IMGP6105 1 1024x768 2 - Pilvė girioje

Pilvė girioje

in Žvejo dienos

Kas prie jos patraukia? Spintngavimas mažame skaidriame upelyje? Lydekų šuo­liai, kurių nepamatysi gilesniuose vande­nyse?

Taip, žinoma, tik kažin ar tai svarbiau­sia?

…Eini giria, kurioje nematai kitaip nu­kirsto medžio, kaip tik bebrų kapliais. Slenki palei upelį vos įžiūrimais žvėrių takais. Po kojomis nepasltaiko nė vieno cigarečių pakelio ar plastikinio maišelio. Lazdynai, uosiai, skroblai ir milžiniški alksniai, kokių vargu kur kitur pamatysi. Stati ir skersai išilgai sugriuvę. Ir erdvė, kuri atsiveria, išbridus iš miško gūdumos į šviesias Bulotpieves vidury girių, kur ateina ganytis stirnos ir briedžiai. Ir pauk­ščiai, o vakare — ramus lauželio dūmas…

Nereikia važiuoti tūkstančius kilometrų į neapgyventas vietas.

Vaikštau vienmarškinis, tik duonmaišin įsimetęs plėvelę nuo lietaus. Gegužinės kaitros tebesitęsia.

Vis dėlto šįkart pasigėrėjimo alpulys kažkodėl greitai neateina. Tik pamažu pa­mažu. Jis ateis po kelių dienų ar mėne­sių, kai išgyvento, matyto prisiminimas gniauš kvapą. Iš kur tas sielos sudiržimas? Galvoju ir šiaip, ir taip. Pagaliau nuspren­džiu, kad trūksta to dažo, kuris viską švie­žiom jaudinančiom spalvom nudažo. Trūksta meilės dažo…

Išlipus iš autobuso, takelis vedė per aukštai šiemet sužėlusias nuo šilumos pie­vas. Nors ir jaučiu, kad ne visai dorai elgiuosi, įbrendu į tų pievų vidurį, kad geriau įsiminčiau toms žiemos ar rudenio dienoms, kai būsiu likimo pargriautas ant ligos patalo. Žinau, ilgėsiuosi braidymo po šias pievas.

Dabar jos geltonai apklotos. Ne pienė­mis, kaip Vokėje ar Vilniaus priemies­čiuose. Tai vėdrynai, galvas aukščiau vi­sų iškėlę. Paskui jos, tos pievos, paraudo­nuos nuo prasisiekusių rūgštynių, o že­mesnėse vietose pabals nuo vingiorykščių žiedų — putokšlių.

O paskui sužvangės dalgis…

Gal šienapjūtę papuoš pjovėjų daina, tokia reta šiandien, kaip ir kamanės pie­vų žieduose.

Pilvės upelyje vanduo paprastai esti tyras, bet tamsus, alksninis. Persėkliuose, smėlio dugne viskas matyti. Pilvė teka lyg lovy, kurį, pasak padavimo, išsiurbė antis snapu ligi pačių Pilviškių. Dabar lo­vio gylis yra apie du metrai, plotis ke­turi penki metrai, ir tik sietuvose gali būti iki dešimties metrų.

Spiningauti dažniausiai tenka nuo to lovio viršaus, žuvys gerai mato, todėl rei­kia slėptis ir nedaryti staigių judesių.
Saulė, vidurdienis, baltos nikelinės bliz­gės spindesys… Vienintelis sąjungininkas — taiklūs metimai. Ranka dar tinkamai nepajuto blizgelės svorio ir mesdamas ją į labai viliojančią sietuvą iš karto įkabinu į nugrimzdusį medį. Laimei, šiaip taip at­kabinu.

Prieinu storą medį skersai upelį, lyg gluosnio, lyg vinkšnos. Persikraustau juo į kitą pusę ir eisiu iki Bulotpievių kitaip, negu esu įpratęs — kairiuoju krantu prie­šais vandenį. Į kairę bus smagiau mėtyti.

Tuoj išnyra miško aikštelė, kur Pilvėj iš abiejų pusių nugrimzdę senų alksnių kamienai. Čia visuomet apie išvartų šak­nis sukiodavosi mekšrų pulkelis.

Priešais šitą „Kamienų sietuvą“ yra ilgas persėklis. Žiūrau, pavandeniui atsliūkina tikra lydeka. Pamačiusi mane pasislėpė. Kiek ton vieton bekišau blizgutę, nesusi­gundė.

Sietuva šiemet apseklėjusi, bet mekšrai šmižinėja. Tai pirmoji vieta, kur šiandien pamačiau žuvelių. Palaukėje jų nesimatė.

Gera eiti toliau, braunantis per neliestą mišką. Dideli pavieniai medžiai ir dar brandaus amžiaus nepasiekęs jaunimėlis – eglės, juodalksniai, itin lieknos dre­bulės su prašmatnia uosių ir skroblų prie­maiša. Vienas kitas ąžuolas. Pasibaigus skroblų žemei ties mano tėviške — Kel­myne, čia skroblai į didelius medžius jau neišauga.

Pomiškis — didžiuliai lazdynai, turbūt bevaisiai, nes ištisai pavėsio gaubiami. Ana, styro storiausias neapkabinamas iš­džiūvęs alksnis. Vos neimu peikti ištvir­kusių miškininkų, kad leidžia prapulti me­dienai, paskui susigriebiu ir apsidžiaugiu bus uoksiniams paukščiams prieglauda. Ir ne vienai šeimai. Kai pas mus, Vokėje, nukirto išdžiūvusi skirpstą, tai radom ne­gyvus paukštukus net penkiuose uoksuo­se.

Štai ir Bulotpievės. Reikia baigti žvejy­bą, kad spėčiau į autobusą.

Ir vėl grįžtu be žuvies.

Laukdamas autobuso galvoju, kas mane taip stipriai į šias vietas patraukė?

Dvasios pagavimas užėjo vakar Čečetuose, kur su vaikaičiais nuvažiavome vaistažolių, Šito nykstančio tarpgirio kaimelio lankose galima glėbiais skinti vin­giorykštes, gerą vaistą plaučiams. Mes su vaikais skynėme, o jų tėvas po liepa py­nė krepšį — duonai dirbo.

Nors lankos buvo apšienautos, vis tiek pagavo tarpgirio erdvė, upelio vaizdas. Panūdo dar labiau širdim prisiglausti prie šito upelio, kuriame mano mama, mažytė būdama, sterblike vėgėlės gaudė, kur ma­no dėdės arklius girdė…

Juozas Savickas

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*