Pirmoji medicinos pagalba žygyje

in Patarimai

Gerai organizavus žygį, laikantis higienos reika­lavimų bei tinkamai fiziškai pasiruošus, iki mini­mumo sumažėja nelaimingų atsitikimų arba susirgi­mų. Tačiau sudėtinguose žygiuose, esant įvairioms meteorologinėms sąlygoms, vis tiek nelaimingų atsi­tikimų gali įvykti. Tokiais atvejais dažnai tolesnė turisto sveikata ar net gyvybė priklauso nuo laiku suteiktos pirmosios medicinos pagalbos. Kiekvienas turistas turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pa­galbą.

Jei nelaimė įvyksta netoli gyvenvietės, nukentė­jusįjį reikia nugabenti į gydymo įstaigą. Esant kū­no traumoms, labai svarbu, kaip ligonis nurengia­mas. Žiemą galima nurengti tik nunešus nukentėju­sįjį į patalpą. Jei sunkiai sužeistas, nurengiama, drabužius ar batus perpjaunant. Ypač atsargiai rei­kia nurenginėti tada, kai įtariama, kad sužalota krūtinės ląsta, stuburas ar dubens kaulai.

Kraujavimo sustabdymas. Esant žaiz­doms, labai pavojingas yra kraujavimas. Kai sužeis­tos arterijos, iš žaizdų pulsuojančia srovele švirkščia šviesiai raudonas kraujas, o sužeidus venas — kraujas teka lėtai, nepertraukiama srove, spalva jo tamsesnė. Jei kraujuoja smulkios kraujagyslės (ka­piliarinis kraujavimas), kraujas sunkiasi lyg iš kem­pinės.

Stiprus arterinis kraujaviaias sustabdomas, pirš­tais užspaudus kraujuojančią arteriją aukščiau su­žeidimo vietos (arčiau širdies). Parenkama tokia vie­ta, kur arterija negiliai ir ją galima prispausti prie kaulo. Jei sužeista plaštaka, dilbis ar žastas, krau­javimas stabdomas, prispaudžiant žasto arteriją prie žastikaulio. Arterijų kraujavimą kojoje stabdome, prispausdami arteriją kirkšnio srity prie šlaunies kaulo.

Rankomis žaizdos neliesti, nes ji gali užsikrėsti. Kraujuojant iš veido ar galvos, reikia užspausti smilkinio ar miego arteriją.

Stipriai kraujuojant, dedama timpa. Tai speciali guminė žarnelė ar juosta, kurios gale yra grandinėlė susegimui. Vietoj timpos gali būti pavartotas diržas, virvė, rankšluostis, nosinė.

Timpa įtempiama ir įtempta apsukama apie su­žeistą galūnę aukščiau sužeidimo vietos; susegama grandinėle. Jei vietoj timpos vartojama virvė ar rankšluostis, tai apie galūnę daroma kilpa statoma ten lazda ir sukama aplink, kad stipriau užveržtų. Nereikia užveržti per stipriai, nes galima užspausti nervus ir paraližuoti galūnę. Kad nesugnybtų odos, toje vietoje, kur yra timpa, dedama nosinė, rank­šluostis ir pan. Nustoti veržti tada, kai galūnėje iš­nyksta pulsas. Po to, patepus žaizdos kraštus jodu, uždedamas tvarstis. Timpą laikyti ne ilgiau kaip 1,5—2 val. Jei laikoma ilgiau, tai kas valandą reikia ją atleisti ir, prasidėjus kraujavimui, vėl užveržti.

Jei arterija kraujuoja nesmarkiai, naudoti spau­džiamąjį tvarstį. Žaizdos kraštai aptepami jodu, už­dedamas marlinis tvarstelis, ant viršaus dedama, va­ta ir standžiai aptvarstoma. Pro tvarstį persisunkus kraujui, reikia aptvarstyti storiau.

Kraujui tekant iš venų, timpa nededama. Venų kraujavimui sustabdyti užtenka spaudžamojo tvarsčio.

Kapiliarinis kraujavimas nepavojingas ir papras­tai greitai sustoja, uždėjus tvarstį.

Kraujuojama iš nosies, sutrenkus gal­vą arba nosį, nuo labai karšto oro, galvai perkai­tus. Norint sustabdyti kraują iš nosies, reikia žmo­gų pasodinti, atlošti galvą (draudžiama jam judėti arba galvą nuleisti), atsegti baltinius ir dėti ant no­sies šaltus kompresus. Guldyti kraujuojančiojo nega­lima, nes tuomet į galvą suplūs daugiau kraujo. Rekomenduojama 3—5 min. pirštais užspausti šner­ves, tuo būdu užspaudžiant ir kraujagysles.

Sumušimai — kai sumušta vieta patinsta, atsi­randa mėlynė. Pirmoji pagalba — mažinti kraujo išsiliejimą ir skausmą. Uždedama spaudžiantis tvarstis, šalti kompresai, ledo, sniego. Praėjus parai, kad kraujas greičiau išsivaikščiotų, dedami šildan­tys kompresai, daromas lengvas masažas, šiltos vo­nios.

Pavojingi galvos, pilvo sutrenkimai Tokiais atve­jais reikia kreiptis į gydytoją.

Nutrynimai. Kojos nutrinamos, kai jos smar­kiai prakaituoja, retai keičiamos kojinės ir žygio metu avint nepranešiotą avalynę. Norint išvengti nutrynimų bei nuospaudų, reikia laikytis aukščiau išvardintų higienos reikalavimų. Apsisaugoti nuo prakaitavimo galima, barstant kojas boro rūgšties milteliais (barstoma 2—3 kartus per dieną), taip pat tepant specialiu skysčiu.

Nutrynimai gali atsirasti ir ant rankų bei kitų kū­no vietų dėl raukšlių, grubiai suadytų pirštinių, blo­gai sukrautos kuprinės ir panašiai.

Nutrintą vietą patepti vazelinu ar streptocido emulsija ir minkštai ūžtvarstyti. Atsiradus pūsle­lėms, tvarstant padaromas žiedo formos velenėlis, kuris dedamas taip, kad pūslelė būtų jo viduje. Tai sumažina skausmą, nutrintą vietą apsaugo nuo kraujavimo. Neleistina patiems pūslę pradurti ir iš­leisti skystį, nes galima užkrėsti kraują.

Sausgyslių patempimas. Žygiuose daž­nai patempiamos sausgyslės, ypač riešo ir čiurnos sąnarių. Patempus kankina aštrus skausmas, pa­tempta vieta greitai patinsta, judinant skausmas di­dėja.

Pirmoji pagalba: spaudžiamasis tvarstis ir šalti kompresai (ledas): patempta galūnė laikoma pa­kelta.

Kaulų lūžimai. Lūžimo požymiai — pažeis­tos kūno dalies formos pakitimas, nenormalus pa­žeistos vietos paslankumas. Lūžimai skirstomi į at­virus, kai kaulų lūžgaliai matomi žaizdoje, ir užda­rus, kai odos danga nepažeista. Teikiant pirmąją medicinos pagalbą, visų pirma reikia labai atsargiai nuvilkti drabužius, kurie dengia sužeistą vietą. Lū­žus kojų kaulams, nukentėjusysis nenuvelkamas, pagalba teikiama apsirengusiam ir apsiavusiam.

Pirmoji pagalba: uždedami įtvarai, jei galima, lūžgaliai sustatomi. Nesant specialių įtvarų, galima naudoti Įvairius daiktus — lenteles, ledkirtį, slides, pagalius ir 1.1. Po įtvaru padėti vatos, marlės arba medžiagos, kad jis glaudžiai prigultų prie kūno. Kai lūžimas atviras, prieš uždedant įtvarą, reikia tamp­riai pritvarstyti. Tvarstyti pradedama nuo pirštų. Įtvaras turi būti tokio ilgio, kad apimtų ne mažiau kaip du sąnarius — vieną viršum lūžimo vietos, kitą žemiau, kad per tuos sąnarius nebūtų lankstoma ga­lūnė ir raumenys lūžgalių nenutrauktų į šoną.

Lūžus rankos kaulams, ranką reikia sulenkti per alkūnę ir, uždėjus įtvarą, pakabinti kaspinu ar tvarsčiu ant kaklo. Jei nėra medžiagos, iš kurios galima padaryti įtvarą, ranka tampriai pritvarstoma prie kūno.

Šonkaulių ir krūtinkaulio lūžimai atpažįstami iš skausmo, ypač kosint ir giliai kvėpuojant. Teikiant pirmąją pagalbą, reikia krūtinę plačiu tvarsčiu tampriai aptvarstyti. Tvarstoma nuo krūtinės apa­čios iki pažastų.

Lūžus šonkauliams, gali būti kartu pakenktas ir plaučių audinys. Tuomet sunkiai kvėpuojama, atsi­randa kosulys, skrepliavimas krauju. Kai šonkau­lių lūžimas atviras, žaizdelę uždengti steriliu tvarsteliu ir krūtinę tampriai aptvarstyti. Ligonis trans­portuojamas sėdintis.

Raktikaulio ir mentės lūžimai pastebimi iš paki­tusios jų formos bei skausmingumo, juos judinant. Pirmoji pagalba: po pažastimi padėti didelį gabalą vatos (galima susuktas pirštines, kojines), po to per petį pritvarstyti prie krūtinės, sulenkus sąnarį 90° kampu. Ranka tvarsleliu fiksuojama prie kaklo.

Lūžus stuburkauliui ar dubens kaulams, atsiranda stiprus skausmas, kūnas iškrypsta. Esant nugaros smegenų pakenkimui, sutrinka jutimas ir judesiai.

Transportuojant sužeistąjį guldyti ant nugaros, ant kieto pagrindo — lentų, surištų slidžių ir pan.

Kaukolės kaulai ir smegenys pažeidžiami nuo smūgio, krintant ir t. t. Kraujuojama iš nosies, ausų, burnos; paakiuose išsilieja kraujas, netenkama są­monės. Sužeistasis vemia, sulėtėja jo pulsas. Ligo­niui reikia absoliučios ramybės, kūno padėtis turi būti horizontali. Sutvarsčius žaizdą, ant galvos dėti šaltus kompresus. Kuo greičiau nukentėjusįjį pristatyti į gydymo įstaigą.

Išnirimai. Išnyrama krintant arba susitren­kus. Atsiranda stiprus skausmas, sumuštoje vietoje sutrinka judesiai, sąnarys patinsta. Pirmoji pagalba: uždedamas tvarstis suvaržyti judesius. Nukentėju­sįjį pristatyti į gydymo įstaigą.

Nudegimai ir laikinas apakimas. Nudegimai atsiranda, paveikus odą aukštai tempe­ratūrai, saulės spinduliams ir chemikalams. Jie bū­na trijų laipsnių. Pirmo laipsnio—pažeista oda pa­rausta, antro laipsnio—nudegimo vietoje atsiranda pūslės ir trečio laipsnio — apmiršta oda ir net gi­liai esantys audiniai. Kalnuose greičiau, negu že­mumose, nudegama nuo saulės spindulių. Nudegi­mai aukštumose būna žymiai intensyvesni. Taip yra todėl, kad aukščiau atmosferos sluoksnis plonesnis ir pro jį geriau praeina ultravioletiniai spinduliai. Be to, dar priklauso nuo to, kaip saulės spinduliai atsispindi nuo ledynų ir sniego. Saulės spinduliai gali taip nudeginti, kad atsiranda net pūslių. Daugiau nudegus, žmogus suserga. Nudegus didesnį odos paviršių, gali pakilti temperatūra, atsirasti py­kinimas ir vėmimas, galvos skausmai, nusilpti šir­dies veikla. Tokiu atveju būtina medicininė pa­galba.

Norint išvengti nudegimų nuo saulės kalnuose, žygio metu visą laiką būti apsirengus, su kepure. Geriausia yra plačiabrylė ir neaklina (kad nekaistų galva) kepurė. Lūpas tepti bespalviu higieniniu te­palu.

Teikiant pirmąją pagalbą, nudegimo vietą reikia apnuoginti. Esant pirmo laipsnio nudegimui, nude­gintoji vieta dezinfekuojama spiritu, odekolonu, po to tepama riebalais (vazelinu, sviestu), uždedamas sausas tvarstis.

Pradurti pūslių, kaip kai kas daro, negalima.

Esant pirmo ir antro laipsnio nudegimams, nude­gintą vietą tuoj pat lieti šaltu vandeniu (15 min.). Esant trečio laipsnio nudegimui, uždėti sterilų tvarstelį, nukentėjusįjį tuoj pat pristatyti į gydymo įstai­gą. Jei nudegimo plotas didelis, profilaktiniais su­metimais duodama išgerti stiprios arbatos ir skaus­mą mažinančių vaistų—1—2 tabletes amidopirino arba analgino.

Laikinai apankama, būnant kalnuose be tamsių akinių. Neapsaugotos akių gleivinės parausta, atsi­randa aštrus, rėžiantis skausmas akyse, ima tekėti ašaros. Po tokio laikino apakimo galima susirgti lė­tiniu akių uždegimu. Ligoniui užrišti akis tamsiu tvarsčiu, dėti šaltus kompresus, plauti boro rūgšties skiediniu (arbatinį šaukštelį rūgšties pilti į stiklinę virinto vandens) arba dėti prie akių vatą, gausiai sumirkytą silpnu sodos skiediniu (vieno arbatinio šaukštelio sodos stiklinei vandens). Keisti vatą kas 3—5 min.

Nušalimai. Ilgai veikiant žiemos temperatū­rai, ypač esant drėgnam orui ir vėjui, galima nušal­ti. Nušalti galima ir esant temperatūrai virš 0 (kai šlapi batai, apsvaigus nuo alkoholio ir t. t.). Skiria­mi keturi nušalimo laipsniai.

Esant pirmo laipsnio nušalimui, oda pabala, pasi­daro nejautri, greit ima niežėti ir patinsta. Pagei­dautina, kad nukentėjusysis, prieš suteikiant jam pirmąją pagalbą, būtų nugabentas į šiltą patalpą. Nušalusią vietą trinti spiritu ar odekolonu sumir­kyta vata. Jo neturint, nušalusią vietą galima trinti ir rankomis. Neleistina trinti sniegu ir dar šaltyje, nes sniego kristalai sužaloja odą, gali atsirasti pū­linių. Nušalusią kūno dalį rekomenduojama įmerkti į šiltą vandenį, keliant temperatūrą iki 37—38°, ir tuo pačiu metu trinti odą tol, kol jos spalva pasi­darys normali.

Kartais po visų tų procedūrų nušalusioje vietoje pasirodo pūslelių, nušalusioji vieta ilgai lieka ne­jautri; gali pakilti temperatūra, kankinti nemiga. Tai jau antro laipsnio nušalimas. Jei nušalusioji vieta pajuoduoja, suanglėja (tai paaiškėja po kelių dienų), yra trečio ar ketvirto laipsnio nušalimas. Jis dažniausiai baigiasi amputacija. Esant tokiems nu­šalimams, apledėjusių ir greta esančių kūno dalių jokiu būdu negalima trinti. Sušalusįjį laikant lauke, nušalusias vietas apvynioti vata, pūkiniais drabu­žiais, kailiais, po to įnešti į šiltą patalpą ir jo orga­nizmą šildyti (karšta arbata, alkoholiu, karštomis pūslėmis). Šildymas turi trukti ne mažiau kaip 5—6 val. Nukentėjusįjį gabenti į gydymo įstaigą.

Ilgose kelionėse žiemą, išsekus, pavargus, galimas ir bendras organizmo nušalimas. Jo požymiai — mieguistumas, silpnumas. Jei laiku nebus suteikta pagalba, nukentėjusysis sušals ir žus. Sušalusįjį rei­kia įnešti į šiltą patalpą ir kūną trinti šilta, minkšta medžiaga. Jei iki šiltos patalpos toli, sukurti didelį laužą. Tokiu atveju drabužiai ne nuvelkami, o per­pjaunami, kad nukentėjusysis būtų mažiau vargi­namas.

Kūną taip pat galima trinti degtine, spiritu, ode­kolonu. Pasirodžius gyvybės žymėms, labai atsar­giai pradėti judinti sąnarius. Kuomet nukentėjusy­sis atsigauna, jam duodama gerti karštos arbatos, kavos, širdį stiprinančių vaistų.

Gyvačių įgėlimai. Pažeistoji vieta, įgėlus gyvatei, tinsta. Įgeltos galūnės negalima kelti į vir­šų — tai tik palengvintų nuodams pasklisti kraujy­je. Ranką ir koją reikia nuleisti žemyn ir virš žaiz­dos uždėti timpą. Leisti kurį laiką žaizdai kraujuoti, kad išsiskirtų į kraują pakliuvę nuodai. Įgeltoje vie­toje galima statyti taurę ar stiklinę ir ištraukti krau­ją. Po to uždedamas kalio permanganate sumirkytas tvarstis. Nukentėjusįjį kuo greičiau pristatyti pas gydytoją.

Svetimkūniai akyje. Dažniausiai pakliū­na dulkės, muselės, uodai. Jei svetimkūniai pakliu­vo po viršutiniu voku, kairės rankos nykščiu ir smi­liumi suimti viršutinį voką, paprašyti, kad nukentėjusysis žiūrėtų žemyn, dešinės rankos smiliu­mi paspausti ties viršutinio voko pagrindu ir kairės rankos pirštais jį išversti.

Svetimkūnis pašalinamas drėgnu marlės gabalė­liu. Jei jis pakliuvo po apatiniu voku, tuomet kai­rės rankos nykščiu patraukti apatinį voką žemyn ir svetimkūnį pašalinti šaltame virintame vandenyje suvilgytu marlės gabalėliu arba drėgnu ant degtuko užvyniotu valos gumulėliu.

Svetimkūniai ausyje. Ausį gali patekti vabalėliai. „Ligonis“ turi atsigulti ant šono ir į tą ausį, kurioje yra svetimkūnis, įpilti šilto vandens. Keletą kartų šią procedūrą pakartoti. Po 2—3 min. apsiversti ant kito šono ir 15—20 min. pagulėti.

Įsisiurbusios erkės negalima rauti stai­giai, nes tada jos dalis lieka kūne. Paimti gabalėlį vatos, ištepti jį vazelinu ir, pridėjus prie tos vietos, kur yra įsisiurbusi erkė, 10—15 min. palaikyti. Po to erkė lengvai išraunama. Jei nėra vazelino, vatą galima patepti bet kokiais riebalais. Po to įsisiur­bimo vietą ir savo pirštus patepti jodu.

Pirmoji pagalba nukentėjusiems nuo žaibo. Nukentėjęs dažniausiai būna be są­monės. Guldyti jį ant nugaros, veidą šlakstyti šaltu vandeniu, daryti dirbtinį kvėpavimą.

Pagalba skenduoliui. Tik ištraukus iš vandens, guldyti krutinę ant kelio (galva turi būti žemiau, negu krūtinė) ir keletą kartų, suėmus už nugaros, stipriai paspausti, kad iš kvėpavimo takų išbėgtų vanduo. Po to pirštu iš burnos ar nosies iš­valius purvą, molį ir pan., daryti dirbtinį kvėpavi­mą. Skenduolis pražiodomas ir tarp krūminių dantų įkišamas koks nors kietas daiktas. Reikia ištraukti liežuvį, apvynioti jį tvarsčiu, nosine ir laikyti, kad jis neužkristų, pradėjus kvėpuoti. Skenduolį šildyti, duoti valerijono lašų. Kartais po 2—3 val. dirbtinio kvėpavimo žmogus atsigauna. Esant nors truputė­liui vilties, dirbtinį kvėpavimą tęsti.

Yra keletas dirbtinio kvėpavimo būdų. Paplitęs yra Silvesterio būdas. Skenduolis guldomas aukš­tielninkas. Po nugara padedama susukta antklodė ar drabužis. Teikiąs pagalbą atsiklaupia už skenduolio nugaros, ima už jo rankų žemiau alkūnių, pakelia jas į viršų ar atmeta už galvos ir 2—3 sek. palaiko. Paskui rankas stipriai prispaudžia prie krūtinės. To­kius judesius daryti ramiai, ritmiškai, ne daugiau kaip 16—18 kartų per minutę. Geriausia dirbtinį kvėpavimą daryti dviese. Tuomet, kai rankos atme­tamos už galvos, marle apsuktas liežuvis iš burnos patraukiamas, o spaudžiant rankas prie krūtinės ląs­tos— atleidžiamas. Liežuvio patraukimai dirgina kvėpavimo centrą.

Jei lūžęs rankos kaulas arba sužalotas kuris nors sąnarys, šis būdas netinka. Tada naudojamas Sete­rio būdas.

Skenduolis paguldomas kniūbsčias. Veidas pasu­kamas į šoną. Dirbtinį kvėpavimą darantis klaupiasi ant kelių, apžergia skenduolį veidu į jo galvą. Iš­skėstomis plaštakomis imama už apatinio šonkaulio ir stipriai spaudžiama (iškvėpimas), po to atleidžiama, neatitraukiant rankų nuo krūtinės ląstos (įkvė­pimas). Taip kartojama 16—18 kartų per minutę. Dažnesnis ritmas tik pakenkia. Liežuvis patraukia­mas taip pat, kaip ir Silvesterio būdu.

Ypač sunkiais atvejais galima masažuoti širdį: de­dama ranka ant širdies ploto ir delnu daromi ne­stiprūs smūgiai į krūtinės ląstą 60—70 kartų per minutę.

Efektyviausi yra „iš burnos į burną” ir „iš burnos į nosį” dirbtinio kvėpavimo būdai. Skenduolis gul­domas ant nugaros, galva jo smarkiai atlošiama. Ta­da labiausiai atsiveria kvėpavimo takai. Taikant dirbtinio kvėpavimo būdą „iš burnos į nosį”, ligonio burna ranka uždengiama. Dirbtinį kvėpavimą atlie­kantis giliai įkvepia ir, apžiojęs nukentėjusiojo no­sį, išpučia jam orą. Išsiplėtus nukentėjusiojo krūti­nės ląstai, burna nuo nosies atitraukiama. Darant dirbtinį kvėpavimą „iš burnos į burną”, užspaudžia­ma nosis, apatinis žandikaulis pastumiamas į priekį ir, skenduoliui prasižiojus, išpučiamas oras į burną. Per minutę daroma 16—18 išpūtimų. Higienos sume­timais skenduolio burną ar nosį uždengti marle.

Aukštumų liga. Aukštumų liga paprastai atsiranda, užkopus į 4000—5000 m aukštį, kai suma­žėja atmosferos slėgis ir deguonies kiekis ore, o or­ganizmas nespėja tokiomis sąlygomis aklimatizuotis.

Susirgus aukštumų liga ir esant deguonies stokai ore, sergantysis pradžioje būna susijaudinimo bū­senoje. Po to tas susijaudinimas virsta apatija, širdis stipriai plaka, kankina dusulys, verčia vemti, ima skaudėti galvą, spaudžia smilkinius. Sergantysis ne­nori ir negali valgyti (ypač riebesnio maisto). Jei pastebime, jog kuriam iš draugų pasireiškia aukštu­mų ligos simptomai, reikia sustoti, susirgusįjį atpa­laiduoti nuo dalies ar viso jo nešamo svorio, suma­žinti ėjimo tempus. Dažnai šios priemonės užkerta kelią ligai vystytis.

Jei liga smarkėja, reikia ilgesniam laikui sustoti ir sergančiajam duoti širdį raminančių vaistų, arba­tos. Jei ir toliau sveikata nepagerėja, siųsti jį su ke­liais draugais žemyn. Nusileidus iki 1000—1500 m, ligos reiškiniai paprastai išnyksta.

Geriausios priemonės aukštumų ligai išvengti — aklimatizavimasis, normalus žygio tempas, atitin­kantis reljefą ir žygio dalyvių fizinį pasiruošimą, gera mityba ir poilsis.

J. Vaitkus, V. Januskis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.