Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Šapalus – spiningu

in Žvejybos būdai

Ne kartą teko girdėti ir skaityti, kad šapalai tik rudenį tampa plėšrūs ir atakuoja spininginius masalus. Per ilgus spiningavimo metus daug šapalų spiningu esu sugavęs įvairiais metų laikais. Netgi žiemą, jei upės nepadengtos ledu ir oro sąlygos leidžia spiningauti. Beje, pirmoji žuvis, kurią sugavau spiningu, buvo plačiaburnis šapalas. Pirmąjį savo spiningą (bambukinį kotą medine rankena ir inercine rite „Nevskaja„) nusipirkau perskaitęs knygą „Meškeriojimas“. Kadangi jį įsigijau dar ledams neišėjus, nekantriai laukiau tos dienos, kada galėsiu išbandyti naują, iki tol mūsų kraštuose nematytą įrankį. Žinia, pirmieji bandymai baigėsi gražiomis „barzdomis“, nesuvaldomais blizgės skrydžiais ne ten, kur buvo taikyta. Tik vandeniui Neryje gerokai nuslūgus, šiaip taip pramokau valdyti spiningą, bet vis vien nieko nesugaudavau, nors eidavau vos ne kasdien. Tik kartą, priėjes gilią ramią sietuvą ir užmetęs vartiklę „uralką„, vos patraukęs kelis metrus, pajutau stiprų smūgį, kuris išmušė iš rankų ritės rankenėlę ir skaudžiai brūkštelėjo per krumplius. Šiaip taip sugraibęs rankenėlę, suvyniojau laisvą valą ir pirmą kartą aname gale pajutau besiblaškančią žuvį. Nekreipdamas dėmesio į jos pasipriešinimą, karštligiškai sukau ritę ir atatupstas traukdamasis vilkau tariamą lydeką (apie kitas žuvis net nepagalvojau!). Galop ant kranto išlėkė sidabrašonė raudonpelekė žuvis. Metęs žemėn spiningą, šokau prie jos. Tai, didžiausiai mano nuostabai, buvo didelis šapalas. Vartiklė tvirtai „sėdėjo“ plačiuose jo žabtuose…

Apskritai net šiuolaikiniais moderniais spiningais su plonais valais, pačiais įvairiausiais dirbtiniais masalais šapalus sugundyti nelengva. Ypač jei vanduo skaidrus, o spiningautojui nėra kur pasislėpti. Itin šapalai nervina meškeriotoją plaukiodami vos ne panosėje ir visiškai nereaguodami net į garsiausių firmų blizges. Tiksliau, reaguoja, bet tik tam, kad dar kartą parodytų savo panieką ant kranto prakaituojančiam spiningautojui – vos tik blizgė tekšteli į vandenį, keli plačiaburniai šauna prie jos, bet net nebakstelėję abejingai nuplaukia šalin. Mat šapalus vilioja pats garsas, gal ir krentančios blizgės šešėlis, o ne pati blizgė, kad ir kokia spalvinga ji būtų. Jie paprastai puola pažiūrėti, gal įkrito kas valgomo ir labai greitai įvertina to daikto „ėdamumą“. Ramioje sietuvoje ir skaidriame vandenyje suvilioti šapalą blizge ar tvisteriu beveik neįmanoma, nes būdamas itin akylas jis iš tolo pamato blizgę ir greitai įvertina jos „maistines“ savybes. Taigi norint išprovokuoti šią žuvį atakai, reikia užmesti taip, kad masalas šapalo akiratin patektų staigiai, netikėtai, kad jis neturėtų laiko jo apžiūrėti ir pultų, norėdamas aplenkti čia pat besisukiojantį konkurentą. Tokios vietos – tai akmenuotos rėvos, ypač jų pabaiga, kur šapalai itin mėgsta tykoti srovės nešamo grobio. Kadangi ir pačioje rėvoje šmirinėja plačiaburniai, dera pirma juos ir suvilioti, kad nebūtų išbaidyti šapalai rėvos gale, dažniausiai patys didžiausi. Blizgė metama skersai srauto ir, palengva sukant ritę, prilaikoma viduriniuose vandens sluoksniuose, kol jos neišneša į rėvos arba numatytos zonos pabaigą. Tada blizgė tiesiog laikoma ant įtemto valo ir srovei leidžiama ją nešti prie žūklautojo kranto. Labai dažnai šapalai griebia pusiaukelyje iki kranto, bet beveik 70% šapalų blizgę atkuoja ją ėmus traukti prieš srovę pakrante. Tačiau jei pakrantė smėlėta, be didesnių kliuvinių (akmenų, žolių, salelių), o pakrantėje seklu ir nėra palinkusių krūmų ar nukarusių žolių, vargu ar pavyks tenai užtikti šapalą, nebent per blizgę stuktels koks neūžauga. Tad atvykus prie nežinomos upės ar pakrantės, dera pirma labai atsargiai iš tolo apžiūrėti gaudymo zoną, kad paskui būtų galima išnaudoti visus ypatumus. Nieko baisaus, jei apžiūrinėdami žuklavietę ir nugąsdinsite pakrantėje besisukinėjančius šapalus – jei daugiau nešurmuliuosite, šapalai palengva grįš pamėgton vieton.

Šapalų kibimas kelia šiurpą: ir nedidelis plačiaburnis „kerta“ per blizgę taip, kad net šaltas prakaitas išmuša. Bjauriausia tai, kad taip staigiai ir stipriai atakuodamas, jis labai dažnai neužsikerta. O tai nutinka dėl to, kad krūptelėjęs nuo netikėto smūgio spiningautojas tiesiog nespėja pakirsti. Kartais galima to išvengti, jei užblokuota ritės atbulinė eiga, o trišakio kabliukai – labai aštrūs. Kur kas drąsiau šapalai blizgę griebia vandeniui susidrumstus bei pakilus po liūčių. Vandens srautas tada neša visokias sąnašas, nuplautas nuo krantų, išrautų žolių kuokštus, išplautas vabzdžių lervas, sliekus ir kitus gyvius. Tuo metu šapalai godžiai renka nešamą maistą ir labai drąsiai atkuoja blizgę ar tvisterį vos tik jį pastebėję, nes drumstame vandenyje nėra kada apžiūrinėti. Tada nuvažiavus prie upės ir išvydus drumstą srautą, panikon pulti nereikia – tai pati geriausia proga pagungyti blizge šapalus. Man ne kartą tokiame vandenyje Neryje spiningu pavykdavo sugauti gražių šapalų. Tik atvažiavus į vietą, kurį laiką reikia stebėti vandens paviršių ir pagal būdingus besimaitinančių vandens paviršiuje šapalų ratilus, dažnai su oro burbulu viduryje, nustatyti, kuriame sraute dažniusiai pasirodo šapalai. Kartą, spiningaudamas tokiame vandenyje aukščiau Musės žiočių, nusižiūrėjau vietą, kurioje dažniausiai „burbuliavo“ šapalai, ir gerokai už jos švystelėjau patikimą sidabrinės spalvos paties darytą sukriukę. Vos blizgė pateko į jų maitinimosi zoną, pajutai galingą šapalo smūgį. Po neilgos kovos su kuokštu žolių ant snukio kranto žolėje šokčiojo kilograminis plačiaburnis. Antras metimas atnešė žolių kuokštą, trečias taip pat padovanojo žolių. Ketvirtą kartą pavyko atvesti be žolių ir iš karto ją griebė antras to paties dydžio šapalas. Po kiek laiko ir trečias blaškėsi ant kranto.

Kur kas sunkiau sugundyti blizge ar kitu dirbtiniu masalu „budinčius“ šapalus – tokius, kurie plūduriuoja vandens paviršiuje kaitriomis saulėtomis vasaros dienomis ir puola prie kiekvieno tekštelėjimo. Labai dažnai vienas iš jų, pirmą kartą blizgei nukritus, net jai nepradėjus suktis, sugriebia, tačiau retą pavyksta pakirsti – dažniausiai atsikabina. Po to jau galima visą pusdienį svaidyti blizgę, bet nė vienas jos nesugriebs, o jai pradėjus suktis ir tolti nuo šapalų, labai dažnai net keli lydi ją per pagarbų atstumą, net negalvodami griebti. Jei nepastebi meškeriotojo povyzos, atlydi iki pat kranto ir apsisukę nuplaukia atgal. Taip sykį nutiko ir man, tačiau vienas atlydėjęs šapalas, kai kėliau blizgę iš vandens, staigiai apsisuko ir puolė jau jau virš vandens esančią blizgę, tvirtai pakibdamas ant trišakio. Ir vėliau, jei pavykdavo gerai pasislėpti, ne kartą taip esu apgavęs atsekusį šapalą. Kad šapalai labai išrankūs ir akyli, ne kartą pastebėjau, bet geriausiai jų išrankumą nusakė Pavelas Filinas: „Pabandžiau sugundyti labai mažu vobleriu. Vos jis nukrito, prie masalo puolė keli šapalai. Sąmoningai nesukau ritės, ir vobleriukas ramiai suposi sietuvos viduryje. O šapalai pamatę nejudantį voblerį, abejingai paspoksoję, pasisuko plaukti atgal. Bet vos tik pajudinau, jie iškart grįžo atgal ir vėl apsupo voblerį ratu. Vėl pajudinau, ir tuo metu drąsiausias iš jų lėtai priplaukė prie voblerio ir užčiauptu snukiu palietė voblerio trišakį… Taigi jo nedomino pats vobleris, tik trišakis, matyt, priminė kažkokį gyvį“.

