Plikakalnio atodanga

in Geografija

wikipedija.org nuotr.

Upei griaužiantis per aukštumas, ska­laujami statūs krantai, šlaitų danga griūva, ir susidaro vadinamosios atodangos. Jose dienos šviesą išvysta senesnių geologinių laikotarpių (dažniausiai kvartero) nuogu­los, nuosėdos ir uolienos, čia jos prieina­mos tiesioginiams tyrinėjimams, todėl atodangos yra labai vertinamos geologų. Aukščiausios Vilniaus apylinkių atodangos yra Vilnios dešinlajame krante Pučkorių apylinkėse ir priešais Bernardinų sodą. Prie Neries aukščiausia, įdomiausia ir įspūdin­giausia — Plikakalnio atodanga. Ji yra dešiniajame upės krante priešais Vingio parką. Atodangą pradėjo skalauti Neris maždaug prieš šešis tūkstančius metų.

Dabar Plikakalnio atodangos padas iški­lęs 86 metrus aukščiau jūros lygio, o jos santykinis aukštis — 60 metrų nuo upės vandens paviršiaus. Šios atodangos aukštis didėja, nes, upei graužiantis, griūva vis nauja apaugusio medžiais, į virių kylan­čio šlaito dalis. Ši atodanga tyrinėta nuo XVIII amžiaus. Ją kasinėjo senojo Vilniaus universiteto gamtininkai. Geologai ją tiria ir dabar, ir kiekvieną kartą suranda ką nors naujo ir įdomaus mokslui. Dar XIX amžiuje Plikakalnio atodangą tyrė Antanas Giedraitis, XX amžiaus pra­džioje — Dmitrijus Sobolevas, vėliau An­tanina Klišinska-Halicka, Valerija Čepulytė, Vytautas Vasiliauskas, Algirdas Gaiga­las.

Plikakalnio atodangą kerta dvi didelės ir įspūdingos griovos, kurių viršūnės sie­kia Karoliniškių Ir Viršuliškių gyvenamuo­sius kvartalus. Atodanga laikoma tik la­biausiai nugriuvusi, aukščiausia ir mažiau­siai apaugusi šlaito pietinė dalis. O iš tikrųjų Plikakalnio atodangai priklauso vi­sas Neries vingio ruožas — keli šimtai metrų iki pirmųjų Žvėryno rajono terasų, tai yra, iki tos vietos, kur slėnio pagrin­dinis šlaitas atskirtas tų terasų nuo upės ir nutolsta nuo jos vagos.

Plikakalnio atodangoje, susisluoksniavę su ledyno tirpsmo vandenų suklotais smė­lio, žvirgždo ir molio sluoksniais, slūgso ledyninės kilmės riedulingi priemoliai ir priesmėliai, nusėdę tiesiog iš viduriniojo pleistoceno laikotarpio kontinentinio ledo. Atodangoje yra net penki tokių ledyninių sąnašų — morenų — horizontai (komp­leksai). Jie priskiriami dviem apledėjimams, vadinamiesiems Žemaitijos ir Medininkų ledynmečiams, buvusiems prieš 350—150 tūkstančių metų. Trys tokie morenų kom­pleksai gerai išlikę, o kiti du — tik lo­piniai, nenuardyti atodangos sparnuose. Ypač įdomus yra antrasis nuo atodangos viršaus morenų kompleksas. Jame vieto­mis pastebima net šeši skirtingų spalvų sluoksniai: tamsiai pilkas, žalsvai pilkas, gelsvai pilkas, raudonas, rudas ir rožinis. Šio morenų komplekso viršutiniuose sluo­ksniuose aptinkami jūros periodo žėrutingų molių ir aleuritų, susidariusių prieš 150 milijonų metų, luistai, Jie ledyno buvo at­nešti iš Šiaurvakarinės Lietuvos, kurioje jų sluoksniai slūgso pirminėje padėtyje.

Iš toliau žvelgiant į nuvalytu šio mo­renų komplekso stačios sienos paviršių, matyti ryškios skirtingų spalvų juostos, pri­menančios dryžuotą audinį arba sluoks­niuotu pyragą. Po šiuo marguoju komplek­su pastebimi ledyno įspausti į dugninę moreną nuogulų smailiomis viršūnėmis pleištai — diapyrai, palinkę ledyno slin­kimo kryptimi. Tai unikalios ledlaikio žy­mės, retai pasitaikančios ir nelengvai pri­einamos stebėjimams. Taigi skirtingų spal­vų juostos margajame komplekse atsirado, pasluoksniui šliaužiant ledo plokštėms. Sluoksnių kontakto paviršiuje, įdėmiau pa­tyrinėjus, aptinkami ledyno šliaužimo pa­likti atspaudai — grioveliai. Morenų kom­plekso pade dažnai guli tvirtai karbonatų sucementuota smėlio plyta. Dabar mano­ma, kad šį smėlį sucementavo kalcito ir ki­ti karbonatų mineralai, kurie išsiskyrė iš gamtinių tirpalų, dar slegiamų ledyninės dangos.

Po jau minėtu morenų kompleksu slūg­so žali smulkiagrūdžiai smėliai. Juos žaliai nudažo silikatų klasės mineralas glauko­nitas, turintis kalio. Šio mineralo pavadini­mas yra kilęs nuo graikiško žodžio, reiš­kiančio žaliai melsvą spalvą. Glaukonitas tinka žaliems dažams gaminti, gali būti naudojamas kaip gamtinė kalio trąša. Jis minkština vandenį, mat iš pastarojo suge­ria kai kuriuos katijonus. Glaukonito grū­deliai būna apvalūs, pailgi, kiaušinio ar inksto formos, panašūs į gumburus (kon­krecijas), tik labai maži, vos 0,15 milimet­ro didumo. Gali būti ir keli grūdeliai, su­augę į vieną agregatą.

Glaukonitas yra tipiškas nuosėdinės kil­mės mineralas, susidaręs pakitus jūrų dum­blui, turėjusiam aliumosilikatų ir geležies, arba dūlėjant kitiems mineralams. Jis taip pat susiformuoja iš koloidinių gamtinių tir­palų, irstant organinėms medžiagoms. Lie­tuvoje glaukonitas yra paplitęs gilesniuo­se ir senesniuose — kambro, silūro, jūros, kreidos ir paleogeno sistemų — jū­rinių nuosėdų sluoksniuose. Juose net iš­tisai kartais jie sudaro uolienas — glaukonititus. Plikakalnio sluoksniuose esantis glaukonitas ledyno ir jo tirpsmo vandenų buvo perklostytas iš paleogeno sluoksnių, susidariusių prieš 30 milijonų metų. Vil­niaus apylinkėse glaukonitingismėliai to­kiame pat lygyje surandami ir kitose vie­tose. Jie lengvai atpažįstami, todėl jų sluoksniai, atliekant geologinius darbus, naudojami kaip markiruojantieji (ženklūs).

Po glaukonitiniais smėliais slūgso baltų kvarcinių ežerinių smėlių sluoksniai, kurie taip pat labai būdingi Vilniaus apylin­kėms. Turbūt jie susidarė tarpledynmetyje. Tai patvirtinti galima būtų, suradus šiuose sluoksniuose šilumamėgių augalų žiedadulkių.

Dar žemiau po smėliais yra moreninio smėlio su gargždu ir rieduliais horizon­tas, paliktas kontinentinio ledyno, šliaužusio per smėlingas nuosėdas. Jis gels­vai pilkas arba gelsvas. Įdomu, kad šioje ledyninėje sąnašoje gausu titnagų ir fos­forito konkrecijų, ledyno pagriebtų iš kreidos sistemos sluoksnių, susiklojusių prieš 70 milijonų metų. Fosforitai in situ (pirminėje padėtyje) Lietuvoje aptinkami dar juros bei paleogeno sistemų sluoksniuose. Jie tamsiai žali, o jų sandara radialinė spindulinė. Fosforito konkrecijų didumas — nuo kelių iki keliasdešimties centimetrų. Jie sudaryti iš fosfatų mineralų todėl gali būti vertinga žaliava fosfaro trąšoms.

Prie pat Neries vandens lygio tai iškyla tai vėl panyra gelsvai rusvo moreninio priesmėlio kupolai. Juos ištyręs, Vytautas Vasiliauskas nustatė, kad tai glaciodislokavimo (ledyninio sujaukimo) padariniai. Lietuvoje surandamų senesnių kaip 400 tūkstančių metų ledyninių sąnašų Plikakalnio atodangoje nematyti. Jos yra panirusios žemiau vandens lygio Neryje ir buvo aptiktos tik gręžiniuose. O artimiausi šių morenų pėdsakai pastebėti Vilnios vagoje ir salpinėje terasoje prie Puškorių.

Plikakalnio atodanga kariu su Karoliniškių ir Viršuliškių griovomis yra unikalus geologinis paminklas. Tokio neturime daugiau Lietuvoje, reta panašių kituose kraštuose Todėl turime pasirūpinti, kad ji nesunyktų, o priešingai — džiugintų gyventojus ir Vilniaus svečius.

Algirdas Gaigalas

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*