Pirmoji kelionė aplink žemę prieš 500 metų (1519 — 1522)

in Ekspedicijos

Gyvename 500 metų sukaktį nuo didžiausio visų laikų jūreivio žygio, nuo pirmojo mūsų žemės apkeliavimo, kurį yra atlikęs Magelanas ir Del Cano. Šiandieną kada ištaigingai įtaisyti garo varomieji laivai greitai ir be pavojų apsiiria aplink žemę ir turima žemėlapiai pačių tolimiausių kampelių, šiandien mes pigiai linkę neįvertini to žygio reikšmės ir tos nepapras­tos drąsos buvusios reikalingos jam įvykdint.

Kaip atrodė žemės paveikslas, pradėjus tą didelę atradimų kelionę? Kolumbas buvo suradęs Ameriką, kuri grteitai buvo susekta esanti “nau­jas pasaulis”, ne tik Azijos priekaba. Vasco da Gama buvo suradęs vandenų kelią į Indus aplinkui Afriką, ir Portugalų jūreiviai buvo pasiekę Molukų. Toliau drąsus Balboos žygis įtikino anapus Panamos sąsmaugos esant jūres, matyt, naują savaimingą vandenyną. Kokis jo didumas, dar niekas nežinojo. Tiek tebuvo aišku, jog vakarinis kelias į Molukus per Atlantiką ėjo dar ir per šias jūres.

Daryti didžiuosius atradimų amžio žygius stūmė ne mokslo, bet ūkio reikalai — ieškoti perlų, aukso, brangakmenių, o labiausiai gardumynų, už­darų (skaninių). Itin karšiai geidžiami buvo Molukai, kaip vienintelė gami­namoji vieta brangiai mokomų gardumynų, ypač gvaizdikų (Caryophyllus aromaticus). Dabar mums atrodo keista ir sunku įsivaizdini, kokios didelės reikšmės tuomet yra turėję gyvenime šitie dalykėliai; jie buvo labai apsčiai vartojami dėl to, jog tą gadynę buvo mėgiami tiktai stipriai uždaryti gėrimai ir stipriai uždaryti, gėrimo reikalaujantieji, valgiai. Tipingu pavyzdžiu tuometinų puotų yra savo lėbavimu pagarsėjusios vestuvės Bavarų Jurgio Turtingojo su Lenkų Jadvyga (1475 m.) arba kad ir mūšų Didžiojo Vytauto vaišės Lucke (1429 m.). Todel uždarų reikalavimas buvo, toks smarkus, jog jie greta aukso, kilnių metalų ir brangių kailių reiškė vertingiausias prekes ir viliojamą tautų susisiekimo prie­monę. Kadangi jie parduodami duodavo milžiniško pelno — ligi 900 % — suprantama, ką reiškė pirkliui laimingai pargabentas uždarų krautas ir ko­dėl Molukai buvo kaulas, dėl kurio pešėsi anuomet galingiausios koloninės Eiropos valstybės — Ispanai ir Portugalai.

Ginčui išspręsti buvo kreiptasi į tuometinį aukščiausį krikščionijos tei­sėją ir taikintoją popežj. To meto popežio Aleksandro VI bule tuojau po Kolumbo kelionės įvyko Tordesilos sutartis, kuria abiem Iberų karalijom buvo paskirstytas žemės paviršius. Visos jau atrastosios ir būsimos atrastosios šalys į vakarus nuo dienovidinio, išvesto per punktą 370 leguas’ų į vakarus nuo Kapverdeno, turėjo tekti ispanams, o į rytus nuo to dienovidinio portugalams.

Del trūkumo tuometinių matematikos geografijos žinių nežinota, ar Molukai atitekę Ispanams ar Portugalams; todėl ir vieni ir kiti laikė juos sau priklausomais. To meto ūkio politikos pažiūromis rytų kelias į Indus aplink Afriką buvo atviras tiktai jo atradėjams portugalams, o kitų tautų prekybai uždarytas. Pasiekti tikslo vakariniu keliu tačiau iš anksto rodėsi jokiu būdu esą negalima, nes, nepaisant visų pastangų, nebuvo pavykę rasti kelio iš Atlantiko į naujai surastąjį vandenyną anapus Panamos sąsmaugos, nors Kolumbas ir visa eilė “mažesnių atradėjų” buvo stropiai apieškinėję rytinį Amerikos pajūrį. Rods tikėjosi žemiau atogrąžų pietų Ame­rikos rasti perėjimą ir per jį nusiirti ligi Molukų.

Suprantama, jog atlikti tokiam uždaviniui, iš dalies nežinant net jo pa­grindų tikrumo, neturint nei žemėlapių, nei matavimo priemonių, reikėjo ne tik be galo įgudusio jūreivio, bet taip pat ir neperlaužiamos valios pajėgos. Tai padaryti ryžosi Magelanas; neižymaus paviršiaus, bet nepajudi­namos drąsos vyras; jis ėmėsi nuvesti Ispanų laivus į Molukus neperženg­damas demarkacinio ruožo. Jo didžioji kelionė į vakarus buvo apkarūnuota atradimu Magelano sąsiaurio ir eidama toliau pavirto pirmąja kelione aplink žemę.

Fernėo de Magalhaes —ispanai vadina jį Fernando de Ma­gallanes, tuo tarpu kaip mes jį paprastai vadiname sulotyninta vardo lytim Magelanas — kilęs iš diduomeninės portugalų giminės, gimė šiau­rinėj Portugalų provincijoj Tras os Montes apie 1480 m. Savo tėvynės koloninio klestėjimo metu jis didžiai darbavosi vicekaraliaus – d’Almeidos laiku, daugel kartų pasižymėdamas, kaip narsus karininkas. Šalia savos karo dar­buotės jis uoliai varė prekybos reikalus ir įsigijo tikrų žinių apie Indų pre­kybą ir Indų salas, kas jam buvo labai naudinga jo paskesniais žygiais. Negalėdamas sugyvent su atšiauriu ir nepakentusiu jokio prieštaravimo d’Almeidos papėdininku, vicekaralium d’AIbuquerque’s Magelanas matė esant pastotą savo tolesnės darbuotės kelią. Todėl po septynerių metų darbuotės Induose sugryžo į Portugalus, dalyvauti karo žygy prieš Maroką. Nors čia jis buvo sužeistas į kelį, nuo ko iki kol gyvas paliko raišas, betgi jį tur būt d’Albuquerque’s įskundimu, dar kaltino dėl susižinojimo su prie­šininku. Tyrinėjimas parodė jį nekaltą buvus. Tačiau būdamas invalidas jis turėjo atsistatydint ir buvo paliktas puskarininkio alga. Prašė karalių padi­dinti tą jo menką pensiją ir tuo pakelt jo visuomeninę padėtį, ėjusią nuo mokomosios algos aukščio, bet d’Albuquerque’s pasiundytas ant jo kara­lius prašymo nepatenkino.

Ferdinando Magellano – Fernão de Magalhães.

Taip susidėjus apystovoms, garbės trokštąs vyras geriausiam amžy buvo nuteistas nieko neveikti! Tada jis pasišalina nuo žmonių ir vadaujamas dvasininko Faleiros uoliau imasi kosmografinių ir nautinių (jūreivio) studijų. Laiškas jo seno draugo Serrao, pasiustojo į uždarų salas, rodos, bus pastūmėjęs vienumoje užsidariusio Magelano mintis tam tikra kryptim. Tam laiške buvo perdėtas ne tik Molukų turtingumas ir dydis, bet taip pat ir jų tolis nuo indų. Iš to Magelanas padarė išvadą, jog Molukai — ką jau ir kiti prieš jį buvo ištarę – turį būt jau Ispanų žemės pusėj ir juos galint pasiekt keliaujant aplinkui pietinę Ameriką, visai nesiekiant Portugalų srities. Nesijausdamas turįs pareigų savo karaliui ir tėvynei, jis šitokį pasiūlomą ryžosi padaryt Ispanų karaliui. Todėl, ilgai netrukęs, atsisako nuo pensijos, visomis formalybėmis išstoja iš Portugalų pavąldinybės ir vyksta į Ispanus. 1517 rugsėjo m. su savo draugais Faleiro ir de Haro jis atvyko į Sevillos miestą, kur buvo didžiausios viso Naujojo Pasaulio reikalų vyriau­sybės būstinė. Čia jį prielankiai pasitiko, ir jis tuojau rado savo planui pritarimo įtakingiausių žmonių. 1518 m. Valladolide, kur tuomet buvo ka­raliaus rezidencija, įvyko galutina sutartis su jaunu karalium Karoliu I — jis pats ir Vokiečių karalius Karolius V, — noru pritarusiam drąsiam Magelano pasiryžimui. Magelanas parodė jam ant globo kelią, kurį jis manė ke­liauti dar per niekeno nežinomą jūrių siaurumą. Ji dar tiesa nebuvo su­rasta, bet Magelanas neabejojo dėl jos esitno, nes bėsikarščiuojant dėl vis naujų atradimų noras varo žmonių mintis.

Geografijos atžvilgiu šis milžiniškas sumanymas visai kabėjo ore, nes niekas negalėjo pasakyt, ar tokio sąsiaurio per Ameriką tikrai einama. Ar rytinė ir vakarinė žemės pusė, sakysim, negalėjo būt nuo viena kitos atskir­ta nuo ašigalio lig ašigalio einama žemyno juosta? Šitas spėjimas negalėjo būt laikomas absurdu, kol manyta vandens paviršių žemėj esant mažesnį už žemės paviršių. Šiaip ar taip, Kolumbas nebuvo radęs jokio sąsiaurio, taip pat ir de Solis ieškojęs jo 1514 m. toliau į pietus. Betgi, kitos versmės pasakoja, jog tuomet išplatintuose geografiniuose lapeliuose ar laikraščiuose apie jūrių sąsiaurį Amerikoj buvę kalbama, kaip apie savaime aiškų dalyką, ir kai kurie žemėlapiai ir globai žymėję jį nuostabiu tikrumu senai prieš jo suradimą.                                                             ~

Žygiui pasisekus, Magelanui buvo pažadėta plačių pirmenų, aiškiai parodančių, kokios naudos tikėtasi iš jo sumanymo, turėjusio patikrint Ispanams gavimą uždarų savose kolonijose ir savu keliu. Ekspedicijai išrengi taip pat prisidėjo Ispanų firma de Haro Antverpene ir Ispanams atstovaujamoji vokiečių pasaulinė prekybos Fugger’ų firma, kaip apskritai ita­lų, olandų, vokiečių ir kitos firmos, tikėjusios gausaus prekybinio pelno, rėmė įžymiais kapitalais atradimų keliones.

Portugalai, sužinoję kaip rimtai Magelanas imasi vykinti savo pla­ną, pažadais, prašymais ir grąsinimais steigėsi patrauki į savo pusę ir nesivaržė su priemonėmis suardyt sumariymui ir statyt spąstus gyvybei jo vado, ku­ris savo tėvynėj buvo laikomas atsimetėliu ir šalies išdaviku. Portuga­lai gerai juto, jog, Magelano žygiui pasisekus, visa rytų ir jų prekyba teks ispanams. Bet Ispanų vyriausybė laikėsi tvirtai, ir visi pasikėsinimai ir šmeižtai sudužo.

Ekspedicijai daryt buvo surengta penketas laivų. Tuomet laivų būta nuostabiai mažų. Tie penketas laivų turėjo apie 500 tonų (nepilnus 700 dabartinių laivų tonų) erdvės, taigi ne daugiau, kaip šiandien viena didelė Nemuno eldija. Sveikatos įtaisymų ir pasiimtojo maisto nepakako, ir laivų ištaisymas buvo toli nuo tų visų ištaigų, kokios šiandien rodosi savaime suprantamos ilgose jūrų kelionėse.

Laivams tarnauti buvo nuskirta 239 vyrai, prie jų prisidėjus dar 26, į ekspediciją išsirengė iš viso 265 žmonės. Jų buvo 37 portugalai, 26 italai, 19 prancūzų, 5 flamai, 2 vokiečiu, 2 graiku ir 1 anglas. Astronomui Faleirai netikėtai atsisakius nuo dalyvavimo ekspedicijoj, vyriausiu pilotu buvo pakviestas matematikoj ir jūreivybėj gerai apsityrusis italų bajoras Pigafella. Jis pagarsėjo smulkiai aprašęs tą drąsiausią kelionę ir padaręs dau­gel eskyzų žemėlapių atlankytųjų salų. Jo kelis kart išleistas ir į daugelį kalbų išverstas dienoraštis yra svarbiausias versmės rašinys apie ekspedici­ją. Šalia jo dar yra keletas ispanų, portugalų ir italų pranešimų, surašytų arba pačių dalyvavusių arba iš jų nupasakojimų. Šiaip ar taip, yra ypatin­gas atsilaikymas, jog pirmą kelionę aplink žemę yra atlikęs Ispanų tar­nybos portugalas ir ją aprašęs italas, taip jog joje dalyvavo didžiau­sių to meto gadynės jūrėivinių tautų atstovai.

Ekspedicijos laivai iškėlė savo inkarus Sevilos prieplaukoje San Lucare, prie Guadalquiviro žiočių 1519 m. rugsėjo 20 d. Pirmiausia buvo leistasi į dabartinį Rio de Žaneiro ir paskui pietinės Amerikos rytiniu pakraščiu į tuomet jau žinotą koštuvo pavidalo įlanką, kuri nuo indėnų, sidabrinių puošmenų gavo vardą Rio de la Plata, arba sidabrinė srovė. Šiuose mil­žiniškuose pietinės Amerikos vartuose tikėtasi rast kelias perplaukt į jūres kitoj Amerikos pusėj; laivai yrėsi arti tuomet neištirtu pajūriu ir daug laiko sugaišdami tyrė visas įlankas, rodžiusias galint būti sąsiaurį. Ekspedicijos kelionę kasdien čia galima sekti, turint rankoj kalendorį, nes visos apžiūrė­tos pajūrio vietos daugiausia pavadintos atatinkamųjų kalendorio dienų šventųjų vardais.

Taip praėjo pietų vasara ir juo plaukė arčiau prie ašigalio, juo žiau­resnis darėsi klimatas ir juo reikėjo mažinti maistas, kad ilgiau jo ištektų. Kadangi sąsiauris vis nesirodė, tad ispanų kapitonai galėjo pigiai sukurstyt jūreivius kelti maištą. Viešų ir slaptų priešginavimų, barnių ir nemalonu­mų nestigo apskritai nuo kelionės pradžios, nes į Magelaną kaip į svetimos šalies žmogų, didūs ispanai žiurėjo nepalankiai, ir tik griežtomis priemonėmis jam sekėsi priverst savęs klausyt ir užkirst kelią rimtam maištui.

Šį kartą betgi sukilėliai paėmė į savo rankas tris laivus ir pareikalavo gryžt atgal, nes jokio sąsiaurio (perplaukos) nesą. Bet Magelanas vy­lium nukovęs vyriausiąjį maišto kurstytoją, kitą įsakė karo teismu nugalabint, o dar kitu du paliko išsodinęs plikame pajūry. Šitomis priemonėmis tvarka vėl buvo grąžinta. Išsodintieji į krantą, rodos, nebus žuvę, kadangi išdavikiškai pabėgusia vienas iš sukilusiųjų laivų, tur būt, bus savo ben­drus nuo kranto pasiėmęs ir pargabenęs namo.

St. Julijono uoste ekspedicijai teko žiemot, išgyvenant vienoj vietoj penketą žiaurių mėnesių ant kranto pasidirbdintuose barakuose. Tai yra buvęs pirmutinis žiemojimas, kokį žino geografijos istorija. Šiuo laiku kilęs čia Patagonijos vardas ir pasaka apie šios šalies milžinus. Mat, susi­tinkant su ypač ąukšto ūgio tenykščiais gyventojais, imta manyt, perdedamai apibendrinant, jog ir visa šalis yra gyvenama tokių milžinų, kuriems dėl didelių jų kojų buvo duotas vardas patagones, arba didžiakojai.

Žiemai pasibaigus, pradėjus irtis tolyn, baisingos audros tuojaus su­daužė vieną laivą. Pagaliau 1520 m. spalių m. 21 d. buvo surastas pagar­sėjęs sąsiauris, tikrai ėjusis į vakarus ir nuo to laiko turįs Magelano vardą.

Likusieji trys laivai «Trinidad», «Conceptipn», «Victoria» didžiausia atsarga yrėsi tolyn į vakarus per nesuskaitomą daugybę kanalų, įlankų, fjordų, tarp uolų, salų ir pusiasalių pavojingiausią jūrių kelią 600 kilome­trų ilgio. Tiekam kelio nuplaukti jie truko ištisas penketą savaičių. Vietos gyventojų nebuvo matyt, bet naktimis pajūry ir vandens paviršiuj pastebėjo nekartą ugnį. Tos vietos gyventojai dar ir dabar, kaip pastebėjo Darvinas ir Nordeskiöld’as, nuolat laiko ugnį negesindami ir net vežiodainiesi laiveliuose, nes, šaltame ore esant daugel drėgmės, yra sunku ugnies pasidaryt. Del tų ugnių šią apygardą Magelanas pava­dino Tierra del Fuego, arba Ugnies žemė.

Magelano sąsiauris ir Tierra del Fuego

Galima prisistatyt, su kokia viltimi brovėsi Magelanas prieš jį at­sivėrusiu keliu, uždavusiu jo kantrybei kietų bandymų. Nes dažnai rodėsi, jog neišpainiojamame žemyno ir vandens labirinte laivai atsidūrę, kaip maiše. Pagaliau pasiektas džiaugsmingai pasveikintas išėjimas, ir tuo budu daugelio karštai geistas vandens kelias iš įsivaizdinimo virto tikrenybe. Išėjimą į Ramųjį vandenyną rodomąjį žemės kyšulį Magelanas pavadino Ca­bo Deseado arba Geidaujamasis prieškalnis, kad tuo išreikštų jo ir jo gadynės karštą lūkuriavimą rasti tokį kelią.

Dabar paliko antroji dalis ne lengvesnio gigantinio uždavinio. Nes priešais jūreivius klojosi begalinis vandenų paviršius, apie kurį dar joks geografas nieko nežinojo, ir nežinia buvo ar juo eina kelias į Molukus, ar ne. Pradžioj Magelanas plaukė į šiaurę vakariniu pietinės Amerikos pakraščiu ir paskui pamažu šiaurės vakarų kryptim išėjo į plačiąsias jūres. Juo arčiau atogrąžų juostos, juo malonesnis darėsi oras, ir, lygiu saiku pu­čiant pietų pasatui, slinko laivai nesustodami ištisus 3 mėnesius ir 20 die­nų. Kelionė buvo tokia rami, jog naująjį pasaulio vandenyną Magelanas pavadino Mar Pacifico, arba Ramusis vandenynas.

Bet kadangi niekaip nesekė papildyt beveik išsibaigusio maisto ište­klių, tad prasidėjo baisus badas. Geriamasis vanduo supuvo ir dvokė, sau­sainiai subyrėjo dulkėmis, margavo nuo kirminų ir buvo teršiami žiurkių. Bet tas nė kiek nenukreipė Magelano nuo jo tikslo. Jis pareiškė, jog beve­lijąs kramtyt savo kurpių odą, bet ne gryžt atgal. Taip ir malšino alkį visi, rydami piuvenas ir kramtydami virtą odą; o jau žiurkės, tai buvo brangiai mokamas gardumynas. Pagaliau nuo sudruskėjusios mėsos prasidėjo skorbutas, kuriuo išmirė 19 ekspedicijos žmonių.

Nors Ramusis vandenynas yra pačios salingiausios pasaulio jūrės, Magelanas pastebėjo vos dvi tuščias be žmonių žemutes, šiandenį Pukapuką arba vieną piečiausių vakariausių kaimynių salų Paumotų grupės ir FIint’ą arba nuo jo šiaurės vakaruose esamą Wostok’ą (abi šiaurėj nuo Draugovinių salų). Nereikia pamiršt, jog daugelis polinezinių ir mikronezinių salų yra nežymūs, žemi koralų padariniai, kurie plačiai paplitę esti kaip «salų debesys» arba «salų dulkės» vandens dykynėj; dėl jų mažo išsikišimo iš vandens jos pigiai pasislepia nuo keleivio akies. Ekspedicija, rodos, ėjo tarp Marquesų ir Paumotų, paskui, šiaurėj pro Maršalo ir Karolinų salyną, kol pasiekė eilę salų, kurioms dėl jų gebėjusių, gudriai vogt gyven­tojų tekos vardas Ladronų, arba Vagių, salos ir dėl trikampiųjų laivelių burių taip pat Islas de las Veslas Latinas, arba Lotynų Burių sa­los. Tiktai paskiau ši salų grupė ispanų karalienės Marijos, Onos garbei pavadinta Marijanų salomis.

Čia trim dienom pasitaisę laivus, plaukdami toliau, surado didesnę salų grupę, kurią Magelanas pavadino San Lazaro salynu, o paskiaus Pilipinėmis salomis. Buvo aišku čia esant arabų malajų kultūros sritį netoliese portugalų žemių. Čia gauta pirmoji tikra žinia, kur yra ieškomos uždarų salos. Dabar jau turėjo būt visų didžiųjų vargų galas. Bet, deja, ir Magelano gyvenimo dienos jau buvo suskaitytos…

Kadangi ekspedicija buvo netoliese Portugalų srities, tad reikėjo dide­lės atsargos, susisiekiant su tenykščiais gyventojais, kad portugalai apie ją, nesužinotų. Gudriai pasielgusiam Magelanui pavyko patraukt į savo pusę kai kuriuos salų kunigaikštukus, įtikinus juos Ispanų karaliaus galybę esant daug didesnę, kaip Portugalų. Zebu salos sultonas net apsikrikštydino, tikėdamas tuo budu Ispanų viršininko apgynimo ir patikrinimo įsiviešpata­vimo kaimynėms saloms. Ir tikrai jam nusilenkė kai kurie iš kaimynių salų kunigaikštukų; tiktai karingi Matan’o salos gyventojai atsisakė tai pada­ryt ir mokėt jam mokesnį. Tuomet drąsiai ir be atodairos, kaip visumet, Magelanas ryžosi užsispyrėlius varu priverst paklausyt, ir su sauja ka­reivių laiveliais nusikėlė į salą. Bet ten jį apniko keletu kartų didesnės pajėgos, ir jis ir keletas draugų po karžygių kovos krito žaizdų suvarsty­tas 1521 m. balandžio mėn. 27 d. Jo lavonas paliko priešininkų rankose.

Tokis tat buvo galas didelio vyro, kurio atminimą nors gal ir sutepa viena kita dėmė, betgi kuris vis dėlto aukščiausiai stovi už visus tų laikų konkvistadorius. Pavydi laimė nulėmė, jog dar tik 41 metų vyrąs begali­niu kietumu nuveikusią visas kliūtis ir beveik jau priešais akis turėdamas siektąjį tikslą, turėjo palydėt savo gyvybę. Su juo numirė vienas didžiau­siųjų visų laikų jūreivių. Tiesa, jis pats dar nebuvo atsivaręs iki ieškomųjų uždaro salų. Tačiau rasdamas jo vardu pavadintąjį jūrių kelią ir perplaukdamas vandenyną, jis problemą puikiai išsprendė.

Šitas ispanų pralaimėjimas pakirto ir tenykščių gyventojų įsitikinimą dėl baltųjų neįveikiamybės, ir Zebu kunigaikštis, numetęs kaukę, dabar aiš­kiai stojo prieš juos. Į jo nagus gyvas pakliuvo Magelano papėdininkas Serrano, ir išdavikiškai buvo paskersti 25 ekspedicijos nariai. Vyriausiąją vadovybę dabar paėmė Lopez de Carvalho ir Gonzalo Vaz d’Espinoza, kad ekspedicijos likučius pro Mindanao ir Palavan’ą atvestų į Brunei šiaurės Borneo. Kadangi ekspedicijos iš visa buvo palikę tik 113 žmonių, o tarp jų dar buvo daugelis sužeistų ir ligonių, tad tiekos nebepakako patarnauti trims laivams. Todėl blogiausį laivą «Conception» sudegino.

Žmoningoje Brunei’o prieplaukoje dėl nesusipratimo vėl iškilo kova didėliais ispanams nuostoliais. Tuomet vyriausiu vadu ekspedicija išrinko baskų vairininką Sebastjoną dėl Gano, arba Elcano, kuris pagaliau pasiekė Tidoro salutę pas Djilolo, kur ekspedicija galėjo kiek tiek atsikvėpt. Čia tad po 27 mėnesių didelių ir pilnos pavojų kelionės buvo rastos ilgai ieškomos uždarų salos vakarų keliu. Tikroji atradimų kelionė buvo pasibaigus, nes dabar atsidurta tose prekybos ir kultūros srityse, kurios jau priklausė portugalų prekybos plotui ir nuolat buvo lankomos iš Indų atvykstamųjų portugalų.

Ispanai čia tuojau supirko gausingą uždarų kraulą, bet drauge suži­nojo esant pasiustus portugalų laivus jiems pasivyt, atkirst keliui ir neduot išsikelt į krantą. Reikėjo skubėt. Kadangi ketvirtasis laivas «Trinidad» bū­tinai reikėjo pataisyt, tad jis su 54 eiropėnais teko palikt. Pasitaisęs, jis turėjo per Ramųjį v-ną sugryžt į Ispanų vidurinę Ameriką. Bet ištisais mė­nesiais priešingo vėjo blaškytas, jis pagaliau po baisios audros su nuo bado išretėjusią įgula buvo priverstas gryžt į Molukus. Čia iškankinti ispa­nai ieškojo portugalų pagalbos. Portugalai atėmė iš jų laivą su visu krau­tu, taip pat visus dieninius, jūrių žemėlapius ir įrankius. Taip pat ir 2000 centnerių uždarų, kuriuos buvo supirkę mainais šeši Tidoro faktorijoj pa­liktieji ispanai, pakliuvo jų prekybos priešininkams portugalams. Gyvi likusieji ispanai, trys iš faktorijos ir 18 iš «Trinidado» pirmiausia buvo 4 mė­nesius išlaikyti belaisvėj. Po to jie buvo taip ilgai vežami į Eiropą ir ne­sveikuose kraštuose tyčiomis taip ilgai pralaikomi, jog jų tiktai keturi po 8 metų iškeliavimo paregėjo savo tėvynę. Ir Eiropoj jie dar turėjo keletą mėnesių kankintis kalėjimuose, kol pagaliau Ispanų valdžia juos išvadavo.

O Del Cano palikusiuoju „Victorijos“ laivu, su 47 eiropiečiais ir 13 vietos gyventojų, nesiliaujamose audrose yrėsė skersai Indų vandenyną pro nykią Naujo Amsterdamo ar St. Paulio salutę ir pasiekė Ge­rosios Vilties Kap’ą. Audros nesiliovė ir toliau. O kadangi, bijo­dami portugalų, jie nuo uždaro salų ištisus 5 mėnesius nebuvo niekur išlipę į žemyną, tad badas ir trūkumas vėl buvo pridirbęs gausingų aukų. Pa­galiau galutinas badas nepaliko kitokio išėjimo, kaip sustot Portugalų Kapverdene.

Laivas “Victoria”

Čia jie mėgino melu bėdoj gelbėtis, sakydami esą čią atblokšti iš Amerikos vandenų. Bet kai už pirktąjį maistą pamokėjo uždarais, tuojau buvo suprasti, iš kur esą. Išsikėlusius į žemę 13 jūreivių portugalai sulaikė. Kiti galėjo išsigelbėt tik skubotai pabėgdami, ir tik nuolat išliedami vandenį iš labai prakiurusio laivo.

Pagaliau 1522 m. rugsėjo 6 d. 18 vyrų vėl įsiyrė į tėvynės San Lucar’o uostą. Prie jų prisidėjo 4 išlikusieji gyvi iš „Trinidad’o“ ir 13 Kapverdene sulaikytųjų draugų, paleistų iš kalėjimo karaliaus Karolio pastan­gomis. Taigi iš 265 ekspedicijos narių tesugryžo vos 35, neskaitant kokios 60 asmenų nuo pietų Amerikos pabėgusios laivo įgulos.

Taigi pirmoji kelionė aplink žemę truko beveik trejetą metų. Šiandien palankiausiomis apystovomis galima apkeliaut pasaulis per 33 dienas. Bet vertybė ir tų 525 centnerių uždaro kraulo (kraulo dalis turėjo būt išmesta į vandenį) buvo tokia didelė, jog grynasis pelnas – 223.000 auksinų — pa­dengė ne tik visas kelionės išlaidas, bet dar davė pajamų ir valstybės iždui.

Sugryžusieji buvo teisėtai garbinami karžygiais. Del Cano gavo dideli darbą simbolizuojanti ženklą, kurio šalmą puošė globas ir juosta su parašu: „Primus circumdedisti me“ (pirmutinis mane apkeliavai). Ištikrųjų, turint akivaizdoj sukeliauto kelio ilgį, negirdėtus kelionės pavojus ir sunkenybes ir mižinišką atskleisto vandenyno didybę, tenka pripažint šią ekspediciją esant įžymiausiąjį atradimų gadynės jūreivybės žygį. Kaip ji buvo nelengva atlikt, rodo tai, jog tik po 50 metų ją pakartojo Francis Drake ir Oliver Van Nort ir jog iki 18 a. vidurio, prieš pradėsiant Cook’ui savo garsiuosius žemės keliavimus, iš viso aplink žemę buvo apsiirtą tik 20 kartų.

Žinias į publiką apie pirmąjį žemės apvažiavimą staiga paleido labai plačiai pasklydusis spausdintas Maksimilijono Transsilvano raštas į De Moluccis insulis“ ir Schoener’o jo dirbtiniams gaubliams pa­aiškint pridėtasai raštelis „De nuper sub Castiliae et Portugaliae regibus serenissimis repertis insulis ac regionibus“, abudu išėjusieji 1523 m.

Be kitų sensacijų, iškilo aikštėn vienas įdomus matematikos geogra­fijos žaidimas. Jau Kapverdene ekspedicija nustebo, patyrusi jų kalendorį blogai rodant, nes jiems stigo vienos dienos, t. y. jų kalendorinis skaičia­vimas buvo viena diena atsilikęs nuo Eiropos laiko skaičiavimo. Nors Pigafetta buvo dieninį rašęs labai rūpestingai, manė betgi, čia esant paklai­dos; tiktai pasitarus su specialistais, aiškėjo šio reiškino santykis su žemės sukimu aplink saulę, ką jau buvo prieš 200 metų nurodęs viduramžy arabų geografas Abulfeda. Iš tikrųjų: kas apkeliauja aplink žemę pasauliui, vienos dienos ne tenka; kas apkeliauja atvirkščiai, iš vakarų į rytus, tas vieną dieną gauna daugiau. Pašalint praktikos gyvenime iš čion atsirandamam nepatogumui, nustatyta internacionalinė skaičiavimo siena, maždaug sutam­panti su rytine puse dienovidinio nuo Grinvičo. Kas ateina iš vakarų, vieną dieną peršoka. Kas eina iš rytų, peržengdamas šį ruožą skaito vieną dieną du kartu. Kad drauge esamosios žemyno ir salų sritys neturėtų įvairaus laiko skaičiavimo, skaičiavimo siena išvesta ne per jas, bet aplink jas.

Pirmoji kelionė aplink žemę tapo reikšminga įvairiais atžvilgiais. Pirmiausia, ji galutinai išsprendė problemą vakarų kelio į Indus jū­rėmis, kuo rūpinosi jau Kolumbas. Tą kelią radus, ir Ispanai jau galėjo varyt pelningą uždaro prekybą… Ispanams nesusitaikinus su Portugalais dėl politinio valdymo Molukų, kurie dabar sekės pasiekt tiek iš rytų, tiek iš vakarų, ginčą turėjo išspręst ginklai. Kelertų metų kova pasibaigė tuo, jog Pilipinės Salos paliko Ispanams, o Molukų—už įžymų atlyginimą pini­gais atiteko Portugalams. Pagaliau paaiškėjo uždaro salas faktinai buvus Portugalų žemės pusėj; taigi Portugalai jiems popežio bule jau nuo 3¼ dešimties metų pripažintą kraštą dar kartą buvo nupirkę. Visi ginčai dėl kolonijų pagaliau pasibaigė, kai 1580 m. patys Portugalai tapo Ispanų pro­vincija. Betgi tuo laiku Ispanų priešininkais čia ėmė kilti išsivadavusieji Olandai.

Magelano kelionė įturtino taip pat ir mokslą daugeliu naują davinių ir paraginimų ir nesitikimu būdu prisidėjo praplatint geografijos akiračiui. Jo­je patyrė, jog nėra kelio visu ilgai išsitiesusios Amerikos krantu, be kraštutiniojo galo pietuose. Paskui ji galutinai pašalino, klaidingus prisistaty­mus perdėto senojo pasaulio ploto, parodžiusi esant naują vandenyną, kuris, kaip milžiniškas plyšys, įsikišęs tarp naujojo pasaulio ir rytinio Azijos kranto (pajūrio).

Nuostabios pažangos žemyno ir vandens pasiskirstymo pažinimui aiš­kiai rodo palyginimas po Magelano ekspedicijos padirbdintojo pasaulio že­mėlapio, pav., Diego Ribeiros 1529 m, su naujų atradimų pirmesnių laikų žemėlapiais. Nemokslinguose ankstybųjų viduramžių žemėlapiuose vandenynas atrodo tik siauras, žiedo pavidalo dryžis aplink trimis skyriais padalintą žemyną. Toscanelio žemėlapis ir garsusis Martyno Behaimo gaublys, kaipo reiškiantieji vėlybųjų viduramžių pažiūras, rodo, palygint, siaurą vandenyną tarp vakarinio ir perdaug toli ištęsto rytinio se­nojo pasaulio žemyno kranto.

Kolumbas surado „naujas salas“, kurios pasirodė esanti savaiminga žemės dalis — Amerika, Magelano kelionė suglaudė ratą ir davė pirmą apčiuopamą žemės apskritumo išrodymą. Ji atidarė pasaulio prekybai naują milžinišką žemės paviršiaus plotą, nors Ramusis vande­nynas tiktai dabarties laikais stipriau įtrauktas į pasaulio prekybą.

Pagaliau didžiausios reikšmės Magelano kelionė turėjo tuo, jog nuo to laiko prasidėjo Eiropos kolonizuotė, politinis ir ūkinis Eiropos viešpa­tavimas pasauly, kitaip sakant, žemės eiropinimas. Šituo žvilgio punktu — pirmasis žemės apkeliavimas yra patapęs taip pat vienu iš svarbiau­siųjų pasaulio istorijos įvykių.

Pr. Dovydaitis “Kosmos” Nr. 1, 1920 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.