Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paukštinių šunų mokymas II

in Kinologija

Pirma dalį skaitykite čia.

Kai kurie šunys mokymo metu pras­tai skiria komandas „sėsk“ ir „gulk“ — sukomandavus „gulk“ sėdasi arba atvirkščiai. Norint išmokyti šunį nepainioti šių komandų, reikia jas duoti vie­ną po kitos, kartu su raiškiais gestais. Kartu su komanda „gulk“ truktelėjamas žemyn pavadėlis ir grasinančiai, lyg smūgiui, pakeliama ranka. Po kelio­likos sekundžių švelniai ištariame ko­mandą „sėsk“, pakeliame galvą pava­dėliu ir ištiesiame šuniui skanėstą. Dar po keliolikos sekundžių, stovėdami prie pat šuns, vėl pakeliame ranką ir griež­tai ištariame „gulk“. Po kurio laiko vėl patupdome šunį, atsegame pavadėlį ir leidžiame laisvai pabėgioti. Užsiėmimų metu nereikia piktnaudžiauti prievarta, būti pernelyg griežtam. Negerai moky­mą užtęsti. Dresavimo sėkmė daug pri­klausys nuo to, kaip mokėsime derinti darbą ir poilsį, prievartą ir laisvę.

Dresuotojas turi gerai suprasti, kaip šuo suvokia reiškinius, kaip jis reaguo­ja į juos. Jei jis tikėsis iš šuns loginio mąstymo, kaip iš žmogaus, nieko nepa­sieks. Kai dresuotojas supras šunį, jam kur kas bus lengviau išugdyti tvirtus įgūdžius. Šie įgūdžiai dėl to ir bus tvir­ti, nes atitiks šuns polinkius. Vien prie­varta to negalima pasiekti.

Mokydami šunį pratimo „gulk“ me­džiotojai paprastai daro tokias klaidas.

Dažniausiai iš nekantrumo jau pir­mąją mokymo dieną baudžia rykšte bandanti stotis šunį. Vargu ar šuo su­pras, už ką jis baudžiamas. Jis tik su­sipažino su pratimu, bet dar nespėjo suvokti jo esmės.

Kartais šeimininkas, paguldęs šunį, nueina taip toli, kad nebemato jo. To­dėl nebegali šuns kontroliuoti — su­drausti, vos šis pabandys pakeisti padė­tį. O tai labai svarbu — šuo greit pa­stebi, ar dresuotojas reiklus, ar nuo­laidžiauja.

Mokymo pradžioje taip pat nedera paguldytą šunį kviesti žodžiu, švilpuku ar gestu. Juk šuo dar tik pradeda vie­nas paliktas gulėti, ir jį reikia pakelti priėjus, o ne šaukti iš tolo. Priešingu atveju šuo gulės neramiai ir, pasiruo­šęs šuoliui, lauks žodinės komandos ar švilpuko. Taip jis gali įprasti pakilti ir atbėgti išgirdės ir ne jam skirtą šūk­telėjimą ar švilptelėjimą. Šuo turi „su­prasti“, kad padėtis „gulk“ — tai ra­mybės būklė.

Labai pravartu nepraleisti nė vienos progos ir pasiimti kartu jauną šunį ei­nant šaudyti varnų, šarkų. Su pavadė­liu vedamam šuniui kiekvienas šūvis bus komanda „gulk“. Tokiu būdu bene lengviausia pasiekti, kad šuo būtų ra­mus tiek iki šūvio, kol šeimininkas tai­kosi, tiek po šūvio, kai paukštis krin­ta ir spurda.

Komandą „pirmyn“ greit supras kiekvienas, mėgstantis pabėgioti šuo. Tereikia tik ištiesti ranką prie kaklasaičio, prie tos vietos, kur atsegamas pavadėlis, ir šuo ims nekantrauti — kada gi bus suteikta laisvė. Būtina iš karto, nuo pat dresavimo pradžios, sek­ti, kad šuo nepultų pirmyn be atitinka­mos komandos ir mosto ranka. Bene lengviausia to šunį išmokyti, jei, atse­gę kaklasaitį su trumpu pavadėliu, pa­liksime dygliuotą kaklasaitį su ilga vir­vele. Vos tik šuo šoks pirmyn, jį ryž­tingai sulaikome. Keletą kartų taip „ap­gautas“, šuo nebenubėgs be komandos net ir tada, jei šeimininkas nueis į ša­lį. Tik tokiu būdu išmokysime šunį elg­tis ramiai. Juk šuo dažnai palaiko ko­manda net nereikšmingus, prieš išlais­vinimą daromus judesius (nekalbant jau apie kaklasaitčio atsegimą), į kuriuos mes nekreipiame dėmesio. Kad nebūtų nepageidautino ryšio tarp prieškomandinių judesių ir pačios komandos, būti­na tarp jų daryti pertrauką.

Sakysime, gulintis šuo gali pašokti nesulaukęs švilpimo, o tik pamatęs dedant švilpuką į burną. Tokiu at­veju šunį reikia paguldyti švilpuką pakeiti prie lūpų, bet nešvilpti, o su­komanduoti „gulk“. Šiek tiek palaukus, ranką nuleidžiame, švilpuką paliekame burnoje, ir šuniui nurimus, jį pakvie­čiame — sušvilpiame.

Labai dažnai šuo, nesulaukęs koman­dos, puola atnešti numesto daikto. Šiuo atveju, numetant lazdą ar kitą daiktą, reikia šunį pakviesti pas save, privers­ti atsitūpti po to, vedant greta apeiti apie šį daiktą ir tik tada sukomanduo­ti „atnešk“. Nuo šio įpročio šunį galima atpratinti ir kitaip: daiktą numetame, o šunį pririšame pavadėliu ir nesiunčiame jo atnešti. Paėjus keletą šimtų žings­nių pavadėlis atsegamas, ir šuo pa­siunčiamas ieškoti numesto daikto.

Grynaveisliai paukštiniai šunys turi įgimtą savybę ieškoti „šaudykle“ — paralelėmis. Tačiau šunį būtina išmo­kyti bėgioti į kairę ir dešinę pagal dresuotojo gestus. Paprastai šuo įdė­miai seka šeimininko judesius, ypač jei su juo bendrauja nuo mažų dienų. Jau žaidžiant su mažu šuniuku galima mėtyti mėsos gabaliukus į kairę ir į dešinę — jis įpras bėgioti ten, kur rei­kia. Su suaugusiu šunimi daroma taip pat — keičiasi tik atstumai. Po lauką lakstantį šunį pakviečiame švilpuku, pabėgėjame 30 – 40 žingsnių į dešinę, ir, kai šuo taip pat nubėgs šį atstumą, metame jam dar toliau į tą pusę ga­baliuką mėsos ar kitą skanėstą. Suko­mandavus „pirmyn“ ir mostelėjus ran­ka, šuo pasiunčiamas į kairę. Komanda ir gestu reikia keisti kryptis tol, kol šuo įpras bėgioti reikiama kryptimi pagal rankos gestus.

Galima iš anksto lauke išdėlioti mė­sos gabaliukus (pasižymint jų vietą) maždaug už 30 – 40 žingsnių į abi pu­ses nuo ėjimo krypties.

Šuo turi pradėti ieškoti tik tada, kai sukomanduojame „pirmyn“ ir ištiesta ranka parodome kryptį. Kai šuo ieškodamas nubėga toli, trumpai sušvilpia­me lygiabalsiu švilpuku — duodame posūkio signalą. Kai šuo sustoja ir pasisuka į mus, ranka tuoj pat parodome priešingą kryptį ir žengiame keletą žingsnių į šią pusę. Vėliau šuniui stengiamasi vadovauti rankos mostais, o posūkio švilpuku sušvilpiame tik tada, kai nepadeda regimasis signalas.

Jei šuo nutilksta užuodęs vyturius, nereikia nusiminti. Tai labai geros uoslės požymis. Ilgainiui šuo supras, kad šeimininko vyturiai nė kiek nedo­mina ir ties jais tik trumpai stabtels.

Jei šuo suranda laimikį ir nutilksta, paruošę treliuojanti švilpuką, pamažu prie jo artinamės — kuo arčiau, tuo lė­čiau einame. Jei šuo atsigrįžta į mus, jį nuraminame: „gerai, labai gerai“. Priėję prie šuns, vėl jį nuraminame. Gerokai pastovėję, prisegame pavadėlį ir nuvedame šunį kokį 30 – 40 žingsnių į šalį. Jei paukštis nepakyla, pakarto­jame pratimą toje pat vietoje keletą kartų.

Jei šuo išbaidė iš po kojų kurapką prieš tai nenutilkęs ar kitu būdu neparodęs, kad ją suuodė, visai nereiškia, jog jo prasta uoslė. Jis tiesiog nebuvo su šiuo paukščiu susipažinęs — kitą kart pajutęs kurapkas nutliks. Su tuo pačiu šunimi tenka medžioti įvairius paukščius. Todėl jį reikia mokyti ne tik pelkėse ir laukuose, bet ir miškuo­se. Siaurai ieškantys šunys (vokiečių paukštiniai škotų seteriai) miške gali būti naudingesni negu, pavyzdžiui po­interiai, airių ar anglų seteriai. Tačiau tai nereiškia, kad šie šunys netinka me­džioklei miške. Tik juos šio meno rei­kia specialiai mokyti. Šuo miške (taip pat ten, kur daug paukščių, lankiuose sąžalynuose, kur daug kupstų, aukšta žolė) turi ieškoti lėčiau neišleisdamas iš akių medžiotojo. Jei šuo ieško pla­čiai, yra nepaklusnus, prastai dresuotas, į mišką geriau jo nevesti. Mat jis įpranta nebeišlaikyti tilkties, vaiky­ti kiškius ir iš viso medžioti tik savo malonumui. Prieš vedant šunį į mišką, Jis jau turi gerai medžioti atviroje vie­toje, pelkėse, laukuose. Medžiojant miš­kuose, labai svarbu kokiu būdu šuo prie paukščio artinasi. Negerai, jei šuo artėja labai greit, nes paukštis, išsigan­dęs jo veržlumo, pakyla toli ir netikė­tai, o jaunikliai pakyla visi kartu. Ge­riausia, kai šuo prie paukščio sėlina slėpdamasis lyg katė, atsargiai perlipdamas per šakas. Tada medžiotojas visada spės išsirinkti patogią vietą. Žo­džiu, norint kad miške ar sąžalynuose medžioklė būtų sėkminga, būtina šunį tvirtai laikyti „savo rankose“.

Šuo geriausiai klauso komandos „lė­čiau“ ar „ramiau“, kai žodžiai tariami tęsiamai, žemesniu balsu. Ši komanda duodama šuniui, kuris strimgalviais nu­bėgo į priekį. Tuo pat metu grąsinančiai pakeliama ranka, ir šuo pagul­domas. Po to reikia prieiti prie šuns sakant „ramiau, ramiau“, pakelti jį. Kai šuo vėl per daug įsismagina, pra­vartu pažvanginti grandinėle arba ne­stipriai mesti į jį žiupsnelį šratų. Kitaip tariant, virš šuns galvos visą laiką turi būti pakibusi grėsmė, kad jis maždaug kas dešimt metrų bus paguldytas. Mo­kant šio pratimo, labai svarbu atsi­žvelgti į šuns charakterį, individualias savybes.

Vytautas Girkantas


III dalį skaitykite čia.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų