Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Po šūvio į mažą žverį ar paukštį

in Medžioklės taktika

Medžiotojas privalo žinoti, kaip elgiasi pašauti smulkūs žvėreliai ir paukščiai.

Kai šratai pataiko kiškiui į galvą, jis aukštai pašoka ir žūva vietoje. Jei tuo pat metu buvo kliudyta ir krūtinės ląsta, žvėrelis ore kelis kartus apsiverčia ir krinta ant žemės negyvas. Patalkius į plaučius, kiškis dar gana toli nubėga ir po kelių savotiškų šuolių krinta. Kartais po tokio pataikymo bėga tik akimirką kitą, po to greit apsiverčia vietoje ir tuoj pat žūva. Į pilvo ertmę kliudytas žvėre­lis iš karto nekrinta, iš pradžių jis krūp­teli, po to greit nubėga. Bėga greitai, kol krinta, arba bėga vis lėčiau, kol krinta. Pirmuoju atveju tikriausiai bus kliudyti plaučiai arba širdis (ir tik vienu šratu), antruoju — kepenys. Lengvai sužeistas kiškis dažnai čia pat krinta, bet greitai atsipeikėja ir nubėga. Jeigu sužeistas kiškis negali pajudėti iš vietos, jį kuo greičiau reikia pribaigti šūviu arba sti­priu delno krašto smūgiu į sprandą.

Mirtinai sužeista lapė baksnoja nosimi į žemę. Panašiai elgiasi ir vilkas. Sužeisti į pilvą ar užpakalį, jie ūmai apsisuka ir kanda sužeistą vietą. Jei sužeista lapė ima suktis vietoje — vadinasi, jai sulau­žytas kojos kaulas Po šūvio lapė neretai apsiverčia ir keletą kartų sumosuoja uo­dega. Neskubėkime džiaugtis per anksti — ji gali būti nė nesužeista. Geriau pasiruoškime pakartotinam šūviui, nes po akimirkos ji tylutėliai gali nusliuogti į tankumyną, ir tiek ją tematysime.

Medžioklės teorija sako, kad kurapką reikia stengtis šauti taip, kad ji ant že­mės nukristų negyva. Mat jeigu taip nepadarysime, pašauta kurapka šiek tiek paskris, nusileis ant žemės ir nubėgs. Kartais būna taip, kad paukštis krinta ant žemės lyg negyvas ir tuoj pat nubėga. O kaip krinta iš tikrųjų taikliai šauta ku­rapka? Ji krinta iš karto su nukarusia galva, suglaustais sparnais, o nukritusi guli nejudėdama. Jeigu buvo pataikyta į sparną, paukštis taip pat staigiai krinta, bet su pakelta galva, o nukritęs ant že­mės, tuoj pat ima greit bėgti savo skridi­mo kryptimi. Kurapka paprastai bėga ta kryptimi apie pusšimtį žingsnių (ne savo, medžiotojo, žinoma), po to staigiai keičia kryptį ir bėga tol, kol pasislepia saugio­je vietoje. Ten ir tupi susigūžusi. Lengvai sužeistas paukštis persiverčia, bet lieka būryje. Jeigu jį dar kartą pavyktų pabaidyti, jisai pakiltų, bet nerangiai ir gar­siai plasnodamas. Kliuvus šratams į plau­čius (iš bet kurios pusės), paukštis sta­čiai pakyla, persiverčla ir krinta ant že­mės. Jeigu šratai kliudė galvą, kurapka krinta iš karto, ant žemės kelis kartus šokteli ir žūva.

Pataikius kurapkai į šlaunį, nukara jos koja. Nukritusi ant žemės, ji nejuda iš vietos. Sužeidus pėdą, nukara tik kojos apačia. Kurapka gana toli nuskrenda, bet, dar kartą pabaidyta, gali vėl pakilti. Pa­taikius įpilvo ertmę, paukštis skrenda stačias, svyruoja, lėtai leidžiasi, kol nu­krenta ant žemės. Paprastai ant žemės ji tupi nejudėdama. Pataikius į kryžkaulio sritį, kurapka skrenda susikūprinusi, jos abi kojos būna nukarusios.

Pravartu žinoti, kad negyvos kurapkos akys visuomet būna užmerktos. Jei pa­šautos kurapkos akys atmerktos, vadina­si, ji dar gyva. Sužeistam paukščiui ne­reikia leisti kankintis. Iš pradžių, trinkte­lėjus galvą į bato kulną ar kitą kietą daiktą, ją reikia apsvaiginti, o po to su­spausti krūtinės ląstą.

Jei po šūvio fazanas ir toliau skrenda tiesiai, ir jo plunksnos nepabiro — šratai praskriejo pro šalį. Jei po šūvio paukštis svyruoja, stalgiai pasuka tai dešinėn, tai kairėn — šratai jam kliudė stuburą. Tuo­met fazanas netrukus pradeda plakti spar­nais, leidžiasi ir su konvulsiškai ištemp­tomis kojomis staigiai krinta ant žemės. Patalkius i pilvo ertmę, fazanas persiver­čia ir išskėtęs sparnus (neplasnodamas) skrenda toliau. Skrydžio tolumas priklau­so nuo sužeidimo.

Jei šratai pataikė fazanui į galvą ir tuo pat metu į smegenis — jis krinta ne­gyvas žemyn galva. Pataikius į plaučius, paukštis pakyla į viršų, bei ne taip stačiai, kaip kurapka, ir negyvas krinta že­myn. Kai šratai pataiko į akį, fazanas iš pradžių pakyla į viršų, bet po to krenta išsklendęs sparnus ir kraipo į šalis galvą, lyg ko ieškodamas.

Prastu laikomas pataikymas į sparnus ir kojas. Pirmuoju atveju fazanas pasvi­ręs į sužeisto sparno pusę lyg akmuo krinta ant žemės ir iš karto nubėga, be gero šuns jo jau nepavyks pagauti. An­truoju atveju paukštis su nukarusia sužeista koja skrenda labai greitai ir pa­sislepia sąžalynuose.

Jei po šūvio į antį pabyra plunksnos, ji krūpteli. Ima mosikuoti uodega — šū­vis taiklus. Antis paprastai skrenda toliau, bet nekyla, o leidžiasi — kol negy­va nukrinta ant žemės. Pataikius į spar­ną, antis stačiai krinta žemyn nuleidusi galvą. Tuo atveju reikia nedelsiant šauti antrą kartą.

Jei jau norime, kad po šūvio paukštis ar žvėrelis tuoj kristų, nereikia stengtis šaudyti kuo stambesniais šratais. Geriau jau nebandykime pergudrau­ti medžioklės vadovėlių ir pasikliaukime jų rekomendacijomis, kokius paukščius, žvėrelius, kokio dydžio šratais medžioti. „Stambūs toliau lekia”, — paprieštaraus tūlas medžiotojas. Tai tiesa — kuo stam­besni, tuo toliau. Saugumo sumetimais netgi privalu žinoti, kaip nustatyti didžiau­sią šratų lėkimo nuotolį. Reikia šratų skersmenį (milimetrais) padauginti iš šim­to, ir gausime tą nuotolį, išreikštą met­rais.

Gebėjimas akimoju nustatyti atstumą iki žvėrelio, o ypač iki paukščio (bent tą didžiausią, už kurio jau nevalia šauti) ateina tik su patirtimi. Galima patarti orientuotis pagal tai, koks yra žvėrelio ar paukščio silueto dydis, lyginant su vamzdžiais. Pavyzdžiui, rei­kia tik įsiminti, kad kiškio negalima šau­ti, jei jo silueto ilgis mažesnis už vieno vamzdžio skersmenį (ties taikikliu), o, sa­kysime, anties — kaip pusė vamzdžio skersmens.

Štai kokie yra mažesnių žvėrelių ir pau­kščių siluetų ilgiai ties šautuvo taikikliu (centimetrais) priklausomai nuo atstumo iki jų — atitinkamai 20, 25, 30, 35 ir 40 metrų.

 


Gyvūnas 20 m. 25 m. 30 m. 35 m. 40 m.
Lapė 5,4 cm. 4,3 cm. 3,6 cm. 3,0 cm. 2,7 cm.
Kiškis 2,5 cm. 2,0 cm. 1,7 cm. 1,4 cm. 1,3 cm.
Fazanas 3,8 cm. 3,0 cm. 2,6 cm. 2,2 cm. 1,9 cm.
Pilkoji žąsis 4,0 cm. 3,2 cm. 2,7 cm. 2,3 cm. 2,0 cm.
Didžioji antis 2,5 cm. 2,0 cm. 1,7 cm. 1,4 cm. 1,3 cm.
Dryžgalvė kryklė 1,8 cm. 1,4 cm. 1,2 cm. 1,0 cm. 0,9 cm.
Kurapka 1,1 cm. 0,9 cm. 0,8 cm 0,7 cm. 0,6 cm.

Ne visuomet naudinga, kad šūvis būtų kuo glaustesnis — sunkiau pataikyti. Ypač i smulkų žvėreli ir paukštį. Sklaidai padi­dinti viename užtaise galima sumaišyti panašaus dydžio šratus, perskirti užtaisą plo­nais kartonėlliais.

 

Robertas Vaitonis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Zuikių medžioklė

Zuikiai medžiojami įvairiais būdais, bet čia norime aprašyti tik tris varymo būdus.

Medžioklė su “krikšte”

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų