Parforsinės medžioklės

in Medžioklės istorija

Tai senovinės medžioklės. Jos atsirado vienuoliktajame šimtmetyje Prancūzijoje. Per šias medžiokles šautuvų nereikia. Čia įvairūs žvėrys — elniai, stirnos, šernai, vilkai, lapės, kiškiai pjudomi šunimis. Šu­nys persekioja tik kurios nors vienos rū­šies žvėrį (tą patį), bet nepersekioja kitų jų kelyje pasitaikančių žvėrių. Galų gale raiti medžiotojai apsupa nuvargusi ir mir­tinai nusivariusi žvėrį ir nuduria jį.

Po poros šimtmečių parforsinės (pranc. par force — jėga) medžioklės Prancūzijoje labai suklestėjo. Bet bene puošniausios, populiariausios jos tapo septynioliktajame šimtmetyje — Liudviko XIV laikais. Prie karaliaus dvaro (beje, kaip ir prie didikų dvarų) buvo ištisa medžioklių, šeimininkų, tarnų, muzikantų tarnyba. Pasibaigus me­džioklei, jos vadovas — Didysis medžiok­lis dovanodavo karaliui sumedžioto elnio kairiąją priekinę koją.

Parforsinėse medžioklėse tuomet daž­niausiai būdavo medžiojama su šventojo Huberto skalikais. Pavadinimą ši šunų veislė gavo nuo medžiotojų globėjo šven­tojo Huberto, kuris palaidotas Ardėnuose, buvusiame Odeno benediktinų vienuolyne. Dar ir dabar lapkričio 3 – iąją, Huberto die­ną, kaip ir tryliktajame šimtmetyje, Odene būsimajam medžioklės sezonui palaimina­mas didelis šventojo Huberto skalikų (tiesa, ne visai grynaveislių) būrys.

"Šventojo Huberto konversijos" Wilhelmas Rauberis (1849 - 1926) Šaltinis: wikipedia
“Šventojo Huberto konversijos” Wilhelmas Rauberis (1849 – 1926) Šaltinis: wikipedia

Profesorius Tadas Ivanauskas 1930 me­tais kartu su kitais Tarptautinės medžiok­lės tarybos nariais yra dalyvavęs parforsinėje medžioklėje Prancūzijoje kunigaikš­tienės d’Uzės miškuose, štai kaip jis šią medžioklę aprašo:

„…senobiniu papročiu turėjome išklausyti mišių šventajam Hu­bertui… Po mišių įvyko „šunų palaimini­mo” ceremonialas (benediction du chlens). Į didelį pilies kiemą buvo išvestas šunų tuntas (meute); buvo tai prancūziški tri­spalviai skalikai, labai stiprūs ir dideli, specialiai naudojami elniams medžioti. Šu­nims pasirodžius, atvyko kunigas, bažnyti­niais rūbais apsivilkęs, ir sukalbėjęs trumpą maldą, palaimino šunis, aptaškęs juos švęstuoju vandeniu.

Kunigaikštienės medžioklės personalą su­daro apie dvidešimt žmonių, iš jų arkli­ninkai, šunininkai ir dūrikai (piguer). Vi­si apsivilkę gražia uniforma: ilgas raudo­nas švarkas su aukso galionais, panašus į surdutą, baltos zamšinės kelnės, lakuoti il­gi batai ir juoda aksominė kepuraitė. Dū­rikai turi persimetę per petį susuktus mi­singinius trimitus (cleron). Nuolatiniai vie­no dvaro medžiotojai turi tokią pat uniformą. Nuolatinė draugija, medžiojanti vienoje vietoje, turi savo ženklą — tai su­tartinė saga, įsmeigiama į kaklaraištį. To­kia draugija vadinasi „ekipažas”. Visoje Prancūzijoje yra dar apie 230 ekipažų. Juos sudaro lygiai vyrai, kaip ir moterys. Kiekvienas ekipažas turi savo tradicijų, papročių, ir tarp atskirų ekipažų eina varžytinės. Dažnai vieno ekipažo nariai su panieka atsiliepia apie kitą dėl to, kad ta­sai nesilaikąs senų tradicijų arba per daug sumodernizavęs senobinius medžioklės bu­dus… Tarp kita ko, teko girdėti, kad dau­gelis Prancūzijos ekipažų įsigijo paprotį pribaigti iki mirties užvarytą elnią kara­bino šūviu. Ponios d’Uzės ekipažas su pa­sibjaurėjimu atsiliepia apie tą būdą, ir jos nariai pribaigia elnią tam tikru ilgu pei­liu (durklu), nes mano, kad kiti būdai yra neriteriški ir rodo medžiotojo bailumą. Mat jis nedrįstąs prisiartinti prie elnio, bijodamas gauti jo ragų smūgį”.

Beje, šauti į žvėrį parforsinėse medžiok­lėse nuo anų laikų laikoma prastu tonu. „Bet kas gi, velniai griebtų, į šunų vary­mą ima balno pistoletą?” — pasipiktinęs sušunka Moljero pjesės „Nuobodieji” vei­kėjas Dorantas, pamatęs, kaip provincijos dvarininkas pistoletu į kaktą nukauna jau apsilpusį nuo persekiojimo elnią. Šioje pjesėje kaip tik aprašoma Liudviko XIV laikų parforsinė medžioklė, šaunamųjų ginklų į šias medžiokles neįsileidžia ir mū­sų dienų Prancūzijos medžiotojai. Bet grįž­kime prie profesoriaus T. Ivanausko įs­pūdžių:

„Lyjant smulkiam lietui visas eki­pažas išjojo į artimą mišką. Medžioklę pradeda prityręs durikas, geriausiu šunimi vedinas. Tas šuo vedamas atskirai, o visas tuntas (meute) seka jį užpakaly. Šio šuns uždavinys — rasti neseniai praėjusio el­nio pėdas. Po to jis vedamas namo, o pėdomis leidžiama keliolika šunų. Uždavinys nelengvas. Prityręs vyresnysis dūrikas iš pėdų išvaizdos turi nustatyti, ar turima reikalo su raguočiu (patinu), ar su patele, nes tik patinai yra medžiojami. Nuolat pasitaiko, kad šunys, beeidami pėdomis, užtinka kito elnio pėdas ir, metę pirmąjį, eina paskui antrąjį. Čia personalo pareiga to neleisti.

…Medžioklės ,,par force” ypatybė yra nepaprastai gausi ir tiksli signalizacija… Įvairios gaidos, trimitu pučiamos, reiškia, kad šunys rado pėdas, kad jas pametė, kad elnias pasuko į šoną, kad yra matomas ir t. t.; dėl to visi medžioklės dalyviai gali nuolat orientuotis, o be to, šunų skalijimas ir trimitų garsai daro nepalyginamų įs­pūdžių.

Jau artinosi vakaras, o su elniu vis neapsidirbta; visi raiteliai buvo nuvargę ir toli atsilikę užpakaly… Tik apie pusę keturių pasigirdo trimito gaida, vadinama “la bien aller”, vadinasi, elnias eina ge­rai ir netoli, šunys jį seka. Ketvirtis va­landos, ir išgirdome balsą „Halali” — el­nias nudurtas. Čia prasideda svarbiausias ceremonialas. Dvi trimitininkų komandos pakaitomis pučia signalą… Jis graudžiai ir skardžiai aidi miške. Tai senovinė gaida, primenanti ištaigingus Prancūzijos kara­lių laikus… Pamažu susirenka visi me­džiotojai, šunininkai tvarko šunis; šie la­bai drausmingi — jie sueina visi į krūvą ir sudaro gražią, margą spalvotą masę, iš kurios taisyklingai riogso aukštyn užries­tos uodegos… Trimitams vis tebegrojant, ūmai nulupamas elnias, išimami viduriai. Šunys, išsirikiavę tankiomis eilėmis, go­džiai laukia savo dalies. Nuėmus kailį, vi­duriai sukraunami į vieną vietą ir priden­giami kailiu. Sudaromas lyg dirbtinis el­nias. Jauniausias šunininkas, laikydamas elnio galvą už ragų, siūbuoja ją, kad la­biau sujaudintų šunis. Pagaliau nuo vidu­rių nuimamas kailis, ir tuo akimirksniu ke­liasdešimt šunų puola juos, Praeina 3 — 4 minutės, ir nuo vidurių palieka vien šla­pia žalsva skystimo ir kraujo užteršta vie­ta. Dabar šunims atiduodamas visas nu­luptas elnias; šunys taip pat godžiai puo­la jį, bet darbo jiems daugiau, nes stip­rūs kaulai neduoda taip ūmai apsidirbti. Praeina 15 minučių, ir viskas baigta…”

Parforsinės medžioklės iki šių dienų taip ir liko „ryški viduramžių liekana”. Mažai jos pakito per šimtmečius, juo labiau per pastaruosius penkiasdešimt metų, praėjusių nuo profesoriaus T. Ivanausko aprašytosios medžioklės. Kaip ir anksčiau, visų medžiok­lės dalyvių apranga puošni: visi su bal­tais marškiniais, specialiu peteliške pariš­tu baltu kaklaraiščiu, jojimo kepurėmis ar cilindrais, visi mūvi baltomis pirštinėmis, vyrai vilki raudonais ar žaliais švarkais, galifė kelnėmis (gal tik ne visada balto­mis), damos — su tamsiais, aptemptais jo­jimo kostiumais. Kaip ir anksčiau, griež­tai laikomasi prancūzų karalių laikų ri­tualo, o aplenkiant ką nors iš medžiok­lės dalyvių… būtina atsiprašyti.

"Parforsinė medžioklė" 1932 metų tapyba. Šaltinis: artyzm.com
“Parforsinė medžioklė” 1932 metų tapyba. Šaltinis: artyzm.com

Regis, tik rečiau prieš šias medžiokles laikomos mišios, laiminami šunys. Ir var­gu ar dar praktikuojama sumedžioto el­nio mėsą sušerti šunims. Paprastai jos dalis atiduodama medžioklėje padėjusiems valstiečiams, o kita vežama į medžioklės pilį ar namą, kur vakare medžioklės daly­viai prisimena patirtus įspūdžius.

Yra ir kitokių permainų. Kai medžiok­lės plotai tolėliau, šunys ir pabalnoti žir­gai atvežami su specialiais automobiliais. Dažnai aplink medžioklei nuomojamus miš­kus būna ištempta viela, kuria leidžiama elektros srovė, o iš jos vidinės pusės su­ariama 8 — 10 metrų pločio žemės juosta — žvėrims miške sulaikyti, jų skaičiui kontroliuoti.

 

Robertas Vaitonis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.