Prieš šūvį į stambų žvėrį (II)

in Medžioklės taktika

Jei šauname iš šono, širdį galima kliu­dyti nusitaikius po mente — truputį už mentės. Reikėtų atsiminti, kad širdis yra ne žvėries kūno viduryje, o šiek tiek že­miau. Žinoma, šaunant pusiau pavymui, reikia taikyti truputį tolėliau nuo mentės. Antraip kulka, skverbdamasi per kūną ne stačiai, o įžambiai, praeis priešais širdį. Jei žvėris bėga įžambiai iš priekio, taiko­masi prieš priekinį mentės kraštą. Kai žvėris bėga tiesiai į šaulį, taikoma šiek tiek žemiau tos vietos, kur kaklas pereina į krūtinę. Nors apskritai tai lengviau pa­tarti, negu padaryti. Ir šis patarimas grei­čiau teorinis negu praktinis. Pavyzdžiui, senose medžioklės knygose patariama šauti tik tuomet, kai žvėris yra pasisukęs į šau­lį šonu. Ir šauti leidžiama tik į krūtinės ląstą, išimtys galimos tik tuomet, jei žvėris yra pašautas. Tose knygose jokiu būdu nepatariama šauti į žvėrį, kuris yra pasisukęs į šaulį priekiu arba užpakaliu. Tenai toks šaudymas laikomas neetišku, nes retai kam pavyksta pataikyti į tokį žvėrį — dažniau­siai jis sunkiai sužeidžiamas. Taip pat tvir­tinama, kad jei jau medžiotojui ir pavyktų nušauti į jį priekiu pasisukusį žvėrį, tai žvėriena bus mažesnės vertės, o pati me­džioklė — tiesiog neestetiška.

Kaip jau minėjome, į širdį šautas žvėris iš karto gali nekristi. Taigi jei žvėris bė­ga tiesiai į šaulį, galima šauti į galvos kiaušą. Briedį ar elnią galima praleisti ir šauti į kaklą prie pagrindo, o šerną — į šir­dį. Kadangi tokiu atveju šauname šiek tiek iš viršaus į apačią, tai ir taikyti reikia ati­tinkamai aukščiau.

Pataikius į krūtinės ląstą, jei nebuvo kliudyta širdis ir kulka praėjo už jos, pa­prastai pažeidžiamos kepenys arba plaučiai, o jei kulka praeina aukščiau — tik plau­čiai. Pernelyg aukštai praėjusi kulka, jei nekliudė stuburo, o praėjo šiek tiek aukš­čiau ar žemiau, paprastai padaro lengvą žaizdą. Būna ir taip, kad kulka kliudo vie­ną iš stuburo atšakų, bet nepasuka slanks­telio. Tada žvėris kartais nuo sukrėtimo krinta kaip pakirstas, bei tuoj pat pašoka ir nubėga.
Žaizda plaučiuose toli gražu ne visada būna mirtina: žvėris kartais nueina labai toli, ypač jei kulka vientisa ir, vadinasi, organai nelabai pažeisti.

Žaizdos kepenyse dažniausiai būna sun­kios ir net mirtinos. Jei žaizda didelė, žvė­ris krinta greit, jei maža — jį gali pavyk­ti sumedžioti tik kitą dieną ar dar vėliau.

Jeigu žvėries krūtinės ląstą dengia kliū­tys (medžiai, krūmai, žolės) arba medžio­tojas mato tik dalį žvėries, tai šautį nerei­kėtų. Nešauname ir gulinčio žvėries. Rei­kia vengti šauti iš didelio atstumo ir be at­ramos. Tai pasakytina tiek apie šūvį iš graižtvinio, tiek ir iš lygiavamzdžio šautu­vo.

Vilką ir grankulkėmis reikia šauti po mente, o pavymui — į pakauši arba kaklą.

Medžioklės sėkmę daugiausia lemia vėjo kryptis. Stambius žvėris, ypač šėrnus, ge­riau varyti pavėjui. Kodėl? Mat varovams lengviau pakelti žvėrį — tada jis varovų keliamą triukšmą girdi iš toli. Be to, pavė­jui bėgančiam žvėriui sunkiau užuosti me­džiotojus. Tačiau nereikia manyti, kad tai lengva padaryti. Iš guolio pakeltas žvėris gali bėgti ir pavėjui, bei šiaip jau sunerimusio ir išgąsdinto žvėries, ypač seno šerno, strategija — bėgti prieš vėją, kad iš anksto galėtų pajusti pavojų. Dėl to jie taip dažnai stengiasi prasiveržti pro me­džiotojų liniją. Žinant tai, galima tikėtis sėkmės, pastačius vieną medžiotoją toje vietoje, kur šernas yra įėjęs į kvartalą. Kai daug sniego, tikimybė pamatyti savo pėdsaku arba arti jo grįžtantį šerną ne to­kia jau maža.

Kur kas lengviau varyti žvėris prieš vėją. Bet tuomet reikėtų įsirengti netoli pagrindinių žvėrių takų bokštelius.

Yra manoma kad žvėrys turi gerą uoslę, bet silpną regėjimą. Iš tiesų, pasirinkdamas kelią, šernas labiau pasikliauna nosimi negu akimis, juo labiau, kad tankmėje, sąža­lynuose regėjimas — prastas pagalbinin­kas. Prie ramiai stovinčio žmogaus visi ka­nopiniai žvėrys gali prieiti gana arti. Ta­čiau darysime didelę klaidą, jei nevertin­sime žvėries regėjimo. Net šuoliais bėgda­mas už šimto, net pusantro šimto metrų, žvėris dažnai puikiai pastebi šautuvo kils­telėjimą, rankos mostelėjimą ir stalgiai keičia kryptį.

Robertas Vaitonis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.