Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Pirmykščių genčių kelionės

in Pasakojimai

Nėra ko abejoti, kad žmonės jau labai seniai, būdami dar menkos kultūros, gyvendami primityvų, labai pri­klausomą nuo gamtos gyvenimą, keliaudavo, rasdavo naujų, iki tol nežinomų žemių. Žinoma, jokių savo kelio­nių aprašymų senovės gentys negalėjo palikti.

Pirmykštės bendruomenės žmogus buvo visiškai susi­jęs su jį supančia gamta ir visiškai nuo jos priklauso­mas. Išsivystęs šilto tropikų ir subtropikų klimato miš­kuose, jis traukė į šiaurę ir pietus, į vėsesnio klimato sritis. Vėliau išmoko prasikurti ugnies, prisijaukinti gy­vulių ir statytis bent šaltymečiui būstą. Kas gi skatino žmogų plėstis i šiaurę ir pietus, ieškoti gyvenimui naujų vietų? Pagausėjus žmonių, jie imdavo stokoti maisto, gy­vuliams ganyklų, ir tekdavo jiems dairytis naujų plotų. Dėl viso to tarp atskirų giminių tikriausiai kildavo kivir­čų bei karų. Silpnesnės ir nugalėtos giminės turėdavo trauktis toliau ir taikytis prie kitokių gamtos sąlygų. Gali­mas daiktas, kad, prieš keliantis į naujas vietas visai giminei, pirma vykdavo maži būreliai jų išžvalgyti.

Pavieniui kovoti su gamta, plėšriaisiais žvėrimis, sta­tytis būstus pirmykštės bendruomenės žmonės, turintieji tik primityvius akmens ar kaulo įrankius, strėles ir lanką, buvo per silpni. Todėl jie medžiodavo, statydavosi būstus, rūpindavosi maistu kolektyviai. Be abejo, ir keliaudavo sutelktinai: vieni nešdavo didesnes sunkenybes, kiti saugodavo keliaujančiuosius nuo žvėrių užpuolimo, treti pa­rūpindavo maistą. Žmonės panaudodavo kelionėse ir prisijaukintus stambiuosius gyvulius: asilus, arklius, jau­čius, kupranugarius.

Kad pirmykštės bendruomenės žmonės keliaudavo, ro­do vadinamų žemos kultūros giminių, kurių visuomeninio išsivystymo laipsnis buvo tolygus pirmykščio žmogaus lygiui, kelionės. Jos ypač išryškėjo praėjusiame am­žiuje, kai europiečiams keliautojams ir tyrinėtojams teko nuodugniau su minėtomis gentimis susipažinti.

Kelionėms palankias sąlygas galėjo turėti tik paupių bei pajūrių gyventojai. Žmogus greit pastebėjo, kad rąs­tai ne tik plaukia vandenyje, bet ir kelia ant jų sudėtas sunkenybes, o surištų kelių rąstų plaustas patogus ir pa­čiam plaukti, ir kroviniams plukdyti. Plaustas, tur būt, ir bus buvęs pirmasis laivas. Pramokęs išskaptuoti rąstą, žmogus pasidarė pirmąją eldiją, vėliau pramoko darytis burinių valčių. Po tokio atradimo jis galėjo ne tik plau­kyti upėmis, bet ir leistis į jūrą. Kur buvo palankios gam­tinės sąlygos, pavyzdžiui pasatų srityse, žmonės galėjo atlikti ir labai tolimas keliones, aptikti naujų žemių, sa­lų ir įsikurti jose.

Vakarinių Amerikos pakrančių gyventojai iki pat jos atradimo ir baltųjų žmonių įsigalėjimo joje susisiekti vandeniu plačiai naudodavo plaustus. Vokiečių zoologas ir keliautojas Otas Finšas antrojoje XIX a. pusėje matė plaustais plaukiojančius Naujosios Gvinėjos pakrančių vietos gyventojus. Maždaug tuo pačiu laiku kiti keliau­tojai yra matę plaustų Nilo aukštupyje ir Afrikos pietva­karių pakrantėse. Dar XIX a. jais vietomis plaukiodavo Sibiro paupių gyventojai.

Kaip galėjo atsirasti eldijos ir valtys? Be abejonės, pir­mykščiams žmonėms ne kartą yra tekę matyti plaukian­čių ir audros išverstų, išpuvusių, drevėtų medžių, o gal ant tokio rąsto ir paplaukta. Galėjo kilti mintis nuversti medį, išskaptuoti iš jo eldiją. Nelengva buvo tai padaryti menkais pirmykščio žmogaus įrankiais ir ugnimi. Keliau­tojas Haseltas trumpai ir aiškiai aprašo, kaip darėsi eldi­jas Naujosios Gvinėjos vakarinės dalies gyventojai. Parinktą medį pašaknyje degindavo stipria ugnimi, kad lėngviau būtų nuversti. Nuverstą čia pat miške tašydavo, darydavo eldijos formą. Išdeginę rąsto dalį, kuri turi būti išskaptuota, kaldavo kaltu ir dailindavo peiliu. Po to dai­nuodami ir šūkaudami tempdavo ją į pakrantę ir čia galutinai nudailindavo. Nudailintą eldiją merkdavo į van­denį, po kelių dienų pritaisydavo stiebą ir išgražindavo jų įvairiais raižiniais. Eldijos turi didelių trūkumų: jos siauros, ąpvalios, lengvai gali apvirsti. Dėl to prie jų bū­davo pritaisomi skersiniai pagaliai, trikampiai arba jos surišamos po dvi ir t. t.

Pirmykščiai žmonės kėlimuisi per vandenis naudodavo ir oro pripūstus kailius bei odas. Jie būdavo sukabinami vieni su kitais, ir gaunamas savotiškas lengvas plaustas. Žmonės darydavosi iš apdailintų šakų gegnes, aptemp­davo jas oda ir turėdavo lengvų, kad ir nedidučiu, laive­lių. Eskimuose ir kitur tokie laiveliai — kajakai — paplitę ir šiandien. Metraštininkas M. Stryikovskis savo išleistose 1582 m. kronikose, kalbėdamas apie XIII a. pradžios lie­tuvių kultūrą, be kita ko, sako, kad lietuviai nuostabiai siūdavę valtis iš stumbro odų, o kad vanduo neprasi­sunktų pro siūles, jas sutepdavę smala. Per sausumą valtį tempdavę dviese. Tokie laiveliai būdavę lengvesni ir grei­tesni, kaip mediniai.

Žinoma, daug pranašesnė lentų valtis: ji gali būti žy­miai didesnė, gilesnė, gali daugiau pakelti ir jos forma įvairesnė. Valtis, tur būt, atsirado, tobulinant eldiją, kol pagaliau pastarosios buvo visai atsisakyta. Perėjimų iš eldijos į valtį yra matę keliauninkai Mikronezijoje ir Melanezijoje. Ten eldija tesudaro apatinę valties dalį, nes eldijos šonų briaunos smarkiai iškeltos prie jų pritaisytų atitinkamų lentų. Tolesnis žingsnis, eldiją paverčiant val­timi, buvo pastebėtas vagandos gentyse prie Viktorijos ežero. Jų valčių dugnas irgi išskaptuotas — apie 14 m il­gumo ir 60 cm platumo rąstas. Prie šonų briaunų čia pritaisyta ne viena, o kelios eilės lentų, ir ne ištisinių, nes tokių ilgų lentų nebūta, o sudurstytų iš atskirų ga­balų. Tos lentos ne pjautinės, bet tašytos. Valčių šonai ties viduriu pakeliami iki 72 cm. Visos valties dalys su­rištos vytelėmis, pradursčius skylutes įkaitinta yla. Nei geležinių, nei medinių vinių nežinota. Panašių valčių ap­tikta ir kitose žemos kultūros gentyse. Nuo pusiau eldijos, pusiau valties — vienas žingsnis iki tikros lentinės val­ties. Didis laimėjimas buvo, kai žmonės pramoko naudotis burėmis.

Su plaustais ir valtimis pirmykštės bendruomenės gen­tys, matyt, gana toli keliaudavo. Tat rodo europiečių ke­liautojų aptikti tų pačių senovinių žemos kultūros gen­čių kelionių pėdsakai, ypač tarp Didžiojo vandenyno salų ir salynų.

Kai 1777 m. anglų jūrininkas ir keliautojas Džeimsas Kukas atplaukė į Batijos salą, drauge su juo keliavęs taitietis Malia rado tris taitiečius, išlikusius iš dvidešim­ties, kurie prieš 12 metų buvo atblokšti į šią salą. O at­stumas tarp Batijos ir Taiti — apie 1200 km. Anglų jūrei­vis Viljamas Bičis 1825 m. rado Bijam Martyno saloje 40 vyrų, moterų ir vaikų. Tiek buvo išlikę iš 150, prieš kurį laiką ankstyvo musono nublokštų iš Majatėjos salos už 1000 km į Barou salą; kadangi toje saloje jie nerado nė kruopelės maisto, persikėlė į Bijam Martyno salą. Rusų jūreivis Otas Kocebu 1816 m. Maršalo salyne, Auro saloje, aptiko vieną vyrą, vardu Ulije, kuris su trimis ki­tais žvejojimo metu buvo nuneštas net 2700 km. Rusų keliautojas Miklucha Maklajus dažnai sutikdavo Okeani­jos salose žmonių, nublokštų į kitas salas ir vėl grįžusių atgal. Apskritai Okeanijos salų ir salynų gyventojai yra buvę judriausi iš pirmykštės kultūros žmonių: kelionės tarp salų ir salynų po vieną kitą tūkstantį kilometrų ten neretas daiktas. Be atsitiktinių, priverstinių plaukiojimų, nešant vandenyno srovėms, nemaža yra buvę ir laisvų kelionių. Kas jas skatindavo? Reikalas prekiauti su kai­mynais, badas, politiniai kivirčai ir pagaliau palinkimas keliauti. Gausybė tų salynų ir salų, išsimėčiusių po milžiniškus Didžiojo vandenyno plotus, buvo apgyventa dar tada, kai nebuvo tikrų laivų. Iki mūsų dienų buvo mįs­lė, kaip menkomis valtimis galima nukeliauti vandenynu po 1000—2000 km. Tačiau kai 1947 m. norvegų etnogra­fas Turas Hejerdalas su penkiais draugais plaustu nuplau­kė nuo Pietų Amerikos krantų ligi Polinezijos salų, per 7800 km, toji mįslė buvo įminta, ir šiandien niekas ne­beabejoja tokių kelionių galimumu.

Jei tolimas keliones galėdavo atlikti žmonės, kurių kultūros laipsnis buvo maždaug toks, kaip pirmykštės bendruomenės, tenka pagrįstai manyti, kad ir pirmykštės gentys galėdavo atlikti tolimas keliones, kilnotis iš vie­nos vietos į kitą. Tat rodo ir žmogaus išplitimas po mūsų planetą. Matyt, kelionės būdavo ir vienaip ar kitaip fik­suojamos, daromi „žemėlapiai“; taip elgdavosi, pavyz­džiui, Amerikos eskimai bei indėnai.

Feliksas Šinkūnas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Kur mirusi upelė…

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato

Ant Anadyrio kranto

Lengva rugpjūčio diena. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, saulė visai nevargina, o
Pakilti į Viršų