Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Po Altajaus dangumi

in Objektai svetur

Altajus. Šie kalnai traukė ir traukia smalsius keliautojus. Tarp neaprėpiamos Sibiro taigos, Kazachijos stepių, Mongolijos pusdykumių ir dykumų gamta sukūrė labai savitus kalnus.

Kalnų Altajaus autonominė sritis trečdaliu didesnė už mūsų respubliką, tačiau gyventojų skaičius čia nesiekia nė 200 tūkstančių.

Kelionė Čiujos traktu palieka neišdildomą įspūdį; ne veltui šis kelias laikomas vienu gražiausių šalyje. Pro langus slenka sraunios kalnų upės, gilūs tarpekliai, sibirinių pušų ir maumedžių retmiškius keičia žiedais nusėtos pievos, tolumoje blyksi didingos sniegu padabintos viršūnės. Po visą dieną trukusios kelionės pasiekiame nedidelę gyvenvietę Čibitą, kur prasideda ir kur baigiasi pėsčioji mūsų žvgio dalis.

Altajaus kalnai — palyginti jaunas masyvas su aštriomis dar nesudūlėjusiomis kalnagūbrių briaunomis, uolų pirštais, stačiais ir giliais tarpekliais. Didžiąją kalnyno dalį sudaro neaukštos, taiga apaugusios kalnagūbrių juostos, kurių viršuje plyti alpinės pievos ir kalnų tundra; tik pietinis ir šiaurinis Čiujos kalnagūbriai, Katunės masyvas — ledo, sniego, debesų ir uolų karalystė su aukščiausia kalnyno bei viso Sibiro viršūne Belucha (4506 metrai). Altajus — didingos kalnų taigos ir ežerų kraštas. Čia telkšo beveik 7000 ežerų. Žinomiausias Telesų ežeras. Jo pavadinimas kilęs nuo altajų telesų genties vardo. Patys altajai jį vadina Auksiniu ežeru — Altynkoliu. O kur dar pabirę kalnuose Savio, Mašejo, Karakolio, Kyndyktykulio, Akemo ir kiti ežerai, gal ne tokie ir dideli, bet įdomūs ir gražūs! Negalima nepaminėti ir siautulingų kalnų upių Katunės, Čiujos, Arguto, Čiulyšmano, Baškauso nešančių šėlstančią tėkmę per slenksčius, uolas, stačiasienius gilius tarpeklius. Kur tik Altajuje pasisuksi, ten lauks skaidrus ežero mėlis, upių šokis, vaizdingi kriokliai, raudono, balto, pilko marmuro sienos, kedrų taigos pavėsis, alpinių pievų žiedų kvapai. Gausu senkapių, akmeninių bobų, uolų piešinių — visa tai mena tolimą kalnų praeitį tautų kraustymosi laikotarpiu.

Didžiausias Altajaus kalnų turtas — miškai. Kalnų papėdėse auga paprastosios pušys ir beržai, pakylantys iki 1000 metrų, taip pat mišrūs drebulių, tuopų, beržų ir spygliuočių retmiškiai (iki 1200—1500 metrų). Kylant į kalnus, juos pamažu keičia gūdūs sibirinių eglių ir lapuočių, sibirinių kėnių, sibirinių pušų ir drebulių, eglių ir sibirinių maumedžių miškai. O visai ties sniego ir ledo riba su atšiauria gamta grumiasi sibirinių pušų ir maumedžių taiga, dar aukščiau — subalpiniai sibirinių pušų ir maumedžių retmiškiai.

Kai ankstyvą rytą šviesa vos tik košiasi per rūko šydą o sustingusią tylą virpina kažkur tolumoje ošiančio krioklio garsai, miškų laukymėse ar sopkų viršūnėse galima pamatyti rupšnojantį žolę briedį, stirną, baugščią kabargą ar lokį. Taigos tankymėse laikosi vilkai, lūšys, lapės bei erniai. Slaptingoje tamsoje šmėsteli prabėgančio baltojo kiškio ar nusklendžiančios voverės skraiduolės šešėlis, baugščiai cypteli miškinė sicista. Atskirai reikia paminėti taurųjį elnią, tiksliau maralą, kurio jauni oda apaugę ragai pantai vertinami dėl vaistinės medžiagos pantokrino. Dėl jo Altajaus ūkiuose laikomos tūkstantinės elnių kaimenės.

Teko sugrįžti ir į žiemą, kai atsikėlę vieną rytą patekome į beprotišką snaigių sukūrį: visą dieną šliaužė iš plačių slėnių debesų tumulai, maišydami dangų su žeme, kai vakare pagaliau švystelėjo saulė prieš mus atsivėrė baltas sniego pasaulis. Tik kur ne kur kyšojo iš sniego uolos briauna ar sužvarbusi gėlės akutė.

Įkopiame į sudėtingas Orbitos, Aukštutinio Savio perėjas, bevardę viršūnę, kur atsimušusi į sniego ir ledo spindesį grįžta į juoduojantį dangų saulės šviesa, kur Visatos šaltis trupina besiveržiančias aukštyn viršūnes, kur gamtos didybė verčia susimąstyti.

Mus pakeri alpinių pievų ir kalnų tundros žiedai: raudona, balta, žydra, geltona — ištisa spalvų ir kvapų jūra.

Dar aukščiau, ties sniego, ledo ir akmenų dykynių riba — amžinas pavasaris: atsitraukiantį į viršūnes sniegą veja mėlynos sinavadų galvutės, baltos uolaskėlių žvaigždutės, laužo ploną ledo luobelę auksiniai vėdryno žiedeliai.

Nėra Altajuje tokių sraunių upių ir gilių tarpeklių, kaip Tian Šanyje, tokių plačių, kaip Kaukaze, tokių didingų kalnagūbrių ir viršūnių, kaip Pamyre, tačiau grožiu Altajaus kalnai nepralenkiami. Čia kiekviename žingsnvje slypi paslaptis, netikėta staigmena, čia nevargina monotonija: per dieną gali suspėti pabuvoti ir gūdžioje taigoje, pereiti pievų platybėmis, uolų sąvartynais, paragauti gyvybės vandens upokšniuose.

Romualdas Barauskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios
Pakilti į Viršų