Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ramite. Reportažas iš Vidurinės Azijos

in Objektai svetur

Vidurinė Azija — tai aukštų kalnų, gilių tarpeklių, sraunių upių ir žydinčių slėnių kraštas. Jos gamta — tai Pamyro ir Tian Šanio, Karakumų ir Ferganos slėnio, Isyk Kulio ir Amudarjos gamta. Gražiausiems gamtos kampeliams, jų faunai išsaugoti Vidurinėje Azijoje įkurta daugiau kaip dvidešimt rezervatų, keli šimtai draustinių.

… Musų sunkvežimis jau gerą pusvalandį rieda Dušanbės—Ordžonlkidzeabado plentu. Pakelėse — purpurinė remerijų, artimų aguonų giminaičių, ugnies jūra. Tolėliau kalnų šlaitai ir pievos skendi laukinių tulpių, vėdrynų, veronikų, ramunių įvairiaspalvių žiedų banguojančiuose liūliuojančiuose pataluose, kur-ne-kur pūpso geltoni dvimetriniai trimetriniai ferulų žiedynai. Tadžikijoje pavasario slėniai — ištisiniai žiedų kilimai. Vešli pievų žolė išvagota stepių vėžlių takais. Dabar pats jų meilės metas. O kai vasaros karščiai nurudins žoles, jie užsikas urveliuose ir užmigs iki kito pavasario.

Išvažiuojant iš Lietuvos, balandis buvo tik išleidęs ganytis karklų kačiukus, nubėręs vieną kitą medį žaluma. O čia šis mėnuo jau pražildė jazminus, kaštonus, kalnų slėnių soduose prisirpino trešnes, vyšnias, braškes, daržuose užaugino ankstyvuosius agurkus.

…Staiga šaižiai sucypė mašinos stabdžiai, mano kakta bakstelėjo į priekini mašinos stiklą, ir vairuotojas, taręs:

— Ant kelio gyvatė, — iššoko iš kabinos. „Bandys nudobti“, — pagalvojau. Jau trečia savaitė svečiavausi šioje šalyje ir žinojau, kad kišlakuose tadžikai bjaurisi visais ropliais, neleidžia vaikams liesti rankomis vėžlių, driežų, juo labiau parsinešti jų į namus. Vienas padavimas net byloja, kad vėžlys — tai kadaise buvęs suktas puodžius. Jis daręs prastus puodus ir juos brangiai pardavinėjęs. Už tas nuodėmes alachas jį pavertęs vėžliu ir visiems laikams uždaręs į dubenį.

Tuo metu vairuotojas pakelėje susirado apyilgę lazdą ir atsargiai jos galu bakstelėjo pačiame kelio viduryje saulės atokaitoje užsnūdusią giurzą. Ši kaipmat nušliuožė į pakelės griovį. — Dar kas nors suvažinės, — pasakė sugrįžęs ir šyptelėjęs pridūrė daug kur šiose vietose matyto plakato žodžius, — nuodingosios gyvatės — naudingos mūsų faunos atstovės.

Šis mažas įvykis ir padiktavo mums pašnekesio temą iki pat kelionės tikslo — Ramito rezervato. Pataupydamas žodžius, nepasakosiu visos tos šnekos. Tik pridursiu, kad tuomet nejučia pagalvojau, jog, matyt, ne visai teisus buvo anglų zoologas Džeraldas Darelas kažkurioje iš savo knygų rašęs: „Paklauskite vidutinį žmogų, ką jis galvoja apie gyvates, ir per dešimt minučių jis pritaukš daugiau niekų negu tuzinas politikų“. Nors, tiesą sakant, ir mano bendrakeleivis Radžabalis Nuralijevas ne visai „vidutinis žmogus“ — jis Tadžikijos valstybinio miškų ūkio komiteto vairuotojas, o šis komitetas ne tik čionykščių miškų, bet ir gamtinių rezervatų šeimininkas.

Gisaro kalnagūbris, išilgai kurio važiuojame, didžiulis kalnų masyvas, nutįsęs iš vakarų į rytus du šimtus kilometrų. Snieguotos penkių kilometrų Gisaro kalnų viršūnės lyg milžiniški gynėjai saugo derlingo Gisaro slėnio prieigas. Ant pietinių Gisaro kalnagūbrio šlaitų 1959 metais buvo įkurtas kalnų rezervatas Ramitas. Tai nuostabus kampelis Centriniame Tadžikistane, Gisaro—Darvazo kalnų sistemos perlas.

Nuo Dušanbės iki rezervato septyniasdešimt kilometrų, važiuojant į rytus karštu ir vingiuotu Ordžonlkidzeabado plentu. Ramitas įsikūręs lyg ir saloje. Dvi šaltos ledynų maitinamos upės — Sarbai Mijona ir Sarbo juosia jį iš abiejų pusių, po to susilieja ir duoda pradžią dideliam ir stipriam Kalirniganui, vienai iš stambiausių Vidurinės Azijos upių.

Šio rajono klimato ypatumus trumpai galima būtų nusakyti taip. Pirmame pusmetyje gausu kritulių (per metus iškrenta 800—900 milimetrų), vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje sausra (bet daugiau kaip 40 laipsnių karščio nebūna), palyginti švelni, bet daugiasniegė žiema. Sniego danga paprastai susidaro lapkričio pabaigoje ir nutirpsta balandžio pabaigoje, šiauriniuose šlaituose ji būna iki 120 centimetrų storio, kitose vietose — iki pusmetrio.

Žiemos pabaigoje nuo kalnų šlaitų ritasi sniego lavinos ir tarpeklių dugnuose jis kartais tirpsta iki pat vasaros pabaigos. Mums, lygumų krašto gyventojams, sunku ir įsivaizduoti, kas per daiktas gali būti ta sniego lavina. Tadžikistanas — kalnuočiausia, tuo pačiu ir ,.laviniausia“ (mūsiškė, beje, lygiausia) sąjunginė respublika. Čia kartais nuo kalnų viską griaudama nučiuožia kelių milijonų kubinių metrų sniego masė.

Kokia gi „padorios“ lavinos jėga? Mokslininkai ir tai apskaičiavo. Yra buvusi tokia lavina, kai į kvadratinį metrą kliūčių spaudė 96 tonos — tai dviejų tankų svoris. Kartą tokios bangos smūgis nubloškė traktorių už trisdešimt metrų.

Sakysime, aukštas perėjas kertančios pagrindinės Pamyro magistralės Dušanbė—Chorogas, Dušanbė—Leninabadas tampa labai pavojingos visai ne dėl storos sniego dangos, slidumo, o dėl sniego lavinų.

Rezervate nuolat pučia būdingi kalnams vietiniai vėjai — brizai, per parą du kartus keičiantys kryptį Kalnų brizas — kaprizingas, gūsingas, jo greitis kinta gana didelėse ribose. Vakare dienos brizas nutyla ir prasideda nakties, kuris pučia žemyn per slėnį ir tarpeklius. Vasarą dienos brizas būna kur kas stipresnis, o šaltuoju metų laiku jis vos juntamas. Dėl klimato skirtumo įvairiuose aukščiuose — nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių metrų — išskiriamos ryškios dirvožemio, augalijos ir gyvūnijos juostos. Rezervato teritorija yra kalnų miškastepės (1100 – 2800 metrų) ir subalpinėje (2800 – 3200 metrų) juostose.

Miškastepės juostoje miškai ir krūmų sąžalynai dažniausiai glaudžiasi tarpekliuose ir šiauriniuose šlaituose. Miškų rezervate mažai — iš bendro 16,2 tūkstančio hektarų ploto — tik apie 380 hektarų. Žemutinėje juostos dalyje auga lapuočiai, aukščiau juos pakeičia kadagynai. Nors miškų sklypeliai ir nedideli, bet rezervato gyvūnams jie labai svarbūs. Pašarinę reikšmę turi graikinių riešutmedžių, migdolų, Siverso obelų, gisarinių kaulenių, sogdinių slyvų, turkestaninių ir pontinių gudobelių, raugerškių, erškėčių, vyšnių, laukinių vynuogių, šilkmedžių, žagrenių ir kitų vaisiai bei uogos. Gyvūnai randa puikias slėptuves turkestaninių klevų (tai bene pagrindinė šių giraičių medžių rūšis), taip pat zeravšaninių kadagių, kaukazinių celčių, karklų, egzochordų sąžalynuose.

Žolinę dangą miškuose sudaro daugiausia vidutinio drėgnumo dirvožemį mėgstantys augalai — garšvos, vikiai, sprigės, diktonai, juodgalvės, melisos. Laukymėse tarp krūmų ir medžių ant šlaitų auga šviesiamėgės varpinės ir kitos žolės. Subalpinės juostos augalija aukšta ir tanki.

Rezervato floroje, kurios yra daugiau kaip tūkstantis rūšių, daugelis augalų yra endeminiai Gisaro—Darvazui: nemaža dalis reliktų, išgyvenusių iki mūsų laikų nuo praėjusių geologinių epochų.

Labai įvairus rezervato gyvūnijos pasaulis. Kaip ir kitose Vidurinės Azijos kalnų sistemose, čia susitinka šiaurės ir pietų atstovai: po vienu riešutmedžiu pusryčiauja lokys su dygliatriušiu, lūšis persekioja kiškį — tolajų, vakaro sutemose tuo pat metu ūbauja didysis apuokas ir skamba indiškosios volungės trelės.

Bene įžymiausias Ramito gyventojas — bucharinis elnias arba changulas. „Bucharinis“ dėl to, kad tuose kraštuose, Uzbekistane buvo pirmą kartą aprašytas. Tai tauriojo elnio porūšis, kaip ir europinis, kaukazinis elniai, iziubris, maralas, vapiti… Kai kurios nors kanopinių žvėrių populiacijos bepriskaičiuojama mažiau kaip du tūkstančiai, zoologai tvirtina, kad šiai rūšiai kilo pavojus išnykti apskritai. Tokia dalia galėjo ištikti ir bucharinius elnius. Tada iš gamtinės grandinės būtų iškritusi dar viena negrąžinama grandis. Padėtis buvo rimta. Šie elniai buvo išlikę tik Tadžikistane, ir tik Vachšo upės žemupyje — lygumų rezervate „Tigrovaja balka“. Kaip nykstanti rūšis jie buvo įtraukti į Tarptautinę raudonąją knygą. Atsargumo dėlei reikėjo sukurti rezervinę populiaciją. Todėl dešimt elnių į Sarbo ir Sardal—Mijono tarpupį buvo atvežti jau pirmaisiais metais po rezervato įkūrimo. Baimė, kad jie negalės gyventi kalnuose, jau praeities dalykas. Buchariniai elniai Ramite sėkmingai veisiasi — čia jų populiacija išaugo iki dviejų šimtų. Tiesa, savo „lyguminiams“ įpročiams jie liko ištikimi ir laikosi daugiausia žemesnėje pietinėje rezervato dalyje, maždaug 600—700 hektarų plote. Nors patinai ir pasklinda gana plačiai po tarpeklius, bet rujos metu jie sugrjžta prie bandos.

Šie grakštūs žvėrys gana atsargūs baikštūs, bet kartu ir jaukūs. Tie pavieniai pusiau naminiai elniai rezervato darbuotojams kartais teikia daug džiaugsmo, o kartais…

Su vienu tokiu elniu, o jei tiksliau — elne Venera, jau buvau turėjus progos susipažinti „Tigrovaja balka“ rezervate. Venera nuolat sukiodavosi apie rezervato sodybą, užeidavo į raštinę, užlipdavo laiptais į antrąjį aukštą pasisvečiuoti pas čia gyvenantį jėgerį dėdę Pavlo. Kai šeimininko namuose nerasdavo, po jos apsilankymo vaizdas kambariuose būdavo toks, lyg čia būtų darbavęsis įsiutęs buldozeris. Kentėdavo ne tik maisto atsargos, bet ir užuolaidos, staltiesės, drabužiai — mat Venera turėjo keistą apetitą įvairiems skudurams. Užtat dėdė Pavlo, vos tik išgirdęs įtartinus garsus savo bute, grėsmingu balsu šaukdavo: „Kas ten?“, o atsako neišgirdęs, stverdavo kas po ranka pakliūva ir skubėdavo varyti elnę lauk. O kartą, kai į rezervatą atvažiavo atostogaujantis generolas ir nusprendė netoliese tyvuliuojančiame tvenkinyje pasimaudyti, tai, išlipęs į krantą, anot dėdės Pavlo, rado tik žiaumojančią Venerą ir antpečius.

Panašią istoriją išgirdau ir Ramite. Prieš metus čia praktikon atvažiavo jauna universiteto dėstytoja su grupe studentų vyrų. Kartą, kol studentai rezervato bendrabutyje pietavo, dėstytoja susiviliojo atsigaivinti šaltame Sarbai Mijonos upės vandenyje. Ir kai po kurio laiko, sustirusi nuo šalčio nuoga išlipo iš vandens, pamatė, kad čia pat rezervato darbuotojų globotinis, stambus elnias Malyš žiaumoja.., jos liemenėlę. Supratusi padėties keblumą, dėstytoja su klyksmu puolė prie elnio atsiimti bent šį paskutini iš skurdaus vasariško tualeto likusi drabuži, bet Malyšius tik nudelbė raguotą galvą ir ramiai užbaigė savo juodą darbą.

Žiemą rezervate elniai šeriami šakeliniu pašaru, miežiais. Tačiau pastaraisiais metais prie voljero su pašarais apmarinti alkio beateina tik trečdalis žvėrių, likusieji pamažu darosi savarankiški, laukinėja. Neseniai iš Ramito du tuzinai elnių sunkvežimiais iškeliavo į Kazachstaną. Ten taip pat norima juos reaklimatlzuoti.

Marchuras, arba sraigtaragis ožys, taip pat įrašytas į Raudonąją knygą. Pats žodis „marchur“ kilęs iš persų kalbos žodžių „mar“ (gyvatė) ir „chur“ (ryjantis). Irano ir Afganistano gyventojai tikėjo, kad sraigtaragiai ožiai ieško gyvačių ir ėda jas. Taip pat buvo tikima, kad, jei žmogų įkąs gyvatė, tai nuodų veikimą galima sustabdyti užvalgius šio žvėries mėsos.

Sraigtaragių ožių ragai tiesūs, susukti į siaurą spiralę, suaugusių ilgesni kaip pusė metro. Tie ožiai turi ilgą barzdą, o vešliais karčiais apaugęs kaklas atrodo neišpasakytai storas.

Ramito rezervate sraigtaragių ožių nebuvo, nėra žinių, kad jie čia kada nors apskritai yra gyvenę. Į rezervatą juos atvežė iš Dašti Džumo draustinio, kur gyvenimo sąlygos daugmaž panašios. Ramite kur kas geresnės apsaugos sąlygos ir čia, šiuos ožius aklimatizavus. tikimasi išsaugoti jų populiaciją.

— Jei jūs žinotumėte, kaip sunku juos gaudyti kalnuose tinklais, — aimanavo rezervato zoologas, — vasarą jie pakyla vos ne iki sniegynų, mėgsta ganytis retmiškiuose, stačiuose šlaituose.

Gal dėl to sraigtaragiai ožiai Ramite kol kas laikomi vielos tinklu aptvertame sklype. Tinklo tvoros aukštis — keturi metrai. Žemiau negalima — peršoks. Bet ir čia, nelaisvėje, kai lapkričio gruodžio mėnesi ateina rujos metas, patinams ragai ima kaisti ir iš toli girdėti jų taukšėjimas.

Užtat kitų ožių — sibirinių, rezervate gana apstu. Kalnų tarpekliuose, laukymėse tarp uolų. kur veši subalpiniai augalai, dažnai galima pamatyti jų grupeles. Sibirinių ožių galvos papuoštos didžiuliais dalgiškais tankiai gumbuotais ragais. Per metus susidaro du nauji gumbai, todėl pagal jų skaičių galima nustatyti gyvūno amžių. Patelės taip pat nešioja ragus, bet jie palyginti maži ir be gumbų.

Stebina šių ožių sugebėjimas kopinėti uolomis — nuo iškyšulio ant iškyšulio, beveik statmenais skardžiais. Nuo suaugusiųjų neatsilieka ir ožiukai. Vos tik pavojaus akimirką patinas šaižiai klykteli, visa banda tuoj pat nukuria tik jai vienai žinomais takais ir kaipmat pradingsta vietovės raukšlėse — nė akimis nepagausi. Per visus metų sezonus sibirinius ožius persekioja irbiai. Nors šiuos atsargius plėšrūnus rezervato darbuotojai jau kelinti metai yra pastebėję žiemos keliuose, bet jų, kaip, beje, ir lūšių, kalnuose nėra daug.

Palyginti gausu rezervate lokių. Tai baltanagiai lokiai — rudųjų lokių porūšis. Jie, skirtingai nuo savo giminaičių, gyvenančių šalies miškų zonoje, augalėdžiai, nors, kaip žinoma, priklauso plėšriųjų būriui. Norint pramisti pavasarį, lokiams tenka suėsti daugybę žolės. Meilę miško vaisiams šie žvėrys reiškia gana grubiai: visur tarpekliuose galima pamatyti nulaužytas sogdines vyšnias, slyvas, obelis, taip pat riešutmedžius su tupekle lajoje — nulaužytas ir nuplėšytas šakas lokys pasikiša po savimi. Kai miško mažai, kai vaisiniai medžiai turi itin didelę vertę, tokia žvėrių veikla žalinga, bet rezervate, matyt, gali būti pateisinama, nes apskritai šių lokių Tadžikistane bet visame jų paplitimo areale nedaug. Todėl kai kuriose Vidurinės Azijos respublikose, tame tarpe ir kaimyniniame Uzbekistane, lokių medžioklė uždrausta.

Šernai, kaip ir pas mus, kalnuose gyvena naktinį gyvenimą. Laikosi jie drėgnesnėse tarpeklių vietose, prie šaltinių ir laistymo arykų. Čia jie priiminėja purvo vonias, o po to kasosi į medžių kamienus ir tokiu būdu atsikrato parazitų. Suaugę šernai priešų praktiškai neturi, tačiau paršus kartais taktiniu manevru nuo bandos atskiria ir nutveria apsigimę kolektyvinės medžioklės specialistai vilkai. O iš vietinių medžiotojų yra tekę girdėti, kad migdolais, graikiniais ir pistacijų riešutais mituslų šernų mėsa esanti labai gardi.

Tipiškieji rezervato aukštikalnių gyventojai — rudieji arba ilgauodegiai švilpikai. Jie kasa urvelius pievose, akmenų nuobirynuose. Tai dideli namisėdos. Tik Jauni žvėreliai vasaros pradžioje susiruošia į pirmąjį ir paskutinįjį savo gyvenimo žygj — ieškoti gyvenamojo ploto. Švilpikai gali ilgai išbūti be vandens, bet maistui labai išrankūs ir ėda tik žalią sultingą žolę. Vos tik vasaros pabaigoje žolė ima džiūti, jie septyniems aštuoniems mėnesiams įminga.

Užmiega žiemai ir dygliatriušiai, bet ne taip kietai. Jie, kaip ir mūsiškiai mangutai, per atodrėkius išeina pabraidžioti po sniegą. Dygliatriušiai dažniausiai čia įsikuria miškastepės juostoje, bustą įsirengti išnaudoja natūralias kiaurymes uolose. Tai naktiniai, maždaug opšraus dydžio graužikai. Minta tik augaliniu maistu: žole, vaisiais, medžių žieve, šakniagumbiais. Pavasarį urve atsiranda du trys jaunikliai, padengti minkštu šepečiu — busimaisiais spygliais.

Gana daug rezervate gyvena lapių. Vidurinėje Azijoje jos kur kas smulkesnės už mūsiškes ir vadinamos karagankomis. Be to, atrodo, čia jos labiau mėgaujasi vegetarišku maistu — riešutais, vaisiais. Įvairus ir gyvūninis jų maistas — nuo paukščių iki vabalų, žiogų. Šiltuoju metų laiku karagankos nuolat šeriasi, jų vilna kabo kuokštais, bet užtat žiemą jos tikros gražuolės.

Nuo lapių rezervate kenčia kiškiai — tolajai. Skirtingai nuo savo šiaurinių giminaičių — baltųjų ir pilkųjų kiškių — tolajai žiemą spalvos nekeičia ir lieka tokie pat pilkšvi kaip ir vasarą. Yra rezervate akmeninių kiaunių, žebenkščių, opšrų, upių sietuvų urvuose gyvena ūdros. Iš smulkesnių graužikų miškų atžėlimui apčiuopiamą žalą daro turkestaninės žiurkės, kurios į savo erdvius sandėlius suvelka daug graikinių riešutų.

Gana įvairus rezervato paukščių pasaulis. Iš medžioklės požiūriu vertingesnių paukščių čia gyvena keklikai ir himalajiniai ularai. Tai plačiai klajojantys puošnūs fazanų šeimos paukščiai. Vasarą jie pakyla aukštai į kalnus, o žiemą nusileidžia žemyn. Pavasarį ir vasarą jie laikosi poromis, o žiemą susiburia į didžiulius būrius. Pavyzdžiui, keklikai (šiek tiek didesni už mūsų kurapkas, bet kur kas puošnesni) — net po šimtą ir daugiau paukščių būryje. Tada giedromis dienomis jų melodingas „kė-ke-lik“ plačiai sklinda po kalnus. Nors keklikų dėtys didelės — po ašuonis, dešimt, kartais ir šešiolika kiaušinių, bet jų rezervate palyginti nėra gausu. Labai jau daug šios kalnų vištelės turi priešų — tiek skraidančių, tiek žeme lakstančių.

Rezervate įprasti paukščiai karveliai: purpleliai, uoliniai karveliai — mūsų naminių karvelių protėviai, keršuliai. Tuo tarpu plėšrieji paukščiai, nebent išskyrus pelėsakali, reti. Uolose lizdus suka palšieji ir tamsieji grifai, kilnieji ereliai, aviėdros, o iš smulkesnių plėšriųjų — juodieji pesliai.

Nakties tylą kalnuose dažnai sudrumsčia ritmingas didžiojo apuoko ir ilgesingas apuokėlio ūbavimas. Labai daug pavasari į giraites suskrenda sukti lizdų paukščių giesmininkų. Mūsų krašto žmogui iš karto akį patraukia indiškosios volungės, kurių patinėliai akinančiai geltonos spalvos su juoda „apdaila“. Spalvų ryškumu su volungėmis varžosi ilgauodegės arba rojaus musinukės, su ilgutėliausiomis, gal net pusmetrinėmis ugninėmis-oranžinėmis uodegomis, su puošniu mėlynu kuodeliu ant galvos. Jos kaip skaisčios gėlės žybčioja riešutmedžių tankumyne.

Rezervato upėse gyvena labai vertingos žuvys — amudariniai upėtakiai. Tiesa, jų žūklė nėra įdomi, daugmaž kaip mūsų žuvininkystės ūkių tvenkiniuose. Vos ne kas antras švystelėjimas prieš srovę — upėtakis. Žūklės įrankis paprasčiausias — trimetrinis meškerykotis, apystoris valas,
sunkus švininis svarelis ir kabliukas su slieku. Vietiniai žvejai tikino, kad retsykiais užkimba net trijų kilogramų upėtakiai.

Labai palankios sąlygos rezervate ropliams gyventi — švelnus klimatas, gausu uolų, nuobirynų, maisto. Iš gyvačių čia dažniausiai sutinkami paprastieji ir vandeniniai žalčiai, smėliniai smaugliukai bei nuodingi — paprastieji skydasnukiai, giurzos.

Ramito rezervato sąlygos yra palankios paversti jo teritoriją savotišku gamtiniu etalonu. Ryškiai raižytas reljefas, sunkiai prieinama vietovė — visa tai lyg „užkonservavo“ šį gamtini kompleksą, apsaugojo natūralią pusiausvyrą biocenozėse dar prieš sukuriant čia rezervatą. Rezervato darbuotojų kolektyvas rūpinasi, kad nebotų pažeista ta darna, saugo savo valdas, pamažu, atsargiai šifruoja čionykštės gamtos hieroglifus.

Vytautas Klovas

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios
Pakilti į Viršų