Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Proto ištakos

in Mokslas

Garsus gyvūnų elgsenos tyrinėtojas Ernestas Setonas Tompsonas yra aprašęs tokį atsitikimą. Per upelę skrisda­ma varna išmetė duonos trupini, kuris srovės nešamas dingo tunelyje. Tuo­kart paukštis nuskrido į kitą tunelio galą ir vos tik pasirodė pamesta duona, varna ją kaipmat išsigriebė.

Šis atsitikimas — ryškus pavyzdys, kaip gyvūnai, siekdami trokštamo re­zultato, pasinaudoja, matematikų terminologija išsireiškus, ekstrapoliacija. Varna iš pradžių matė, kaip krenta duo­na, paskui — kaip ji dingo už kliūties. Ir toliau ji ekstrapoliavo jos ju­dėjimo kryptį. Paukštis padarė vienin­telį teisingą sprendimą ir elgėsi šioje netikėtai iškilusioje situacijoje protin­gai.

Garsiausi biologai ir filosofai jau se­niai padarė išvadą, kad gyvūnai turi protą ir kad jis atstovauja specifinei smegenų funkcijai. Čarlzas Darvinas manė, kad aukštesnieji gyvūnai, kaip ir žmonės, turi atmintį, vaizduotę, vaiz­dinių asociacijas ir protą. Frydrichas Engelsas rašė, kad gyvūnų gebėjimas sąmoningiems, planingiems veiksmams rutuliojasi atitinkamai su nervų sis­temos vystymusi ir kad žinduoliai jau pasiekia gana aukšto lygio. Tie tyrinėtojai, kurie nenori pripažinti gy­vūnams netgi mažiausių proto požy­mių, dažnai remiasi Ivano Pavlovo au­toritetu. Tačiau ir jis savo gyvenimo pabaigoje padarė išvadą, kad gyvū­nams yra būdingi mąstymo elementai, turintys bendrų bruožų su žmonių mąs­tymu. L. Pavlovas yra sakęs, kad kai beždžionė stato bokštą, norėdama pa­siekti vaisių, tai šitai negalima vadinti „sąlyginiu refleksu“. Tai yra žinių su­kaupimo pradžia, nuolatinio ryšio tarp daiktų pagava — tai, kas sudaro visos mokslinės veiklos, priežastingumo dės­nių pamatą. Kitas dabartinės refleksologljos pradininkų Čarlzas Seringtonas savo paskutinėse knygose taip pat pri­pažino, kad gyvūnams duotas protas, tačiau jis nematė kelio, kaip objekty­viai jį ištirti.

Savo laboratorijoje atlikdami ekspe­rimentus, mes rėmėmės prielaida, kad gyvūnai gyvena ne tik daiktų ir juos supančios aplinkos reiškinių, bet ir tų dėsnių, kurie juos sieja, pasaulyje. Charakteringiausia gyvūnų protinės veiklos savybė, mano nuomone — kaip kartas sugebėjimas suvokti paprasčiau­sius gamtos dėsnius ir mokėjimas nau­doti juos naujomis situacijomis.

Stebėdamas gyvūnų elgseną gamtoje, dažnai matau tokias situacijas, kokią yra aprašęs E. Setonas Tompsonas, ir padariau išvadą, kad sugebėjimas eks­trapoliuoti gali būti vienas iš proto raidos vertinimo kriterijų.

Mes turime rimto pamato daryti to­kias išvadas. Pažiūrėkime, ką gyvūnai turi atlikti mūsų laboratorijoje, kad parodytų sugebėjimą ekstrapoliuoti. Pir­miausia — tai nustatyti judančių kūnų padėtį, kurie dingsta iš akiračio. Norėdami nustatyti savo padėtį mieste, žmo­nės vadovaujasi koordinatėmis, kurias atstoja gatvės ir prospektai. Panašio­mis koordinatėmis — nejudomais ap­linkos objektais naujose vietose vado­vaujasi, iš visko sprendžiant, ir gyvū­nai.

Tačiau visu tuo apsiriboti negalima. Negalima ekstrapoliuoti. Jeigu nesuvo­kiama paprasčiausių aplinkos dėsnių. Joks daiktas, apie kurio egzistavimą gyvūnas sužino savo pojūčių organais, niekur nedingsta, netgi tada, kai dėl kokių nors priežasčių informacija apie jį nutrūksta. Mes taip pat vadovauja­mės šiuo dėsniu. Atimkite iš mažo vaiko žaislą ir stebėkite, kaip jis rea­guos. Žinoma, ims ieškoti, nes iš paty­rimo žino, kad žaislas negalėjo be pėdsakų išnykti, jis egzistuoja.

Eksperimentuojant su gyvūnais, no­rint nustatyti jų sugebėjimą ekstrapo­liuoti, iš pradžių masalas judėjo jiems matant, paskui kelią užkirsdavo širma. Ir tie bandomieji gyvūnai, kuriems šis dėsnis buvo svetimas, užuot apėję širmą, stengdavosi pralįsti per ją. Gyvū­nai kurių protinė veikla pakankamai aukšta, niekada nedarydavo tokių betikslių bandymų.

Fransis Bekonas savo garsiajame vei­kale „Naujasis organonas“ atribojo žmonių protą nuo gyvūnų sumanumo. Tačiau jis buvo tos nuomonės, kad žvėrys ir paukščiai gali protauti. Jis davė toki pavyzdį. Per sausrą varna uokse aptiko vandens, bet jo buvo ne­daug. Norint atsigerti, reikėjo pakelti vandens lygį, ir varna ėmė mėtyti į uoksą akmenėlius. Galbūt tokio atsiti­kimo ir nebuvo, bet tai neturi jokios reikšmės. Svarbu, kad didysis XVII amžiaus filosofas nurodė paprastą gy­vūnų proto įvertinimo kriterijų, kuris pagrįstas fizikos dėsnių suvokimu.

Įvairiai paukščiai ir žvėrys reaguoja į šešėli: į savo nekreipia dėmesio, už­tat bijosi svetimo šešėlio. Kai kada šešėlį naudoja savo tikslams, pavyz­džiui, gandras per kaitrą atsistoja taip, kad jo šešėlis kristų ant lizdo ir jau­niklių ir pridengtų juos nuo saulės.

Be abejonės gvvūnai suvokia savo kūno dydį ir formą. Jie sugeba įver­tinti ir kai kurias daiktų geometrines savybes. Padarę prielaidą, kad gyvū­nai, kaip ir žmonės, sugeba skirti di­delio tūrio ir plokščius daiktus ir ope­ruoti paprasčiausiomis geometrinių figūrų savybėmis, mes ryžomės atlikti laboratorijoje naujus eksperimentus. Gyvūnai turėjo suvokti, kad didelio tūrio figūros — masalo, negalima įkiš­ti į plokščią figūrą, o daiktas, esantis kito daikto viduje, gali būti perkeltas.

Stebėdami gyvūnų veiksmus sprendžiant visus mūsų sugalvotus loginius uždavinius, pamatėme, kad esama be galo didelių jų protinės veiklos lygio skirtumų.

Labiausiai išvystytą protą turi bež­džionės, delfinai ir rudieji lokiai. Ant­roje vietoje atsidūrė vilkai, rudosios ir stepių lapės, šunys. Iš paukščių aukščiausiai stovi visų pripažinti iš­minčiai — varniniai paukščiai. Jų pro­tingos veiklos sugebėjimai ne mažesni kaip ir plėšriųjų žinduolių iš šunų giminės. Labai žemas balandžių ele­mentaraus protavimo lygis. Žuvys — karpiai, rainės, karosai — visai nesu­geba ekstrapoliuoti masalo judėjimo krypties. Varlės ir rupūžės taip pai nereaguoja į pateiktus testus, užtat vėžliai ir žalieji driežai, mūsų nuosta­bai, parodė didelę nuovoką. Jie ekstrapoliarinius uždavinius sprendžia pras­čiau nei varniniai paukščiai bet ge­riau nei sakalai, pesliai ir, suprantama, geriau negu antys ir vištos.

Norėdami nustatyti gyvūnų protinės veiklos lygį, mes tyrėme ir vaikų su­gebėjimą ekstrapoliuoti. Kai žaislas dingdavo iš vaiko akiračio, jis turėda­vo nustatyti, į kur jis juda ir, norė­damas vėl jį gauti, eiti teisinga kryp­timi. Paaiškėjo, kad vaikai iki dviejų metų nesugeba tokio uždavinio išspręsti. Dar po metų jie jau pradeda ekstra­poliuoti žaislo judėjimą tačiau šį už­davinį sprendžia prasčiau nei rudosios lapės, šunys, vilkai. Juo vaikas dides­nis juo didesni ir jo ekstrapoliavimo sugebėjimai. O teisingas išvadas vaikai daro tik būdami septynerių su puse metų.

Visai suprantami šio palyginimo sun­kumai. Juk vaikas tokio amžiaus, kai pasireiškia jo ekstrapoliavimo sugebė­jimai, jau gerai kalba. Kalba pagaliau įgalina susiformuoti ir tam tikroms są­vokoms. Proto vertinimas vienu kri­terijum, žinoma, neišryškina visos pro­tinės žmogaus veiklos įvairovės. Tačiau jis įgalina tam tikra prasme pažinti kai kuriuos šios svarbiausios proto funkcijos formavimo etapus.

Per mūsų atliekamus bandymus visi gyvūnai tam tikru momentu elgdavosi neįprastai: jie trypdavo, sukdavo visai į priešingą pusę negu judėdavo masa­las — žodžiu, priešindavosi dalyvauti eksperimente. Ypač ryškiai tai rode žiurkės. Triušiai elgėsi kitaip — jie trypė užpakalinėmis kojomis. Paprastai triušiai šitaip elgiasi nerimo apimti. Kai kada triušiai griebdavo masala — morką ir nubėgdavo nuo širmos. Varninių šeimos paukščiams baimę kel­davo pats eksperimentavimo įrenginys, Kadangi tokius reiškiniui pastebėdavo­me po to, kai gyvūnai jau kelis kartus būdavo išsprendę jiems duotus uždavi­nius, natūralu buvo spėti, kad gyvūnų protas tiesiog pervargęs. Tyrimai šitai patvirtino. Per eksperimentus atliktos žiurkių ir vėžlių elektroencefalo­gramos rodė jų smegenų patologinį efektyvumą. Ir matyt, gyvūnų nenoras dalyvauti bandymuose — ne kas kita, kaip veržimasis apsisaugoti nuo nepakeliamo krūvio, savotiška smegenų gynybos nuo pervargimo forma. Mąs­tymo procesas, netgi primityviausios formos, gyvūnams yra sunkus.

Pastaruoju metu įvairios smegenų funkcijos nuodugniai tiriamos ir čia pasiekta nemažų laimėjimų. Tačiau su protavimu susijusi funkcija mažiausiai ištirta. O kai kurie mokymo dėsningu­mus tiriantys fiziologai yra tos nuomonės, kad sudėtingos sąlyginiu refleksų kombinacijos ir yra mąstymas. Neigti ankstesnio patyrimo vaidmenį būtų absurdiška, tačiau protinė veikla nesi­baigia rekombinacija tik tų pažinimo formų, kurias gyvūnai įgijo per savo gyvenimą. Būdinga mąstymo savybė — naujų, nežinomomis aplinkybėmis kilu­sių, uždavinių sprendimas. Šis procesas vyksta euristiniu smegenų funkcionavi­mo lygiu. Žinoma, praeityje įgytas patyrimas kai kada praverčia. Bet iš es­mės loginiai uždaviniai kiekvieną kar­tą sprendžiami iš naujo, be to, senos, šabloniškos žinios tokiose situa­cijose gali trukdyti.

Gyvūnai gali suvokti empirinius dės­nius, visų pirma todėl, kad neuronai gali pasirinktinai reaguoti į specifines suvokiamų objektų savybes. Prieš dvi­dešimt metų amerikiečių mokslininkai Hiubelas ir Vyzelas, tirdami kačių regėjimą, aptiko jų akies ragenoje neu­ronų, kurie atliko savitas funkcijas. Jeigu katė žiūrėjo į vertikalų šviesos ruožą ekrane, būdavo dirginami vieno­kie neuronai. O kai šviesos ruožai nuslysdavo į šoną arba vertikalius pakeis­davo horizontalūs, šitie neuronai be­veik visai ar suvisai nereaguodavo, už­tat atgydavo kiti. Vadinasi, nervų ląs­telės reaguodavo į tam tikrą suvokia­mo objekto padėti.

Dabar daugelyje gyvūnų smegenų skyrių aptikta įvairiausių detektorių. Šie detektoriai nustato arba objekto ju­dėjimo kryptį, arba jo naujoviškumo laipsnį, arba jo veikimo periodiškumą — pasirodymą ir išnykimą. Todėl galima daryti išvadą: smegenys sudarytos iš elementarių ląstelių, kurios nusako paprasčiausias erdvės, laiko ir judėji­mo charakteristikas.

Tačiau šitaip tarę, mes negalime nutylėti kito svarbaus klausimo: kas turi poveikio neuronų reakcijos speci­fiškumui? Tyrimai, at­likti su drozofilomis, padėjo nustatyti kad genetinis neurono aparatas kont­roliuoja ir tokią labiau sudėtingą elg­seną, kaip cirkadinis ritmas — biologi­nio laikrodžio mechanizmas.

Taigi yra pagrindo manyti, kad funk­cinį aktyvumą tų neuronų, kurie duo­da paprasčiausias erdvės, laiko ir judė­jimo charakteristikas, nulemia jų ge­netinis aparatas.

Trečia nemažiau svarbi sąlyga: sme­genys turi būti sudarytos iš labai dau­gelio neuronų. Tik tada jos galės pri­imti ir apdoroti įvairiausią iš aplinkos gaunamą informaciją.

Proto išsivystymo lygio priklausomy­bė nuo smegenų dydžio labai aiškiai matoma. Reikia manyti, neatsitiktinai delfinai ir beždžionės, kurie sprendžia sudėtingiausius loginių uždavinių va­riantus, turi ir palyginti dideles galines smegenis (pats priekinis smegenų sky­rius, turintis didžiausius smegenų pus­rutulius, kurie žinduolių smegenyse la­bai padidėję).

Manyčiau, bus įdomūs tokie skaičiai. Vištos, kurios protiniai sugebėjimai la­bai maži, pusrutulių palyginamosios apimties indeksas lygus 3,37, sakalo jau 8,24, kovarnio — 15,68, šarkos 15,81.

Kaip parodė tyrimai, gyvūnų smege­nys pasižymi daug didesnėmis poten­cinėmis galimybėmis suvokti ele­mentarius gamtos dėsnius, negu reikia kasdieniniame gyvenime. O tai ir bū­tina mąstymo procesui. Pastarųjų metų neurofiziologijos ir genetikos laimė­jimai leido iš naujo iškelti klausimą dėl neuronų rezervo pertekliaus vaid­mens. Jeigu instinktyvūs veiksmai tėra atsakymas į nedaugeli tam tikrų dir­giklių ir čia pakanka riboto kiekio nervinių ląstelių kurios reaguoja tik į šiuos dirgiklius, tai realizuoti veiks­mus, pagristus netgi elementaria pro­tine veikla, tokios nervų „atsargos“ aiškiai maža. Situacijos, su kuriomis susiduria gyvūnai, labai įvairios, kyla staiga ir, kas labai svarbu, anksčiau įų gyvenime nepasitaikydavo. Kas gi turi užtikrinti veiksmus kurie būtų vie­ninteliai teisingi susidariusiomis aplin­kybėmis? Neuronų rezervo perteklius.

Bet čia kyla klausimas; juk vėžlių ir driežų smegenys palyginti nedidelės, tačiau šie gyvūnai puikiai susidoroja su ekstrapoliacijos uždaviniais. Jeigu palyginsime gyvūnų protinių sugebėji­mų lygį su jų smegenų išsivystymo laipsniu, lengvai pastebėsime dar vie­ną dėsningumą: didėja ne tik smegenų apimtis, sudėtingesnė tampa neuronų junginių sistema. Palyginimas parodė: juo geriau gyvūnas ekstrapoliuoja, juo įvairesni kontaktai tarp neuronų.

Žinduolių ir reptilijų mąstysenoje pa­grindini vaidmenį vaidina didžiųjų pusrutulių žievė. Paukščių smegenų struktūra kitokia. Čia nėra smegenų žievės, su kuria dauguma mokslininkų sieja aukščiausias psichines funkcijas. Vietoje jos išsivysto striatumas. Labo­ratorijoje buvo ištirtas vienos varnos ir balandžio striatumas. Pasirodo, kad šis paukščių priekinių smegenų skyrius toli gražu nėra vienatipiškas. Visų įdo­miausia tai, kad patys šių paukščių neuronai labai skirtingi. Varnos nervi­nės ląstelės plonos ir išsišakojusios, o dendritai tirštai nusėti spurgomis, kuriose ir vyksta kontaktiniai junginiai su kitais neuronais. Visiška priešingy­bė balandžių neuronai: jų konstrukcija grubi — dendritai stori, mažai vingiuo­ti, su stambokomis lazdelių formos at­augomis. Varnos neuronų struktūra daug tobulesnė. Ir tai, sprendžiant iš visko, leidžia geriau analizuoti ir ap­doroti į smegenis patenkančią infor­maciją.

Todėl visų bendriausia forma galima sakyti: juo didesnės smegenys ir juo įvairesnė kontaktų tarp neuronų sis­tema, juo didesnė galimybė, kad ir protiniai gyvūno sugebėjimai didesni. Tačiau ne visada svarbūs iš karto abu šie rodikliai. Ryškus pavyzdys — rep­tilijos. Palyginti su paukščiais ir žin­duoliais jų užpakalinės smegenys daug mažesnės. Tačiau reptilijų neuronai pa­sižymi labai sudėtinga kontaktų siste­ma. Ir tai sudaro sąlygas susidaryti įvairiems nervinių ląstelių junginiams — nervų konsteliacijai, juo sudėtin­gesns uždavinys, juo daugiau nervi­nių ląstelių įtraukiama jam išspręsti ir susidaro neuronų ansamblis, kuris atlieka savotiško centro vaidmenį.

Kad tokie ansambliai galėtų susida­ryti, reikia laiko. Ir tegul tai būna se­kundės dalys, bet gyvūnų gyvenime neretai atsitinka, kai kovos už egzista­vimą baigtis pareina nuo reakcijos greičio.

Eksperimentai parodė, kad nei žu­vys, nei amfibijos nesugeba elementa­riai protingai veikti. Pirmi gyvūnai su proto požymiais — reptilijos. Kas gi turėjo įtakos pažangesniam jų proto vystymuisi? Seniausiųjų reptilijų išsikėlimas gyventi sausumon. Jos pateko į visiškai kitokias, be to, gana rūsčias ekologines sąlygas, kurios buvo būdin­gos permo periodui. Joms iškilo daug naujų, gyvybiškai svarbių uždavinių, kuriuos reikėjo išspręsti. Nei instink­tai, nei sąlyginiai refleksai, kuriems susidaryti reikia laiko, neapsaugojo jų kai reikėjo priimti greitą sprendimą. Todėl vienu iš reptilijų prisitaikyme kelių gyventi sausumoje galėjo būti evoliucija, nukreipta didinti jų protinės veiklos lvgį.

Reptilijų sumažėjimas sutampa su paukščių ir žvėrių pasirodymu žemėje. Geriau organizuota centrinė nervų sis­tema, padidėjusios smegenys, tobulesnė jų nervų struktūra — visa tai leido paukščiams ir žvėrims geriau adaptuo­tis pakitusiomis aplinkos sąlygomis.

Labai daug stebėjimų rodo, kad gyvūnai savigynai ir maisto paieškoms naudoja ne tik turimus įrankius, bet ir daro naujus. Nemažiau faktų rodo, kad kaip tik protingiems gyvūnams bū­dingi sudėtingiausi grupiniai santykiai. Bendruomeniniai gyvūnai pažįsta vie­nas kitą ir sugeba pastebėti kiek­vienas kito elgsenos niuansus. Pavyz­džiui, kapucinų kaimenėse yra ,,gyvū­nų kontroliuotojų“. Jie stebi, ar aplin­kui ramu, o jeigu kyla pavojus pirmi suranda kelią, kaip jo išvengti.

Geriau suprasti vienas kitą gyvū­nams padeda garsiniai signalai. Geriau­siai protinga garsinė signalizacija pasi­reiškia tarp paukščių.

Gyvūnai, kurių protas palyginti aukšto lygio, turi dar vieną pranašumą kovoje dėl būvio: jie gali veikti ko­lektyviai. Šiaurės Amerikos kėkštai bendromis jėgomis gina savo teritoriją, atbaido plėšrūnus, taip pat bendrai ieško maisto, suka lizdus. Bendrai jie maitina ir jauniklius. Daugiau kaip septyniasdešimt procentų lesalo jaunik­liams atneša ne jų tėvai, o jauni paukščiai, kurie neturi jauniklių.

Pavianų bendruomenėje visi suaugu­sieji globoja jauniklius. Nėra abejonės, kad šis jausmas istoriškai susijęs su tėvų rūpinimusi palikuonimis, įgimtas visiems bendruomenės nariams. Toks kolektyvinis rūpinimasis savo grupės nariais būdingas tik paukščiams ir žvėrims.

Žinoma, elementarioji protinė veik­la nuėjo ilgą evoliucijos kelią ir pa­galiau davė iš tikrųjų milžinišką žmo­giškojo proto protrūkį.

Vincas Morkūnas


 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Mokslas

Arklio evoliucija

Arklio paleontologijos istorija aprašyta (ir moks­lininkų iššifruota!) akmenyje, ko gero, išsamiau negu

Kirlianų efektas

Švysčioja žaibai. Mirga krateriai. Tik iš jų veržiasi ne įkaitusi lava, o

Kengūros šuolis

Žmonių ir gamtos takeliai kartais susikry­žiuoja visai netikėtose vietose. Viena tokių sankryžų
Pakilti į Viršų