Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Prie Baikalo

in Pasakojimai

Daug apie jį gir­dėta, dar daugiau norėjome sužinoti. Di­džiausias gėlo vandens ežeras Eurazijoje, giliausias pasaulyje. Jo giliausia vieta — 1741 metras (palyginimui: Tanganikos ežero gylis — 1435 metrai, Isyk Kulio — 702 metrai), ilgis — 636 kilometrai, plo­tis — 79 kilometrai. Jame gyvena ruo­niai, apie 40 rūšių žuvų, tarp kurių gar­sieji omuliai ir žuvys endemikai — galomiankos. Galomianka — tai pusiau skai­dri riebalų masė, kažkada vietos gyven­tojų naudota vietoj žvakių. Tada dar ne­žinojome, kad vietinių tautelių kalbomis Baikalas — auksinis ežeras, ugninis eže­ras, turtingas ežeras. Neperdėta!

Baikalo paviršių šiaušia įvairūs vėjai: pietvakarių — kultukas, šiaurės rytų — verchovikas, rytų — barguzinas, iš Aukštosios Angaros slėnio — angara, klastin­gasis šiaurės vakarų — kalnų (jis suke­lia 2 — 3 metrų bangas, audros metu — 5,5 metro), Frolichos ežero — frolicha ir kt. Tačiau net ir nejuntamas vėjelis priverčia neaprėpiamas ežero platybes al­suoti ir pakrantėse bangas papuošia „bal­tais avinėliais”.

Štai ką galima papasakoti apie Baikalą. Gylis iki 50 metrų sudaro mažiau nei 8 procentus ežero paviršiaus, tuo tarpu gy­lis, didesnis nei 500 metrų, — maždaug du trečdalius, o didesnis nei kilometras — beveik ketvirtadalį jo paviršiaus. Pagal plotą Baikalas užima septintą vietą tarp pasaulio ežerų, o pagal vandens tūrį — 23 600 kubinių kilometrų — pirmą vietą. Jame sukaupta apie 20 procentų pasauli­nių gėlo paviršinio vandens resursų. Baikale daugiau vandens nei Baltijos jūroje. Ladogos ežero vandens skaidrumas — 4 — 5 metrai (maksima­lus — 10 m), Onegos — 8 — 13, Sevano ir Isyk Kulio — iki 20, Aralo ir Kaspijos Jūrose — iki 25, Juodosios Jūros — iki 30, tuo tarpu Baikalo — net iki 40 met­rų. Šis ežeras — giliausia kontinentinė įduba Žemės rutulyje. Jos dugnas vieto­mis nusileidžia iki 1165 metrų žemiau jū­ros lygio. Ežero įduba pasižymi ir amžiu­mi, siekiančiu ne mažiau kaip 25 milijo­nus metų. Beje, ta įduba tebesiformuoja ir dabar.

Šiuo metu Baikale žinoma ne mažiau kaip 2400 rūšių ir formų gyvūnų ir auga­lų. Pagal rūšis beveik trečdalis viso pasaulio vėžiagyvių — šoniplaukų sutinka­mi Baikale.

Tiek augalija, tiek gyvūnija čia ypa­tinga — daugiau nei du trečdaliai rū­šių — endemikai, būdingi tik Baikalui.

Baikalo mįslė — kai kurių gyvų orga­nizmų išorinis panašumas į jūrines rūšis. Ežero dugno reljefas taip pat primena jūrų dugną.

Kita įdomybė — kai kurių organizmų masinė vertikali migracija. Omuliai ru­denį nusileidžia į 150 — 300 metrų gylį, o pavasarį pakyla į paviršinius vandenis. Vasarą kai kurie vėžiagyviai dienomis slepiasi 200 metrų gylyje, o prietemoje pakyla į paviršių.

Mūsų ežerams būdingų augalų mažai. Čia jie neįprastai stambūs ir auga iki 70 metrų gylyje, o taip nepasitaiko net van­denynuose (iki 60 m).

Kalba apie Baikalą būtų nepilna, jeigu nepaminėtume vandens, jo srovių, tempe­ratūros ypatumų ir reikšmės aplinkai. Išskyrus kai kurias įlankas, Baikalo van­duo tinkamas gerti. Jame labai mažai or­ganinių priemaišų tirpalų. Unikalus ir cheminės vandens sudėties pastovumas. Baikalo vanduo turi daugiausia deguonies pasaulyje — net didelėje gelmėje nebū­na mažiau kaip 70 procentų (palyginti su visišku prisodrinimu). Dėl to organizmai aktyviai vystosi įvairiame gylyje. Ypač daug deguonies vandenyje žiemos pabai­goje, kai ežerą dengia ledas. Deguonis vienodai pasiskirsto dėl vandens srovių. Jos jaučiamos nuo paviršiaus iki gelmių.

Baikalas užšąla vėlai — sausio mėnesį. Dėl to vanduo vėlai įšyla. Klimatas eže­ro dauboje primena jūrinį, bet toliau jis jau kontinentinis, kadangi ežerą supa kalnagūbriai.

Dabartiniai mokslo pasiekimai padėjo sužinoti, kad Baikalas — tai gėlo van­dens fabrikas. Visas į Baikalą patenkantis vanduo tuojau pat valosi. O jo patenka iš daugiau kaip 600 upių ir upelių (ište­ka tik viena Angara). Vandenį valo Baikalo endemlnė bestuburių fauna. Per me­tus išsivalo 60 kubinių kilometrų vandens.

Ypatingas Baikalo baseino dirvožemis. Po dirbamu sluoksniu — smėlis. Pažeidus dirbamą sluoksnį, naudojant netinkamą agrotechniką, tuojau pat atsiranda van­dens ir vėjo erozija.

Garsus Baikalo omulis. Šių žuvų dau­giausiai pagauta 1943 ir 1953 metais. Po to, deja, laimikiai sumažėjo 10 ir daugiau kartų. Be to, ir pats omulis mažesnis.

 

Balkaninis omulis, ši rūšis gyvena tik Baikalo ežere.
Balkaninis omulis, ši rūšis gyvena tik Baikalo ežere.

 

Po pietų prisiekėme Ust Barguziną. Per Barguzino upę reikėjo persikelti plaustu.

Toliau mūsų kelias ėjo karga — smė­lėtos Barguzino įlankos pakrante. Kad tai kelias – sužinai tada, kai kas nors paaiškina — girdi, štai čia tikrai kelias. Ne­labai tuo, atrodo, tikėjo ir vairuotojas, nes reikėjo važiuoti kaip Palangos pliažu, tik vietomis pasisukinėti tarp akmenų, bangų išmestų ir gilesnių vandens duobių. Nors ir taip pro durų apa­čią vanduo patėkdavo į automobilio vidų. Jeigu siaubingai nekauktų variklis, ir nekratytų, pamanytum — plauki. Tarsi grąžtu gręžė mintis kaip reiks grįžti, nes mūsų vairuotojas, rodos, ir taip jau nori čia pat mus išlaipinęs sukti atgal, o kad atvažiuotų paimti — nedrąsu ir sa­kyti. Vis dėlto jo gebėjimai puikus. Au­tomobilis po valandos jau slidinėjo tarp „viešbučių” — ant šlapio molio kelio žiojėjančių duobių. Važiavome Čivirkujo įlankos link. Pavakary automobilis sker­sas, tarsi nenoromis, švelniai įšliaužė į duobę. Kol sulauksi kito automobilio, įsitikinsi, kad tai tikrai „viešbutis”. Dešinieji stiklai prisispaudė prie lipnios ko­šės — iš tokios mūrijamos krosnys. Išliptiteko per vairuotojo dureles. Pasirodo, kad iki mūsų darbo vietos telikę gal 800 metrų. Įvairiausiais budais bandėme išstumti automobili – nė iš vietos. Bėdo­je padėjo priešpriešiais važiavęs kitas UAZ-as. Mus ištraukęs, už dešimties met­rų įklimpo pats. Tada eilė traukti buvo mums. Po ilgų vargų mūsų automobilis pagaliau stovėjo helmintologijos laboratorijos kieme. Mus pasitiko keletas moks­linių bendradarbių ir laboratorijos vedė­jo pavaduotojas, biologijos mokslų daktaras Aleksandras Vasiljevlčlus Nekrašovas, trumpiau — Vasiličius. Po mūsų įga­liojimų, popierių rodymo paaiškėjo, kad mums čia nebus ką veikti — negalima medžioti. Leidimas ne toks. Na, bet rytojaus dieną išsiaiškinsim, o šiandien šei­mininkai mus maloniai kvietė vakarie­niauti. Tuomet mes pirmą kartą paraga­vome omulio. Niekuo jis nenustebino — skani žuvis, ir tiek. Nuo šios vakarienės nebuvo dienos, kad nevalgytume įvairiai paruoštų vienokių ar kitoktų žuvų. Trum­pai pažymėję susitikimą, įsikūrėme jėge­rio namelyje. Visi buvome pakviesti pasi­maudyti sibirietiškoje pirtyje, aišku, su Baikalo vandeniu. Pirtis nuostabi, ypač po tokios kelionės. Nors jau buvo tamsu, bet išsiaiškinome, kad prie Čivirkujo įlankos yra keletas gyvenviečių, o toje vietoje, kur stovi laboratorijos pastatas (Monarhove), jau 40 metų gyvena viena vienintelė šeima.

Kitą dieną, nuplaukę į artimiausią gy­venvietę Kurbuliką, išsiaiškinome, kad mūsų popieriai geri ir galima medžioti, dėl žuvų susitarsime su žuvininkystės inspekcija. Nuo tos minutės prasidėjo darbas. Man teko, betvarkant popierius Kurbulike, susipažinti su žvejų artelės darbu. Apie 20 vyrų traukė tinklą. Mes su Vasiličiumi ir moksliniu bendradarbiu Andrejumi padėjome jiems. Daugiau smal­sumu — kas tinkluose? Rodėsi, kad Bai­kale — viskas ypatinga. Tinkluose buvo viena kita lydeka, kuojų ir gausybė eše­rių. Kai kurie iš jų buvo 50 — 60 ir net 70 centimetrų ilgio kupriai. Pasitaikė ir saugojamos rūšies — sazanų. Jie buvo paleisti atgal. Grįžome jau gerokai įdie­nojus. Albertas su Benu laukė ir laiko negaišo. Sumedžiojo pirmuosius eksponatus. Stovykloje laukė vairuotojas, kuris mus atvežė. Jis mums įrodė, kad Baikalo taigoje auga puikūs grūzdai ir rudmėsės Vėliau tuo įsitikinome ir mes. Deja, netu­rėdami laiko, taip jų ir neparagavome. Tą pačią dieną teko medžioti ir man. Ži­nodamas, kokie kraugeriai yra uodai, pasiėmiau repelentų. Gal ir bu­čiau nepasiėmęs, jeigu Benas su Albertu nebūtų iš taigos pabėgę ne nuo ko kito, o nuo tų pačių kraugerių.

Džiaugėmės pirmaisiais laimikiais, dar­bu, palyginti puikiomis sąlygomis — tro­belėje su durimis, stalais ir įstiklintais langais. Kitą dieną — kelionė „Progresu” Istoko upe, į Arangatujaus ežerą. Sunku buvo atskirti, kur upė, kur tas ežeras, bet taip tie vandens plotai vadinosi. Kol nebuvo Bratsko HES, nebuvo pakilęs vanduo, Ir ta riba buvo aiški. Visa lai priklausė Čivirkujaus draustiniui. Mus domino visa, kas gyvena tose apylinkėse. O gyvūnų ten yra įvairių Dauguma jų — tilvikai ir antys — pagal rūšis atitinka Lietuvoje gyvenančias, bet kiekvienas zoologas, gamtininkas tikisi visko. Deja, medžiojant iš plaukiančio „Progreso”, kurį puikiai vairavo pats Vasiličius, daž­nai po šūvio išgirsdavome jo žodžius — „ne naša”. Gal neįprastos sąlygos, gal dievas Burchnas, o greičiausiai noras iš medžioklės grįžti su gausiu laimikiu mu­ms ėmė trukdyti. Pirmas pradėjo medžioti Benas. Po kiek laiko, nieko nelaimėjęs, jis šaudymo vietą perleido Vasiličiui. Kai ir jis “pradėjo sau sakyti „ne naša” (kai kurie pašauti paukščiai krito į neįbrendamus brūzgynus, sąnašynus, ir mes jų nerasdavome), nutariau pamėginti ir aš. Deja…

 

Jonas Vaškelis

(Bus daugiau)

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Kur mirusi upelė…

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato
Pakilti į Viršų