Šis epizodas dar kartą įrodo, kokie atsargūs yra šapalai, nors šiaip atrodo, jog jie tarsi kokie padaužos griebia viską, kas nukrenta į vandenį. Ne kartą teko matyti, kai nuo tilto numestą nuorūką šapalas sugriebia, paskui paleidžia. Šios žuvys labai greitai atskiria netikusį maistui objektą. Taigi gaudant šapalus spiningu reikia stengtis, kad į jo akiratį blizgė ar kitas dirbtinis masalas patektų staigiai, kad nespėtų apžiūrėti. Bet toji taisyklė, kaip daugelis kitų, turi išimčių. Ne vieną kartą stebėjau, kaip besisukančią bene trečią kartą atlydėjęs šapalas staigiai griebdavo ją netoli kranto, ypač jei ant trišakio būdavo raudonų ar geltonų siūlų kutelis, o blizgė sustodavo suktis ir imdavo kristi.

Daugelis spiningautojų yra pastebėję, jog šapalai savo nuolatinėse buveinėse retai kada griebia blizgę, bet išplaukę į „medžioklės plotus“, jos neatsisako. O tokios vietos yra palinkę pakrantės krūmai, statūs krantai, nuo kurių vėjas dažnai nupučia maisto, upelių žiotys, švendrų ir meldų prižėlę pakraščiai. Pavasarį, tuoj po neršto, šapalai labai akatyviai ieško maisto, bet neilgai sukinėjasi prie krantų. Tad tuo metu jie labai noriai griebia tamsius ilgus tvisterius, traukiamus prie pat dugno. Vasarą šapalai pasirenka upės ruožus, kur dugne želia siūliniai dumbliai, kuriais, kaip ir kitos karpinės žuvys, maitinasi šapalai. Tad sumaniai pamėtėta į jų maitinimosi vietą blizgutė gali sugundyti šapalą.

Šapalams gaudyti labiausiai tinka ilgesni, net trijų metrų ilgio meškerytkočiai – jais kur kas patogiau perteikti masalui norimus judesius, teisingai traukti, aplenkti kliuvinius. Ritė turi būti pritaikyta prie meškerytkočio, su gerai sureguliuotu prasukos mechanizmu, su atbulinės eigos stabdžiu ir didelio perdavimo santykio, kad, reikalui esant, būtų galima labai greitai suvynioti valą. Sunku patarti, kokias blizges (turiu omenyje – kokios firmos) labiausiai mėgsta šapalai, tačiau galiu drąsiai tvirtinti, kad sėkmingiausiai juos gundysite mažomis sukriukėmis. Orientaciniai jų dydžiai neturi būti didesni už antro numerio „mepsus„. Mano manymu, labiausiai tinka tos sukriukės, kurios traukiamos intensyviai sukasi. Tik mažesniuose upeliuose geriau naudoti siauresniu lapeliu ir lėčiau besisukančias. Neblogą efektą kartais sudaro prilipdyta siaura sidabrinės spalvos folijos juostelė ant lapelio, gerai atspindinti šviesą. Raudonos, žalios ar kitokių spalvų juostelės gali neduoti laukiamo efekto. Labai noriai šapalai atakuoja mažas sukriukes su raudonų ar pilkų siūlų kuteliu ant trišakio bei juodu lapeliu, ant kurio priklijuotas sidabrinės folijos skrituliukas. Ne sykį pavyko sugundyti šapalą, vietoj trišakio ant 10 – 15 cm ilgio pavadėlio prikabinus nedidelį strimerį, kitokią upėtakinę muselę. Dabar parduotuvėse labai daug mažų upėtakinių voblerių. Bene geriausiai šapalams tinka plaukiantys arba lėtai skęstantys tamsesnių tonų vobleriukai. Jais gaudoma panašiai kaip sukriukėmis, tik kur kas sunkiau tai daryti didesnėse upėse, jei reikia toli nusviesti masalą. Beje, maži vobleriukai labai patogūs gaudant sutemose prie didžiųjų upių pakrančių, kai šapalai, dienos šurmuliui nurimus, suplaukia prie krantų ieškoti maisto. Neblogai gundo ir tvisteriai ant džigų, tik reikia naudoti nesunkius džigus, kad masalą būtų galima traukti aukštesniuose vandens sluoksniuose. Kaip jau minėjau, geriausiai tinka tamsių atspalvių tvisteriai.

Pranas Rimkus

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybos būdai

Su kuprine ant pečių

Yra tokių žvejų, ir ne tik pradedančiųjų, kurie mėgsta klajoklišką gaudymo būdą,

Pabandykime

Žieminė meškerėlė, apie kurią čia rašoma, labai paplitusi Urale. Man atrodo, kad

Kilstukas

Meškeriotojų gyvenime beveik nėra dogmų, todėl ir pasakyti, koks meškerioji­mo būdas yra
Pakilti į Viršų