Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Pavasario lydekos ežeruose

in Patarimai žvejui

Pavasarį pirmiausia lydekų važiuoju į seklius ežerus. Juose šios plėšrūnės išneršia anksčiausiai. Dažniausiai žvejoju Uparte (Zarasų rajone), Lavyse (Varėnos rajone) bei Versekos užtvankoje prie Krūminio kaimo. Paprastai sezoną pradedu Uparto ežere. Šiame ežere šiuo metų laiku pagauti stambių lydekų praktiškai neįmanoma. Didžiausios, duok Dieve, gal siekia kilogramą. Bet pusės kilogramo tai ramia sąžine gali pasigauti ir dvidešimt margašonių. Po žiemos Uparto ežere žvejoti labai patogu: gerai prieinami krantai, gylis, kuriame daugiausiai iki trijų metrų. Svarbiausia Uparte išlaikyti tą momentą, kol dar nepraėjo neršti kuojos, nes tada šlama, kruta vis meldai ir lydekas suvilioti darosi kur kas sunkiau. Kelis kartus spiningauti esu pradėjęs ir Lavyso ežere. Prisiminti tikrai yra ką, bet tik man vienam, nors žvejojome keturiese. Aš vienintelis ištraukiau lydekas iki pusiadienio, daugiau niekam nė negrybštelėjo. Todėl norom nenorom buvau iškrapštytas iš šio ežero ir išvežtas kitur. Versekos užtvanka taip pat nebloga. Nesu pagavęs įspūdingų laimikių, bet žvejoti šiame telkinyje gana malonu. Žūklauju dažniausiai dviejų-trijų metrų gylyje. Visai netoli užtvankos – ir Šalčia, todėl galima nušauti du zuikius iš karto – su museline pagaudyti kiršlių, o su spiningu – lydekų. Į Verseką mane vis traukia keletas idomių atsitikimų. Kartą užtvankoje žvejojau ką tik pasibaigus lydekų žūkėls draudimui. Tądien visai nekibo. Teturėjau vieną vienintelį ešeriuką, tad nutariau užsirišti nedidelį upėtakinį 7 cm vobleriuką ir po trputį velkiaudamas plaukti kranto link. Staiga kažkas užkliuvo. Viskas aišku – žolės ar koks kelmas. Įtempiau valą, šiek tiek pajudinau – nieko. Vėjelis kaip itk į tą pusę nešė. Manau, priplauksiu, atsikabinsiu. Apiplaukiau iš priešingos pusės, kad būčiau tikresnis, jog susigrąžinsiu bent jau masalą, jei jau žuvų nėra. Stiprokai kokius tris kartus truktelėjau valą, o mane tiek pat kartų kažkas truktelėjo atgal. Supratęs, kad tai visai ne kelmas, pamėginau pajudinti, tik jau ne kaip kelmą, o kaip žuvį, tačiau… nei žuvies, nei masalo, nei kelmo, išsitraukiau tik susisukusį valo galą. Prisimenu dar vieną žūklę Versekoje. Atvažiavome jau vakare, žvejoti galėjome tik kokią valandą ar pusantros. Per tą trumpą valandėlę išlupau tris – pusės, vieno, ir pusantro kilogramo margašones gražuoles. Tąsyk lydekos kibo kaip pašėlusios ant neužsikabinančių „Rapala“ blizgių, ką tik pasirodžiusių mūsų parduotuvėse.

Paprastai lydekos geriausiai kimba per senąją tarybinių laikų Pergalės dieną, t.y gegužės 9-ąją. Tačiau aš, per žiemą be galo išsiilgęs tikrosios žūklės, į Uparto ežerą maunu iškart pasibaigus draudimui. Pats pirmas savaitgalis – dvi dienos su nakvyne prie Uparto jau tapo tiesiog prievole. Apie gegužės devintąją pradedu šturmuoti kitus ežerus Zarasų rajone. Turiu čia keletą mylimų ežeriukų, kur praleidžiu beveik visą įmanomą ir meįmanomą žvejybai skirtą laiką. Ten žvejoti vienas malonumas. Viename ežere aš jau gaudau dešimt metų, žinau keikvieną užkampį. Labai stambių lydekų nepasitaiko, tačiau prisigaudau į valias. Pavyzdžiui, pernai tik išplaukęs per dvidešimt minučių ištraukiau keturias lydekaites su savo mėgstama sistemėle. Paprastai šiame ežere iki pusiaudienio kokias penkias margašones tikrai pagaunu. Įspūdingiausia žūklė būna vakare, apie 18 valandą, kai pučia vakarų vėjas, o ežero paviršius stipriai banguoja, tai vadinamasis didelių lydekų vakaras, va, tada įmanoma ištraukti ir dviejų, ir trijų kilogramų lydekų, o į tokią tikrai nespjauna nei vienas spiningautojas. Nuo gegužės vidurio jau pradedu žvejoti Luodžio ežere. Dažniausiai gaudau toje vietoje, kur šventoji iš Luodžio išteka į Luodykštį. Ten gana negilu, didžiausias gylis apie 4 metrai. Kaip tik šioje vietoje pavasarį po neršto laikosi lydekos, kurios matyt, išneršusios Luodykštyje grįžta į Luodį. Taip elgiasi būtent stambiosios plėšrūnės. Ne sykį teko matyti metrines jų nugaras, kylančias bangas, tarsi pro šalį būtų praplaukusi pabaisa, tokios galiūnės čiaumoja viską, kas tik juda. Vaizdas tikrai įspūdingas. Kartą mano draugas išsitraukė 5 kg lydeką, įsivertė į valtį, o po kelių minučių netoliese, už kokių 10 metrų, pasirodė tokia, kad pagautoji penkių kilogramų gražuolė šalia jos atrodė kaip nieko vertą silkė. Tą pačią dieną sugavau apie kilogramo dantytąją, kraujuojančią, ką tik apkramtytą kitos, stambesnės giminaitės. Ko tik neišdarinėjo tada lydeos ir kaip rąstai vandens paviršiuje plūduriavo, ir vaikėsi mailių, ir čiaumojo, ir čepsėjo, ir vartėsi. Tiesiog puotavo… Luodyje gana sudėtinga žvejoti iš guminių valtelių, nes ežeras didelis, ir stipriai banguoja. Todėl paprastai stengiamės išplaukti vakare, kai Luodis aprimsta. Per dvi – tris vakarines žūklės valandas įprasta pagauti ne mažiau kaip tris lydekas. Ir laimikiai nemenki. Dažniausiai pavasarį žvejoju savo sistemėle iš geltono tvisterio ir dviejų geltonų lapelių. Tai masalas-Nr. 1. Jei tikiuosi pagauti dar ir ešerių, rišu 1 plius dydžio geltonos spalvos „Mepps Aglia Long“. Ši blizgė universali – ant jos kimba visokios žuvys. Trečioje vietoje -„Salmo“ vobleriai : „Bucher“ ir „Beatle“. Retkarčiais gaudau kai kuriomis „HRT“ ir latvių „Salmo“sukriukėmis, tačiau tik tais atvejais, kai bandau atitaikyti masalą. Blizgių dydžiais „žaisti“ nelabai mėgstu. Paprastai žvejoju antro numerio sukriukėmis, kurios, mano galva, universalios. Tokiais masalais susigundo ne tik lydekos, bet ir ešeriai. Žvejojant sekliuose ežeruose, labai patinka „Rapala“ firmos besivartanti blizgė „Minnow spoon“ su trišakiais kabliukais. Tačiau iš karto perspėju – būtina pakeisti originalius kablius, nes jie niekam tikę, tuo ne kartą įsitikinau pačiomis liūdniausiomis aplinkybėmis. „Minnow Spoon“ su trišakiais plaukia negiliai ir dirba kur kas geriau nei už žolių nesikabinantis modelis su vienšakiu kabliuku. Pati sėkmingiausia šios blizgės spalva – žalia su geltona. Ne viename ežere šiai blizgei negalėjo prilygti joks kitas masalas.

Dideles masalų atsargas laikyti savo dėžėje, ko gero, neverta: žvejoju paprastai ne daugiau kaip dešimt ar penkiolika skirtingų masalų. Kai dėžėje riogso kaupas įvairiausių blizgių, voblerių, tvisterių, tai ne tik sunku išsirinkti, bet ir išsitraukti nesusibadęs pirštų negali. Pvasarį labaiusiai mėgstu natūraliai margintus masalus. Jei tai vobleris-renkuosi žalsvus. (Tiesa, turiu vieną amerikiečių firmos „Begley“ klaikiai varinės spalvos voblerį, kuris visai neblogai šiuo metu žuvis vilioja būtent Uparto ežere.) Taip pat patinka ir „Salmo“ firmos natūraliai dažyti vobleriukai – lydekaitė, ešerys. Agresyvios spalvos nelabai patinka. Retkarčiais užsikabinu „Tiger“ spalvų masalą, dažniausiai „Vibrax“ blizgę. Šiuo laiku nepamainomos ir antro numerio „Zebco“ „Waterwing“ sukriukės su aukšlę, upėtakį ar ešerį imituojančiais lipdukais. Dar turiu keletą nudriskusių sukriukių, bet kad kimba, tai kimba dėl tokios blizgės tikrai galėčiau nerti į kerplėšas.

Praeitą pavasarį atradau naują malonumą. Susidomėjau ne tik lydekų, bet ir raudžių žūklę. Tai atsitiko Molėtų rajone tyvuliuojančiame Išnarų ežere. Beveik visame ežere gylis apie trys metrai, dugnas nuklotas žolių kilimu. Tąsyk žvejojau lydekas, tačiau sekėsi ne itin įspūdingai, per visą dieną pagavau tiktai tris margašones ir kokį dešimt ešerių. Bet vienoje vietoje, žiūriu, ešeriai vaikosi mailių, medžioja. Mėtai savo tradicinę „Mepps Aglia Long“, bandydamas pagauti ešerį, – kima vieną kartą, nepakertu, antrą – vėl tas pats. Kažkas ne taip. Šiai ne taip pakertu – išsitraukiu ešeriuką, kuris net žiemą būtų per mažas. Žvejoju toliau, užkimba dar dešimt panašaus dydžio ešeriukų, tačiau mailių vaikosi tikrai ne tokios, o kur kas didesnės žuvys. Po ilgų kančių galų gale pakirtau kažką stambesnio – žiūriu, ogi kokių keturių šimtų gramų raudė. Tada kaip mat užsidėjau nulinio numerio baltą matinę sukriukę ir per valandą išsitraukiau vienuolika raudžių (vidutinis svoris – apie keturi šimatai gramų). Tai buvo išties fantastiška.

Paprastai ežeruose lydekauju iš valties. Nuo kranto juk šiuose vandens telkiniuose nepažvejosi. O kartais pakrantės seklumos žolių juosta tęsiasi apie dvidešimt metrų – jokiu būdu neužmesi. Kartais krantai užpelkėję – nei prieisi, nei pribrisi, tik į kokį liūną įsmuksi. Žvejodamas iš valties, naudoju 2,4 m ilgio kotą. Jau ruošiuosi pereiti prie ilgesnio – 2,7 m koto. Gaudant seklumoje, kartais reikia gana aukštai iškelti spiningą ir 2,4 m ilgio jau nebeužtenka, kad galėtum idealiai vesti masalą. Dažniausiai spiningauju su 0,20mm ar 0,25mm skersmens valu. Jei gaudau tarp tvirtesnių žolių, kur kietesnis dugnas, ir kur, atrodo, bus sunku užsikabinusį masalą išlupti, naudoju 0,25 mm valą. Jei dugne pilna minkšto dumbliuko, imu 0,20 mm valą. Anksčiau niekada nežvejodavau su pavadėliu, pastaruoju metu pradėjau jį rišti. Tačiau iš karto pastebėjau, kad kur kas rečiau kimba stambios lydekos. Kol kas nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš linkęs manyti, kad tai tik atsitiktinumas. Nemgėstu velkiauti ir gaudyti stambių lydekų, kaip kad kai kurie žvejai vaikosi dešimtkilogramines milžines užsikabinę šimtą gramų sveriančius skęstančius voblerius, todėl ir renkuosi pavasarį seklius ežerus, kuriuose gylis žūklės vietoje svyruoja nuo pusės iki dviejų metrų. Kur yra daug žolių, kartais net 30 cm gylyje pažvejoju. Lydekos paprastai tūno po žolėmis. Traukdamas masalą paviršiumi, jį gerai matai, tiesiog vienas malonumas išvysti, kaip lydeka išneria iš žolyno ir čiumpa siūlomą „skanėstą“.

Pavasarį giliau nei du metrai paprastai jau nebelendu. Tiesiog neverta: lydekos neršia seklumose, užlietose pievose ir po neršto pasilieka seklesnėse vietose. Giliuose ežeruose šios žuvys neršia vėliau, o kalendorinis teiginys, kad lydekos išneršia balandžio dvidešimtą yra visiška nesamonė. Ir gegužės 5 dieną esu sugavęs lydeką su ikrais – teko paleisti atgal. Pastebėjau, kad jei ežeras seklus, tai giliausiose jo vietose paprastai nėra žolių ir lydekos jose nesilaiko. Ypač dantytosios mėgsta slapstytis žolių kilime ant dugno. Jei kilimo nėra, tada tenka ieškoti vadinamųjų lydekinių barščių. Tokiose vietose gylis gali būti ir keturi metrai. Tačiau lydekos nebūtinai šmirinėja prie dugno, jos gali plaukioti ir dviejų – trijų metrų gilumoje šalia tų žolių. Lydekos paprastai nieko nesibaido, jei žvejojate tyliai, na, nebent trauksite dainas ir irklu daužysite į valties dugną. Žinoma, jei plauksite per meldus, tai ten tupėjusias dantytąsias tikrai išvaikysite. Bet šiaip lydžiai ne iš bailiųjų. Kartą lydeka atsivijo mano tvisterį iki pat valties, tačiau negriebė. Mačiau, kad ji niekur toli nenuplaukė. Užmečiau tvisterį per metrą nuo valties ir leidau jam laisvai nuskęsti. O ji, rodos, tik to ir laukė … Tai tiek apie lydekų baikštumą.

ai dėl pavasarinės žūklės strategijos, tai žvejodamas tvisteriais, mėgstu juos traukti bangomis. Pavynioji tolygiai, po to staigiai kilsteli meškerykotį ir leidi kurį laiką masalui laisvai kristi. Po to vėl pavynioji ir vėl trukteli. Labai dažnai kimba būtent masalui laisvai krentant. Šitaip gaudydamas jau susikūriau tam tikrą taktiką – niekada nepakertu po pirmo lydekos stuktelėjimo. Tas pirmasis grybštelėjimas būna labai minkštas ir tiesiog intuicija kužda, kad žuvis dar neapžiojo viso masalo, o tik laiko jį už uodegos. Po to lengvai trukteliu ir tiesiog jaučiu, kaip ji čiaumoja tvisterį. Kertu tik kokį trečią kartą pajutęs lydeką. Dažniausiai neapsirinku. Kai kas skundžiasi tvisteriu, girdi, anoks čia masalas: vienas grybštelėjimas – ir uodegos nebėra. Kodėl taip atsitinka? Ogi todėl, kad pakertama tik pajutus patį pirmąjį lydekos krimstelėjimą, kai ji dar pačiupusi tik uodegėlę. Turiu pasilikęs vieną tvisteriuką, su kuriuo ištraukiau 17 lydekų ir 48 ešerius (specialiai skaičiavau). Jis dar su uodegą! Tiesa, šiek tiek apkramtytas, bet – legendinė relikvija. Paprastai vienu tvisteriu, jeigu jo niekur nenutraukiu, pagaunu po dešimt lydekų – tiek dantų šie mano minkštauodegiai masalai atlaiko.

Daugelis spiningautojų, žvejodami blizgute, vos pajutę lydekos stuktelėjimą, ir manydami, kad lydeka seka masalui iš paskos, siūlo greičiau sukti. Toks principas, gaudant margąsias plėšrūnes, man niekada nėra pasiteisinęs. Aš elgiuosi priešingai. Staigiai sustabdau blizgę. Tuo momentu, kai ji sustoja, lapelis lieka viršuje ir sublyksi, sužaižaruoja. Va, tada apie 90 procentų lydekų tikrai puola. Po neršto išbadėjusios lydekos ypač energingai vaikosi masalus. Todėl nepasikuklinu traukti gana greitai, ypač kai žvejoju seklesniuose vandenyse, kur kitaip traukti net ir neišeina. Kartą, greitai betraukdamas masalą, pamiršau atgalinės eigos blokadą. Lydeka kirto su tokiu smūgiu, kad išmušė ritės rankenėlę iš pirštų. Tada mano geroji neinercinė ritė taip gražiai ėmė suktis atgal, kad tapo kuo puikiausia inercine rite su didele didele „barzda“. Nuo to laiko blokados niekada nebeišjungiu.

Lydekų žūklės niekada nepradedu anksčiau nei 8 – 9 valandą ryto. Ne todėl, kad tingėčiau keltis. Jau seniai pastebėjau, kad 4 – 9 valandą sužvejoju kokias dvi, o nuo 9 iki 14 pagauni jau penkias plėšriąsias rajūnes. Vienas draugas akvariume stebėjo lydekas, pasirodo, ryte jos prabunda, pasirąžo, lyg ir atgyja, tačiau maisto (karosiukų) iki 10 valandos paprastai net nebando krutinti. Didžiausią silpnybę jaučiu vakarinei žūklei – maždaug nuo 18 valandos iki pat sutemų. Pavasaris, gražu, šilta. Tokiu laiku tik žvejok ir žvejok. Vienas malonumas. Visi mano didieji laimikiai sumedžioti būtent vakare. Vasarėjant ir pačią vasarą 14 – 16 valandą išalkusiems žvejams plaukiant pietauti, aš kiurksau valtyje. Ne kartą esu sugavęs puikiausią laimikį būtent šiuo laiku ir nemanau, kad tai išimtis. Greičiau – taisyklė. Tokiu laiku dažniausiai pradedu mėtyti, tiesiog atkuntu. Ir, žinoma, paprastai ne veltui. Dar vienas dalykas. Tarp 16 ir 18 valandos žuvys būna vangios ir kimba tikrai retai, nors per galvą verskis.

Žvejodamas pavasarį, mėgstu, kai saulėta, giedra, na, gal po vienu kitu debesėliu retkarčiais pasislepia saulė. Tiesiog nekenčiu spiningauti lyjant lietui: kimba prastai, o ir pačiam šlapiam sėdėti jokio malonumo. Girdėjau kalbant, kad žuvys per lietų gerai kimba, tačiau, mano nuomone, tai visiška nesamonė. Ne sykį esu pastebėjęs, kad prieš didelę audrą, kai artėja smarkus lietus su žaibais, kokią nors žuvį pagauti šansų mažai. Sekliuose ežeruose mačiau, kaip tokiu metu lydekos tūno galvas sukišusios į žoles – tik uodegos išlindę. Pajudini su spiningu – nė krust. O po audros – jau visai kas kita. Lietus papliaupia dar kokią valandą, po to pradeda giedrėti, saulė pasirodo – va, tada jau prasideda … Pavasaris – geras laikas: lydekų spiningaudamas prsigaudau tikrai nemažai, nors ir ne tokių didelių kaip rudenį. Pavasarį paprsatai kimba nuo pusės iki pusantro kilogramo margašonės. Kai jų būna ypač daug, nusistatau normą – pavyzdžiui, mažesnių nei 700 g neimu. Gaila man tų mažųjų. Galėtu ir kiti žvejai taip daryti, leisti joms dar paaugti. Gėda žiūrėti, kai žvejys giriasi pagavęs dvidešimt lydekų, o kai pamatai, paaiškėja, kad didžiausia tesvėrė vos keturis šimtus gramų. Šiuo metų laiku daugiausiai esu pagavęs vienuoliką 700 g ir didesnių plėšrūnių. Paprastai didžiąją dalį paleidžiu – tiek man jų nereikia. O dalinti kaimynams, kaip kad daro kartais kiti, mano manymu didžiausias absurdas. Jeigu nori, kaimynas gali ir pats pasigauti, o jei negali – tada tegul nusiperka.

Viačeslavas Osinovskis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų