Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paukščių apsauga

in Medžioklės istorija

Gamtosauga mūsų laikais yra svarbi kaip niekuomet ankščiau, tam tikslui steigiami rezervatai, leidžiami gamtos apsaugos įstatymai, vyksta prevencinė kontrolė. Be galo įdomu pažvelgti į gamtos apsaugos priešaušrį, kaip tai suprato mūsų protėviai, kokių siūlė imtis priemonių ir veiksmų siekiant apsaugoti mūsų krašto fauna. Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas paukščių apsaugai apie kuria vienas pirmųjų, viešai, ėmė kalbėti Stasys Putvinskis, savo laiku ėjęs Lietuvos žemės ūkio ministro pareigas.

Einant pirmyn kultūrai, platėjant laukams, nykstant girioms, krūmams ir pelkėms, nyksta ir mūsų fauna.

Taip išnyko tauras (Bos primigenius Boj.). Jau 13 am šimtmetyje jis buvo retenybė ir tik Mazovijos hercogo rezervate kiek ilgiau užsiliko. 1564 m. tenai dar buvo 30 taurų, 1593 tik 24; gi paskutinę taurų karvę užmušė brakonierius 1627 m.  Tuo būdu liko išbrauktas iš gyvųjų skaičiaus tas galingas gyvulys, tikras senos Lie­tuvos gyventojas, taip dažnai apdainuotas liaudies dainose (midų gėrė iš taurių, tauro ragų). Ir tik milžiniški kiaušai su plačiai išsiskėtusiais ragais, kuriuos mes matome muziejuose, duoda mums suprasti ir įsivaizduoti, kokį galingą žvėrį turėjo mūsų bočiai.

Negeresnė dalis skirta ir zubrui (Bison europaeus Ov.). Taip, prieš karą jis dar buvo užsi­likęs Bieloviežo girioje ir Kaukaze. Pasak Genthe. Belovieže 1826 m. buvo 700 – 800 zubrų, 1957 m. net 1898, 1872 m. jau 528 galvų; nuo 1875 – 1902 m. skaičius laikėsi tarp 400 — 500, gi prieš karą 1914 m. — 727 galvos. Kilus didžiajam karui ir sugriuvus tvarkai, zubrus ėmė smarkiai žudyti ir vokiečių daviniais 1919 m. jų beliko 168  — 190 galvų. Okupavus Bieloviežą lenkams, zubrai tapo galutinai išnaikinti; sako dar užpernai slapstėsi tankmėse vienas senas bulius, bet tikslių žinių apie tai nėra.

Beje, yra dar užsilikę keli žvėrys zoologiniuose sodnuose Vokietijoje ir gal kur kitur. Taip Berlyno sodne dar vaikščioja, geležinėmis tvoromis surakinti, tie keli rūstūs barzdočiai, o aukščiau parašas: „zubras, galutinai lenkų išnaikintas“.

Reiškia ir jam jau kryžius uždėtas! O paskui, tur būt, žlugs ir briedis, juk Lietuvoj jis jau kaip ir išnaikintas.

Toks pat likimas ir didžiųjų paukščių: nebe­simato arų, sakalų, mažėja gervės, gulbės ir žą­sys; tik pralekiant mes begalime gėrėtis tais iš aukštybių skrendančiais garsais ir stebėtis jų puikia rikiuote, kuri kaip strėlė nerias per mėlynas erdves.

Matant tą viską, darosi skaudu medžiotojo širdžiai. Kyla klausimas, kaip sulaikyti žuvimą? Kaip pataisyti tą skriaudą, kurią padarė žmonės gamtai? Ir nėra atsakymo! Didieji žvėrys turi išnykti, nes mums reikia iškirsti girias, išdžiovinti pelkes, viską apsėti javais. Tik tam tikruose rezervatuose jie gali užsilikti; rezervatuose, kur bus uždrausta medžioklė, miško kirtimas ir pelkių sausinimas. Tokių rezervatų, pavyzdžiui pristeigė Amerikoje Jungtinės Valstybės ir dabar visas pasaulis juos žino, jais gėrisi. Tokių ir mes turime steigtis, nors, žinoma, mažesniu masių (Jungt. VI. Jellowstone’o parkas maždaug lygus buvusiai Kauno gubernijai’).

Bet šį kartą aš turiu omenyje ne rezervatų steigimą, bet smulkių paukščių apsaugą, aš noriu praplėsti naudingų giesmininkų paukščių apsaugos idėją.

Pasirodė, kad smulkių paukščių nykimą, ple­čiantis laukų kultūrai, ne tik galima suturėti, bet tas yra net būtinai reikalinga, nes minėtieji paukščiai yra svarbiausi mūsų pasėlių sargai, vabzdžių – kenkėjų naikintojai.

Paukščių apsaugos idėja pirmučiausiai gimė Vokietijoje ir Anglijoje. Gi dabar minėtose šalyse tai plačiai žinomas ir praktikuojamas dalykas, įsimaišė dargi valdžia, išleisdama eilę įstatymų, kurie draudžia netikslų paukščių naikinimą.

Paukščių apsaugos idėjos Vokietijoje tėvas, baronas von Berlepsch, ilgais tyrimais ir bandy­mais įrodė, kad paukščių nykimo priežastis glūdi panaikinime vietų, kur jie galėtų krauti savo lizdus; paskui tolimesni tyrimai jį įtikino, kad tokias vietas paukščiams galima pigiai įrengti dirbtinu būdu. Kadangi vieni paukščiai peri uoksuose, medžių skylėse ir landose, gi kiti suka savo lizdus tankių krūmų šakose ir panašiose vietose, tai ir perėjimo vietų įrengimas yra dve­jopas. Visiems perintiems uoksuose yra daromos paukštinės (špokinės), tinkamo didumo kiekvienai paukščio rūšiai, o perintiems medžių šakose yra sodinami krūmai, kaip pasirodo geriausiai iš kratego (Crataegus oxyacantha), erškėčio (Rosa canina), laukinių vaišvuokšlių (Ribes pumilum), taipogi ir medžiai: eglės, liepos, ąžuolai ir kiti.

Antras svarbus faktorius paukščių apsaugai pasirodė jų lesinimas sunkiu žiemos laiku. Jei tinkamai yra lesinama, tai būna gerų rezultatų ir nebrangiai kainoja. Bet vis dėlto svar­biausias daiktas — tai lizdavietės. Kiek jų kar tais trūksta, tai net stebėtis reikia. Taip Halle’je aš mačiau tokį atsitikimą: zoologiniam sodne, kur įruošta paukščių apsaugos stotis, į medžius buvo įkeltos paukštinės (špokinės). Viena iš jų buvo pakabinta didelėje ląstoje, kur buvo užda­rytos visokio didumo žuvėdros baisiai triukšmin­gi paukščiai (paukštinė buvo skirta kovukui, kuris gyveno su žuvėdromis ir greitai pastipo). Pačioje kertėje ląstos, visai žemai, kaip tai pasi­darė plyšys, per kurį vos-vos galėjo įsisprausti paukštis, strazdo didumo. Bematant, po ilgų kovų su žvirbliais, visas špokinės apgyveno špo­kai; ir kas įdomiausia, kad tie sumanūs paukš­čiai sugebėjo atrasti kelią ir į tą špokinę, kuri buvo žuvėdrų ląstoj. Nors nemalonūs kaimynai labai klykė, ir nepatogu buvo prieiti prie lizdo, ta špokų porelė ramiai sau išsiperėjo vaikus.

O ir pas mus Lietuvoje kiekvieną pavasarį galima matyti atkaklias žvirblių-špokų kovas prie špokinių, arba žvirblių įsigriovimus į kregždžių lizdus.

Taipogi dažnai pasitaiko rasti paukščių lizdų visai nelemtose vietose: kaminuose, vandens nu­traukimo rinose, laikinai sudėtuose ūkio padarguose ir panašiose vietose. (Vieną kartą aš radau kėlės (kielos) lizdą seno rato stebulėje). Antras ryškus įrodymas, kad paukščiams trūksta lizda­viečių, tai tas be galo greitas ir būtinas apgyvenimas visų iškabintų špokinių ir pasodintų krūmų, žinoma, jei viskas yra gerai ir tiksliai padaryta, nes ir čia reikalingas žinojimas ir mokėjimas įtikti paukščiams.

Kaip ir daug kur kitur, taip ir šiame dalyke žmogus nieko naujo neišrado; o geriausių rezul­tatų davė tikslus gamtos pamėgdžiojimas. Taip patyrė, kad geriausios paukštinės yra tos, kurios turi kuo daugiausia panašumo su genio lizdu; jas ir ėmė tokias daryti. Paukštinė turi būti ištekinta iš apskrito gabalo medžio, o skylė iš viršaus turi būti pridengta atidaromu stogeliu; kelis centimetrus žemiau nuo stogelio turi būti išgręž­tas paukščiui įėjimas, tinkąs didumui to paukščio, kuriam daromas namelis. Vidinės sienelės turi būti ne lygios, bet randuotos, arba šiurkščios, ydant paukštis lengvai galėtų jomis laipioti. Viduj ant dugno reikia papilti truputį durpių ir taip įrengtą namelį prikalti prie medžio liemens iš rytų pusės, kur nors bešakėje ir gerai apšvies­toje vietoje. Kalant dar reikia žiūrėti, kad paukš­tinė nebūtų kur nors po lašiniu.

Sodinant krūmus reikia įtaisyti natūralias, gražias tankmes ir pavėsius. Čia svarbiausios reikšmės turi tinkamas medelių apkarpymas ir krūmų šakų surišimas. Geriausiai duodasi išvesti į tankias suaugas krategas. Tam reikalui yra karpomos jo šakos truputį aukščiau priešpasku­tinės metūgės, vietoje, kur vienos nukirptos šakelės vietoje išauga kelios. Davus joms kiek paaugėti, visos vėl yra kerpamos vienodu ilgiu, po ko išeina visas susipynusių šakelių šepetys, kuris sudaro patogią vietą lizdams ir gerą apsaugą nuo priešų.

Krūmų šakos į tankmes yra rišamos lanksčia rykštimi, neaukštai nuo žemės paviršiaus, kur peri raudonuodegės, avietinukės ir kiti giesmi­ninkai.
Taigi, norint apsaugoti paukščius nuo išny­kimo, reikia steigti jiems lizdavietes, nes naturalės iš jų yra atimtos. O ar tas apsimokės, man rodos, negali būti nė klausimo. Nes kam ne ma­lonu klausytis linksmaus paukščių čiulbėjimo, kam ne malonu matyti tuos margus sparnuočius savo sodne, darže ar lauke? Be to reikia žinoti, kad kuone visi giesmininkai paukščiai naikina tūkstančius žalingų vabzdžių, saugodami tuo mūsų laukus, miškus, sodnus ir daržus…

Norintiems susipažinti su paukščių apsauga rekomenduoju:

  1. Prof. T. Ivanauskas. „Mūsų paukščiai ir mokykla. Šviet. Min. leidinys. Kaunas 1923 m.
  2. V. Berlepsch. „Der gesamte Vogelschutz“. Veri. von Neuman Neudamm.

S. Putvinskis

Nuotraukoje: 1927 m. molinių paukščių šaudymo rungtynių dalyviai.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų