Pėdsekystės dienoraštis: paslaptingi Praviršulio pelkynai

in Jūsų istorijos

Dubysos ir Tytuvėnų parkų apsuptyje stūkso daugeliui negirdėtas, tačiau nuostabaus grožio Praviršulio tyrelio botaninis – zoologinis draustinis. Tai bene didžiausia vidurio Lietuvos aukštapelkė, kurioje įsiterpę nedideli žemapelkių lopinėliai, bei tarpinių pelkių juostos. Vietovę dar labiau praturtina natūralios pievos, „keliaujantis“ Praviršulio ežeras, bei nedidukas Kragų ežerėlis. Siekiant išsaugoti šią unikalią, augalams bei gyvūnams svarbią teritoriją 1969 metais ji paskelbta draustiniu. Ši pelkė, kaip ir daugelis kitų Lietuvos pelkių neišvengė melioracijos ir durpių kasimo. Tačiau žmogus geba ne tik naikinti, bet ir saugoti, globoti. Tai patvirtina Sargelių bendruomenės centro veikla. Ši bendruomenė vykdydama Praviršulio tyrelio ir natūralių pievų buveinių apsaugos projektą, ėmėsi tikslo sumažinti pelkės degradaciją, bei atkurti hidrologinį jos rėžimą.

Lietuvių tautosakoje yra puiki patarlė, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Taigi, besivadovaudamas šia išmintimi, kovo mėnesio pradžioje paskelbiu ketinimą vykti į šią vietovę. Per pusė mėnesio dalyvių užsiregistravo nei daug, nei mažai. Daugelis susirinkusiųjų buvo pažįstami iš ankstesnių žygių, tad vienas malonumas stebėti, kuomet iš skirtingų kampelių susirinkę žmonės pasilabina bei pasidalina šypsenomis. Taip jau sutapo, kad žygio diena, tai yra kovo 21 – lygiadienis. Šią dieną Saulės šviesa pasiveja sutemas ir kas dieną jas vis trumpins ir trumpins.

Vidurdienis. Besiklausydami pilkosios meletos švilpavimo, gervių trimitavimo bei besimėgaudami šiltu, ramiu ir šiek tiek laščiojančiu oru, įprastą avalynę pakeičiame į guminius batus. Planuojama, kad žygis truks apie 3 valandas.

Valdo Vasiliausko nuotrauka. Persikėlimas per griovą.
Valdo Vasiliausko nuotrauka. Persikėlimas per griovą.

Žygis prasideda. Vorele judame link melioracijos griovio, kuris kad ir negilus, tačiau siurbia pelkės vandenį ir neša jį tolyn. Priėjus prie griovio matyti, kad ne tik žmonės, bet ir bebrai bando stabdyti vandens tekėjimą ir tokiu būdu gelbėti pelkę. Pasigirsta juokas, vieni kitiems tiesiam rankas bandydami nesušlapę persikelti per pirmąją kliūtį.Tačiau, taip jau nutinka, kad vienam ar kitam vis vien pavyksta šiek tiek sušlapti. Tačiau dėl to nuotaika nesubjursta. Artėjame prie vietos, iš kurios rankiniu būdu buvo kasamos durpės. Gera žinia yra ta, kad tuo metu, kuomet prasidėjo durpių kasimas, įsteigus rezervatą jis sustabdytas. Tad, tik nelabai didelis plotas nukentėjo nuo šios veiklos. Žinoma dabar matyti stačiakampiai ploteliai, tačiau jie po truputį užauginėja ir vėl įsilieja į vientisą pelkės kūną. Aukštapelkės pakraštys – tai puiki vieta maitintis briedžiams. Netrunkam aptikti briedžių paliktų „riešutėlių“, rujos metu nutrintų medelių, bei kitų maitinimosi ir lankymosi žymių. Nors didžiojoje Lietuvos dalyje nematyti sniego, tačiau aukštapelkėje dar jaučiamas pašalas. Vėliau, priartėjus prie ežero, teko paskutinius ledo liežuvėlius pamatyti. Judame gilyn į pelkę. Pamatome bene pirmuosius žydinčius augalėlius – švylius. Vieną jų ištraukus, matyti balsvas kotelis. Juo kuo puikiausiai galima pasmaguriauti. Žygeiviai šyptelna ir su malonumu pasigardžiuoja šiuo pavasariniu skanėstu. Pelkė yra pelkė. Judame atsargiai ir iš lėto, nes neatsargus žingsnis ir batas gali būti pilnas vandens. Oras nesikeičia, lietus dar laikosi debesyse ir kol kas nesitaiko mūsų išmirkyti. Ši aukštapelkė garsėja tetervinais, tad pasiseka aptikti jų veiklos žymių: valgyti švyliai, bei tai kas lieka po viso to, kai jie suvirškinami. Priartėjame prie Šventupio ištakų. Vienas po kito dalyviai aptinka dar nenurinktų spanguolių. Gardžiuojamės jomis. Akimirką atsipūtę pradedame kelionę link Praviršulio ežero. Matyti, kad daugelis jau pajautė savo kūnus, suprakaitavo ir norėtų tvirtai atsiremti į žemę. Tačiau svarbiausia, kad visų nuotaika puiki, visi tiesiog švyti.

Valdas-Vasiliauskas-judame-link-praviršulio-ežero-300x224
Valdo Vasiliausko nuotrauka. Judame link Praviršulio ežero.

Žingsnis po žingsnio, pušaitė po pušaitės ir prieš akis atsiveria vandens toliai. Judėti darosi vis lengviau ir lengviau. Vos tik įžengus į šia vietą pradeda keistis oras. Vėjas po truputį pradeda stiprėti. Susėdame šalia ežero kranto ir kol galime grožimės šio ežero krantais bei tolumoje besiplaukiojančia gulbių giesmininkių pora. Tą akimirką užlieją mintys, kaip malonu ir gera būti šalia tokių puikių žmonių, kurie supranta ir vertina šiltą bendravimą, puoselėja ir savais būdais bando atskleisti, parodyti ir saugoti mus supančią Gamtą.

Užkandę ir įgavę naujų jėgų pajudame ežero pakrante. Beeidami pastebime nuo praėjusių metų paliktas šiukšles. Tad būdami neabejingi šiai esamybei, išskleidžiame šiukšlių maišus ir pradedame jas rankioti. Aplinka švarėja, o maišai vienas po kito pilnėja. Priartėjame prie vietos iš kurios išteka Duburio upeliukas. Šioje vietoje matyti nesenai įrengtos kelių lygių užtvankos, kurios turėtų bent šiek tiek kilstelti Praviršulio, o kartu ir pelkės vandens lygį. Išėję iš aukštapelkės vėl trumpai atsipučiame. Nesinori su ja taip greitai atsisveikinti. Toks pojūtis, kad ji mus laiko apglėbusi nematomomis rankomis. Stovime šalia jos, grožimės pievose besiganančiomis gervėmis, besimaitinančiomis žąsimis, kurių nesuskaičiuojama gausybė. Vienas kitą raginam ir nesuprantam, kodėl nesinori palikti pelkės ir eiti tolyn link automobilių… Pavieniui ir grupelėmis pradedame judėti keliuku. Tačiau vėl stabtelnam, nes aptinkame stambaus šuns pėdsakus, kurie kuo puikiausiai tinka aiškinantis, kodėl jie negalėtų būti vilko.

Diena gerokai perkopė antrąją pusę. Tačiau dalyvių akyse ne nuovargis, bet gilus džiugesys, kad taip nuostabiai pabendravo vieni su kitais, bei pajautė Praviršulio pelkės gyvastį, grožį ir kažką, kas nėra aprašoma, bet išjaučiama.

Tačiau žygis dar nesibaigė. Žinoma, dalis dalyvių dėl tam tikrų aplinkybių, pajuda namų link. O tie kas liko pasuka Daivos Šeškauskaitės ir jos vyro sodybos link. Ji maloniai sutiko mus priimti. Sugūžėję į jos namus likome sužavėti šio žmogaus dosnumu ir vaišingumu. Glaudžiai susėdame prie stalo, skanaujame šiltą sriubą bei kugelį, kuris tiesiog tirpsta burnoje. Sutemos užliejo laukus, pakilo vėjas, pradėjo kristi sniegas. Nutariam, kad šią dieną reiktų paminėti dar kitu būdu, kuris buvo įprastas senajai mūsų tautos pasaulėžiūrai, tai yra prie ugnies.Užsikuriame ugnelę, pasigirsta sutartinės, atitartinės. Girdėti, kaip virš mūsų siaučia vėjas, tačiau nuo jo galybės saugo medžių siena. Judesys ir gaivalų šėlsmas suteikė naują kvėpavimą ne tik Gamtai, bet ir mums, bandantiems ją suprasti ir darniai su ja sugyventi.

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“


Nuotraukų autorius Valdas Vasiliauskas.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.