Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Po Varėnos girias

in Grybauti ir uogauti

Iš kurios pusės bevažiuotum į Varė­nos rajoną, visuose keliuose pasitiks miškai. Tai pats didžiausias rajono gamtos turtas. Čia miškai žaliuoja 163 tūkstančiuose hek­tarų, arba dviejuose trečdaliuose rajono teritorijos. Gal todėl ir nesiskundžia dzūkai, kad sūduviams ir šiauriečiams atiteko lygesni laukai, riebesnės dir­vos, kad ten užauga sunkesnis grūdas. Į tas riebesnes Lietuvos žemes poka­rio metais buvo persikėlę tūkstančiai vietos gyventojų. Ir beveik visi sugrįžo, nes be gimtinės šilų gyventi ne­galėjo. Todėl šiandien, besidžiaugdami savo gamtos turtais, didžiuojamės ne tik tuo, kad niekur kitur neišauginama tiek medienos, neprirenkama tiek gry­bų ar spanguolių, bet ir tuo, kad mūsų žmonės taip myli ir brangina savo gamtos grožį ir turtus.

 

Rūdninkų giria

 

Iš rytų visu šimtamečiu savo ūgiu Varėnos rajono laukus užstoja antroji pagal dydį Lietuvoje ir rajone Rūdninkų giria. Amžinai žalia, plačiašakių eglių ir lieknų, kaip stygos tiesių pušų karalystė. Aukštomis medžių sienomis giria tebelaiko apsiautusi Marcelius ir Pir­čiupius pačias rytines rajono gy­venvietes. Tik prie Dargužiu kaimo jai kelią pastoja Valkininkų lau­kai. Giria priėjo prie pat kaimo, apsu­po jį puslankiu ir sustojo. Tik lieknašakiai žilvičiai ir garbanoti gluosniai vis dar vejasi Merkį, pasilenkia siekia vandenį šakelėmis, tartum norėdami sustabdyti įsibėgėjusios upės tėkmę.

Nespėja žengti su nepailstančiu Merkiu giria, bet neilgam. Apibėgusi laukus, vėl kimba Šaknimis į kairį upės krantą. Bet čia, prie Valkininkų, jai kelių uždaro duburingoji Šalčia. Su­stoja šimtametės pušys ant Valkininkų, Dainų kalnelio, ilsisi, geria upės vėsą, Ir, atrodo nepyksta ant jos, kad pa­veržė Merkį.

Bėkite, kabinkitės šaknimis į kran­tus, vikruoliai žilvičiai, prauskitės ban­gelių purslais, kupriai gluosniai! O gi­ria pastovės, pailsės, šimtametę dūmą padūmos.

Prisimins, kaip čia medžiojo lietu­viai; papasakos, kaip motiniškai gera ji buvo savo šeimininkams; maitino, rengė juos ir nuo užpuolikų saugojo.

1863 metais Rūdninkų giria motiniš­kai glaudė sukilėlius. Salelėse tarp klampių jos pelkių ne kartą apsistoda­vo sukilėlių būriai, slapstėsi Vilniaus universiteto studentai sukilėliai. Giria buvo kruvinų susirėmimų tarp sukilė­lių ir caro baudžiamųjų būrių liudinin­kė. Daug narsių kovotojų dėl žemės ir laisvės krito šiose grumtynėse, daug jų palaidota Macelių kaimo kapinėse.

Dzūkija nesuklupo ir po naujųjų lai­kų krvžiuočių kojomis. Vien Rūdninkų girioje buvo apie trys tūkstančiai partizanų, o kiek dar ryšininkų ir kitų pagalbininkų. Todėl nenuostabu, kad nuo seno garsi svetingumu žemė buvo to­kia atšiauri atėjūnams.

Ošia žiemą ir vasarą žalia Rūd­ninkų giria. Ne tik savo turtais: me­diena, uogomis, grybais, žvėriena, bet ir mintimis su žmogumi pasidalina. Tik ne visi ir ne iš karto miško bylą su­pranta, jos mįsles įmena. Bet svečiams noriai padeda girios senbuviai. Jie Ži­no, kur kelia tuoktuves kurtiniai ir burbuliuoja tetervinai, ganosi plačiaragiai briedžiai ir greitakojės stirnos, kur bastosi lūšis, tykodama grobio… Bet mums laikas keliauti į kitą nuostabų gamtos lobyną.

 

Gudų giria

 

Eik dešimtis kilometrų, o miško pa­baigos neprieisi. Rasi savo kely kai­mus, kartais netgi didelius, bet nerasi plačių laukų. Žmones čia maitina miškas. Pušys auga netgi ten, kur neišsilaiko grikiai.

Į Gudų girios valdas dar tik skver­biasi plentai, retai aptiksi vieškelį. Tik nuo kaimo į kalną vyniojasi tarp pu­šų kamienų siauri keliukai. Jų pašaliais, ratų, kanopų ir batų apdaužytos, tarsi iš skausmo susiraičiusios, gum­bais apaugusios, bet visvien žemės nepaleidžiančios, pluša darbininkėlės šaknys. Bet ir tokie keliai greitai pasi­baigia. Į girios glūdumas galima prasi­brauti tik grybautojų, uogautojų pra­mintais takeliais. Geriausia keliauti čia — pėstute. Galima ir baidarėmis irtis Ūlos, Grūdos ir Katros vagomis. Šios puikiosios miško gražuolės teka per pačią Gudų girios širdį. Ūla prie Paūlės kaimo įteka į Merkį. Grūda — kiek žemiau, prie Puvočių. Katra yra natūrali siena tarp Lietuvos ir Baltaru­sijos, kol ji plaukia į vakarus. Paskui ji pasuka į pietvakarius ir jau Balta­rusijoje, aukščiau Gardino, įteka į Ne­muną.

Beveik visi Gudų girios kaimai įsi­kūrę prie upių ir ežerų. Daugiausia kaimų prie srauniosios Ūlos. Ji atiteka iš lietuviškų salų, esančių Baltarusijos Gardino srities Varenavo rajone. Be­veik vien lietuvių gyvenamų ten yra 14 kaimų, iš kurių pats didžiausias — Pelesa. Taip vadinamas ir Ūlos aukšt­upys iki Dubičų. Kadaise tai buvo at­skiros upės. Pelesa atplukdydavo van­denis iki Dubičių pelkių ir ežerų. Iš čia dalį į pietvakarius nusinešdavo Katra, o kitą — į šiaurės vakarus — Ūla, Katra rami, lėta. Tuo tarpu Ūla susi­raičiusi, slenkstėta ir duburiuota, am­žinai šniokščianti, skubanti į kitą girios kraštą — pas Merkį. Taip beskubėda­ma Ūla tai ten — tai šen suardydavo krantus, nuleisdavo ežerus ir pasiveržė net dalį vandens iš kitų upių baseino. Už tai netgi upės — plėšikės vardą gavo. Dabar, nuleidusi Dubo ežerą ir keletą smulkių ežerėlių, Ūla susijungė su Pelesa, tačiau jai vis negana, ir ne­žinia, ką ji dar gali iškrėsti… Išėjusi iš Dubičių pelkių (dabar paverstų kul­tūrinėmis pievomis), toliau visą laiką teka sausais pušynais, tik upės slėnyje kur-ne-kur rikiuojasi juodalksniai ir gluosniai, nutįsta žali pievų kaspinė­liai. O Ūla skuba, šniokščia pro Krokšlį, išsidėsčiusi abiem upės krantais. Nors tai vienas kaimas, tačiau turi du vardus. Ir vis per tą Ūlą. Sako, kad senovėje dešiniajame upės krante sto­vėjęs lietuvis, o kairiajame baltarusis ir kalbėjęsi. Lietuvis sakęs, kad „ūpė krokia“, o baltarusis, kad „raka šumic“. Taip dešinioji kaimo dalis gavusi Krokšlio, o kairioji Šumo vardus. Dabar smė­lėtos kaimo žemės apsodintos mišku ir gyventojai tapo miškininkais. Vyrai dirba miškuose, moterys, vaikai ir se­neliai renka uogas, grybus, vaistažoles.

Panašus ir kitų paūlio kaimų likimas, nors kiekvienas jų kuo nors garsus. Antai, Rudnia XVI—XVII amžiuose bu­vo metalurgų gyvenviete, valsčiaus centru, turėjo vidurinę mokyklą. Ka­dangi dabar geležies čia nelydoma, tai ir Rudnios reikšmė sumažėjo. Yra mokykla, girininkija, ežerėlis, tvenkinys ir vietinės reikšmės architek­tūros paminklas — vandens malūnas. Kašėtose aptikta viena turtingiausių radiniais akmens amžiaus stovyklų.

Dar žemiau prie Ūlos Mančiagirė. Po­kario metais šio kaimo gyventojai bu­vo išsikėlę į Vidurio lygumas. Tačiau visi sugrįžo. Paklausti, kodėl sugrįžo, atsakydavo:

— Man čia gerai!

O štai ir Žiūrai. Kaimo kapinėse augantieji ąžuolai iškalbingai byloja, kad Žiūrų istorija mena viduramžius.

O gražiame slėnyje tarp aukštų smė­lėtų kalvų, Merkio ir Ūlos santakoje, mažas Paulių kaimelis. Jo apylinkėse net kelios akmens amžiaus stovyklos ir pilkapynas. Paūliečius ir aplinkinių kaimų gyventojus džiugina didžiulis plokščias akmuo, ant kurio „susėda tu­zinas piemenų ir dar ugnelę kūrena“.

„Retai kuris Lietuvos kampelis pasi­žymi tokia savotiška gamta, kaip Gu­dų giria“, — rašė T. Ivanauskas.

Pušynai, pušynai, pušynai… Jie tę­siasi dešimtis kilometrų. Tik žemesnė­se vietose, pelkių pakraščiais, galima aptikti eglynų ir beržynų. Paupiais, pa­ežerėmis ir paraistėmis išsirikiavo juod­alksniai, karklai, putinai, lazdynai…

Joks miškas Lietuvoje negali susily­ginti savo turtais su Gudų giria. Kait­rioje birželio saulutėje sirpsta žemuo­gės, prasideda liepa, ir mėlynių šake­lės jau linksta nuo uogų naštos; nespė­ja jų nurinkti, o jau rausta bruknių kekės. Rudenį brisk į raistus: ten jau raudonuoja visi kupstai — prinoko spanguolės. Daugiau kaip ketvirtadalį Gudų girios ploto, apie 28 tūkstančius hektarų, sudaro vadinamieji brukniniai pušynai, tai yra tinkami augti bruk­nėms. Anksčiau ir bruknynų buvo ne­mažai, tačiau dabar jų yra, palyginti, nedaug ir vis mažėja. Daugiausia dėl to, kad girioje įsivyrauja tankūs so­dinti miškai, o bruknės mėgsta aikšte­les, kur daug saulės.

Palyja šiltas gegužės lietutis, ir pra­deda dygti bobausiai bei briedžiukai — pirmieji pavasario grybai. Jeigu pasi­laiko lietinga vasara, pridygsta gausy­bė voveruškų, piengrybių ir ūmėdžių, nors ir negausiai, bet pradeda rodytis ir baravykai su savo giminaičiais: raudonviršiais, lepšėmis, geltonaisiais baravy­kais (makavykais), kazlėkais ir kt. Bet geriausi grybų derliai paprastai būna rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pra­džioje.

Atrodo, dar taip neseniai Gudų gi­ria buvo mažiausiai išvaikščiotas kraš­tas. Dabar apie ją to nepasakysi. Kai pradeda dygti baravykai, visi girios kampeliai prisipildo grybautojų šauks­mų, automobilių ir motociklų burzge­sio. Jau nebeliko girioje vietos, kurios nepasiektų grybautojai. Ir ne tik vieti­niai, kurie gerai žino savo protėvių pramintus takus į girios glūdumas. Kur prieš dvidešimt metų, aptikęs miške gražią aikštelę, terasdavai joje tik brie­džio ar stirnos guolį, ten šiandien daž­niausiai randi ištuštintų butelių ir kon­servų dėžučių, pridraskyta popiergalių ir kitokių miesto „dovanų“ miškui. Jei pasidairęs dar pamatysi išdraskytas, beieškant mažų baravykiukų, samanas, suprasi, kad nuniokota dar viena pui­ki grybija ir niekas joje jau nesi­džiaugs geru laimikiu. Baravykų dygi­mo metu vienam vietiniam grybautojui, ypač išeiginėmis dienomis, tenka po ke­lis šimtus atvykėlių. Be to, vietiniai gyventojai grybauja pėsti ir nuo namų nueina tik keletą kilometrų. Atvykėliai keliais ir priešgaisrinėmis juostomis nuvažiuoja kur tik panori. Vadinasi, jų grybavimo pasekmės miškui — labai reikšmingos.

Kodėl mažėja baravykų? Šis klausi­mas šiandien jaudina jau ne tik varėniškius. Dar prieš 50—60 metų nereta šilų krašto šeima per metus pasidžio­vindavo po 100—150 kilogramų bara­vykų! Dabar retai kas teprisidžiovina 20 kilogramų. Knygelėje „Zervynos“ rašoma, kad 1872 metais penki asme­nys Marcinkonyse supirko daugiau kaip 300 pūdų (apie 5 tonas) džiovintų baravykų, mokėdami už pūdą 3 rublius (pūdas 16,3 kg), įdomu palyginti, kad tuo pat metu pūdas medaus kainavo 6 rublius, arba dvigubai brangiau. Da­bar pūdas medaus kainuoja 11— 12 kartų brangiau. Tik per pastaruo­sius trisdešimt metų džiovinti baravy­kai pabrango daugiau kaip dešimt kar­tų. O superkama jų vis mažiau ir ma­žiau.

Gudų girioje pokario metais daug buvusių smėlynų apsodinta miškais. Tai daugiausia apie 50—65 metų pušynai. Vadinasi, patys tinkamiausi baravykams. Ir visuose tokiuose pušy­nuose baravykai buvo pradėję dygli gana gausiai. Tačiau dabar ten jų la­bai sumažėjo. Pagrindinė baravykų ny­kimo priežastis, mano manymu, yra grybautojų gausumas. Ten, kur kadai­se grybavo vienas, dabar grybauja šim­tas. Baravykai dažniausiai išrenkami dar jauni, nespėję pasėti sporų. Be to, labai trypiamos geriausios grybijos ir dalis baravykų vaisiakūnių sutrypiami dar neišlindę iš žemės. Jeigu dar pri­siminsime, kad kai kurie „grybautojai“ išdrasko geriausių grybijų samanas ir kerpes, suprasime, kad didžiausi tikri­nio baravyko priešai yra patys gry­bautojai.

Kai kas gali prieštarauti, kad be rei­kalo skelbiu pavojų. Girdi, gerais me­tais rajone superkama po 700 tonų grybų. Taip, superkama, bet voveruškų ir kitų vidutinės vertės grybų. O baravykus jau ne tonomis, o kilogra­mais skaičiuojame.

Tad nors ir kaip turtingi būtume, tu­rime labai daug kartų viską pasverti.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Grybauti ir uogauti

Kaip baravykus naudoja Sibire

Senovės kinų traktate yra parašyta: „Kūrėjas davė žmogui brangenybę, savo gydomosiomis savybėmis

Dirvabūdės ir drebučiai

Dirvabudė (Agrocybe (Fr.) Fayod) priskiriama kiškiabudinių (Bolbitiaceae) šeimai. Ankstyvoji dirvabudė (Agrocybe praecox

Dyglutėliai ir deglučiai

Dyglutėlis (Hydnellum (Fr.) Karst.) priskiriamas dyglutinių (Hydnaceae) šeimai. Rudasis dyglutėlis (Hydnellum ferugineum
Pakilti į Viršų