Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Paskutinės neršiančios žuvys

in Žuvys

Atėjo auksinis ruduo, ir atnešė didžią, džiaugsmingą šventę lašišinių žuvų šei­mai. Jau visos mūsų gėlųjų vandenų žu­vys senokai išneršė, jau ir jų šių metų „derlius“ gerokai ūgtelėjo, o j0s vis lau­kė. Laukė lašišos, šlakiai ir jūriniai sy­kai, laukė ir mūsų upių puošmena — upėtakiai, ir upokšnių šalviai, o su jais ir giliųjų ežerų tamsiųjų gelmių gyven­tojos — grakščiosios seliavos.

Jau vien šių žuvų vardą išgirdęs, kiek­vienas tikras žvejys, kaip sakoma pasi­ryžęs kepurę nukelti. O ką bekalbėti kilus kalbai apie šių žuvų nerštą.

Spalį visada gerai kimba kiršliai. Kimba ir neršti traukda­mi upėtakiai, ir iš Baltijos pakraščių at­plaukę šlakiai. Tik lašišos, po ilgos varginančios kelionės, skaidrioje upes tėkmėje taisydamos vestuvinį patalą abejingos geriausiam masalui. Bet ne šių žuvų meškerioti traukdavome prie upės. Keliaudavome tiesiog pasigrožėti jų vestuviniais žaidimais ir pasaugoti kad joms niekas netrukdytų. Kiekvienas turėjome „savo“ lašišą, džiaugdavomės, kad jai pavykdavo išvengti brakonie­riaus kablio, žeberklo ar tinklo ir sėk­mingai išneršti. Kas nors kartą matė, kaip šios išdidžios žuvys, atlikusios ke­lių šimtų, o gal ir tūkstančių kilometrų varginančią kelionę, kruopščiai žvirgž­dėtame dugne pelekais kasasi net trijų metrų ilgio duobeles, kaip į jas beria oranžinius ikrų grūdelius, kaip juos čia pat apvaisina dideli ir maži, tik sprin­džio ilgio patinėliai, kaip paskui ji vėl taip pat kruopščiai tuos įdubimus užžeria upės žvirgždu, kas visa šitai matė, tas supras ir visada atmins, kad gamtos nauda ne tik ta, kokią pirštais apčiuopiame ir gomuriu įvertiname.

Ir žvejį džiugina ne tik ta žuvis, kuri jo sugauta ir ant stalo padėta, bet ir ta, kuri liko upėje ir kurios jis, gal būt, niekada nenugalės. Ir ne todėl, kad jos nemokėtų sugauti, bet todėl, kad pa­gauti nekyla ranka ir aistra neuždega akių. Ypač tokiu metu. Šventu jų nerš­to metu!

Jau vien tai didele gamtos nauda ir dovana, kad tokios žuvys dar gyvena mūsų vandenyse, kad dar gali jų pa­matyti tavo nesugautų, vandeny plaukiojančių.

Šiandien man, senam žvejui ir jau ne­be jaunam žmogui, gaila ir skaudoka, kad dabar jauni žvejai dažnai šito ne­mato ir ne visada moka šituo džiaug­tis.

Lašišos, be abejonės, vertingiau­sios šiuo metu mūsų žuvys. Tik gaila, kad jų nėra tiek dauga. Lašišos turi la­bai daug priešų, labai pablogėjo jų gy­venimo sąlygos Baltijos jūroje, žuvo daug natūralių nerštaviečių.

Lašišos skirstomos į vasarines ir rude­nines. Vasarinės pradeda kilti į upes jau birželio mėnesį ir tų pačių metų vėlų rudenį, vandens temperatūrai nukritus iki šešių laipsnių šilumos, išneršia. Kitos lašišos neršti kyla nuo rugpjūčio vidurio ir jos neršia tik kitų metų rudenį.

Kaip žinoma, lašišos gali užaugti la­bai didelės — iki pusantro metro ilgio ir iki keturiasdešimt kilogramų svorio. Kadaise ir Žeimenoje, ir Merkyje buvo sugauta po trisdešimt kilogramų sverian­čių lašišų. Dabar tokių lašišų atplaukia vis mažiau ir mažiau.

Kad ir didelės lašišos, tačiau jų vis­lumas, kaip ir visų kitų šios šeimos na­rių palyginti labai mažas. Didžiausia lašiša neišneršia daugiau kaip keturias­dešimt tūkstančių ikrelių, o kitos pasi­tenkina ir trim tūkstantėliais. Net mūsų mažoji aukšlė šituo atžvilgiu gali pada­ryti gėdą kai kurioms lašišoms.

Kaip jau minėta, lašiša, atplaukusi į upe neršti (o reikia atsiminti, kad kiek­viena lašiša plaukia neršti į tą upę, kur ir ji pati pradėjo savo gyvenimą), žvirgždėtame upės dugne išsikasa dvie­jų ar trijų metrų įdubimus, į kuriuos ir pažeria savo ikrelius. Įdomu tai, kad la­šišų patinų esama dvejopų. Vieni stam­būs kaip ir pačios lašišos, atplaukė kar­tu su jomis iš jūros. Kiti, smulkučiai, sprindžio ilgio, visą laiką gyvena upė­se. Bet ir tie, ir tie lygiai aktyviai da­lyvauja vestuvinėje puotoje.

Išneršusi lašiša ikrus užberia tuo pačiu žvirgždu ir po keturių ar penkių mėne­sių iš ikrų išrieda nauja lašišų karta. Jau­nos lašišaitės labai panašios į marguo­sius upėtakius ir kelerius metus kartu su jais bręsta upėse, o vėliau patrau­kia į jūrą, kur ir užauga.

Labai panašus į lašišą, tik daug ma­žesnis šlakis. Šlakiai taip pat at­plaukia iš jūros ir neršia panašiose vie­tose, kaip ir lašišos, spalio-lapkričio mėnesiais. Vislumas — nuo keturių iki aštuonių tūkstančių ikrelių. Po neršto dalis šlakių lieka gyventi upėse iki pa­vasario. Pavasarį išsirutolioja ir mailius. Jaunikliai, kurie labai panašūs į marguosius upėtakius, upėse gyvena iki dvejų – ketverių metų.

Iš lašišinių šeimos rudenį vieni pirmų­jų, spalio mėnesį, pradeda neršti upokšnių šalviai, Jie tik prieš pirmąjį pasaulini karą buvo atvežti į Lietuvą. Iš pradžių buvo auginami tvenkiniuose, iš kur pateko į upes. Be to pokario metais jų buvo paleista į Vo­kės upę. Upokšnių šalviai daug kuo skiriasi nuo mūsiškių upėtakių – ir kūno forma ir gyvenimo būdu. Jie ne tokie baikštūs, didesni užauga. Neršia žvirgždėtame dugne, kur iš anksto išsikasa duobutę. Vislumas – nuo penkių šimtų iki septynių tūkstančių ikrelių.

Iš lašišinių žuvų mūsų upėse daugiausia gyvena upėtakių. Tai labai graži ir meškerioti įdomi žuvis, Tačiau ir jų, kaip ir visų lašišinių žuvų, labai praretėjo. Jie ypač dideli neužauga. Tik retai kur jie gali užaugti metro ilgio ir kelių kilogramų svorio.

Upėtakis, kad ir kilęs iš šlakio, sėsli žuvis. gyvenanti nedideliuose, sekliuose, bet švariuose upeliuose, kur daug šaltinių. Neršia lapkryčio – gruodžio mėnesiais, bet kai kada nerštas užtrunka net iki sausio vidurio. Neršia ten, kur stipri srovė, daug akmenukų, ikrus užkasdami žvirgždu. Upėtakiai dažnai neršia pačiose mažų upokšnių ištakose, tiesiog šaltiniuose. Vislumas labai mažas – nuo dviejų šimtų iki tūkstančio ir kai kada truputi daugiau ikrelių. V. Sukackas pateikia tokių duomenų: 14,2 centimetrų ilgio patelėje rasta 137 ikreliai, 22,8 – 23,2 centimetro – vidutiniškai 365, 26,2 – 29,2 centimetro – 791, 29,2 – 32,2 centimetro – 1153 ikreliai.

Todėl upėtakiai smarkiai retėjančios ir todėl labai saugotinos mūsų žuvys. Ne visur juos leidžiama meškerioti. Bet ir turint leidimą, negalima pamiršti, kad upėtakių per dieną leidžiama sugauti ne daugiau kaip tris ir ne mažesnius kaip 30 cm ilgio.

Mūsų pajūrio gyventojai gerai pažįsta puikią lašišinių šeimos žuvį syką. Sy­kų Lietuvoje esama kelių formų — ir praeivių, ir sėsliųjų. Jūriniai sykai iš Bal­tijos neršti plaukia į pietine Kuršiu ma­rių dalį. Šie sykai užauga iki pusės metro ilgio ir pusantro kilogramo svo­rio. Pasitaiko ir didesnių. Neršia lapkri­čio – gruodžio mėnesiais, ten, kur akme­nuotas dugnas. Vislumas apie pen­kiasdešimt tūkstančių ikrelių. Išnerše sy­kai pavasarį grįžta į jūrą Tada neringiečiai, klaipėdiečiai ir turi progos pa­sidžiaugti smagia poledine šių žuvų žūkle.

Ežeruose sykai auga lėtai. Patelių vis­lumas mažesnis, nei jūrinių sykų, tik 6— 17 tūkstančių ikrelių. Neršia tuo pačiu metu, taip pat tose vietose, kur smėlio ar žvyro dugnas.

Mūsų vandenyse palyginti neseniai apsigyveno dar viena lašišinių šeimos žuvis — peledė. Jos tėvynė Šiaurės Ledjūrio ba­seino upės ir ežerai. Ji aklimatizuota kai kuriuose Lietuvos ežeruose, auginama tvenkiniuose kartu su karpiais. Iš čia jų pakliuvo į Nemuną ir Kuršių marias.

Peledė užauga daugiau kaip trijų ki­logramų svorio. Pradeda neršti trečiais­iais gyvenimo metais. Vislumas iki pen­kiasdešimt tūkstančių ikrelių. Neršia gruodžio mėnesį.

Daugelyje mūsų ežerų, ypač Dusioje, gyvena nedidelės, į silkes panašios, lašišinės žuvys — seliavos. Seliavos labai skanios, ypač rūkytos. Gaila, kad žvejys mėgėjas savo įrankiais negali jų pasigauti.

Seliavos neršia lapkričio – gruodžio mė­nesiais, kitą kartą, esant stipriam vėjui, net penkiolikos metrų gylyje. Vislumas iki dvidešimt tūkstančių ikrelių.

Iš visų mūsų žuvų paskutinioji savo vestuvinę puotą kelia vėgėlė — vie­nintelis menkinių šeimos atstovas Lietu­vos gėluose vandenyse.

Vėgėlių užauga labai stambių, nors mūsų vandenyse dažniausiai sugauna­mos iki pusantro kilogramo sveriančios žuvys. Vėgėlės neršia gruodžio – vasario mėnesiais po ledu, ten, kur akmenuo­tas dugnas. Patelė neršia lydima kelių patinų. Vėgėlės — vienos visliausių mūsų žuvų. Rašoma, kad viena stambi patelė gali paberti net tris milijonus ikrelių. Nustatyta, kad Kuršių marių vėgėlių vis­lumas nuo pusės iki pusantro milijono ikrelių. Tačiau labai daug ikrelių sunaikina kitos žuvys, be to, ir jos pačios.

Karolis Valiukas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų