Sartai

in Patarimai žvejui

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su Sartų ežero, primenančio šakotą medį, kamienu, ištįsusiu į šiaurės pietus per 11 km. Nuo kamieno į abi puses linksta šakos – įlankos ir nuo jų “nutrūkę” ežerai – Zalvė, Zaduojys. Tik šiaurės rytuose esantis auglys ir apatinė, į vakarus išsišaunanti šaka kiek sujaukia šią gan darnią simetriją. Aplankykime Sartų įlankas. Jos ilgis: mintyse į vieną juostą surištos, nutįstu per 35 km.

Dusetų miestelio pakraštyje, Užtiltėje, – Sartų šknys, įaugusios į platų, pelkėtą Šventosios slėnį. Upė įteka į ežerą čia pat, toje pačioje gluosnių paremtoje, senvagių išraižytoje Užtiltėje, nuo kurios prasideda Jūžintų vieškelis. Juo važiuodami pamatysime visas vakarines ežero įlankas.

Vieškelis smagiai kilpinėja apatine ežero terasa, kurioje driekiasi vešlios pievos, ganyklos. Matyti ir žemi, meldėti Sartų kamieno pakraščiai. Visai netoli ir pirmoji ežero atšaka – kelias pasuka išilgai Kalbutiškių įlankos pakrančių. Jos irgi ne įtin išvaizdžios:  žemos, padrėkusios, nendrynais apsisautusios. Įlanka ilga (per 4 km), siaura (200 – 400 m), bet labai prataki, nes ja plūsta iš didžiulio baseino (1363 km²) susirinkę vandenys. O štai ir platūs, lūgnėmis apipinti vartai, už kurių šie vandenys vėl Šventaja vadinami. Neilgai viešėjo Sartų duburyje…

Už kalbutiškių netrunka pasirodyti Jūžintų bokštai, bet mums – dešiniau, link Anapolio kaimo. Nuo aukštų, skardingų krantų, skardingų krantų atsiveria plati Audrakampio – viduriniosios šakos panorama. Vakaruose įlanka skyla į dar du kampus. Tikrasis Audrakampis, t.y. įlanka, į kurią įteka Audros upė, – piečiau, o kita šaka nutįsta link Kriaunakampio (įteka Kriauna), ilgiausios (apie 6 km) Sartų ežero įlankos. Siauriausioje vietoje šiuos kampus skiria ir puskilometrio neužimanti slėsnuma, nuo seno vadinama Pervalka. Pavasarios ją neretai užlieja vanduo; tada įlankos susijungia, ir Sartuose atsiranda didžiulė (beveik 5 km²) sala. Šiais laikais – ir tai egzotika, o geomorfologai piešia dar nuostabesnį netolimos praeities vaizdą. Pasak jų, ledynui stabtelėjus Šiaurės Lietuvoje, į išsiliejusius Sartus Kriaunos slėniu plūdo net Dauguvos vandenys. Didžiulio prieledyninio ežero kampai, tąsyk buvo, be abejo, kitokie, ir vandens perteklius veržėsi į erdvų Audros klonį, o iš jo per Šetekšną – į Šventąją.

O, tas Audros klonis… Jo, paleogeografinių rekonstrukcijų perlo, vardas daugeliui hidrologų ir hidrotechnikų tapo vos ne keiksmažodžiu. Viskas pra­sidėjo nuo to, kad per dešimtį kilometrų nuo Audrakampio buvo sumanyta įrengti žuvų auginimo tven­kinį. Vieta patogi — erdvus slėnis, vandeninga upė, tad netruko išdygti betoninė užtvanka, o už jos tu­rėjo greitai išsilieti 200 ha ploto tvenkinys. Deja, praslinko metai, antri… dešimti, o tvenkinio nebuvo, nes visas vanduo laisvai sunkėsi į storą smėlio klo­dą, suplautą per netrumpą Audros gyvenimą. Staty­bininkai užpylė kanalus, kuriais buvo išvagoję dur­pingą tvenkinio dugną (gal padės?), tačiau vandens nepadaugėjo. Tarsi šaipydamasis iš projektuotojų triūso, jis košėsi į požemius ir tryško šaltiniais… kitoje užtvankos pusėje. Šie įvykiai prasidėjo tais laikais, kai dabartiniai abiturientai dar bėgiojo trum­pomis kelnaitėmis. Per penkiolika metų pavyko kai ką padaryti, bet kokia kaina! Išties auksinės žuvelės nardo Audrakampio apylinkėse…

Persikelkime į kitą, rytinę, Sartų kamieno pusę. Jei kelionę vėl nuo Dusetų pradėsime, iš pradžių mus lydės plokštokos, nelabai išvaizdžios pakrantės, tačiau netrukus pasislėps ir jos. Kelias sliuogia miš­kingomis, liepžiedžiais pakvipusiomis kalvomis, vin­giuoja aukštesnėmis ežero terasomis. Gipėnų kai­mas. Dailus ąžuolinis stogastulpis primena, kad čia gimė poetas A. Vienažindys. Pasukime link memo­rialinės sodybos vedančiu keleliu, juolab kad jis iš­ves ir prie Sartų pakrantės. Ji čia statoka, tad gerų regyklų nestinga. Priekyje dunkso didelė sala, o už jos, šiauriau, siauriausia Sartų kamieno dalis — siauresnis negu šimto metrų sąsiauris.

Grįžtame į pagrindinį kelią. Netrukus jis neria į gilų klonį — apatinę rytinės dalies šaką, suskilusią į du baseinus: pirmasis, Zaduojos įlanka,— dar Sar­tai, o antrasis, Zaduojo ežeras,— savarankiškas. Ta nepriklausomybė, tiesa, simbolinė, nes protaka, ku­ria žalsvi Zaduojo ežero vandenys teka į Sartus, la­bai trumpa — vos pusė kilometro. Be to, gilus Za­duojo duburys (didžiausias gylis 23 m) įeina į Sar­tų klonių sistemą.

Pakilę į šiaurinį Zaduojo šlaitą, greitai vėl suksi­me į kairę, prie Sartų. Čia, stačioje pašlaitėje, prie ežero glaudžiasi bene garsiausias pasartėse Velikuškių piliakalnis. 1933 m. jį kasinėjo P. Tarasenka. Aptiko daug molio, akmens, kaulo, metalo dirbinių iš I t-mečio pr. m. e., 36 degintinius kapus (įkapės iš VIII—XII a.), o piliakalnio aikštelėje — du moli­nius sarkofagus. Koks sujudimas buvo tąsyk šiose apylinkėse! Pasak šios istorinės vietos sergėtojo Juozo Pauliuko, nežinia, kuo žmonės daugiau stebė­josi — moliniais karstais, kuriuose milžinai gulėjo, ar iš paties Kauno atvažiavusiu autobusu…

Paežerinis Velikuškių piliakalnio skardis apaugęs eglėmis, tad nuo jo tik paskirus Sartų lopus išvysi­me, bet netoliese dunkso viena geriausių šiose paeže­rėse regyklų — Salos kalnas. Nuo jo erdvios plikės matyti mums jau pažįstamas Kriaunakampis, šiauri­nės kamieno ataugos ir skardinga Bradesių įlanka, šiaurės rytuose išsiriečianti Stintinės užtakiu, o ry­tuose perauganti į Zalvės ežero gumbą. Bradesiuose — giliausios Sartų vietos (iki 21 m), dailiausios pakrantės. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gar­sėjo „Romuvos“ vasarvietė.

Pasartėse — sėlių žemės. Apie tai byloja ir hidro­nimai: Zaduoja, Zalvė, Zalvas ir kt. Kita vertus, „Zalvė“, „Zalvas“ gali sietis ir su „žalsvu“, juolab kad šių ežerų vanduo išties turi smaragdinį atspalvį, o vandens žydėjimo metu būna ryškiai žalias. Turbūt ir Sartų pavadinimą galima kildinti iš „sarto“, t. y „raudo, rusvo“. Toks būna ežeras pavasarį, kai į jį suplūsta drumzlės iš tolimiausių didžiulio baseino vietų. Neatsitiktinai vandens skaidrumas būna ma­žiausias ties Dusetomis (įteka Šventoji) — 1,8 m; Kalbutiškių įlankoje jis padidėja iki 2,5 m, Zaduojos įlankoje — 3 m, o nuošaliame Zaduojo ežere — 3,5 m. Sartai, pasak ežerotyrininkų,— tipiškas dubakloninis ežeras. O kokie tipiški dubaklonių bruožai? Bet kuris geografas atsakys į šį klausimą nedvejodamas: ištį­susi paviršiaus forma, statūs šlaitai, ritmiškai besi­kaitaliojančios gelmės bei jas skiriantys balnai ir t.t. Kokia tipinė dubaklonių susidarymo schema? Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti negalima, reikia kurti hipotezes. Buvo laikas, kai geomorfologai dubaklonius tapatino su ledynų išgremžtais slėniais. Vėliau atsirado hipotezių, kurios kildino juos iš krioklių, kritusių nuo ledyno pakraščio, išmaltų duo­bių. Prof. Č. Kudaba pastebėjo, kad dubakloniai — tai suslėgto vandens, plūdusio iš po ledyno šarvo, gremžės (jis ir pavadino jas „dubakloniais“ vietoj anksčiau vartoto termino „rina“). Išvardytos toli gražu ne visos hipotezės, bet ir iš to, kas pasakyta, aišku, kad jos per maža turi bendrų bruožų, lei­džiančių susidaryti kiek aiškesnei teorijai. Kadangi dubakloninius ežerus minėsime dar ne sykį, paban­dykime savaip įsivaizduoti jų kilmę, atmesdami abe­jotinus hipotezių elementus.

Paviršiaus forma. Dubakloniai iš tiesų ištįsę, daž­nai vingiuoti tarsi upės, tačiau jų ašys toli gražu ne visada statmenos buvusio ledyno pakraščiui. Štai ir Sartuose tris vakarų—rytų krypties dubaklonius ker­ta iš šiaurės į pietus orientuotas kamienas.

Gelmių ir seklumų kaita tik iš pirmo žvilgsnio at­rodo taisyklinga. Iš tikrųjų dubaklonių dugno reljefo ritmai beveik niekuo nesiskiria nuo analogiškų ritmų kalvotame sausumos reljefe. Be to, dugno duo­bių išsidėstymas neturi nieko bendra su kranto lini­jos konfigūracija (įlinkimais, išlinkimais), o tai jau prieštarauja upių vagų teorijai.

Sunku įsivaizduoti tirpstantį stačiabriaunį ledynu, nuo kurio kristų galingi kriokliai. Net ir slinkimų laikotarpiais ledyno pakraštys turėjo būti nuolai­dus, nes ledas — plastinis kūnas, t. y. jis teka.

Be abejonės, buvo poledinių upių, o kaip jos iš­lankstė dubaklonių dugną, kaip, išplovusios eilinę milžinišką duobę, išsaugojo, neužpylė sąnašomis anksčiau įsuktų piltuvų,— galvosūkis.

O dabar apie tai, kas tikrai žinoma. Daugelyje du­baklonių geologai įžvelgia senojo, priešledynmečio reljefo elementų — žemės plutos lūžių, slėnių pėdsa­kų. Bet ar galėjo jie išlikti visa gniuždančio ledyno kelyje? Žinomų mokslininkų — akad. N. Sylo ir prof. G. Danilovo nuomonė šiuo klausimu labai kategoriška: ne tik galėjo, bet ir turėjo išlikti. Jie teigia, jog išvada apie ledyno didžiulę erozinę gebą pagrįsta ne faktais, o tyrinėtojų emocijomis, ir pateikia įtikinamų pavyzdžių.

Toliau. Jei kontinentinis apledėjimas vyko net ir ne taip, kaip dabar įsivaizduojame, didžiųjų atšali­mų laikotarpiais didžiulius žemės plotus sukaustyda­vo daugiametis įšalas, t. y. formavosi požeminio le­do zona. Vargu ar ji aplenkė senovinių dubaklonių dugnus. Juose turbūt taip pat augo ledo lęšiai, pleiš­tai ir kita — visa tai, kas atšilimo metu galėjo be jokio pašalinio poveikio išlankstyti ritmiškų duobių virtines. Ir jau ši daugiamečio įšalo sukurtą vaizdą galėjo paryškinti arba, priešingai, užmaskuoti kiti atsitiktiniai veiksniai: poledinės upės, kriokliai, nuo ledyno nutrūkęs ir sąnašomis užpiltas ledo luitas ir pan.

Be šių žodžių „galėjo“, „turbūt“ nenusakysis tų ežero vaikystės. Nežinia, kaip apibūdintume ju brandos metus, jei ne hidrologų triūsas. Tai jų pastangomis pokario metais buvo įsteigtas Sartų hidrometrijos postas. Ketvirtadalį amžiaus (postas uždairytas 1970 m.) kasdien jame buvo matuojamas van­dens lygis, temperatūra, stebimi ledo reiškiniai, imami vandens pavyzdžiai cheminėms analizėms! Vėliau ežere atsirado dirbtinė sala — plaukiojantis garintuvas, padėjęs atskleisti daugelį vandens pavir­šiaus garavimo — vieno iš sudėtingiausių hidrologi­nių procesų — paslapčių. O kur dar reguliarūs ekspe­dicijų tyrinėjimai?! Nedaug turime respublikoje eže­rų, kurių gyvenimas būtų taip išsamiai aprašytas.

Sartų vandens ritmai… Kiekvieną pavasarį į eže­rą atskuba polaidžio vanduo, plūstantis iš šimterio­pai už patį ežerą didesnio baseino. Per 26 metus tik vienintelį 1959 m. pavasarį potvynio bangos aukštis ežere nesiekė pusės metro; vidutiniškai jis būna apie 120 cm, o kai kuriais metais (pvz., 1951) — net di­desnis negu 2 m.

Sartų intakai—Šventoji, Kriauna, Audra, Meletinė, Zalvė ir kt. būna vandeningi ne tik pavasa­riais. Per metus jie atplukdo į ežerą per 300 mln. m³ vandens. Prie šio skaičiaus dar pridėkite apie 10 mln. m³, iškrintančių į ežerą lietumi ar sniegu, ir gausite labai apytiksles metines Sartų vandens pa­jamas, kurios 5,5 karto didesnės už ežero vandens tūrį.

Kadangi išgaravusio vandens kiekis žinomas (prisiminkite ežere plaukiojusią dirbtinę salą — ga­rintuvą) — apie 600 mm, arba 8 mln. m³, nesunku apskaičiuoti, kad per metus Kalbutiškių įlanka į Šventosios ištaką nuplaukia penkeri Sartai!

Vanduo vandeniui nelygus: net ir mažytėje Lietu­voje jame labai kinta ištirpusių druskų kiekis. Sartų vandenyje druskų yra apie 270 mg/l. Bet tai — vi­dutiniškai per metus. Gėliausias vanduo esti pavasa­rį (mineralizacija apie 230 mg/l), o druskingiausias —rudenį ir žiemą (apie 290 mg/l). Nerimą ke­lia sparčiai didėjantis kai kurių ne itin pageidautinų cheminių medžiagų — sulfatų, chloridų, nitratų — kiekis ežero vandenyje. Kol kas sunku pasakyti, ar tai mūsų chemijos amžiaus padariniai, ar iš Anta­lieptės marių dugno išskalautos „dovanos“. Grei­čiausiai — ir viena, ir kita.

Lieknas Sartų kamienas, siauros įlankos — nėra kur vėjui plačiau įsisiausti, todėl pavasarį vanduo greitai įšyla, juolab kad ir gelmės ne itin didelės. Jau gegužės mėnesio pradžioje, vidutiniškai pirmo­sios jo dekados viduryje, vandens paviršiaus tempe­ratūra persirita per 10 °C, t. y. prasideda ežero vasara. O juk nepraėjo ir trys savaitės, kai išnyko ledo dangalas! Iki smagių maudynių meto, tiesa, dar tolo­ka: gegužės mėnesį vidutinė vandens paviršiaus temperatūra — 12,6 °C, birželį — 17,9 °C ir tik liepos mėnesį ji priartėja prie 20 °C — aukščiausios tempe­ratūros. Tada jau galima ir panardyti, nes šiltas pa­viršinis vandens sluoksnis — epilimnionas — nusilei­džia iki 4—5 m, o po stipresnių vėjų — net iki 12 m gylio, t. y. telkšo beveik visame Sartų duburyje. Ežerotyrininkai tokius ežerus vadina termiškai sekliais.

Jų vanduo greitai įšyla, bet taip pat greitai ir atvėsta: vidutiniškai spalio 8 d. į Sartus atkeliauja ruduo, t. y. nuo šios dienos vandens paviršiaus temperatūra jau žemesnė negu 10 °C, o gruodžio 8 d. ežerą užklo­ja ledo šarvas. Prasideda žiema, artėja diena, kai Sartų vardas nuskamba ne tik Lietuvoje, bet ir visoje mūsų šalyje. Taip, tai žirgų lenktynių diena. Bet lenktynėms reikia gero ledo, o Sartuose jis būna sto­riausias — apie 0,5 m — kovo mėnesio pradžioje. Ki­ta vertus, įvairių reiškinių vidurkiai — labai apgaulingi dalykai, kuo šį dešimtmetį, kupiną įvairių klimato anomalijų, įsitikiname ypač dažnai. Klimato pokštai neaplenkė ir Sartų: kelias žiemas iš eilės ža­dėtojo „vidutiniškai 0,5 m storio“ ledo nebuvo, todėl reikėjo keltis į „žemyną“, į naująjį Didžiadvario hipodromą. Gajos Sartų tradicijos …

Judru pasartėse ir vasarą. Garsios istorinės, memorialinės vietos, gražios paežerės ir … geri keliai turi ir daug nuolatinių ir laikinų gerbėjų.

Beje, apie žuvis. Sartai jomis nuo seno garsūs: lydžiai ir ešeriai, kuojos ir šapalai, karšiai (juos čia vadina „palšomis“, „palšiotėmis“), meknės, stintos — tik spėk vardyti. Bet iš stintų liko tik gražus prisi­minimas — Stintinės įlanka (pasak J. Pauliuko, „ir tokios žuvies nėra, ir tinklai ne tam skirti“…), iš­retėjo meknių, šapalų pulkai, nes jiems kelią į senąsias nerštavietes užtvėrė Antalieptės HE. Dau­giau džiugina karšių valkšnos. Pastaraisiais metais jos buvo ypač svarios. Žvejų nuomone, todėl, kad ežere įsiveisė dreisenų — moliuskų, kurių vėriniai maitina žuvis, filtruoja ežero vandenį.

K. Kilkus 1986 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.