Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Prie baikalo (II dalis)

in Pasakojimai

Daugiau medžioti negalėjome — šoviniai, kaip ir benzinas, ėjo į pabaigą, da­lis sumedžiotų ančių teliko tik helmintologams (jauni, padaiguoti paukščiai), tad pasukome namo. Tarsi pajuokai, nerado­me dar vienos pagautos anties, o pilkasis garnys — nuostabus garnys, kuris mums buvo reikalingas, — po Beno šūvio, grakš­čiai mosuodamas sparnais, nuplasnojo tolyn. Vakare Vasiličius pakvietė žvejų botu plaukti į Zmejevojės įlanką. Pavadinimas, bent anksčiau, atitiko realybe. Iš po stačių uolų veržėsi karštas, tren­kiantis sieros vandeniliu vanduo, jo „pas­laugomis” naudojosi žalčiai. Deja, tą die­ną jų nematėme. Įlanka paskelbta gamtos paminklu, tačiau ir dabar pasilaikančius roplius baido ne­organizuoti turistai. Tokie turistai čia įku­ria ištisus palapinių miestelius, o pats Šaltinis pavirsta vos ne skalbyklą.

Oras buvo nuostabus. Vandens tempe­ratūra įlankoje (šilčiausia Baikale) siekė 16 laipsnių. Ši įlanka į Baikalą išeina ties Sviatoi Nosu. Saulės ir žydro vandens žaisme ir krantai, ir salos keitė spalvas, šešėlius. Namo grįžome jau geresnės nuotaikos. Tą dieną sulaukėme ir jėgerio Sašos, kuris mums vėliau daug padėjo. Sutemus namelyje negalėjome dirbti, o žvakės šviesa tokiame darbe menkai te­padeda, tad sėsdavome prie laužo ir kal­bėdavome ne apie ką kita, o apie Baika­lą ir taigą. Ryškiai mirksint žvaigždėms, taigoj čeksėdavo du burundukai. Sprag­sint laužui, tyliai besikalbant, slinkdavo nuostabios valandėlės.

Rytais kilome į darbą pailsėję. Darbo atsirado daugiau. Rinkome įvalrias gyvū­nų rūšis, tarp jų ir visiškai naujas mūsų zoologijos muziejui. Dirbome, kaip sako­ma, „nuo tamsos iki tamsos”. Kolekcijoje kaupėsi ne tik paukščių, bet ir vabzdžių, moliuskų, vėžiagyvių, žuvų, žinduolių. Smulkiems paukščiams statėme voratin­klinius tinklelius. Rugpjūčio 24 dienos vakare į laboratoriją atvyko N. Proninas — šios laboratorijos vedėjas. Tai darbštus, pareigingas, gerbiamas žmogus, vos ne kasdieną jis mums siūlydavo nau­jus planus. Tik bėda, kad neatvežė ben­zino. O be jo ne kažin kur nueisi ar nu­važiuosi.

Gyvenimas trobelėje pasidarė kupinas įspūdžių, darbo romantikos. Jėgeris Saša stengėsi ne tik padėti rinkti eksponatus, bet ir pavaišinti Sibiro patiekalais. Jau buvome valgę ešerių, keptų ant iešmo. Nuostabus valgis, nereikalaujantis, kaip ir turi būti Sibire, didelių kulinarinių su­gebėjimų bei laiko. Tai būtinai ešerys, permautas balana, ištrintas druska ir ke­pamas lauže. Ne visai mums patiko tas pat ešerys, keptas nerpos (Baikalo ruonio) taukuose. Kiek nustebę žiūrėjo mūsų draugai, kai atsargiai gnaibėme žuvų nu­garėles. Kaipgi šitaip — juk šitoks skanumynas, tiek vitaminų! Ir visai nesmagu pasidarė, kai begėdis Benas keliais šių taukų lašais norėjo patepti girgždančias rudis. Vargais negalais nuraminome įsi­karščiavusį vairuotoją Geną. Dėl taukų vertės ir skonio daugiau nesiginčijome.

N. Proninas pasiūlė parai važiuoti į Barguzino įlanką. Jiems reikėjo atsivežti lentų, o mes, pasilikę įlankos pakrantėje, galėsime medžioti. Taip ir padarėme. Iš­lipome toje pačioje kargoje, smėlio juos­toje tarp įlankos ir pelkės, tiksliau — užpelkėjusio buvusio miško. Buvusio, nes šiuo metu ten stovi vienas kitas stores­nio medžio kamienas. Kaip minėta, pas­tačius elektrinę prie Angaros, kiek pakilo vandens lygis Baikale ir Arangatujaus ežere, apsėmė sėslesnes vietas. Iš buvu­sio miško liko stovintys merdėjantys stiebai. Dar liūdniau atrodo viename iš jų dunksantis didžiulis kilniojo erelio lizdas. Ir tik barguzinas žino, ar peri jame erelis, ar ne, nors vėliau matėm ir patį erelį.

Pūtė skvarbus barguzinas. Tamsus van­duo į pakrantę nešė gal metrines bangas, įkyriai krapnojo. Namelio langai buvo be stiklų, tad jį vėjas košė kiaurai. Džiau­giamės pasiėmę striukes. Gerai, kad vie­ną langą pavyko užkalti pakrantėje rasta kiljuote, lyg ir įsitaisėme. Džiugino gau­sybė Araugatujaus ežero pakraščių pelkė­se skraidančių, plaukiojančių ančių, til­vikų. Greit surinkome keletą smiltinukų, akmenių, bėgikų. Mus sudomino augalija. Ji buvo žemaūgė, matyt, barguzinas ne­leido aukščiau atsiplėšti nuo žemės. Aukščiausios pušys ir beržai siekė 6 — 8 metrus aukščio, ievos — 0,2 — 2 metrus, bruknės 2 — 3 centimetrus. Mums ypač patiko pušų ūgis — lengvai pasiekdavo­me subrendusius jų kankorėžius. Vakarėjant pradėjome ruoštis nakvynei. Prie laužo apdžiūti palikome du kankorėžius. Kiek nustebino mūsų trobelę užplūdęs gal 50 žmonių būrys. Tai buvo vadina­mieji organizuoti turistai. Jie susidomėję apžiūrinėjo mus ir tarsi vietinius paklau­sė — kur kelias, kuriuo jiems reikia eiti į kažkokį Monachovą. Kaip nežinosi, jeigu mes ten gyvename! O kelias — čia, po kojomis. Jie pasižiūrėjo į iki kauliukų smėlin susmegusias kojas. Veidai visai nelinksmi. Čia kaip tik pasitaikė sunkve­žimis, važiuojantis bangų išmestų rąstų. Turistai šūkaudami puolė prie jo, sustab­dė, sumetė į kėbulą kuprines. Dalis jų sulipo, kiti, jau linksmesni, be kuprinių nuėjo tolyn. Taigi, turistai…

Jau prietemoje grįžo Vasiličius ir Gena. Jie buvo įsitikinę, kad mes grįšime į Mo­nachovą kartu su jais, nes oras buvo bjaurus. Nors lietus aprimo, bet dengė sunkūs, žemi debesys. Beveik metrinės bangos putodamos kildavo krantu trobe­lės link. Aleksandrui Vasiljevičiui papa­sakojome, kad sutikome vieną žmogelį, einanti iš taigos Ust Barguzino link. Sa­kėsi ėjęs meškų takais, kol įkrito į eže­rą. Pametė peilį, kuprinę, Vasiličius pati­kino, kad tai buvęs brakonierius, nes neorganizuotai ir po vieną žmonės čia nevaikšto. Išvažiuodami vyrai nuvežė da­lį sumedžiotų paukščių Albertui. Tik jiems išvykus gailėjomės, kad nepaprašė­me voratinklinio tinkliuko, nes čia paukščių buvo daugiau, ir ne tik tilvikų ar ančių. Atrodė, kad jau prasidėjo mi­gracija. Žemaūgėmis ievomis, gailiais, pušimis, berželiais skrido įvairių rūšių pečialindos, kalviukai, raudonuodegės, musinukės, devynbalsės, zylės, kielės. Vietomis rėkavo riešutinės. Aukštai virš mūsų iš Baikalo Arangatujaus ežero pel­kių link praskrisdavo gagendami juodakakliai narai.

Kitą rytą oras buvo visai pasitaisęs. Mūsų padėti džiūti kankorėžiai buvo nu­siritę nuo laužavietės, o jų žvynai išsikraipę. Juose nebuvo nė vieno riešutėlio. Vadinasi, mums miegant, už kelių metrų nuo mūsų naktį burundukai ar burundukas mums priklausiusias gamtos dova­nas sunešė į savo slėptuvę. Nei aš, nei Benas už tai nejautėme nė mažiausios skriaudos. Vargu ar rasi taigoj mielesnį sutvėrimą už burunduką. Vikrus, mielas, smalsus žvėrelis kiekvienam sukelia pasi­gėrėjimą.

Tą dieną sumedžiojome dar keletą paukščių, tarp jų — raudongurklę lakš­tingalą. Per gerą pusvalandį pririnkome pusmaišį kankorėžių. Namuose nudžiugino Albertas, surinkęs neblogą žuvų kolekci­ją. Kitą rytą kartu su jėgeriu vėl nuvy­kau prie Barguzino įlankos. Šį kartą su voratinkliniais tinkliukais. Deja, kaip dažnai būna traukimo metu, smulkių paukštelių buvo nepalyginamai mažiau. Matyt, gerokai atšilus orui (ant smėlio jautėmės vos ne kaip pliaže), traukimas susilpnėjo.

Kiek pabuvus taigoje, dažnai viskas pasidaro vienoda. Gyvybės, kaip visada, nedaug. Nematėm kukšų, kur mažiau sibirinių pušų — nėra ir riešutinių, burundukų. Bent taip buvo prie Monachovo. Tačiau ko jau ko, o bruknių — gausybė. Nemažiau ir grybų. Dažniausiai įvairiausi lakštėtabudžiai. Vėliau atsiranda ir raudonviršių, baravykų. Bruknės vietomis kilimu dengia miško paklotę, įlanką supa ištisi sąžalynai gailių. Auga tuopos, alks­niai, paprastosios ir sibirlnės pušys, beržai, vienas kitas kėnis, maumedžiai. Kitose, sausesnėse augimvietėse daugiau pušų. Vieno kito žodžio nusipelno ir ie­vos. Kiek supratau, jos vertinamos kaip uoginis augalas. Senesni gyventojai iš jų uogų žiemai daro įvairių uogienių. Tai gyvenimo patirtis. Ne kasmet taigoje tiek daug uždera bruknių, grybų, kanko­rėžių. O pačios uogos gal dvigubai dides­nės nei mūsiškių ievų.

Atėjo laikas atsisveikinti su Civirkujo įlanka, su jėgeriu Saša. Susikrovėm man­tą, surinktą ir biologų dovanotą medžia­gą: 55 vabzdžius, 98 vėžiagyvius, 41 mo­liuską, 30 žuvų, 27 paukščius, 8 žinduo­lius. Be vabzdžių, į muziejų gabenome 23 naujas gyvūnų rūšis. Dalis medžiagos (smulkus paukščiai, vėžiagyviai) buvo paruošti eksponuoti.
Išvažiavome tuo pačiu laboratorijos sunkvežimiu. Jame tilpo visa laboratori­jos ir mūsų manta — kuprinės, dėžės, dėžutės. Neįtikėtina, bet liko vietos ir 16 žmonių. Taip pusiau gulomis ir paju­dėjome. Liūdnai ranka mums pamojavo jėgeris. Prieš akis buvo tie patys 360 ki­lometrų. Saulė kepino, mus lydėjo stulpai dulkių. Mašinos tentas jas traukė kaip siurblys. Ties Ust Barguzinu buvome ne­panašūs į žmones. Pro akių plyšelius ma­tėme, kad dulkės viską padengė lygiu kelių milimetrų pilku sluoksniu. Tačiau užsimerkęs nevažiuosi — aplink Baikalo gamta, taiga, sopkos, upeliai. Vaizduotę kaitino Vasiličiaus pasakojimai apie neto­li esančius kitus ežerus, upelius ir me­džiokles. Bet papasakoti apie tai neįma­noma, reikia pamatyti. Pajusti su įkve­piamu taigos ir sopkų oru, su gurkšniu Baikalo vandens.

 

Jonas Vaškelis

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Kur mirusi upelė…

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato
Pakilti į Viršų