Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Raguoti žvėrys

in Gamtos stebėjimai

Visame pasaulyje yra apie pusantro šimto rūšių raguotų žvėrių. Tai ragano­siai, žirafos, elniai, šakotaragiai ir dykaragiai. Ragais puikuojasi ir septyne­tas Lietuvoje gyvenančių žvėrių — briedis, taurusis elnias, dėmėtasis el­nias, danielius, stirna, stumbras ir muf­lonas.

Raganosių ragų struktūra sluoks­niuota, primena tarpusavyje sulipusių plaukų kuokštą, bet labiausiai artima žvėrių kanopų raginės dalies sandarai. Žirafų ragai — tai kaulinės išaugos, visą laiką padengtos plaukais apaugu­sia oda. Miškinių žirafų — okapijų ra­gų viršūnės be odos, kartais su ragi­niais „kaušeliais“, kurie keičiami. El­nių ragai kauliniai. Oda padengti jie būna tik augimo ir vystymosi metu. Ragams išaugus ir sukaulėjus, oda at­rofuojasi, ir žvėrys ją nutrina. Elnių ragai kasmet nukrenta ir atauga nauji. Šakotaragių ir dykaragių ragai sudary­ti iš kaulinės išaugos, padengtos oda. Ši oda turi tvirtą ir storą epidermio raginį sluoksnį, vadinamą rago makšti­mi. Šakotaragiai pasižymi unikalia sa­vybe — kasmet pakeičia ragų ragines makštis naujomis. Dykaragiai ragų ne­keičia, daugumos jų ragai auga visą gyvenimą.

Žvėrių ragų paskirtis labai įvairi ir iki šiol dar nevisiškai išaiškinta. Elnių patinai ragais pažymi individualios teritorijos ribas — nutrina jais medelius bei krūmus. Muflonai apie tai, kad te­ritorija užimta, skelbia garsiniu signa­lu. Jie smūgiuoja ragais į akmenis ar­ba medžių kamienus, be to, kovoja rujos metu, rungiantis dėl patelių. Sa­votiška žvėrių ragų struktūra arba ko­vos būdas leidžia jiems pademonstruoti jėgą, nesužalojant varžovo. Taurieji el­niai suremia ragus išsišakojusiomis viršūnėmis – karūnomis, o avinai, buivolai ir jaučiai — storais ragų pamatais. Antilopės oriksai tiesiais ir ilgais, aštrio­mis viršūnėmis ragais „fechtuojasi“ nedurdami varžovui. Tuo tarpu šios antilopės aštrių ragų prisibijo net žvėrių karalius liūtas. Kartais, kai ragai ne­normalūs arba žvėrys elgiasi netipiš­kai, turnyrinės kovos baigiasi tragiškai — vienas iš varžovų sužeidžiamas ar­ba žūva. Sukibus ragams, žūva abu priešininkai. Dėl patelių paprastai ko­voja apylygių jėgų varžovai. Silpnes­nis, išvydęs stiprų patiną su galingais imponuojančiais ragais, pabėga be ko­vos.

Dykaragių ragų kaulinių išaugų vir­šutinės dalies ertmėse esantys raudo­nieji kaulų čiulpai gamina raudonuo­sius kraujo kūnelius. Tuo būdu dideli kalnų dykaragių ragai, kurie dažnai sveria tiek pat, kiek žvėries skeletas, yra viena iš adaptacijų gyventi mažes­nio deguonies parcialinio slėgimo sąly­gomis.

Raganosiai. Raguoti visų penkių rūšių žvėrys. Indijos ir Javos ragano­siai turi po vieną iki 60 centimetrų ilgio ragą. Sumatros ir Afrikoje gyve­nantys juodieji ir baltieji raganosiai puikuojasi dviem ragais. Priekinis ra­gas visada ilgesnis už antrąjį. Afrikos raganosių patelių ragai ilgesni negu patinų. Juodųjų raganosių patelių prie­kinis ragas būna iki 138 centimetrų il­gio. Rekordinis baltojo raganosio ra­go ilgis — 160 centimetrų.

Kaip žinia, Azijoje iš raganosių ragų gaminami magiški „vaistai“, grąžinan­tys jaunystę. Pasakiška raganosio rago kaina nelegaliose Azijos rinkose skati­na brakonierius naikinti šiuos retus, la­bai savotiškus gyvūnus. Ne visada jie saugūs netgi rezervatuose ir naciona­liniuose parkuose.

Žirafos. Afrikos savanose ir re­tuose miškuose gyvenančios žirafos vi­siems žinomos kaip aukščiausieji žin­duoliai pasaulyje. Jų kūno aukštis, ma­tuojant iki viršugalvio, būna iki 5,8 metro. Ragus turi patinai ir patelės, bet pastarųjų jie mažesni. Įvairių porūšių žvėrių ragų skaičius skirtingas — nuo dviejų iki penkių. Dažniausia žirafos galvą puošia trys ragai — gumbo pa­vidalo medialinis ragas ir už jo pora ilgesnių ragų.

Tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje mokslo pasaulis sužinojo, kad Afriko­je, nedideliame Kongo baseino miškų plote, gyvena tauriojo elnio dydžio trumpakaklės miškinės žirafos. Okapi­jų patinai turi porą 10—12 centimetrų ilgio ragų.

Šakotaragės antilopės. Vie­ninteliai šakotaragių šeimos atstovai. Tai prerijų gyventojos, sutinkamos JAV ir Kanados vakarinėje dalyje bei Meksikoje. Patinų ragai dvišakiai, iki 25 centimetrų ilgio. Patelės — be ragų, bet kartais turi vienšakius ragelius. Numestos ragų raginės makštys atau­ga per keturis mėnesius.

Elniai. Šeimoje apie 30 rūšių. Tai įvairaus dydžio žvėrys. Pietų Ameriko­je gyvenantys pudu sveria tik 10 ki­logramų, o stambiausieji šeimos atsto­vai briedžiai — iki 800 kilogramų. Vi­sų elnių patinai, išskyrus kabargas ir vandenines stirnas, raguoti. Šiaurinių elnių patelės taip pat turi ragus. Pa­prasčiausius ragus turi Pietryčių Azi­jos gyventojai muntžakai, kuoduotieji elniai, dauguma Pietų Amerikos elnių ir stirnos. Šių elnių ragai turi po 1—3 ataugas. Muntžakų ragai trumpesni už ragų kelmelius. Kuoduotųjų elnių vienšakiai rageliai tokie trumpi, kad juos tarp plaukų sunku pamatyti. Įspūdin­gais sudėtingos struktūros ragais išsi­skiria taurieji elniai. Didžiausius ra­gus nešioja briedžiai. Galingiausius ra­gus turi Rytų Sibiro ir Aliaskos porū­šių žvėrys. 1972 metais prie Penžinos upės (Kamčiatkos sritis) sumedžioto briedžio ragai svėrė 35 kilogramus. Tais pačiais metais ten surastas nu­mestas ragas svėrė 28 kilogramus.

Savotiškos sandaros ragais pasižymi Dovydo elniai. Jų ragų visos ataugos, skirtingai negu kitų elnių, nuo kamie­no atsišakoja atgal. Apatinė atauga il­giausia ir savo ruožtu šakojasi į trum­pesnes ataugas. Ir dar viena įdomi Do­vydo elnių savybė; jie vieninteliai iš elnių keičia ragus du kartus per me­tus. Nedaug betrūko ir ši unikali el­nių rūšis būtų išnykusi. Paskutinė Do­vydo elnių banda buvo laikoma im­peratoriaus parke prie Pekino. Iš čia praėjusio amžiaus pabaigoje du elnius gavo Londono zoologijos sodas, o vė­liau ir kitų kraštų sodai. 1895 metais išsiliejusi Chuangchė pralaužė impera­toriškojo parko sieną. Dalis elnių žu­vo, kiti pabėgo ir buvo išnaikinti. Pas­kutinieji po šios katastrofos parke išli­kę elniai buvo išnaikinti „boksininkų“ sukilimo metu. 1921 metais Pekino zoo­logijos sode krito paskutinis Kinijoje Dovydo elnias. Tuo tarpu kituose kraš­tuose šie elniai buvo sėkmingai laiko­mi ir veisiami. Vien tik Anglijoje her­cogo Bedfordo parke 1932 metais gy­veno 182 žvėrys. Iš čia keletą elnių įsigijo Pekino zoologijos sodas.

Dykaragiai. Daugiau kaip šimtas rūšių priklauso šiai žvėrių šeimai. Tai skirtingo dydžio gyvūnai, stebinan­tys ragų įvairove. Mažiausių dykaragių — nykštukinių antilopių aukštis 25 centimetrai, o svoris 3—4 kilogra­mai. Tuo tarpu antilopė kana sveria iki 900 kilogramų, o buivolai ir jaučiai daugiau kaip toną.

Daugiausia dykaragių gyvena Afri­kos žemyne — apie 70 rūšių.

Paprasčiausius ragus, nuo keleto iki keliolikos centimetrų ilgio, turi mažie­ji dykaragiai — nykštukinės antilopės ir dukeriai, kurių patelės dažniausiai būna baužos. Iš antilopių bene įspū­dingiausiais ragais išsiskiria didžiosios kudu. Jų spirališkai susukti ragai bū­na iki 160 centimetrų ilgio. Juodųjų antilopių ragai išlinkę atgal, kaip tur­kiški kardai, būna iki 160 centimetrų ilgio. Centrinės ir Vakarų Afrikos miškuose gyvenančių — milžiniškų kanų ragai juodi, blizgančiu paviršiumi, bū­na iki 124 centimetrų ilgio. Afrikos an­tilopių, vadinamų vandeniniais ožiais, ragai dažniausiai išlinkę į priekį, o antilopių gnu ragų pamatai sustorėję kaip buivolų. Indijoje gyvena keturragės antilopės, vienintelės iš dykara­gių, turinčios dvi poras ragų. Prieki­niai ragai 3, o sekantys iki 10 centi­metrų ilgio. Gazelių ragai ryškiai žie­duoti. Iš gazelių didžiausius ragus, iki 90 centimetrų ilgio, turi impalos.

Imponuojantys laukinių jaučių ir buivolų ragai. Indijos buivolų ragų il­gis būna iki 194 centimetrų. Afrikos buivolų ragų pamatai labai platūs, uždengia žvėries kaktą. Savelio jaučių ragų viršutinę dalį juosia raginių skai­dulų vainikėlis. Apie šiuos jaučius, gyvenančius Indokinijos pusiasalyje, pirmosios žinios Europą pasiekė tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtme­tyje. Jautį aprašė Paryžiaus zoologijos sodo direktorius A. Urbenas, ga­vęs jį iš Kampučijoje dirbusio veteri­narijos gydytojo Savelio.

Dauguma avių ir ožkų — kalnų gy­ventojai. Ragus dažnai turi ir patelės, tik menkesnius negu patinai. Atskirų porūšių gyvūnų ragai kartais labai smarkiai skiriasi. Ypač įvairios eurazinio avino ragų formos. Taip pat labai skiriasi jų dydis. Jeigu Korsikos ir Sardinijos salose gyvenančio muflono (šis eurazinio avino porūšis sėkmingai aklimatizuotas Vakarų Europos kraštuose, Rusijoje ir JAV) ragai būna iki 90 centimetrų ilgio ir sveria 4—6 kilogramus, tai argalio (Altajaus kal­nai) ragų ilgis būna iki 125 centimet­rų, jų apimtis pamatų dalyje iki 50 centimetrų, o svoris — 30 ir daugiau kilogramų. Ilgiausius ragus, iki 190 centimetrų, turi Pamiro arba Marko Polo porūšio euraziniai avinai. Labai savotiškos formos sraigtaragių ožių ra­gai. Jie plokšti ir spirališkai susukti. Šiaurės Amerikos Uolinių kalnų gyventojų snieginių ožkų ragai nepasi­žymi formos įmantrumu, bet turi įdo­mią savybę — sezoniškai keisti spal­vą: žiemą jie juodi, o vasarą — pilki.

Rimantas Baleišis


 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų