Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

p18dn85cqn1qfg137k1ig3100g1uvh2 - Pirmosios kuojos

Pirmosios kuojos

in Žvejo dienos

Rytas nebuvo toks, apie kokį svajoja žvejai. Pro tirštoką dangaus ūkaną tarpais prasimušdavo saulė, bet tuojau pūstelėda­vo šaltas vėjukas, ir vėl laukai pilki, kaip vėlyvą rudenį. Termometras rodė apie septynis laipsnius šilumos.

Merkys buvo ką tik aprimęs po pava­sario potvynio. Linksma, vandeninga srovė jau gurgėjo skaidri. O tai — pirmas ženklas, kad galima tikėtis sėkmės…

Turėjau išminkęs gumuliuką tešlos. Bet neskubėjau ją verti ant kabliuko. Tešla suviliosi tik kuoją. Ar nepabandžius ma­sinti žuvį kuo kitu! Šit slieku susigundys ir ešerys, ir ankstyva meknė…

Paslaptinga nuojauta, matyt, meškerio­tojui visada pakužda, kad reikia daryti taip, o ne kitaip, iškasiau iš kupsto kele­tą sliekų, išvyniojau meškerę…

Sviedžiau masalą ten, kur tarp pakran­tės kyšuliuko, vandens ir stiprios srovės sūkuriuoja verpstukai. Plūdė tingiai slin­ko vandens paviršiumi. Tik retkarčiais su­virpėdavo, kai masalas užkliūdavo už išd­rikusių lyg laumės juostos vandens žolių. Taigi šliaužia jis kaip dera, dugnu…

Ir staiga plūdė stabtelėjo…

Iškart nepatikėjau, kad kimba — tai buvo visai nelaukta. O plūdė staiga šovė į vagos vidurį. Atitokęs pakirtau dar lai­ku — kol žuvis nebuvo paleidusi masalo. Valas įsitempė, jį supurtė veržli žuvis. Knietėjo kuo greičiau pamatyti pirmąjį laimikį…

Štai žuvis jau išnėrė į paviršių. Kuoja. Gražuolė. Kokio pusantro sprindžio…

Ir šit pirmoji ankstyva kuoja žiopčioja nurimusi tinklelyje.

100 2048 - Pirmosios kuojos
Kuoja (Rutilus rutilus)

Veriu naują slieką ir vėl užmetu meš­kerę. Vėl tingiai slenka plūdė. Tačiau šį­kart žuvis griebė taip staigiai, kad nes­pėjau pakirsti. Sliekas nugnybtas sulig kabliuku…

Užmetu iš naujo ir laikau labiau įtemp­tą valą. Ir šį kartą žuvis čiupo masalą žaibiškai. Bet buvau pasirengęs. Pakirsta ji supurtė meškerykotį. Ir jau pamaniau, kad ši dar didesnė. Tačiau vandens pavir­šiuje sutavaravo margi šonai. Ešerys. Šit kodėl plūdė nerdavo gilyn taip staiga. Šitas plačiažlobtis žaisti nemėgsta. Jei griebia, tai godžiai, ir tuojau neria šalin pasigardžiuoti tykioje vietelėje laimikiu.

Tenka eiti sliekų. Žemė jau įšilusi, bet drėgna. Ir sliekai tūno kurmiarausiuose. Tiesiog baugu žengti per tą pirmąją žalu­mą. Tokia ji laukiama buvo ir tokia trapi atrodo. Tik nėr kada rinktis tako — lai­kas brangus, o laikrodis jau rodo beveik pusiaudienį…

Upė ribuliuoja ir gurga, šneka tik jai vienai suprantama kalba. Galbūt apie tai, kokį kelią nubėgo per Dzūkijos šilus, ką regėjo pakely. Gal nori papasakoti, kad gūdžiose Rūdninkų girios kertelėse teter­vinai tuoktuves kelia, o tolima palauke praskuodė vilkas, gal pasiskųsti, jog beb­rai medžius verčia vagon, pastoja upei kelią… Bet meškeriotojas kitaip mano: te­gu sau verčia — tie šiekštai puikiausia slėptuvė žuvims.

Atitrūkau nuo savo minčių ir vėl užme­čiau meškerę ilgai laukti neteko. Vos plūdė įplaukė į protaką tarp besidraikan­čių žolių, žuvis griebė. O paskui tame ver­petuojančiame vandenyje nardančios kuo­jos kibo viena po kitos. Pirmosios pava­sarinės…

Viktoras Armalis

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

Pakilti į Viršų