Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paukštinių šunų mokymas (II dalis)

in Kinologija

(Tęsinys, pirmą dalį rasite paspaudę šia nuorodą)

Pradėti medžioti geriausia pelkėse. Paprastai pirmųjų medžioklių metu šuo dar pratinamas prie šūvių. Tačiau jei jis šiek tiek bailokas, daug geriau, kad jau prieš tai būtų supratęs, jog šūvis jam nieko blogo negali padaryti. Vis dėlto pirmoje medžioklėje nereikia stengtis daug ir dažnai šaudyti. Nepa­tartina šauti į paukštį, jei šuo neišlaikė tilkties. Būtų labai gerai, kad bent pirmųjų medžioklių metu šūviai būtų taiklūs. Po kiekvieno šūvio šuo pašau­kiamas, nuraminamas, jam įsakoma gulti. Gerai išmokytas šuo turi po šū­vio pats atbėgti pas medžiotoją ir tik po komandos eiti ieškoti nušauto arba naujo paukščio. Su jaunu šunimi nega­lima vaikščioti arti kitų medžiotojų su šunimis.

Dauguma medžiotojų mano, kad šuo turi ne tik suieškoti, bet ir atnešti nu­šautą paukštį. Nušauto paukščio atne­šimą reikia laikyti teigiama šuns savy­be, o ne trūkumu. Tačiau negalima pamiršti, kad paukščių atnešimas labai jaudina ne tik jauną, bei ir seną prityrusį šunį. Leisti šuniui atnešti nušau­tą paukštį galima tik esant būtinam reikalui.

Mokant šunį atnešti daiktus, labai svarbu su juo elgtis švelniai. Iš pra­džių reikia mokyti šuniuką atnešti tik tokius daiktus, kuriuos jis stveria su malonumu. Atnešti paukščius galima pradėti mokyti tik antraisiais, o jei šuo karštas, net trečiaisiais metais. Kai kurie šunys, pavyzdžiui, spanieliai, vo­kiečių paukštiniai, turi įgimtą polinkį atnešti paukštį. Žinoma, juos mokyti daug paprasčiau. Svarbu žiūrėti, kad po sėkmingo šūvio šuo nesiveržtų pats (be įsakymo) atnešti nušautą paukštį. Kai šuo paukštį paduoda, reikia jį pa­glostyti, duoti skanėstą. Tokiu būdu šio meno mokant negalima bausti šunų — tai didelė klaida.

Tačiau maža pasakyti „atnešk paukš­tį“. Prieš jį atnešant, reikia surasti. Medžioklės metu šuo pasiunčiamas ta kryptimi, kur paukštis krito (vėliau jis įpras pastebėti tą vietą). Kai šuo nutilksta, prie jo priėjus įsakoma „at­nešk!“

Jei paukštis tik sužeistas, jokiu bū­du negalima leisti šuniui jo vaikytis, o tuo labiau bėgioti jam iš paskos. Tokiu atveju paukštį geriau pribaigti šūviu.

Dažnai šuo, atnešdamas paukštį, jį maigo, žiaumoja, per daug stipriai stve­ria. Nuo įpročio iki paukščio ėdimo tik vienas žingsnis. Juk stipriau spūstelė­jus, iš paukščio ištrykš ne tik kraujas, bet ir viduriai — žodžiu, apetitas at­siras bevalgant. Jei tokiu atveju šauk­sime „negalima“, mušime šunį, nieko gero nepasieksime, šuo bijos prieiti prie šeimininko, iš viso nebenorės stverti paukščio arba stengsis kuo greičiau jį užkasti.

Vokiečių medžiotojai siūlo atnešimui skirtą iškamšą apvynioti dygliuotu vie­liniu tinkleliu. Tada šuo įpranta ją stverti atsargiai. Neturint tokio tinkle­lio, galima ant iškamšos uždėti keletą faneros juostelių (paliekant tarpus) ir apvynioti jas spygliuota viela. Jei šuo atsisako imti tokį dygliuotą nešu­lį, reikia jį prievarta įdėti į nasrus ir priversti laikyti. Iš pradžių šis nešu­lys į nasrus įspraudžiamas atsargiai, šuo priverčiamas su juo kelias minutes sėdėti, po to pagyrus iškamša išima­ma ir duodamas skanėstas. Mokant šio pratimo, reikia būti kantriam, nesinervinti, nešaukti, dėti į nasrus nešulį ke­liasdešimt kartų, švelniai šnekinti šunį.

Gali pavykti atpratinti šunį nuo šio įpročio ir paprastesnių būdu. Po ko­mandos „atnešk“ arba „aport“ reikia į šuns nasrus įkišti savo ranką ir kurį laiką versti ją laikyti. Dar geriau ranką apvynioti kurapkos, vištos odele ar triušio, kiškio kailiuku.

Ne taip retai šuo, atnešęs paukštį, nenori jo atiduoti, ypač kai paukštis tik ką nušautas. Už tai šuns nereikia mušti, grubiai iš jo atimti paukšti.
Tokiu būdu jau ne vienas šuo yra sugadintas. Kartais po tokių pamokų šuo numeta paukštį nepribėgęs prie šeimininko, arba laksto aplink jį įsikandęs, jei, žinoma, jam iš viso nepra­puola noras reaguoti į komandą „at­nešk“. Nedera pamiršti, kad šuo yra plėšrūnas ir jis nori pasiimti jo dan­tyse spurdantį grobį sau. Bene geriau­siai šiuo atveju kol kas palikti paukštį šuniui. Reikia pasistengti prisegti pa­vadėlį, sėsti ant dviračio ir, sukoman­davus „greta“, kuo greičiau važiuoti. Tegu šuo truputį pavargsta. Kiek pa­važiavus, paliepiama „mesk“ ir duoda­mas skanėstas. Tik nereikia skubėti, tegu šuo patupi su savo grobiu kokią minutę. Po to, vos tik šuo išsižios stverti skanėstą, paukštis jam iš nas­rų išimamas. Tuo pat metu šuo pagiria­mas. Kai šuo gerai supras „mesk“ pras­mę, reikės jį išmokyti tuoj po koman­dos mesti paukštį. Kaip tai padaryti? Pirmiausia reikia užsegti dygliuotą antkaklį. Tuo metu kai šuo prieis prie nušauto paukščio ir jį stvers, būtina paliepti „mesk“, imti paukštį it tuo pat metu truktelėti pavadėlį. Pirmą kartą pavadėlis truktelėjamas švelniai, vėliau stipriau, kol šuo iš karto paklus.

(Bus daugiau)

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų