Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paukštinių šunų mokymas

in Kinologija

Jauno paukštinio šuns mokymas — tai tikra kūryba, o kūryboje šablono negali būti. Nėra vienodų šunų, nėra ir vienodų mokymo sąlygų.

Jeigu manote, kad perskaitę auklėji­mo taisykles, jau viską žinote, geriau nė nepradėkite mokyti šuns. Per daug pasitikėdami, savo auklėtinį nesunkiai sugadinsite. Visada stenkitės rasti at­sakymą į klausimą, kodėl šuo pasielgė ne taip, kaip norėjote. Jei nerasite su savo auklėtiniu „bendros kalbos“, vaikščiojimas su juo po pelkes ir lau­kus duos nedaug naudos.

Žinoma, su rimbu verčiant šunį pa­klusti, gal ir pavyks pasiekti, kad jis automatiškai pildytų visas išmoktas komandas. Bet talentas su vergišku pa­klusnumu neturi nieko bendro. Me­džioklėse su užguitu, įbaugintu šunimi nedaug džiaugsmo patirsite. Stenkitės išauklėti gyvą, energingą, savarankiš­ką, bet paklusnų ir greit reaguojantį į švilpuką ar mostą šunį.

Kai šuo sulaukia 6—8 mėnesių, jį reikia pradėti mokyti medžioklės plo­tuose. Nuo ko pradėti?

Jaunas šuo, pirmą kartą atsidūręs pelkėse ar laukuose, turi apsiprasti su nauja aplinka, su visu tuo, ką pirmą kartą pamatė ir kur prabėgs jo medžiotojiškas gyvenimas. Pradžioje šuo šiek tiek bijos, dairysis, nesitrauks nuo jūsų. Bet palengva jis apsipras, ims domėtis drugeliais, žiogais. Kol kas jū­sų pareigos labai paprastos — kantriai laukti kol šuo susidomės paukščiais. Kol šuo, pakėlęs paukštį, palydės jį žvilgsniu ir pagal kvapą atras, gali praeiti nemažai laiko. Bet jei šuo pra­dėjo uostinėti, vadinasi, reikalai geri. Svarbu tik nepraleisti progos suokalbišku šnibždesiu „ieškok!, ieškok!“ paskatinti auklėtinį. Šuo, pajutęs, kad jo šeimininkas jaudinasi, „užsidegs“, o kaip tik to ir reikia. Tegul šuoliuoja, blaškosi po pievą, tikėdamasis surasti šį nerimą sukėlusį kvapą. Gal šuo iš­baidys paukštį, nepadaręs tilkties. Nie­ko blogo — nesėkmės išugdys atsar­gumą.

Paukščiui pakilus, jaunas šuo daž­nai puola pirmyn, tikėdamasis jį pa­gauti, ir ilgai vejasi. Nereikia jo už tai barti, bausti. Tegu sugrįžęs šuo atvėsta, o tada vėl galima pasiųsti jį ieškoti.

Ne visi šunys vienodai elgiasi po pirmųjų tilkčių. Vieni dar energingiau pradeda bėgioti, kitų (taip būna daž­niausiai) judesiai pasidaro atsargesni, sulėtėja paieška, jie tikrina visokius įtartinus kvapus, kartais net per il­gai jai domisi (bet tai dar nėra me­lagingos tilktys). Tokį šunį reikia pri­versti vėl ieškoti. Kitaip šitoks delsi­mas taps įpročiu, išsiugdys melagingos tilktys. O tai jau didelė yda.

Kai šuo išmoko „užlaikyti“ paukštį, padarė dvi, tris tilktis, laikas pradėti jį mokyti teisingai ieškoti.

Šuo turi ne tik mokėti nutukti, bet ir gerai jausti paukštį. Jis turi išmokti skirti paukščius pagal jų būdą, įpro­čius, elgesio manierą, turi skirti, kuris kvapas sklinda nuo paties paukščio, o kuris tik nuo pėdsakų. Šuo turi skirti vieno paukščio kvapą nuo kito paukš­čio, ignoruoti paukščiukų skleidžiamus kvapus, turi likti ramus paukščiui pa­kilus.

Teisingu ieškojimo būdu laikomas toks, kai šuo iššniukštinėja vietovę „šaudykle“, paralelėmis, neeikvodamas daug energijos ir nepraleisdamas vie­tos, kur galėtų likti neužuostas paukš­tis. Veisliniai paukštiniai šunys turi įgimtą savybę ieškoti „šaudykle“. Rei­kia tik sekti, kad šuo bėgiotų taisyk­lingomis paralelėmis, kad posūkius da­rytų ne vidun, į medžiotojo pusę, o tolyn. Jeigu šuo ieško plačiai, nereikia jo drausti, nes susiaurinti ieškojimo plotą nesunku, o pasiekti, kad šuo ieš­kotų plačiai, beveik neįmanoma.

Dresuoti patartina lygioje, nedide­le žole apaugusioje pievoje ar pel­kėje, kur laikosi perkūno oželiai. Net geriau, kad pirmoji rimta pamoka įvyktų tokioje vietovėje, kur paukščių iš viso nėra. Tada paukščio kvapas neerzins šuns, jis geriau mo­kysis ieškoti. Jei žolė aukšta, bus sun­ku šunį stebėti. Taip pat netin­ka tokios vietos, kur mėgsta laikytis griežlės, tilvikai, nendrinės vištelės ir kiti paukščiai, kurie tilkties neišlaiko arba nekyla ir bėgioja po žolę. Kart­karčiais mokymo vietą reikia keisti. Tame pat plote kasdien mokyti šunį net žalinga. Įpratęs prie tų pačių tupėjimo vietų, šuo ieško netaisyklingai, bėga į tas pačias vietas, melagingai nutilksta. Taigi, kartais tuščios tilktys būna dėl mokymo klaidų.

Negalima paukštinio šuns mokyti, dalyvaujant kitam, netgi labai gerai išmokytam šuniui, tikintis, kad jūsų auklėtinis perims jo įpročius ir greičiau išmoks dirbti. Savo auklėtiniui turi vadovauti pats medžiotojas, o ne šuo, nors ir labai prityręs. Kitaip jis labiau domėsis savo viską žinančio draugo elgesiu, o juk šuniui medžioklė­je turi būti tik vienas autoritetas — šeimininkas.

Atėjus į vietą, šuo paguldomas į vė­jo pusę, uždedamas jam antkaklis su pririštu prie jo dvidešimties metrų pavadėliu. Atsistojus prieš vėją, rei­kia parodyti šuniui į dešinę ir suko­manduoti: „pirmyn!“ Medžiotojas taip pat eina ta pačia kryptimi. Kai šuo nubėgs iki numatytos vietos, duoda­mas signalas švilpuku ir truktelėjamas pavadėlis. Šuniui atsigręžus, medžioto­jas pasisuka priešinga kryptimi, į kai­rę ir vėl jį seka. Ieškodamas „šaudyk­le“, šuo turi medžiotojo ėjimo kryptį kirsti prieš jį, bet jokiu būdu ne už jo. Jei tik pastebėsite, kad šuo gali pra­eiti už jūsų, paskubėkite žengti keletą žingsnių atgal. Šuo ieško teisingai, jei posūkio spindulys neilgas. Paralelių plotis turi atitikti šuns uoslės stiprumą tada pasislėpęs paukštis neliks ne­surastas. Paprastai paralelių plotis tu­ri būti 15—20 metrų, bet jokiu būdu ne didesnis kaip 25 metrai.

Šuniui pakėlus paukštį, tyliai suko­manduojama „gulk!“. Pagaliau šuo nu­tilko. Tada reikėtų jį paglostyti, nu­raminti, palaukti minutę dvi ir tik po to siųsti „pirmyn!“, pirmyn!“. Kai paukštis nuskris, vėl sukomanduojama „gulk!“. Tuo pat metu truktelėjamas pavadėlis. Jei šuo negula, jis pagul­domas ir jam leidžiama nusiraminti.

Jei šuo nėra labai užsispyręs, jis jau po trijų keturių paralelių supras, kad po švilpuko reikia pasukti. Bet kol šuo teisingai išmoks ieškoti „šaudykle“ prieš vėją, gerai reaguoti į švilpuką, įpras pasukti ranka nurodyta kryptimi praeis namažai laiko. Taigi nerei­kia skubėti šuniui nurišti pavadėlį. Aišku, kartkartėmis jį galima paleisti palakstyti, bet po to vėl reikia „paimti į rankas“. Kuo ilgiau išmokti pratimai bus kartojami, tuo vėliau bus malones­nės medžioklės.

Dažniausiai šuo, paukščiui pakilus, puola apuostyti jo tupėjimo vietą. Iš pradžių tai galima leisti. Bet kai šuo išmoko daryti tvirtą tilktį, nuo šito reikia jį atpratinti. Tokiu atveju, su­laikant šunį, reikia stebėti, kur nuskri­do pakeltas paukštis. Einant pirmyn, stengiamasi šunį pasukti ten, kur paukštis nusileido. Tegu šuo įsitikina, kad šeimininkas geriau žino, kur ieš­koti ne vien kvapo, bet ir paties paukščio. Po kelių tokių pamokų jis atbėgs pas medžiotoją po pirmo švil­puko, nes supras, kad tai žada susiti­kimą su paukščiu.

Labai nepatartina su jaunu šunimi pradėti per anksti medžioti. Geriau jau pirmaisiais metais nieko nenušauti, negu grįžti be laimikio visą vėlesnį laiką.

Jauną šunį labai sudomina šūvis. Nušauto paukščio vaizdas, kraujo kva­pas ir skonis, krentančio paukščio plasnojimas jį tiesiog įaudrina. Kur jau čia beatsimins, kaip teisingai ieš­koti ir nutilkti! Šuo užmiršta trumpai trukusius mokslus ir vėl tampa niekam nenaudingu šuoliuotoju, besivejančiu nuskridusį paukštį iki horizonto. Todėl geriau neskubėti. Dar ir dar pakartoti tai, kas išmokta.

Visų netikėtumų, kurie gali ištikti mokant šunį, negalima numatyti. Nere­tai pasitaiko labai karštų šunų, kurių sutramdyti įprastais būdais neįmanoma. Laikomi už pavadėlio, jie inkšdami ver­žiasi pirmyn, nieko negirdi, neklauso. Vedžioti tokį šunį su paprastu antkakliu, kol jis neišmoksta daryti tvirtos tilkties, negalima. Tenka uždėti dygliuo­tą. Toks antkaklis greitai atšaldo šunį ir įpratina reaguoti į šeimininko komandą. Naudotis dygliuotu antkakliu reikia labai atsargiai. Antraip šuo gali pradėti bijoti eiti iki atrasto paukščio.

Kai šuo pradeda suprasti viską, ko iš jo norima — suieško paukštį, daro tvir­tą tilktį, nepradeda vytis pakilusio paukščio, po šūvio pasilieka vietoje ir įsakius suranda nušautą paukštį, prie jo vėl daro tilktį arba, jei to reikia, at­neša medžiotojui, — galima jį išvesti į pirmąją medžioklę.

(Tęsinys)

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų