Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Saulės, vėjo ir vandens muzika

in Negyvoji gamta

Pirmieji saulės spinduliai nuauksino pa­lei Šventąją besidriekiančias lankas.

Meškeriotojas atskuba į pamėgtą upės pakrantę su pirmosiomis gaidgystėmis, kai tik rytas ima raivytis iš patalo. Kad su­spėtų sviesti srovėn masalą, upei nyrant iš priešaušrio miglos.

Pamažu ėmė dienoti, pirmosios kuojos vartėsi tinklelyje, išrietusios tamsias nuga­ras. Gausi rasa nuvarvėjo per žolynus, o švelnus rytmečio vėjelis išjudino ant sta­taus Žeimenos kranto pušyną. Vos suošus lieknoms pušims, į ryto harmoniją staiga įsipynė kuklus lumzdelio švilpimas.

Rasotoje pievų žolėje tamsavo tik mano kojų palikta brydė. Iš kur gi ėmėsi tas paslaptingas muzikantas?

O melodija liejosi ir liejosi, vos tik rytmečio vėjas smagesniu šuoru užgau­davo medžius, sujudindavo pakrančių meldus.

Pasijutau bestovįs stebuklingoje koncer­tų salėje. Man grojo garsus pasau­lio muzikantas, nežinia kokiu būdu at­klydęs ankstyvą rytą prie gurgančios Žei­menos — taip mane pakerėjo raminanti pratisa melodija.

Pamiršau meškerę, žvilgsnis atitrūko nuo plūdės ir ėmė slysti per meldų atva­šynus, seklumėlių smėlį. Už keleto metrų, įsprausta į alksnio šakelės dvišakumą ky­bojo prasivėrusi, išdžiuvusi moliusko gel­dutė. Ar potvynis ją ten įspraudė, ar kie­no ranka — nežinia… Bet geldutė ir pasi­rodė besąs paslaptingas muzikantas… Vė­jas išgaudavo garsus, panašius į lumzdelio švilpavimą. Nejučia toptelėjo, kad besi­klausant vėjo melodijų gimė romantiškos sakmės apie užburtus miškų ir upių muzi­kantus, kurių grojimą tik retas gali išgirsti.

Kuršių nerijos gyventojai garsiąsias, bal­čiausio smėlio kopas kartais pavadina dai­nuojančiomis. Ir iš tiesų, galima nustebti, kai sausam, vėjuotam orui esant, iš kopų staiga atsklinda murmesys, rauda, kartais lyg ir dainos žodžių nuotrupa. Senovės kuršiai manė, kad tai linksminasi vėjų valdovas Bangpūtys, bet dabar jau gerai ži­noma, kad visus tuos garsus išgauna vė­jas, atsimušęs į kopų keteras, bangeles, kurios susidaro smėliui keliaujant. O kar­tais iš kopų gilumos sklinda dundesys, panašus į perkūnijos grumėjimą. Jis ky­la judant didžiulėms keliaujančių kopų smėlio masėms.

Paslaptingoms jėgoms saulės, vėjo ir vandens muzikos kilmę priskirdavo ir kitos tautos, štai senoje egiptiečių legendoje sakoma, jog XV amžiuje prieš mūsų erą Egipte buvusi faraono Amenhotepo statula, kuri tekant saulei dainuodavo ar­ba skleisdavo garsus, panašius į citros, senovinio muzikos instrumenio, skambesį, o ant vieno iš faraonų kapo pastatyta ak­meninė paukščio skulptūra taip pat te­kant saulei dainuodavo žmogaus balsu. Il­gus šimtmečius nebuvo abejojama ste­buklinga šių garsų kilme, bet XVII am­žiuje vokiečių mokslininkas A. Kircheris nustatė, jog vokalinius gabumus akmens skulptūroms įkvepia saulės spindulių ši­luma. Akmens porose esantis oras nuo saulės šilumos įkaisdavo ir verždavosi pro plyšelius lauk sukeldamas muzikinių garsų imitaciją.

O štai Platonas, pasitelkęs į pagalbą vandenį, sukonstravo grojantį laikrodį. Pagal jo muziką buvo tvarkoma garsiosios Platono akademijos užsiėmimų dieno­tvarkė. Laikrodžio konstrukcija tokia; į baką tekėdavo vanduo. Per šešias valan­das bakas prisipildydavo, ir ta­da visas vanduo iš karto nute­kėdavo į indą, kuris būdavo vamzdeliu sujungtas su vaškinės muzi­kanto skulptūrėlės rankoje esančiu rage­liu. Vanduo iš indo išstumdavo orą, ir jis, plūsdamas pro ragelį lauk, grodavo.

Fantastinės vėjo muzikos koncertą vie­ną sykį pasisekė išklausyti geologų grupei, tyrinėjusiai Kyzylkumų dykumą. Visą dieną geologai žygiavo per saulės iš­degintus smėlynus ir vakarop aptiko se­novinio miško liekanas — iš barchanų kyšojo dešimtys suakmenėjusių medžių kamienų. Tęsti tyrimus jau buvo vėlu, temo, geologai nenorėjo nuklysti nuo netikėto radinio, todėl apsinakvojo. O naktį juos pažadino keisti melodingi gar­sai. Lyg kas būtų grojęs arfa ar vargonais. Rytą paaiškėjo, kad skambesį su­kėlė… vėjas. Jo gūsiai kamienų kiaury­mėse ėmė groti.

Neįtikėtinų akustinių keistenybių nutin­ka požeminėse olose, urvuose. Du žymaus speleologo N. Kaslero pažįstami skverbdamiesl į grotą Pirėnų kalnuose, staiga išgirdo, jog urvo prieangyje kažkas šne­ka. N. Kasteras vėliau nustatė, jog garsus, panašius į pokalbį, skleidžia po žeme te­kančio upelio srautas.

Kalbančių grotų daugybė. Už šias savy­bes jie turi būti dėkingi vandens arba oro srautų judėjimui.

Jau minėtas prancūzų speleologas N. Kasteras yra aprašęs daug slėpiningų vandens ir oro muzikos reiškinių, kurie visai nesunkiai paaiškinami atlikus nesu­dėtingus stebėjimus. „Man kartais tekda­vo po žeme girdėti tarsi fleita grotų me­lodingą garsą, pasikartojantį tam tikrais intervalais, — rašė N. Kasteras. — šį garsą sukelia vandens lašai, krintantys iš aukštai ant molio grindų, kuriose lašesys išmuša gilią, siaurą skylę, panašią į fleitos vamzdelį. Lašas, krisdamas į tą vamzdelį, kiekvieną kartą suspaudžia orą, kuris išeina švelniai švilpdamas“. Speleo­logas pavadino šį reišklni „burtininko fleita“.

Ne tik vanduo groja po žeme. Varpo formos tuštumos stalaktitų viduje užgavus skamba žema, puikia gaida. Aukštutiniuose Pirėnuose, Gargaro urve senas gi­das, vedžiojantis į požemį turistus, pagro­davo panašiai kaip grojama varpais, suduo­damas į įvairius stalaktitus, kuriuose buvo tuštumos. Daugelyje Amerikos urvų taip pat yra tokių stalaktitų varpinių.

Skamba ir rasos lašas, krisdamas nuo šakelės, skamba paukščio sparnų sujudin­tas oras, skamba riešutas, krisdamas nuo lazdyno į sraunią upelę — tai vis saulės, vėjo ir vandens muzika.

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Negyvoji gamta

Į kalnus akmenų

Aplinkui mus viskas taip lėkšta ir nuobodu, akmenų visai maža, daugiausia vis

Akmenys galūnai

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja gamtinis turizmas. Nepaprastas paslaptis saugo paprasčiausi lauko akmenys…

Tik pora mineralų…

Lietuvoje vienaip ar kitaip paminėjus akmenį, omenyje dažniausiai turime daug kur sutinkamus riedulius, kai

Belemnitai

Pietų Lietuvos žvirgždo – gargždo nuogulose, upių pakrantėse ar šiaip žemės paviršiuje

Bronzos amžiaus auksas

Danijos archeologai, Boeslunde miesto apylinkėse, atrado apie 2000 meistriškai pagamintų auksinių spiralių. Manoma,
Pakilti į Viršų