimus laikė paslaptyje. Vėliau paaiškėjo, kad čokas suglaudina šratus tada, kai pro jį praeinantys krašti­niai šratai dėl trinties į vamzdžio siene­les pristabdomi. Be to, šratai, dideliu grei­čiu praskriejantys vamzdžio susiaurėjimą, įgauna tam tikrą pagreitį šratų stulpelio išilginės ašies link. Dėl šių priežasčių pa­likę vamzdj šratai kuri laiką skrieja su­siglaudę. Su greitąja kino kamera pavyko ši procesą užfiksuoti kino juostoje. Iš čokinio vamzdžio išskriejusių šratų glaustumas padidėja penktadaliu (pa­lyginti su cilindriniu). Didžiausią teigiamą įtaką čokas turi smulkiems (apie trijų mili­metrų skersmens) šratams. Stambius (apie penkių milimetrų skersmens) šratus, grankulkes čokas deformuoja ir padidina jų sklaidą.

Kas vyksta, paspaudus nuleistuką?

Dūžiklis susprogdina kapsulėje esančias druskas, ir stiprus liepsnos pluoštas įsi­veržia į parako užtaisą. Parakas įsilieps­noja ir, kylant dujų spaudimui, dega vis greičiau. Pakitus slėgiui iki 50 – 60 kg/cm², kamštis ir užtaisas pajuda iš vietos. Didu­ma parako sudega, kol užtaisas vamzdžiu praskrieja 25 centimetrus — tai trunka tik tūkstantąją sekundės dalį. Dideliam pagreičiui tuo metu priešinasi tik užtaiso masė, o, sakysime, 12 kalibro vamzdyje pa­rako dujų spaudimas išauga iki maksima­laus (apie 500 kg/cm²), ir užtaisą veikla apie 1,5 tonos jėga. Šratai deformuojasi, besispausdami vienas į kitą, o kraštiniai — į vamzdžio sieneles. Parakui sudegus, užtaisui įsibėgėjant ir didėjant plėtimosi kameros tūriui, dujų slėgis greitai ma­žėja, ir ties čoku jis nebesiekia nė 100 kg/cm². Ties čoku šratai maigomi paskuti­nį kartą. Čia jie skrieja labai greit ir čoką praeina iš inercijos — dujų slėgio nepadidina. Šūvis vamzdyje trunka apie dvi tūkstantąsias sekundės dalis. Užtaisui išlėkus iš vamzdžio, dujų slėgis dar būna apie 60 kg/cm² ir maždaug už pusmetrio vis dar stumia šratų stulpelį, sklaido jį į šalis. Šratus sklaidyti padeda ir kamštis, ypač jei jis sunkus ir nesubyrantis. Kamščiui atsilikus, šratų užtaisas lekia tolyn, labiausiai deformuoti kraštiniai šratai atsilieka ir sklinda į šonus. Vėliau šratų spiečius ima panėšėti į lašą, skrie­jantį smailiuoju galu į priekį. Jau už 35 metrų šratų spiečius išsitęsia apie 3,5 metro ir išsiplečia maždaug iki metro skersmens (1 mm čokas). Taigi nors tarp šratų atstumas ir nedidelis, tačiau taikinį pirmieji iš jų pasiekia truputį ankstė­liau negu paskutinieji. Dėl to, šaunant į greit judantį taikinį, šautuvą patartina užmesti daugiau į priekį — klius bent atsilikę paskutinieji šratai.

Trumpai aptarėme, kokią įtaką šūviui turi šautuvas, tikriau, jo vamzdžiai. Be to, šūvio stiprumas, glaustumas bei kitos savybės pareina nuo šovinio. Bet apie tai kitą kartą.

Juozas Petrusevičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklei

Šratų numeriai

Greta klausimo apie šratinių šautuvų kalib­rus jau porą sykių mūsų straipsniuose buvo

Apie šratus

A. Mickevičius savo „Pono Tado“ poemoje mini, kad senieji Lietuvos medžiotojai laikydavę

Tesiant kalibro temą

Praeitą savaitę, šioje svetainėje publikuotas mano straips­nis, kuriame aš paliečiau vieną priežasčių, dėl
Pakilti į Viršų