Šaudymo menas

in Medžioklės taktika

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais ar kulka į stovintį gyvį (taikinį) ir b) dinami­nis šaudymas į bėgantį, skrendantį gyvį (taikinį).

Stacionarinis šaudymas medžioklėje pasitaiko retai; šūvis šratais į sto­vintį taikinį nesudaro ypatingo sunkumo; šūvis kulka didesniu atstumu (100—200 m) yra kiek sudėtingesnis: reikia žinoti kulkos ypatybes, tu­rėti patobulintus taikymo prietaisus, tam tikrą įgudimą ir t.t.

Dinaminis šaudymas į judančius taikinius šratais faktinai sudaro me­džioklinio šaudymo meną, o šaudymas į judančius taikinius kulka — aukš­čiausios rūšies šaudymo meną.

Šio straipsnio tikslas kiek nušviesti šaudymą šratais į judančius tai­kinius.

Kaip išmokti gerai šaudyti? Reikia turėti teoretinį supratimą apie šra­tinio šūvio ypatybes, šratų greičius, gyvių greičius ir kt., turėti medžiotojo asmeniui pritaikyta šautuvą ir daug praktikos natū­roje greitam akimaciui ir tam tikram judesių automatizmui išvystyti.

Yra tam tikri šaudymo būdai, kuriuos reikia išmokti vartoti automa­tiškai; tam tikslui labai naudinga sistemingai, po 10—15 min. kasdien, prak­tikuotis kambary neužtaisytu šautuvu, nes medžioklėje tenka gan retai šaudyti (keli šūviai per dieną), todėl išdirbti judesių automatizmą nėra galimybės.

Šaudymas „metimu“ — pats geriausias būdas, šaudoma labai greitai, bet išmokti šiuo būdu šaudyti gan sunku. Ypatin­gai tinka tankumynuose iš arti. Galima sakyti, visiškai netaikoma; me­džiotojas žiūri į taikinį, instinktyviai pakelia šautuvą ir tuo momentu, kai buožė paliečia petį — šauna; tai turi panašumą į akmens metimą iš rankos.

Reikalingas didelis pripratimas prie savo šautuvo ir rankų įgudimas, kad, kaip sakoma, „šautuvas pats nusitaikytų“ reikiamon vieton. Šiuo bū­du šaudant nereikalingi jokie taikymo įtaisai; kai kurie medžiotojai net vi­sai nuima sargą kad jis „nekliudytų“. Iš arti „imama“ tiesiog į taikinį, iš toliau reikia kiek užmesti į priekį.

Šaudymas judomu šautuvu (vedant). Šautuvas paimamas „į pe­tį“”, prisitaikoma, t. y. patikrinama, ar jis teisingai guli, ir vedama prieš gyvį, pagal jo bėgimo greitį; patogioje vietoje nesustabdant šautuvo suki­mo šaunama. Kai kurie medžiotojai mano, kad „sukant“ šautuvą, šratai įgauna kampinį greitį ir todėl esąs nereikalingas užmetimas į priekį. Tai yra klaida; šratų kampinis greitis toks mažas, kad jokios įtakos neturi, to­dėl reikalingas atitinkamas užmetimas į priekį.

Labai svarbu įsidėmėti, kad šautuvo vedimas arba sukimas turi būti kaip galima trumpesnis, nes ilgai vedant galima „davesti“ iki savo kai­myno!

Šaudymas nejudomu šautuvu — yra pats blogiausias būdas, nors daugelio medžiotojų praktikuojamas. Užmetama į priekį, sustabdomas šautuvo sukimas ir šaunama; prie šio būdo reikia „imti į priekį“ veik dvi­gubai tiek, kiek prie ankščiau minėto būdo (vedant), todėl tenka šauti „į visai tuščią vietą“, prieš gyvį.

Šiuo būdu šaudantieji medžiotojai gauna labai nepastovius rezultatus, todėl būna „pasisekimo ar nepasisekimo“ laikotarpy, arba „blogame ar ge­rame ūpe“.

Šaudymas greitu truktelėjimu. Taikinti į gyvį, po to padaryti trumpą, staigų truktelėjimą į priekį ir šauti, — tai yra geras būdas tik tam tikrais atsitikimais, pav., į aukštai atskrendantį paukštį, į tiesiog nuo medžiotojo bėgantį kiškį ir, kada reikia, pagal medžiotojų išsireiškimą, „padengti taikinį sargu“. Prie jo priprasti nerekomenduo­jama.

Šaudymas „mostelėjimu“ — vartojamas Amerikoje. Sukti šautuvą taip greitai, kad „prisivyti ir pralenkti“ paukštį jo skridimo kryptimi, po to, nesustabdant šautuvo sukimo, — šauti. Greit vykdant na­tūroje, išeina savotiškas šautuvu „mostelėjimas“.

Kaip patyriau praktikoje, labai geras būdas šaudyti skrendančius paukščius, nes tenka ne tik šautuvą vesti horizontaliai, bet kartu kelti aukš­tyn; tiktai gana sunku išmokti šį būdą vartoti automa­tiškai.

Taikymo būdai. Šaudant visais aukščiau išvardytais būdais rei­kalinga skirti dar du taikymo arba šautuvo prisidėjimo būdus: a) taikymas su „nematoma plauka“ — akis sutampa su plaukos linijos tąsa ir b) tai­kymas su „matoma plauka“ — akis kiek aukščiau plaukos linijos, su tokiu išskaičiavimu, kad atstume 35 m šūvio centras būtų 10—15 cm aukščiau. Tyrimai rodo, kad šaunant medžiotojas „nori matyti gyvį“ ir tais momentais, kada gyvį reikia „padengti sargu“, — žemina.

Pastaruoju laiku šautuvai daromi taip, kad, taikant su „nematoma plauka“, šūvis eina kiek aukščiau (Hochschuss). Rodos, kad tai nėra visai racionalu, nes pasitaiko prašovimai į stovintį gyvį. Geriau yra turėti šau­tuvą be Hochschuss’o, o pagal reikalą taikytisu matoma arba nemato­ma plauke.

Ar viena, ar abiem akim žiūrėti taikant? Yra autorių, kurie tvir­tina, kad taikant reikia būtinai žiūrėti abiem akim, su sąlyga, jeigu dešinio­ji akis yra „pirmaujanti“. Patikrinti, kuri akis yra pirmaujanti, labai leng­va šitaip: ištiesti ranką su iškeltu pirštu ir, žiūrint abiem akim, nustatyti, kur pirštas projektuojasi, į kokį tolimesnį daiktą; po to užmerkti vieną akį ir žiūrėti pakaitomis kairia ir dešine akimi. Ta akis yra pirmaujanti, kuria žiūrint pirštas nepakeitė savo projekcinės „vietos“.

Medžiotojams, kurių pirmaujanti akis yra kairioji, visvien patariama šaudyti žiūrint abiem akim, bet taikant pakelti kairiosios rankos didįjį pirštą ir tuo būdu dalinai uždengti vaizdą kairiajai akiai. Jeigu iš to nie­ko neišeitų, patariama net išmokti šaudyti iš kairiojo peties.

Mano pirmaujanti akis yra kairioji ir todėl bandymai šaudyti žiūrint abiem akim nepasisekė.

Bendri nuostatai.

  1. Išmokti „žaibo greitumu“ iš akies orientuotis susidariusiose situacijose (medžioklinis akimatis), spręsti apie greitį, atstumą, kada ir ku­rioje vietoje patogiausia šauti ir t.t.
  2. Išmokti tiksliai, automatiškai vartoti aukščiau aprašytus šaudymo ir taikymo būdus.
  3. Aiškiai įsivaizduoti, kur bus taikinys, kada jį pasieks šratai — ir drąsiai šauti.
  4. Šaudant į judančius taikinius, greitas šūvis — geras šūvis.
  5. Pasitikėti savimi ir savo šautuvu.
  6. Visuomet turėti gerą ūpą, ne tik po taiklių šūvių, bet ir po prašovimo.
  7. Nebijoti prašauti.
  8. Neturėti per didelio noro nušauti.
  9. Susivaldymas, šaltas kraujas ir disciplina — pasisekimo garantas.
  10. Griežtas saugumo dabojimas. Kad ir „karščiausiais“ momentais at­siminti, kur yra kaimynai ir kiti medžioklės dalyviai.
  11. Vengti „suakmenėjusių“ taisyklių, kurios tinka tik griežtai aprėž­tam atsitikimui ir sąlygoms, kaip, pav.: kylant antį „imti“ į galą snapo, skrendant per galvą 2½ korpuso prieky ir daug panašių. Kiekvienas taiklus šūvis yra savotiškas menas, atskira labai greitai nuspręsta ir įvykdyta kū­ryba arba medžiotojo orientacijos ir miklumo egzaminas. Kiekvieno šū­vio sąlygos yra kitokios ir labai įvairios, kurias tenka priimti dėmesin prieš kiekvieną šūvį, todėl iš anksto nustatyti, kiek reikia „imti priekin“ ir kaip šaudyti — yra tik medžiotojui nereikalingas balastas, trukdąs šaulio pro­gresą.

Juk medžioklinio šaudymo visas įdomumas ir sportiškumas kaip tik yra tas, kad iš anksto negali tikrai pasakyti, kokie bus šūvio rezultatai, todėl tenka įtempti visą orientacijos miklumo ir sumanumo galią, norint pasiekti norimų rezultatų.

I.T.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.